- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-253/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- R. M., J. M.
- Atsakovas
- A. Ž.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. ir J. M. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai R. M. ir J. M. nurodė, kad 2007 m. lapkričio 9 d. sutartimi pardavė atsakovui A. Ž. 696/1500 dalis 0,15 ha ploto žemės sklypo, nebaigtą statyti butą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarta turto kaina – 480 000 Lt; visiškai atsiskaityti atsakovas privalėjo iki 2008 m. birželio 30 d., tačiau 180 000 Lt nesumokėta iki šiol. Be to, 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštu ieškovas R. M. paskolino atsakovui 150 000 Lt statybinių medžiagų įsigijimui ir statybos darbų apmokėjimui; šios sumos atsakovas taip pat nėra grąžinęs. Remdamiesi išdėstytu, ieškovai prašė priteisti iš atsakovo: 1) 180 000 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas; 2) 150 000 Lt paskolos, 5 proc. dydžio palūkanas iki visiško paskolos grąžinimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai ieškovams iš atsakovo 330 000 Lt įsiskolinimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo 180 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio palūkanas nuo 150 000 Lt paskolos nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pareiškė prieštaravimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad, pasak atsakovo, 2007 m. lapkričio 9 d. sutartis turi būti nutraukta, o 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštas turi būti pripažintas negaliojančiu. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 18 d. sprendimu tokius atsakovo reikalavimus atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Todėl teismas dėl šių atsakovo argumentų nepasisakė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 str. 1 d. 2 p.). Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, kad atsakovas įvykdė savo prievolę atsiskaityti pagal pirkimo–pardavimo sutartį už įsigytą nekilnojamąjį turtą, todėl laikytina, jog atsakovas pažeidė prievolę ir privalo grąžinti susidariusią skolą bei palūkanas. Nors atsakovas teigė, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai bei šalys buvo susitarusios parduoti aptariamą nekilnojamąjį turtą ir pasidalyti pelną, tačiau nepateikta jokių įrodymų, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. Teismas pažymėjo, kad, pasak atsakovo, nėra suėjęs 2008 m. balandžio 29 d. paskolos rašte nurodytų pinigų grąžinimo terminas, kadangi rašte nurodyta, jog pinigus grąžins pardavus aptariamą nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, gautą sumą pagal paskolos sutartį patvirtina nurodytas paskolos raštas. Atsižvelgus į tai, kad minėtas turtas iki šiol neparduotas, atsakovo prievolė nevykdoma jau seniai, darytina išvada, jog atsakovas piktnaudžiauja savo teise ir taip pažeidžia ieškovų interesus, todėl sąlyga dėl paskolos grąžinimo pardavus turtą netaikytina. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatas tuo atveju, jei paskolos sutartyje nėra numatytas skolos grąžinimo terminas, skola turi būti grąžinta per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Teismas nustatė, kad ieškovas 2010 m. kovo 3 d. pareiškė rašytinį reikalavimą atsakovui grąžinti skolą; atsakovas skolos negrąžino.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliantas A. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apelianto teigimu, 2008 m. balandžio 29 d. rašte nurodytas jo įsipareigojimas grąžinti pinigus ieškovui atsiranda tik apeliantui pardavus 2007 m. lapkričio 9 d. sutarties dalyku esančius žemės sklypo dalį ir gyvenamąjį namą. Tačiau parduoti šio turto apeliantas negali, nes jis nuosavybės teise tebepriklauso ieškovams. Teismo sprendimas sukuria tokią situaciją, kai ieškovams atitenka aptariamas turtas su į jį investuotomis lėšomis pagal 2008 m. balandžio 29 d. raštą ir tos pačios lėšos yra priteisiamos iš apelianto. Tai yra nesąžininga ir neteisėta, pažeidžia pačią paskolos sutarties sampratą. Apelianto nuomone, 2008 m. balandžio 29 d. raštas negali būti laikomas paskolos sutartimi, nes neatitinka jai keliamų reikalavimų – nėra pinigų perdavimo ir įsipareigojimo grąžinti paskolą. 2008 m. balandžio 29 d. rašte nurodyta tik tai, kad 150 000 Lt yra pinigų suma, kurią ieškovas, jo vienašaliu teigimu ir vertinimu, yra investavęs gyvenamajame name. Apelianto nuomone, teismui netinkamai įvertinus 2007 m. lapkričio 9 d. sutarties ir 2008 m. balandžio 29 d. rašto santykį, ginčas buvo išspręstas ignoruojant ir pažeidžiant apelianto interesus.
Ieškovai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nėra ginčo, kad apeliantas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovais pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį; nesumokėta kainos dalis siekia 180 000 Lt. Apelianto kitoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma nutraukti šią sutartį, buvo atmestas; teismų sprendimai įsiteisėję (CPK 182 str. 2 p.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė apelianto argumentus, kad šalis iš tiesų siejo ne pirkimo–pardavimo, o jungtinės veiklos santykiai; šios išvados nepagrįstumo argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama (CPK 320 str. 1 d.). Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti sprendimo dalį dėl 180 000 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų nuo šios sumos priteisimo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2008 m. balandžio 29 d. dokumentas, įvardintas paskolos raštu (b. l. 10), negali būti laikomas paskolos sutartimi. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios paties rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita; paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (2 d.). Aptariamame dokumente nurodyta, kad apeliantas yra skolingas ieškovui 150 000 Lt už statybines medžiagas ir atliktus statybinius darbus. Apelianto teigimu, ieškovas mokėjo už kai kurias medžiagas ir darbus bute, kuris 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas apeliantui (b. l. 75). Tokią aplinkybę iš esmės patvirtino ir ieškovas (b. l. 80, 81). Taigi iš nurodyto galima daryti išvadą, kad nagrinėjamame dokumente nurodyta 150 000 Lt pinigų suma apeliantui tiesiogiai nebuvo perduota, ir todėl aptariamų šalių santykių negalima kvalifikuoti paskolos teisiniais santykiais CK 6.870 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad pagal CK 6.880 straipsnį šalių susitarimu skola, kilusi iš pirkimo–pardavimo, nuomos ar kitokios sutarties, gali būti pakeista paskolos prievole, pagal 6.141–6.144 straipsnyje nustatytas taisykles (novacija). Tačiau 6.141 straipsnio 2 dalis nustato, kad novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės neduoda pagrindo spręsti apie įvykusią novaciją.
