- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-10-19
- Bylos Nr.
- I-2331-95/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01194-2009-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Petras Viščinis, Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, V. D.
- Advokatai
- Juozas Čivilis, Natalija Filipova
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 13.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Violetai Tamošiūnaitei, dalyvaujant pareiškėjai D. J., jos atstovei advokatei Natalijai Filipovai, atsakovės atstovei Danutei Martinkevičienei, trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams advokatui Juozui Čiviliui ir Justinai Bertulytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir V. D. dėl akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja D. J. su skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – atsakovė, VAVA) 2009-05-21 Pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr.(101)-11.4-1000 (toliau – Aktas).
Skunde nurodė, kad gyvenamajame name, kuris yra kultūros paveldo objekto, Vilniaus senamiesčio, teritorijoje, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra du butai. Pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas Nr. 4, o V. D. – Nr. 3. Namų valdos žemės sklypu pareiškėja ir V. D. naudojasi bendrai. Teigė, kad V. D. naudojasi sovietmečiu žemės sklype savavališkai pastatytu sandėliuku, kuris pastatytas netinkamoje vietoje, prie pat Krivių gatvės, trukdo sutvarkyti aplinką, neturi estetinės išvaizdos, nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą prašydama įpareigoti V. D. nugriauti savavališkai pastatytą statinį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyrius 2007-12-04 raštu informavo pareiškėją, kadangi pagal STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje būtina parengti supaprastintą statinio projektą, todėl V. D. buvo pasiūlyta parengti statinio supaprastintą projektą ir įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. VAVA 2008-07-02 V. D. įteikė reikalavimą, kuriuo įpareigojo jį parengti statinio projektą supaprastinta tvarka, o nesant galimybės, sandėliuką nugriauti. Šį reikalavimą V. D. turėjo įvykdyti iki 2008-08-04, tačiau jokių veiksmų neatliko. Pareiškėja, vadovaudamasi CK 4.103 str. nustatyta tvarka, kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydama įpareigoti V. D. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą statinį. 2009-06-30 parengiamajame teismo posėdyje V. D. atstovė įteikė pareiškėjai Aktą, kuriuo kiemo rūsys, esantis pareiškėjos ir V. D. naudojamame žemės sklype, buvo pripažintas tinkamu naudoti, statytoju nurodant V. D., taip pat Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos nuorašą bei VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašą-pažymėjimą, tvirtinančius, kad Akto pagrindu V. D. yra pripažinta nuosavybės teisė į pastatą-kiemo rūsį. Laiko, kad kiemo rūsį, kurio dalis patenka į jos naudojamo žemės sklypo dalį, pripažinus V. D. nuosavybe, buvo pažeistos jos turtinės teisės ir interesai. Todėl mano, kad Aktas turėtų būti pripažintas neteisėtu. Tvirtino, kad V. D. neatliko jokios kiemo rūsio statybos finansavimo funkcijos. Taigi, Komisijos nariai neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad kiemo rūsio statybas finansavo V. D. Priešingai, nei yra užfiksuota Akte, karo metais subombarduotą kiemo rūsį atkasė, elektros instaliaciją ir laiptus įrengė pareiškėjos tėvas. Dalis kiemo rūsio patenka į jos naudojamą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, kurios V. D. nevaldo. Todėl Statybos įstatymo 3 str. nuostata, numatanti, kad statytojas žemės sklypą, kuriame yra prašomas pripažinti tinkamu naudoti statinys, valdo nuosavybės teise yra neįvykdyta. Buvo pažeistas naudojimosi bendru daiktu (ginčo atveju žemės sklypu) principas, kad visi naudojimosi žemės sklypu klausimai turi būti privalomai derinami ne tik su bendraturčiais, bet ir su sklypo nuomininkais bei naudotojais. Komisijos nariai, aiškiai matydami iš pateiktų dokumentų, kad žemės sklypu su jame esančiais pastatais naudojasi ne tik V. D., turėjo pareikalauti kito žemės sklypo naudotojo, t. y. pareiškėjos, sutikimo pripažinti kiemo rūsio statytoju tik V. D. Pareiškėjos nuomone, Komisija turėjo vadovautis STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12 p., pagal kurį Kultūros paveldo objekto teritorijoje rengiamas nesudėtingo statinio projektas. Atkreipė dėmesį, kad tokio projekto Komisijai V. D. nėra pateikęs, taip pat nėra jokių įrodymų, kad statinio statybos buvo finansuojamos jo lėšomis, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis valdo asmeninės nuosavybės