Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-787-135/2012

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Teisminio proceso Nr. Nr.1-40-1-00437-2010-3

2012 m. lapkričio 8 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Vaclovo Iždono, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

dalyvaujant prokurorui Sandžiui Povilauskui,

išteisintajam R. B. (R. B.), jo atstovei advokatei Kristinai Pugačienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. išteisintas pagal LR BK 290 str. ir 145 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo išteisintas dėl to, kad 2010-11-11, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tačiau ne vėliau kaip 2010-11-11 imtinai, Šiaulių apskrities VPK areštinės patalpose, (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinės darbuotojų akivaizdoje, ant oficialaus dokumento – jam pateikto susipažinti bei pasirašyti sulaikymo protokolo baudžiamojoje byloje Nr. 1-161-409/10, prie dokumentų rengėjo – Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. I. pavardės savo ranka rašymo priemone užrašė „gaidy“, po to nuo parašo atsisakydamas, tokiu būdu kitų pareigūnų akivaizdoje įžeidė savo pareigas einantį Šiaulių apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyresnįjį tyrėją R. I..

Be to, R. B. buvo išteisintas dėl to, kad 2010-11-11, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tačiau ne vėliau kaip 2010-11-11 imtinai, Šiaulių apskrities VPK areštinės patalpose Vilniaus g. 96, Šiaulių apskrities VPK areštinės darbuotojų akivaizdoje, grasino sunkiai sutrikdyti Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. I. sveikatą dėl pastarojo asmens vykdomų teisėtų veiksmų atliekant pavestas tiesiogines funkcijas, esant pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

Prokuroras nesutinka su teismo išvadomis, kad R. B. išsakyti grasinimai dėl galimo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto nebuvo pakankamai aiškūs ir konkretizuoti, R. B. nesiekė ir nenorėjo priversti R. I. bijoti dėl tolesnių galimų R. B. veiksmų, jog R. B. išsakyti grasinimai reiškia daugiau nepasitenkinimą dėl neišėjimo į laisvę, R. B., išsakydamas grasinimus, nesuvokė savo elgesio bauginamo pobūdžio, nesiekė įbauginti nukentėjusiojo ir nenorėjo būtent tokios jo būsenos. Prokuroras, pažymi, kad R. I. išsakytus grasinimus tiesiogiai girdėjo du policijos pareigūnai, kurie juos suprato kaip pavojingus ir realius, galimus ateityje realizuoti, dėl to perspėjo R. I. dėl būtinybės saugoti save, savo šeimą bei turtą. Prokuroro nuomone, aplinkybė, jog R. B. buvo supykęs, nesudaro pagrindo eliminuoti išsakytų grasinimų pavojingumo, realumo ir pagrįstumo, kadangi joks kėsinimasis į sveikatą ir turtą nekyla be pagrindo, pykčio ar priežasties. Pažymi, kad išsakyti grasinimai buvo tokio pavojingumo, kad du atskirai juos girdėję policininkai suprato juos kaip realius ir perspėjo kolegą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad R. B. grasinimus išsakė jau būdamas konvojaus automobilyje, praėjus tam tikram laikui po sulaikymo protokolo įteikimo, todėl nesutinka su teismo išvada, jog grasinimai buvo išsakyti šoko būsenos. Prokuroro nuomone, esant tiek kaltinamojo prisipažinimui, tiek policijos pareigūnų parodymams, jog jie suprato grasinimų realumą ir pagrįstumą, bei esant nukentėjusiojo reagavimui į kolegų perspėjimus – kreipimuisi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir situacijos suvokimui kaip pavojingos, sudaro pagrįstą pagrindą manyti grasinimams esant realiems. Vertindamas teismo motyvus dėl kaltės ir tiesioginės tyčios, prokuroras atkreipia dėmesį jog vieną kartą grasinimai buvo išsakyti Šiaulių apskrities VPK areštinės patalpose vienam pareigūnui, o po to visiškai kitoje aplinkoje, praėjus tam tikram laiko tarpui, R. B. grasinimus pakartojo kitam pareigūnui, juos papildydamas ir patikslindamas. Prokuroro nuomone, tai sudaro pagrindą teigti, kad R. B. suvokė grasinimų pobūdį ir siekį šiais veiksmais paveikti R. I., priverčiant asmenį bijoti, saugotis ir ne taip dėmesingai ir tinkamai vykdyti pareigas. Dėl teismo išvadų dėl galimų padarinių sunkumo prokuroras nurodo, jog teismas tarsi siūlo sulaukti realių grasinimų padarinių, po to nustatyti jų sunkumą ir nuspręsti, ar grasinimai buvo pakankamai akivaizdūs ir konkretizuoti. Pabrėžia, jog R. B. išsakyti teiginiai nusikalstamo pasaulio šnekoje, o ypatingai tarp organizuoto nusikalstamumo, reiškia kėsinimąsi į žmogaus sveikatą.

