Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant nuteistajam T. Z., jo gynėjui advokatui Vladislavui Mikšai, nukentėjusiosios J. M. atstovui advokatui Georgijui Zavtrakovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Nukentėjusiosios J. M. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti bei 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

J. M., privataus kaltinimo tvarka kaltinta pagal LR BK 155 str. 1 d., išteisinta, nenustačius, kad ji padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Z. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 1 d. apie 2-3 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini) sumušė nukentėjusiąją J. M. ir taip nežymiai sutrikdė jai sveikatą.

J. M. buvo kaltinama padariusi BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t.y. tuo, kad 2011 m. lapkričio 1 d. apie 2-3 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini) išvadino nukentėjusįjį T. Z. „gaidžiu“, girtuokliu, tuo įžeisdama nukentėjusiojo garbę ir orumą.

J. M. dėl šios veikos išteisinta nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: apelianto ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, nukentėjusiosios advokato, prašiusio skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo skundas turi būti atmestas.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė surinktus įrodymus ir nurodė ištirtų duomenų visumos vertinimu pagrįstas išvadas. Išvados padarytos surinktus duomenis įvertinus nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje 5 dalyje įtvirtintų taisyklų, todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo su šiomis išvadomis nesutikti.

Nors nukentėjusiosios ir liudytojos D. M. parodymai dėl kojos sužalojimo konkrečių aplinkybių nežymiai skiriasi, tačiau šie skirtumai nėra esminiai, be to, aplinkybę, jog T. Z. ranka griebė nukentėjusiajai už kojos, dėl ko liko mėlynė, nukentėjusioji nuosekliai teigė nuo pat tyrimo pradžios. Objektyviai šią aplinkybę nustatė ir teismo medicinos specialistė, kuri savo išvadą patvirtino ir teisme bei patvirtino nukentėjusiosios nurodytą sužalojimo mechanizmą, todėl pagrindo abejoti šioje dalyje nukentėjusiosios ar liudytojos D. M. parodymais nėra.

Aukštesniojo teismo nuomone, nuoseklūs ir kitais patikimais duomenimis patvirtinami nukentėjusiosios parodymai bei liudytojos D. M. parodymai, o taip pat ir specialisto išvada bei specialisčių paaiškinimai teisme yra pakankami T. Z. parodymus, jog jis kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, vertinti kritiškai, kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės, o taip pat pagrindas vertinti kaip neatitinkančius faktinėms bylos aplinkybėms. Tai, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, nėra besąlyginis pagrindas nukentėjusiosios parodymus atmesti kaip nepatikimus. Jų patikimumas, kaip jau aptarta anksčiau, tinkamai įvertintas juos lyginant ir gretinant su kitais įrodymais, o tame tarpe ir objektyviais rašytinais duomenimis, todėl šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Aptartais įrodymais nustatytų aplinkybių nepaneigia ir faktas, jog tai T. Z. kvietė policijos pareigūnus, nes, kaip jau minėta, pagrindinai smurtiniai veiksmai atlikti išvykus policijos pareigūnams, be to, pats T. Z. atvykus pareigūnams, negalėjo tiksliai įvardinti pareigūnų kvietimo tikslingumo. Tai, kad žodinio konflikto iniciatorė galimai buvo J. M., nesuteikė teisės T. Z. vartoti fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir tai nepaneigia anksčiau nurodytų teismo nustatytų aplinkybių bei nešalina T. Z. atsakomybės.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog Kauno apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog T. Z. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, stūmė ją ranka, dėl ko ši atsitrenkė dešinės rankos dilbiu į duris, savo galva trenkė į nosies sritį, taip sumušė nosį bei griebė ranka už kairės šlaunies, dėl ko atsirado mėlynė. T. Z. veiksmų pobūdis, intensyvumas – stūmė, trenkė galva į galvos sritį, sugriebė už kojos, rodo, jog T. Z. neabejotinai suvokė, kad sukelia fizinį skausmą ir gali sužaloti nukentėjusiąją, suvokė, jog tai pavojinga veika ir to norėjo, siekė, t.y. veikė tiesiogine tyčia. T. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį.

Bausmė nuteistajam skirta teisingai.

Skiriant bausmę T. Z. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (dirba, išlaiko du mažamečius vaikus, anksčiau neteistas), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Teismas tinkamai įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti T. Z. skirtina 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas teisingai įvertino nukentėjusiosios patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį, nukentėjusiosios bei nuteistojo tarpusavio santykius, tai, kad nuteistasis išlaiko du mažamečius vaikus ir nepažeisdamas teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją – 1 000 Lt.

Nukentėjusiajai priteista suma kompensuoti išlaidas teisinei pagalbai apmokėti nėra aiškiai per didelė, neteisinga ar neadekvati. Nukentėjusiosios nurodytos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti pagrįstos objektyviais duomenimis. Byloje buvo surengtas ne vienas posėdis, todėl įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiosios atstovo sugaištą laiką bei įdėtą darbą, darytina išvada, jog priteista suma išlaidoms teisinei pagalbai apmokėti nėra aiškiai per didelė ir nepažeidžia teisingumo bei protingumo kriterijų.