teise. Nesant šių įrodymų visumos, Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti kiemo rūsį tinkamu naudoti, o V. D. jo statytoju. Akcentavo, kad jos prašymu buvo atliktas kiemo rūsio konstrukcijų tyrimas, kurį atlikus nustatyta, kad kiemo rūsys yra avarinės būklės. Daro išvadą, kad Komisija arba vizualiai netikrino kiemo rūsio, kurį pripažino tinkamu naudoti, arba sąmoningai pripažino tinkamu naudoti avarinės būklės, griūnantį statinį. Laiko, kad atsakovė netinkamai įgyvendino jai suteiktas teises, t. y. pripažino statytoju netinkamą asmenį, nepareikalavo statinio supaprastinto projekto suderinti su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, pripažino tinkamu naudoti avarinės būklės statinį, todėl tokia statyba turi būti pripažinta neteisėta, o Aktas naikintinas.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 23-25) nurodė, kad į atsakovę kreipėsi V. D., gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su prašymu pripažinti tinkamu naudoti kiemo rūsį, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriuo jau seniai naudojasi ir kuris nėra suformuotas kaip atskiras kadastro objektas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. VAVA sudarė komisiją dėl (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio kiemo rūsio, priklausančio V. D., pripažinimo tinkamu naudoti, suformuojant naują kadastro objektą, kuri priėmė skundžiamą Aktą. Laiko, kad nepagrįstas pareiškėjos skundo motyvas, jog kiemo rūsio pripažinimas tinkamu naudoti pažeidė jos, kaip žemės sklypo bendrasavininkės, interesus. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007-04-17 įsakymu buvo nustatytas namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas 948 kv.m. ir šis žemės sklypas parduotas atsakovei ir V. D. : atsakovei parduota 512,37 kv.m. ploto namų valdos žemės sklypas, o V. D. 435,63 kv.m. ploto namų valdos žemės sklypas ir pavesta sudaryti su piliečiais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. V. D. 2007-07-02 pasirašė su atsakove Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kurią 2007-07-02 patvirtino Vilniaus rajono 1-asis notarų biuras ir kuri buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, V. D. nuosavybės teise priklauso dalis žemės sklypo, o kita dalis žemės sklypo priklauso Lietuvos Respublikai. Todėl daro išvadą, kad V. D. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo bendrasavininkis yra valstybė. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos, kaip žemės sklypo bendrasavininkės, teises, todėl jos teisės ir teisėti interesai negali būti pažeisti, nes ji nėra žemės sklypo bendrasavininkė ir neturi reikalavimo teisės.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo V. D. su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 19-20) nurodė, kad pareiškėja neįvardijo, kokios jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti priėmus Aktą. Pareiškėja yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė, jai iš visų registruotinų nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso tik antrame aukšte namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantis butas Nr. 4. Šio namo pirmame aukšte 92,81 kv.m. esantis butas, kuriam suteiktas Nr. 3, su rūsiu 1992-11-28 dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso V. D., o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso jam ir Lietuvos Respublikai. Pareiškėja teigė, kad ji žemės sklypu naudojasi su V. D. bendrai, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kokiu teisiniu pagrindu ji naudojasi minėtu sklypu. Rūsys nėra po namu, tai statinys, esantis jam ir Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl jo būklė nėra ir negali būti pareiškėjos, kaip kaimyninio buto savininkės, nei teisių nei interesų objektas. Mano, kad pareiškėja, ginčo atveju, neturi jokios reikalavimo teisės, nes Aktas nepažeidžia ir negali pažeisti jos teisių ir teisėtų interesų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai buvo žinoma, kad nuosavybės teisės į kiemo rūsį įregistruotos V. D. vardu, kuris yra statinio savininkas, tačiau grubiai pažeisdama Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, be jo žinios ir sutikimo pateko į jam nuosavybės teise priklausantį pastatą ir nufotografavo jo vidaus konstrukcijas, užsakė savo vardu statinio konstrukcijų tyrimus, nors ji neturėjo jokios teisės atlikti minėtus veiksmus. Tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė V. D., kaip šio pastato teisėto savininko, teises.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Į teismo posėdį tretysis suinteresuotas asmuo V. D. neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (b. l. 93).