Analizuodamas teismų praktiką dėl LR BK 290 str. taikymo prokuroras nurodo, kad byloje nustatyta, jog R. B. įžeidžiantys žodžiai pradžioje buvo pavartoti žodžiu, po to tyčia įtvirtinti sulaikymo protokole, necenzūriniais žodžiais kaltinamasis išreiškė protestą prieš pareigūnų veiksmus, kurie jį sulaikė, todėl esminę reikšmę turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo pasakyti: vieta, santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių buvo siekiama pasakytais žodžiais, įžeidžiančių žodžių kartojimas, gestai. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog R. B., prieš parašydamas įžeidimą raštu, pasikartojančius įžeidimus išreiškė areštinės patalpose garsiai šaukdamas. Atkreipia dėmesį į tai, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, o pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėtų pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėtų tokios nukentėjusiojo būsenos.

Esant šioms aplinkybėms apeliantas daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtinas naujas nuosprendis, pripažįstant R. B. kaltu pagal LR BK 290 str. ir skiriant laisvės atėmimą 6 mėnesiams, taip pat pripažįstant R. B. kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d. ir skiriant laisvės atėmimą 5 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinant iš dalies jas sudedant prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir galutinę bausmę paskiriant laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, šią subendrintą bausmę subendrinant su 2010-12-01 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą 3 metams ir 5 mėnesiams, į bausmės laiką įskaitant bausmę, atliktą pagal 2010-12-01 nuosprendį.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. B. veiksmų, vertinat įrodymus dėl Šiaulių apskrities VPK ONTB 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. I. įžeidimo ir kvalifikuojant tai administraciniu teisės pažeidimu, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., naikintina, ir baudžiamoji byla perduotina prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

BK 290 str. numato atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė, be kita ko, kyla ir už policijos pareigūno garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš to matyti, kad ATPK 187 straipsnio paskirtis iš esmės ta pati, kaip ir BK 290 straipsnio – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas.

Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisme ištirtų įrodymų nustatyta, kad 2010-11-11 Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-jo skyriaus vyresnysis tyrėjas R. I., vykdydamas įsiteisėjusį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-22 nuosprendį, kuriuo R. B. buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, surašė R. B. sulaikymo protokolą ir surašytą dokumentą pristatė į Šiaulių apskrities VPK areštinę, kurioje R. B. atliko administracinio arešto nuobaudą. Areštinės darbuotojui S. K. pateikus sulaikymo protokolą R. B. susipažinti ir pasirašyti, šis pasirašyti atsisakė ir protokole prie dokumento rengėjo R. I. pavardės užrašė žodį „gaidy“, kurį areštinės pareigūnai korektoriumi užtušavo. Kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad užrašydamas šį žodį sulaikymo protokole, siekė įžeisti sulaikymo protokolą surašiusį pareigūną R. I., nes buvo supykęs dėl to, kad į laisvę iš areštinės po nuobaudos atlikimo, kaip tikėjosi, nebus paleistas ir su šeima nepasimatys, o iš karto bus siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmę (112 b. l.).