T. Z. nuosprendį skundžia taip pat ir toje dalyje, kurioje J. M. išteisinta dėl kaltinimo padarius BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Šioje dalyje nuteistasis taip pat nesutinka su įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados šioje dalyje taip pat pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, visapusišku jų vertinimu, BPK 20 straipsnyje 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, todėl aukštesnysis teismas neturi pagrindo su šiomis išvadomis nesutikti.

T. Z. J. M. kaltino tuo, jog ji 2011 m. lapkričio 1 d. apie 2-3 val. bute, adresu(duomenys neskelbtini) išvadino nukentėjusįjį T. Z. „gaidžiu“, „girtuokliu“, tuo įžeidė jo garbę ir orumą, t.y. padarė LR BK 155 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Atsakomybė pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Šio nusikaltimo objektas yra žmogaus garbė ir orumas. Objektyviai įžeidimas yra viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas yra viešas, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje, internete. Įžeidimo atveju reikšmės neturi, ar šis įvertinimas atitinka tiesą. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.

Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog kaltinimas įžeidimu nepasitvirtino, nes J. M. veiksmuose nenustatyta BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. J. M. kaltę nuolat neigė, liudytoja I. Z. taip pat neminėjo, jog T. Z. būtų išvadintas tokiais žodžiais kaip „gaidys“, „girtuoklis“. Kitų jokių objektyvių, patikimų duomenų, išskyrus vienintelius subjektyvius T. Z. parodymus, nėra. Be to, įvertintina ir tai, jog dėl įžeidimo iš karto po įvykio T. Z. niekur nesikreipė, paaiškinime policijai to nenurodė. Pateikė skundą privatus kaltinimo tvarka praėjus beveik metams laiko po įvykio, t.y. po to, kai jo atžvilgiu J. M. jau buvo padavusi skundą privatus kaltinimo tvarka dėl jos nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šios aplinkybės taip pat verčia abejoti nuteistojo parodymų patikimumu bei jo nuoširdumu.

Aukštesnysis teismas taip pat konstatuoja, jog šiuo atveju nenustatytas ir objektyvusis požymis - pavojinga veika. Kaip jau minėta, įžeidimas turi būti viešas ir pažeminimas turi būti užgaulus, tačiau šioje byloje nustatyta, jog J. M. bei T. Z. buvo sugyventiniai, turi du mažus vaikus, juos sieja bendri socialiniai šeiminiai ryšiai, vyko šeimyninis konfliktas uždaroje patalpoje - bute, kurio metu taip pat dalyvavo ir liudytoja D. M. ir I. Z.. D. M. yra J. M. motina, o I. Z. - T. Z. sesuo, jos saistomos artimais ryšiais su abiem šiais asmenimis, žinojo ir apie anksčiau buvusius tarpusavio pykčius, konfliktus, todėl šioms liudytojoms dalyvaujant pasakyti, kad ir įžeidžiantys, žeminantys žodžiai, šiuo konkrečiu atveju, negalėtų būtų vertinami kaip turintys viešą pobūdį ir tokie pavojingi, kad būtų būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Be to, liudytoja I. Z. patvirtino, jog jai atvykus visi pykosi, riejosi, vadinosi necenzūriniais žodžiais, Tadas ir Jolanta vienas kitą vadino užgauliais žodžiais.

Lietuvos Konstitucinis teismas 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra pasisakęs, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausia priemonę -kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitu rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą (kasacinė nutartis Nr. 2A-3/2012).

Šiuo atveju įvertinus žodžių „gaidys“, „girtuoklis“ prasmę, kitas aptartas veikos padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju pasirinkta baudžiamosios atsakomybės rūšis ginti savo garbę ir orumą nėra proporcinga padarytam pažeidimui. Pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Nenustačius privalomo objektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., požymio – pavojingos veikos, kitų požymių, J. M. išteisinta teisėtai ir pagrįstai.

J. M. pateikė prašymą atlyginti jos turėtas išlaidas – 1 000 Lt avokado pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Pateiktos išlaidos pagrįstos objektyviais duomenimis. Įvertinus tai, jo skundas buvo paduotas J. M. kaltinančiais pagrindais, siekiant patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn, tačiau pripažintas nepagrįstu, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiosios atstovo sugaištą laiką bei įdėtą darbą, darytina išvada, jog prašoma suma išlaidoms teisinei pagalbai apmokėti nėra aiškiai per didelė ir nepažeidžia teisingumo bei protingumo kriterijų, todėl priteistina iš T. Z. J. M. naudai.

Kauno apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai nuosprendžio parašomoje dalyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad T. Z. 2011 m. lapkričio 1 d. apie 2-3 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu, t.y. stūmė ją, dėl ko nukentėjusioji dešine ranka atsitrenkė į duris, savo galva trenkė J. M. į nosies sritį, stipriai sugriebė ranka už kairė šlaunies, tuo padarė kraujosruvas dešiniame dilbyje, kairėje šlaunyje, nosies sumušimą ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Iš T. Z. J. M. naudai priteisti 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) apeliacinės instancijos teisme turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.