Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-769-628-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-09-11Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-11-15Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-15
Bylos Nr.
1A-769-628-2013
Teisminio proceso Nr.
1-14-1-01808-2012-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigita Bieliauskienė (pirm.), Algimantas Valantinas, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis
A. R.
Advokatai
Eugenijus Karažinas
Kategorijos

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-769-628/2013

Teisėjas Pavel Borkovski Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01808-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.; 1.1.8.; 1.2.4.8.; 1.2.5.4.; 2.4.6.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Miglei Suchankienei, nuteistojo A. R. gynėjui advokatui Eugenijui Karažinui, nuteistajam A. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 145 str. 1 d. (2 epizodai), ir nuteistas galutine subendrinta – laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bausme, įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu; tęsti gydimąsi nuo priklausomybės alkoholiui; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 48 str. 7 d.), nustatyta, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į bausmės laiką įskaityta laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. 16.20 val. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. 13.30 val. (viena para), nuo 2013 m. balandžio 12 10.15 val. iki 2013 m. balandžio 14 d. 08.50 val. (dvi paros), nuo 2013 m. gegužės 19 23.20 val. iki 2013 m. gegužės 27 d. (devynios paros), t.y. iš viso 12 (dvylika) parų, vieną laisvės atėmimo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) smurtavo artimoje aplinkoje, kas pasireiškė tuo, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, delnu sudavė ne mažiau keturių smūgių buvusiai sutuoktinei M. R. į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, tokiais savo tyčiniais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 12 d., apie 9.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), keikėsi buvusios žmonos M. R. atžvilgiu necenzūriniais žodžiais, smurtavo artimojoje aplinkoje, po ko paėmė į ranką virtuvinį peilį ir laikė jį rankoje, sakydamas nukentėjusiajai „vis tiek tave nužudysiu“- tai buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas. Tokiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 19 d., apie 23 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo artimojoje aplinkoje, po ko virtuviniu peiliu dūrė ne mažiau 8 kartų į buto sieną ir lovą, kurioje gulėjo nukentėjusioji - buvusi sutuoktinė M. R., šaukė „šį kartą tikrai tave papjausiu“ - tai buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiai manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. R. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., padarymo, nutraukti, panaikinti įpareigojimą toliau tęsti gydimąsi nuo priklausomybės alkoholiui ir sušvelninti paskirtą bausmę, sumažinant laisvės apribojimo terminą.

Apelianto teigimu, jis M. R. peiliu negrasino, ką akistatos metu patvirtino ir pati nukentėjusioji. Peilis buvo jo rankose, kadangi tuo metu sau gaminosi maistą. Gulėdama lovoje M. R. ėmė įžeidinėti apeliantą, todėl jis, siekdamas išvengti konflikto, išėjo pas kaimynę, kur ir buvo sulaikytas atvykusių policijos pareigūnų. Nuo pat pirmų apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir po to, pirmosios instancijos teisme, aiškino, kad M. R. peiliu negrasino.

Nukentėjusiosios M. R. parodymai dėl šio epizodo nėra nuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje. Iš pradžių ji teigė, kad jis (A. R.) jai grasino peiliu, tačiau akistatos metu šią aplinkybę paneigė, tuo tarpu apklausiama teisiamojo posėdžio metu, aiškindama aplinkybes dėl aptariamo epizodo, paaiškino, kad neatsimena, ar jai buvo grasinta peiliu, tačiau nurodė, kad labai išsigando.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pati M. R. piktnaudžiauja alkoholiu, dėl to jai yra sutrikusi psichika, ji nuolat provokuoja konfliktus priekaištaudama, kad A. R. gyvena jos bute, nors teismo sprendimu po santuokos nutraukimo, butas yra padalintas.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, apylinkės teismas, skirdamas pastarajam įpareigojimą tęsti gydimąsi nuo priklausomybės alkoholiui, padarė tai neatsižvelgdamas į teismui pateiktą pažymą apie tokio gydymo kurso pabaigimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. R. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. , jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., BK 145 str. 1 d. buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais A. R. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nuteistojo A. R. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal BK 145 str.1 d. yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę 2013 m. balandžio 19 d., apie 9.20 val., peiliu grasinus nužudyti M. R., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.