Kolegijos sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog tokia apelianto padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, kadangi ji netruko ilgą laiką, nebuvo ir ypatingai intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad R. B., oficialiame dokumente prie pareigūno pavardės parašydamas žodį ,,gaidy“, netinkamą ir įžeidžiantį palyginimą, siekė įžeisti pareigūną, nes toks palyginimas nagrinėjamoje situacijoje turėjo įžeidžiamą pobūdį. Pareigūnas, surašydamas sulaikymo protokolą, vykdė savo tarnybines funkcijas, juo buvo įformintas atliekamas procesinis veiksmas, t. y. nuteistojo sulaikymas vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Ir nors R. B. užrašytas žodis ties pareigūno pavarde oficialiame dokumente yra įžeidžiančio pobūdžio, tačiau būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad minėtą sugadintą dokumentą matė tik du pareigūnai – N. K. ir S. K., vėliau R. B. įrašytas žodis buvo užtušuotas korektoriumi, ir dokumentas buvo įsiūtas į bylą (27, 124, 125 b. l.), t. y. įžeidimo pobūdis neduoda pagrindo manyti, kad jis buvo intensyvus ir pavojingas. Kolegijos nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl R. B. veiksmų didelio intensyvumo nurodant, kad R. B., sužinojęs apie sulaikymą, neapsiribojo vien žodžio ,,gaidy“ parašymu bei grasinimais R. I., o išvedamas iš kameros šaukė kitus įžeidžiančius žodžius pareigūno R. I. atžvilgiu. Pažymėtina, kad minėtos aplinkybės, R. B. inkriminuojant nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 290 str. padarymą, kaltinime nebuvo nurodytos, o liudytojas N. K., apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad R. B., areštinėje sužinojęs apie jo sulaikymą, įžeidžiančiais žodžiais plūdosi ant visų, o dėl R. I. sakė, kad ,,atsisėdo ant jo“. Vėlesnių N. K. išsakytų prielaidų, kad įžeidžiantys žodžiai buvo nukreipti tam, kas pasirūpino, kad R. B. neišeitų iš areštines, kolegijos nuomone, negalima laikyti įrodančiomis, kad minėti įžeidimai buvo skirti konkrečiai R. I., nes, kaip matyti iš liudytojo nurodytų R. B. pasakymų, jie buvo išsakyti daugiskaita (,,žąsinai“, ,,gaidžiai“), tai leidžia daryti išvadą, kad minėti įžeidimai buvo skirti didesniam ratui asmenų, neįvardijant konkrečiai kam (124 b. l.), todėl tvirtinti, kad ir minėti įžeidimai buvo skirti konkrečiai tik R. I., nėra pagrindo.

Prokuroro skunde nurodyti R. B. asmenį neigiamai charakterizuojantys duomenys, apeliacinio skundo nagrinėjimo metu teismui pateikta informacija apie R. B. atžvilgiu taikytus teismo įpareigojimus, duomenys apie bylas, kuriose R. B. buvo pateikti įtarimai, šiuo atveju R. B. tiriamų veiksmų kvalifikavimui įtakos neturi, kadangi pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Šiuo atveju pateikti R. B., kaip asmenį, neigiamai charakterizuojantys duomenys nėra įrodymai, kurie patvirtintų R. B. įžeidžiančių veiksmų pareigūno R. I. atžvilgiu intensyvumą ir leistų pagrįstai manyti, kad jie atitiko LR BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju R. B. veiksmuose nėra LR BK 290 str. numatyto nusikaltimo požymių.

R. B. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas pagal LR BK 145 str. 1 d. dėl to, kad 2010-11-11, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tačiau ne vėliau kaip 2010-11-11 imtinai, Šiaulių apskrities VPK areštinės patalpose Vilniaus g. 96, Šiaulių apskrities VPK areštinės darbuotojų akivaizdoje, grasino sunkiai sutrikdyti Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. I. sveikatą dėl pastarojo asmens vykdomų teisėtų veiksmų atliekant pavestas tiesiogines funkcijas, esant pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