Nepaisant išdėstyto, nėra pagrindo teigti, kad apeliantas neturi pareigos sumokėti ieškovui 150 000 Lt, numatytus 2008 m. balandžio 29 d. dokumente. Pagal CK 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Iš bylos aplinkybių galima spręsti, kad nurodyta pinigų suma yra tam tikra kompensacija ieškovui už pastarojo apelianto interesais nupirktas medžiagas ir atliktus darbus. Toks susitarimas teisei neprieštarauja. Nors apeliantas bylos nagrinėjimo metu ir reiškė abejones, ar medžiagos ir darbai iš tiesų atitinka nagrinėjamame dokumente nurodytą vertę (pinigų sumą), tačiau, esant dokumentui rašytam paties apelianto, taip pat jame aiškiai nurodžius pinigų sumą, pareiga įrodyti, kad tokios vertės medžiagų ir darbų nebuvo pateikta ir atlikta, kolegijos nuomone, tenka apeliantui (CPK 178 str.). Tokių įrodymų pastarasis nepateikė.
2008 m. balandžio 29 d. dokumente numatyta, kad apeliantas grąžins ieškovui 150 000 Lt sumą pardavus 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantį žemės sklypą ir butą. Taigi kompensacijos mokėjimo terminas buvo apibūdintas tam tikros aplinkybės atsiradimu ateityje (CK 6.33 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį apeliantas į perkamą turtą nuosavybės teisę įgyja tik tuomet, kai sumoka visą kainą (7.2, 7.3 p.). Tai, minėta, nebuvo ir nėra padaryta, todėl dar ir dabar aptariamo turto savininkais yra ieškovai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, nebūdamas savininku, neturėjo teisės disponuoti turtu (CK 4.48 str. 1 d.), taigi ir aplinkybė, su kuria sietas 150 000 Lt sumokėjimas, neatsirado. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams palūkanas už aptariamą pinigų sumą, į nurodytą nepagrįstai neatsižvelgė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad byloje yra susiklosčiusi tokia situacija, kai apeliantas yra skolingas ieškovams 180 000 Lt pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau dėl savo prastos turtinės padėties (b. l. 43, 90, 93-96) negalėjo ir negali sumokėti šios sumos ir įgyti nuosavybės teise į perkamą turtą, kartu, neįgijęs nuosavybės teisės į turtą, negali jo parduoti, su kuo yra siejamas 150 000 Lt sumos sumokėjimas ieškovams pagal 2008 m. balandžio 29 d. dokumentą. Kolegijos vertinimu, ieškovai, pareikšdami ieškinį dėl skolos pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo, nesiekia išlaikyti nuosavybės teisės į šios sutarties dalyką, t. y. ieškovai yra suinteresuoti ne nuosavybės teisės išsaugojimu, o visos kainos už turto pardavimą gavimu (CK 1.137 str. 1 d.). Teismui pripažinus apelianto pareigą sumokėti likusią turto kainos dalį, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovai toliau išlaiko nuosavybės teisę į turtą, – pareiga sumokėti 180 000 Lt bus vykdoma teismo sprendimo, o ne aptariamos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Po pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantis turtas (696/1500 dalys 0,15 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini)) tapo apelianto nuosavybe; apelianto nuosavybės teisė į aptariamą turtą gali būti registruojama viešame registre. Kartu ieškovams pripažintina teisė į 150 000 Lt pagal 2008 m. balandžio 29 d. dokumentą ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo šios sumos nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško jo įvykdymo (CK 1.8 str. 1 d., 6.37 str. 2 d.); tuo tarpu 5 proc. dydžio palūkanos nuo aptariamos sumos nuo pirmosios instancijos teismo nustatytos 2010 m. balandžio 3 d. iki visiško sprendimo įvykdymo, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl aplinkybės, su kuria siejamas atsiskaitymas, objektyvaus neatsiradimo, negali būti priteisiamos. Toks sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, užtikrina teisingą ginčo išsprendimą atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją (CK 1.5 str. 4 d.).
Apibendrinant aukščiau išdėstytą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šalių ginčą. Keistina tik sprendimo dalis dėl 5 proc. dydžio palūkanų nuo 150 000 Lt sumos nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo pakeitimo (CPK 330 str.). Kadangi pakeista tik nežymi dalis sprendimo, pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos, taip pat neatlygintinos apelianto apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos (CPK 93 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą, išdėstant jo rezoliucinę dalį tokiu būdu:
„Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. preliminarų sprendimą pakeisti.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti solidariai ieškovams R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 330 000 Lt (trijų šimtų trisdešimties tūkstančių litų) dydžio įsiskolinimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 180 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. balandžio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 150 000 Lt sumos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat po 1 825 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kitą ieškinio dalį atmesti“.