Nukentėjusioji M. R., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė, kad A. R., buvęs jos sutuoktinis, jos atžvilgiu smurtauja ne primą kartą, ankščiau į policijos pareigūnus ji nesikreipė. Sutinka su tuo, kad ir pati per dažnai vartoja alkoholinius gėrimus, tačiau niekada neprovokuoja konfliktų su buvusiu vyru. Nesmurtauja jo atžvilgiu. Nurodydama 2013 m. balandžio 12 d. tarp jos ir jos buvusio sutuoktinio įvykusio konflikto aplinkybes, ji paaiškino, kad 2013 m. balandžio 12 d. ryte A. R. užėjo į virtuvę, pradėjo keiktis jos atžvilgiu, tačiau ji į tai nereagavo. Tuomet jis nuo sienos paėmė virtuvinį peilį ir pagrasino juo. Nukentėjusioji tiksliai grasinimo turinio neatsiminė, tačiau nurodė, kad grasinimas buvo susijęs su tuo, jog buvęs sutuoktinis ketina ją nužudyti. Jai pavyko pabėgti į laiptinę, kur ji iškvietė policijos pareigūnus. Į savo butą sugrįžo tik kartu su pareigūnais. Analogiškas įvykio aplinkybes M. R. nurodė ir 2013 m. balandžio 12 d., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 52-53).

BK 145 str. 1 d. sudėtis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ir sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teismų praktikoje laikytina, kad grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais, pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas, sunkiai sužalotas, ar susargdintas. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimo realumą parodo pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, jos buvęs sutuoktinis A. R., paėmęs į rankas peilį, konflikto metu, nurodė, kad ketina ją nužudyti. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis M. R. atžvilgiu ir prieš tai buvo naudojęs smurtą, turėjo rankose peilį, akivaizdu, kad nukentėjusioji A. R. grasinimą suvokė realiai, turėjo pagrindo manyti, kad šis jos buvusio sutuoktinio išreikštas grasinimas gali būti įvykdytas, todėl iš namų pabėgo ir atgal sugrįžo tik lydima policijos pareigūnų. Remiantis nukentėjusiosios parodymais, galima daryti pagrįstą išvadą, kad A. R. grasinimas buvo realus ir konkretus, jo veiksmai visiškai atitinka BK 145 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį.

Vertinant nukentėjusiosios parodymus, duotus tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netikėti nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiosios parodymais, nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad nukentėjusiosios M. R. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Kaip matyti iš BIRT ataskaitų žiūryklės (b. t. 1, b. l. 49), 2013 m. balandžio 12 d., 09.23 val. policijos pareigūnams buvo pranešta, kad pranešėjos buvęs vyras ją puola peiliu, tarp jų vyko konfliktas. Pranešėjai pavyko pabėgti į laiptinę, vyras namuose, pasak pranešėjos, neblaivus. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 3 kuopos 3 būrio vyresnioji patrulė S. L. 2013 m. balandžio 12 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimojoje aplinkoje fakto nurodė, kad smurtautojas keikėsi, įžūliai elgėsi, buvo neblaivus ir sakė, jog negrasino, pristatant asmenį į policijos įstaigą, jis agresyviai ir įžūliai elgėsi, todėl sulaikymo metu buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai (b. t. 1, b. l. 64-65). Iš asmens blaivumo testo kvito matyti, kad 2013 m. balandžio 12 d. A. R. buvo nustatytas lengvas -1.01 promilių, girtumas. (b. t. 1, b. l. 155).

Pats nuteistasis, 2013 m. balandžio 12 d. sulaikytas policijos pareigūnų, parodymus duoti atsisakė (b. t. 1, b. l. 72-73). Dėl aptariamo nusikalstamos veikos epizodo jis buvo apklaustas dar kartą 2013 m. balandžio 16 d., savo kaltės nepripažino, nurodydamas, kad 2013 m. balandžio 12 d., apie 9.00 val. jis grįžo į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena kartu su buvusia sutuoktine M. R.. Savo kambaryje išgėrė taurę vyno ir nuėjo į bendrą virtuvę, esančią bendroje erdvėje su M. R. kambariu, pasigaminti maisto. Marija neblaivi gulėjo savo kambaryje ant lovos, nuo kurios stebėjo A. R., replikavo, kaip jis gamina maistą, ėmė jį įžeidinėti, vadinti necenzūriniais žodžiais, priekaištavo, kad gyvena jos bute, nors teisiškai jis priklauso abiems, tokiais savo veiksmais akivaizdžiai provokuodama konfliktą. Jie susibarė. Pastebėjęs, kad maisto gaminimui jam trūksta morkos, A. R. nuėjo pas kaimynę – L. J. jos pasiskolinti. Ji pakvietė A. R. užeiti, kartu išgėrė dvi taureles degtinės. Pas kaimynę jis užtruko apie 15 min. Tuomet koridoriuje išgirdo triukšmą. Į kaimynės duris kažkas pasibeldė. Norėdamas pažiūrėti, kas ten, A. R. išėjo į koridorių. Ten stovėjo policijos pareigūnai, kurie jį sulaikė ir pristatė į policijos komisariatą (b. t. 1, b. l. 81-82). Šie ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo parodymai iš esmės sutapo su jo nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, A. R., aiškindamas 2013 m. balandžio 12 d. aplinkybes, papildomai paaiškino, kad įvykio išvakarėse jis vartojo alkoholinius gėrimus, ryte išgėrė nedaug vyno, įvykio metu jis rankose turėjo peilį, juo pjaustė daržoves (b. t. 2, b. l. 40).