BK 145 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus psichinė ir fizinė sveikata.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. B. galbūt nusikalstami veiksmai, pasireiškę grasinimu sunkiai sutrikdyti sveikatą, buvo nukreipti prieš viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresnįjį tyrėją R. I., dėl jo vykdomų teisėtų veiksmų atliekant pavestas tiesiogines funkcijas. Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdyje kaltinamasis nurodė, kad jis buvo supykęs, jog jį sulaiko dėl įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo, nes tikėjosi pabūti dar laisvėje, sulaikymo protokolas buvo surašytas Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. I., liudytojais apklausti pareigūnai patvirtino, kad R. B. piktinosi pareigūno R. I. veiksmais vykdant tarnybines pareigas, nurodė, kad R. B. galbūt grasinamojo pobūdžio žodžių priežastis buvo ta, kad, R. B. teigimu, ONTT pareigūnai jį persekioja. Kolegijos nuomone, jau ir pati kaltinimo formuluotė – ,,grasino sunkiai sutrikdyti Šiaulių apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. I. sveikatą dėl pastarojo asmens vykdomų teisėtų veiksmų atliekant pavestas tiesiogines funkcijas“ – rodo, jog galimas grasinimas buvo susijęs su konkretaus pareigūno atliekama profesine veikla. Prokuroras apeliacinio skundo motyvuose taip pat pabrėžė, kad R. B. galbūt nusikalstami veiksmai buvo galutinė reakcija į Šiaulių apskrities VPK ONTB pareigūnų vykdomus veiksmus, vertinant tiek prieš įvykį vykusios kratos metu pas kaltinamąjį rastą neteisėtą objektą, tiek sulaikymą, siekiant paveikti R. I., priversti bijoti, saugotis, ir tokiu būdu ne taip dėmesingai ir tinkamai vykdyti pareigas. (144, 145 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos nuomone, R. B. negali būti kaltinamas LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu, kurios objektas yra žmogaus psichika ir fizinė sveikata, nes bylos faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad R. B. galimi nusikalstami veiksmai dėl grasinimo pareigūnui R. I. atitinka LR BK 287 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra normali konkrečių valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų veikla, valstybės tarnybos ir viešojo administravimo srityje atsirandančių tam tikrų konkrečių visuomeninių santykių turinys, o šias funkcijas atliekančių asmenų sveikata ir nuosavybė gali būti tik papildomas objektas.

Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d. apibrėžtos bylos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamojo proceso kodekso 219 str. įtvirtinti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui. Šio straipsnio 5 punkte nurodyta, jog kaltinamajame akte turi būti nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytųjų kaltinamajame akte, jeigu apie tokią aplinkybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, tačiau būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taip pat svarbu įvertinti nagrinėtas aplinkybes. Ir nors R. B. buvo kaltinamas grasinimu sunkiai sutrikdyti sveikatą, o tai iš dalies atitiktų ir LR BK 287 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos kai kuriuos sudėties požymius, tačiau pažymėtina, kad kaltinamajame akte nebuvo pilnai atskleisti LR BK 287 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Netinkamas veikos kvalifikavimas kartu su nusikalstamos veikos objektyvių požymių aprašymu nagrinėjamoje byloje yra kaltinamojo akto trūkumai, kurie nagrinėjant bylą teisme neištaisomi ir trukdo nagrinėti bylą. Pažymėtina ir tai, jog pirmojoje instancijoje byla išnagrinėta pagal grasinimo asmeniui, ne kaip pareigūnui, atliekančiam tiesiogines pareigas, aplinkybes, kaltinamasis gynėsi būtent nuo inkriminuojamo grasinimo asmeniui, todėl apeliacinėje instancijoje iškart išnagrinėjus galimo grasinimo pareigūnui aplinkybes, kaltinamasis prarastų teisę į apeliacinį procesą dėl naujojo kaltinimo, nes beliktų galimybė ginčyti faktines aplinkybes tik kasacinei instancijai.

Pastebėtina, jog pirmojoje instancijoje baudžiamoji byla nagrinėta pagal pareikštą kaltinimą, pagal LR BK 145 str. tinkamai, todėl pagrįstai konstatuota, jog R. B. veikoje nėra LR BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tai nelaikytina netinkamu bylos aplinkybių įvertinimu, kaip nurodoma apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad teismo ir prokuroro statusas nėra tapatus. LR BPK 42 str. nustato, jog valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas. Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo ir kitų bendrųjų teisės principų, kurie įpareigoja, kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro. Kolegijos nuomone, jeigu prokuroras nesivadovauja BPK įtvirtintomis galimybėmis keisti ir tikslinti kaltinimą, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje surašytas iš esmės LR BPK 219 straipsnių reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas dėl galimo grasinimo pareigūnui, ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme, nuosprendžio dalis dėl R. B. išteisinimo pagal LR BK 145 str. 1 d. naikinama ir byla dėl šio kaltinimo perduotina prokurorui, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo išteisinimo pagal LR BK 145 str. 1 d. nenagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 5 p., 127 str. 9 d.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalį dėl R. B. išteisinimo jam nepadarius veikos, turinčios LR BK 290 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, palikti galioti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria R. B. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, panaikinti ir bylą perduoti prokurorui.