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su pateiktu skundu sutiko ir prašė pareiškėjos D. J. skundą tenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 16-17) nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė, tačiau žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių: kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio, valstybės saugomos Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais ir paminklo – Piliakalnio su papiliais teritorijas. Kiemo rūsys, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio bendras plotas yra 36,14 m², vadovaujantis Statybos įstatymu, priskirtinas nesudėtingų statinių kategorijai. Minėtą statinį pripažįstant tinkamu naudoti, Kultūros paveldo departamentui supaprastintas statinio projektas pateiktas nebuvo. Vadovaujantis STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 26.3 p., gavęs statytojo prašymą (raštu) pripažinti statinį tinkamu naudoti, apskrities viršininko įgaliotas statinį patikrinti inspektorius ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų turi pakviesti (pranešdamas jam numatomą statinio patikrinimo dieną ir valandą) patikrinime dalyvauti institucijos, atsakingos už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, teritorinio padalinio, kai statinys yra nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė ar stovi jos teritorijoje, atstovą. Pažymėjo, kad minėto turinio pranešimas Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos, kuris vykdo teisės aktų nustatytas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas Vilniaus apskrityje, nebuvo gautas ir jo atstovas patikrinime nedalyvavo.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – atsakovė, VAVA) 2009-05-21 pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr.(101)-11.4-1000 (toliau – Aktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2007-04-17 įsakymu Nr. 2.3-3676-01 nustatė namų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotą ir jį pardavė (b. l. 31-32, 33). V. D. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007-07-02 sudarė Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. D. bendros dalinės nuosavybės teise nusipirko 435,63 kv.m. ploto žemės sklypo dalį 948 kv.m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 34-36). Skundžiamu Aktu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudaryta komisija, peržiūrėjo statytojo pateiktą statinio projektą ir kadastrinių matavimų duomenis, apžiūrėjo statinį ir nustatė, kad statinio statybos būklė atitinka kadastrinių matavimų duomenis, įrašytus 2009-04-28 kadastrinių matavimų byloje Nr. 13/2452 ir pripažino kiemo rūsį (36,14 kv.m.), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tinkamu naudoti (b. l. 26-27, 54-64).
Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ 2009-05-22 Nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre matyti, kad ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra gyvenamasis dviejų butų pastatas ir kiemo rūsys, žemės sklypas nuosavybės teise priklauso V. D. ir Lietuvos Respublikai, kurio dalį patikėjimo teise valdo Vilniaus apskrities viršininko administracija, o kiemo rūsys nuosavybės teise priklauso V. D. (b. l. 28-30).
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009-07-21 išrašas tvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 10-11).
Byloje esanti 1992-11-28 dovanojimo sutartis rodo, kad kiemo rūsį V. D. kartu su puse namo padovanojo jo motina V. D. (b. l. 21).
Byloje duomenų, kad ginčo žemės sklypas ir/ar jame esantis kuris nors statinys nuosavybės teisėmis ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais priklausytų pareiškėjai, t. y. kad ginčo žemės sklype būtų įregistruotos pareiškėjos, kaip žemės naudotojos, savininkės ar nuomotojos teisės, nėra. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties su VAVA pareiškėja nėra sudariusi. Kaip minėta, žemės sklypas nuosavybės teise priklauso V. D. ir Lietuvos Respublikai, o kiemo rūsys nuosavybės teise, pagal dovanojimo sutartį, priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui (V. D.). Duomenų, kad dovanojimo sutartis būtų/yra įstatymo nustatyta tvarka užginčyta, pripažinta negaliojančia, byloje nėra. Kitų žemės sklypo ar kiemo rūsio bendratučių teismas nenustatė.
Remiantis Statybos įstatymo 2 str. 73 d., statinio naudotojas yra statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu. Pagal minimo įstatymo 3 str. 1-2 d., teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.
Žemės įstatymo 2 str. 11 d. reglamentuojama, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu.
Pagal ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis šio įstatymo 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
Sisteminė nurodytų teisės normų analizė teisėjų kolegijai suponuoja, kad jos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tai yra pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, tai yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2-4 p. numatytu būdu, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėja į teismą kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, neturėdama tokių teisių. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjos teisės buvo objektyviai pažeistos atsakovei priimant skundžiamą Aktą, nes pareiškėja nėra ir nebuvo statinio – kiemo rūsio, kuris buvo pripažintas tinkamu naudoti, savininke. Ji taip pat nėra ir žemės sklypo, kuriame yra minėtas statinys, nei savininkė, nei nuomininkė, nei naudotoja kaip yra numatyta jau minėtame Žemės įstatyme. V. D. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į rūsį ir šis statinys buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausinys, o žemės sklypo dalies savininku tapo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu.
Atmetus pareiškėjos skundą nurodytais motyvais, teismas nepasisako dėl kitų pareiškėjos skunde išdėstytų motyvų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjos D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.