Nors aiškindamas šio epizodo aplinkybes, apeliantas buvo nuoseklus, tačiau pažymėtina, kad įvykio metu jam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis, jo kaimynė L. J., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino aplinkybės, kad nagrinėjamo įvykio metu A. R. buvo jos namuose, o remiantis 2013 m. balandžio 12 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolu, šiuo adresu buvo rastas ir paimtas virtuvinis peilis (b. t. 1, b. l. 50-51).

Vertinant 2013 m. gegužės 23 d. akistatos tarp nukentėjusiosios M. R. ir nuteistojo A. R. metu nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad A. R. 2013 m. balandžio 12 d. jai peiliu negrasino, pažymėtina, kad šios akistatos metu M. R., nors ir nurodė, kad apeliantas nagrinėjamo įvykio metu peiliu jai negrasino, tačiau paminėjo labai svarbią BK 145 str. 1 d. kvalifikavimui aplinkybę – ji buvo išsigandusi ir dėl išgąsčio išbėgo iš namų į kiemą, kur tik sulaukusi policijos pareigūnų, kartu su jais grįžo į namus. Pastebėtina, kad BK 145 str. 1 d. numatytos veikos inkriminavimui itin svarbu, kaip nukentėjusysis suvokė grasinimus, kaip juos vertino atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, netikėti ir agresyvūs nuteistojo veiksmai nukentėjusiajai sukėlė emocinį sukrėtimą, kas, be jokių abejonių, turėjo įtakos pastarosios subjektyviajam aspektui suvokiant, o vėliau ir žodžiu perteikiant nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kaip objektyvią tikrovę. Pabrėžtina ir tai, kad 2013 m. balandžio 12 d. M. R. ir A. R. namuose buvo rastas ir paimtas peilis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad 2013 m. balandžio 12 d. nukentėjusiajai buvo grasinta peiliu, šias aplinkybes ji patvirtino ne kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, jų nekeitė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vien ta aplinkybė, jog akistatoje tarp M. R. ir A. R. pastaroji nurodė, jog peiliu aptariamo įvykio metu jai nebuvo grasinta, negali būti pagrindu nukentėjusios parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pripažinti melagingais.

Atmetant apeliacinio skundo argumentą, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam įpareigojimą tęsti gydimąsi nuo priklausomybės alkoholiui, neatsižvelgė į A. R. teismui pateiktą pažymą, kad tokį gydymo kursą jis yra pabaigęs, pažymėtina, kad iš byloje pateiktos Vilniaus priklausomybės ligų centro Ambulatorinio skyriaus pažymos (b. t. 2, b. l. 32) matyti, jog A. R. 2002 m. kovo 14 d. įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitos priežiūros grupę, lankėsi joje ambulatoriškai. Vėliau, 2006 m. balandžio 26 d. iš šios įskaitos sąrašų buvo išbrauktas. Vėl grąžintas į įskaitą gavus išrašą iš RVPL, kad gulėjo nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d., iki šiol lankosi Vilniaus priklausomybės ligų centre ambulatoriškai. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad gydymo nuo priklausomybės alkoholiui kursą jis pabaigė, tačiau, remiantis aptarta Vilniaus priklausomybės ligų centro pažyma, A. R. minėtame centre lankosi iki šiol, todėl jokių duomenų apie tai, kad aptariamas gydymo kursas yra pabaigtas byloje nėra. Duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. skundžiamu nuosprendžiu skyrė įpareigojimą tęsti gydimąsi nuo priklausomybės alkoholiui, naikinti šį įpareigojimą nėra teisinio pagrindo.

Vertinant nuteistajam skirtą bausmę, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai, vadovaudamasis BK 54 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmių skyrimo taisykles, bei įvertinęs A. R. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vienos sunkinančios aplinkybės buvimą, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą bei kiekį, A. R. pagrįstai skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Švelninti apeliantui paskirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai: Jolanta ČepukėnienėAlgimantas Valantinas