Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-09-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-719/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-28
Bylos Nr.
1A-174-719/2017
Teisminio proceso Nr.
1-06-2-00348-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Ridikas (pirm.), Valdas Ciesiūnas, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis
A. U.
Nukentėjusysis
S. G., J. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-719/2017Proceso Nr. 1-06-2-00348-2016-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 28 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant:prokurorei Gailutei Vilkienei,gynėjai advokatei Dovilei Baniulei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymas) laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiojo J. B. sužalojimas) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti O. J. J.) laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir A. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu A. U. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (A. A. Š. terorizavimas) jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad jis:2016 m. gruodžio 26 d. apie 18 val. tyčia išdaužė nukentėjusiosios S. G. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dviejų plastikinių langų stiklus ir padarė nukentėjusiajai 226 eurų turtinę žalą;2017 m. vasario 3 d. apie 18.30 val. nukentėjusiojo J. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia spyrė sėdinčiam ant kėdės nukentėjusiajam į krūtinę, pastarajam nugriuvus ant grindų spyrė ne mažiau kaip 5 kartus į galvos sritį ir kitas kūno vietas, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. B. sveikatą;2017 m. vasario 17 d. apie 13.30 val. nukentėjusiojo O. J. J. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), agresyviai nusiteikęs užsimojo kirviu ir artėdamas prie nukentėjusiojo bei šaukdamas „aš tave užmušiu“, grasino jį nužudyti sudarydamas nukentėjusiajam realų ir pakankamą pagrindą bijoti bei leisdamas akivaizdžiai suprasti, kad šis grasinimas gali būti realiai įvykdytas.Taip pat A. U. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. sausio 19 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), terorizavo A. A. Š. grasindamas padegti jos gyvenamąjį namą; tęsdamas savo veiką 2017 m. vasario 4 d. apie 6 val. tyčia išdaužė A. A. Š. namo lango stiklą, taip sudarydamas nukentėjusiajai realų ir pakankamą pagrindą bijoti bei akivaizdžiai leisdamas suprasti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. U. konkretaus prašymo nesuformulavo, bet iš skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis prašo išteisinti jį iš kaltinimų pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymas), 138 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiojo J. B. sužalojimas) ir BK 145 straipsnio 2 dalį (A. A. Š. terorizavimas).Apeliantas neigia išdaužęs nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklus, nes tuo metu buvo kitoje vietoje. Pasak jo, tai gali paliudyti liudytojai S. ir V., kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti. Taip pat nebuvo atlikta ekspertizė siekiant nustatyti, kokiu daiktu buvo išdaužti stiklai. Apeliantas mano, kad nukentėjusioji S. G. jį apkalba.Kartu nuteistasis A. U. neigia sumušęs nukentėjusįjį J. B. ir tvirtina, kad nukentėjusysis įvykio dieną buvo pirtyje, kur vartojo alkoholinius gėrimus, o vakare, apie 21 val. grįžo į namus stipriai neblaivus, net nepamena, kaip grįžo. Asmuo, kurio pirtyje buvo ir gėrė nukentėjusysis J. B., pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas.Be to, apeliantas neigia išdaužęs A. A. Š. namo lango stiklą, nes tuo metu buvo pas kaimyną O. J. ir ten nakvojo. Tai patvirtino liudytojas O. J.. Mano, kad A. A. Š. jį taip pat apkalba.Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas ginčija tik skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios S. G. stiklų išdaužymas) ir 138 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiojo J. B. sužalojimas), o taip pat išteisintas iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (A. A. Š. terorizavimas), todėl kitoje dalyje skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas netikrina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.Dėl nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymo ir nukentėjusiojo J. B. sumušimoNukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymo epizode nuteistasis A. U. savo kaltę neigia tvirtindamas, kad įvykio metu jis buvo kitoje vietoje ir nukentėjusioji S. G. jį apkalba, o nukentėjusiojo J. B. sumušimo epizode nuteistasis A. U. savo kaltę neigia, nes nukentėjusysis įvykio dieną buvo pirtyje, kur vartojo alkoholinius gėrimus, o vakare, apie 21 val. grįžo į namus stipriai neblaivus, net nepamena, kaip grįžo ir asmuo, kurio pirtyje buvo bei gėrė nukentėjusysis J. B., pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentus, dalyje dėl nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymo ir nukentėjusiojo J. B. sužalojimo, pripažįsta nepagrįstais bei deklaratyviais. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį minėtoje dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas aptariamoje dalyje išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nuteistojo kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, patvirtina byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtų įrodymų visuma. Pripažindamas nuteistąjį A. U. kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymas) ir 138 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiojo J. B. sužalojimas) pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko jų vertinimą ir argumentavo tokį savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.Kad apeliantas padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, patvirtina ne tik nukentėjusiųjų S. G. ir J. B. parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis (1 t., 9–13, 16–17, 19–20, 100–101, 105–106, 113 b. l.; 2 t., 137 b. l.), bet ir liudytojų V. P. (1 t., 39–40; 2 t., 138 b. l.), I. Ž. (1 t., 43; 2 t., 138 b. l.), V. T. (1 t., 129 b. l.; 2 t., 138 b. l.), V. S. (1 t., 131 b. l.; 2 t., 137 b. l.), J. B. (1 t., 134–136 b. l.; 2 t., 138 b. l.), A. D. (1 t., 186 b. l.; 2 t., 138–139 b. l.) parodymai, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai (1 t., 25–30, 114–120 b. l.), specialisto išvada (1 t., 124–125 b. l.), foto nuotraukos (1 t., 107–111 b. l.), pranešimo apie įvykį registracijos išrašas (1 t., 132 b. l.) ir kiti byloje esantys duomenys.Taigi, nors pagrindiniai nuteistojo A. U. kaltės įrodymai aptariamuose epizoduose yra nukentėjusiųjų S. G. ir J. B. parodymai, tačiau priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo teigti, kad tokie nukentėjusiųjų parodymai yra neteisingi, duoti iš esmės siekiant jį apkalbėti. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji S. G. ir J. B. davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kad jie nukentėjo nuo nuteistojo A. U. (1 t., 9–13, 16–17, 19–20, 100–101, 105–106, 113 b. l.; 2 t., 137 b. l.). Tokius apeliantą kaltinančius parodymus nukentėjusieji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 25–30, 114–120 b. l.). Apie nuteistojo A. U. elgesį, dėl kurio nukentėjo S. G. ir J. B., nukentėjusieji pasakojo liudytojams V. P., I. Ž., V. T., V. S., J. B., A. D., kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tai patvirtino ir parodė, kad nukentėjusieji jiems pasakojo, jog jie nukentėjo būtent nuo nuteistojo A. U. elgesio (1 t., 39–40, 43, 129, 131, 134–136, 186 b. l.; 2 t., 137–139 b. l.). Akivaizdu, kad išvadą apie nuteistojo A. U. kaltę padarant nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis ne vien tik nukentėjusiųjų parodymais, bet objektyviai ištyręs ir įvertinęs kitų, pirmiau išvardytų bylos duomenų visetą. Tai reiškia, kad nors apelianto kaltė padarius veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje bei 138 straipsnio 1 dalyje, ir yra pagrįsta vieninteliais tiesioginiais įrodymų šaltiniais – nukentėjusiųjų S. G. ir J. B. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme tokie įrodymai yra leistini. BPK 301 straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju visos nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės atitinka ne tik visus jų parodymus, bet ir kitus pirmiau išdėstytus liudytojų parodymus bei kitus rašytinius bylos duomenis. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį A. U. kaltinant jį nusikaltimų padarymu, taip pat negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį nukentėjusiųjų duodamiems parodymams. Tokių konkrečių įtikinamų duomenų nenurodė ir pats apeliantas. Atvirkščiai, tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis A. U. nurodė, kad jie tarpusavyje sutarė gerai, nesipyko, nukentėjusieji padėjo nuteistajam, laikinai suteikė jam gyvenamąjį plotą ir pan. Todėl tikėti nuteistojo iškelta versija, kad nukentėjusieji jį apkalba, nėra jokio pagrindo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į nuteistojo A. U. pozicijos nenuoseklumą ir prieštaravimą tarpusavyje. Pavyzdžiui, apklausiamas dėl nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymo nuteistasis tvirtino, kad jis nepamena, kur buvo, ką veikė ir su kuo leido laiką įvykio metu, bet tuo metu, nusipirkęs alaus iš parduotuvės, ėjo pro nukentėjusiosios namus (1 t., 49 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde nuteistasis savo poziciją pakeitė tvirtindamas, kad tą naktį, kai buvo išdaužyti nukentėjusiosios S. G., jis buvo kitoje vietoje (2 t., 136, 158 b. l.). Tokios savo pozicijos pakeitimo įtikinamos priežasties nuteistasis A. U. nei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė.Įvertinus tai, kad nuteistojo A. U. kaltė padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo įrodyta, o taip pat ir tai, kad nuteistasis žinojo tik jo nurodytų liudytojų vardus, o pavardžių – ne, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti nuteistojo nurodytus liudytojus, juolab, kad nuteistasis tokio prašymo pirmosios instancijos teisme net neišreiškė. Apelianto skunde nurodytos kitos aplinkybės – tai, kad nukentėjusysis J. B. jo sumušimo metu buvo neblaivus ir nuteistasis A. U. kitą dieną po nukentėjusiojo J. B. sumušimo buvo rastas pas liudytoją O. J., nuteistojo A. U. atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį taip pat neeliminuoja, todėl pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo kviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti asmenį, pas kurį nukentėjusysis J. B. vartojo alkoholinius gėrimus, juolab, kad nuteistasis tokio prašymo pirmosios instancijos teisme taip pat neišreiškė. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmių individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo A. U. asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir paskyrė apeliantui pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį bausmes, atitinkančias jo asmenybės bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Skirdamas ir subendrindamas šias bausmes pirmosios instancijos teismas BK reikalavimų nepažeidė.Atsižvelgdamas į visas pirmiau paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį A. U. kaltu padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti tokį nuosprendį dalyje dėl BK 187 straipsnio 1 dalies (nukentėjusiosios S. G. namo langų stiklų išdaužymas) ir 138 straipsnio 1 dalies (nukentėjusiojo J. B. sužalojimas) apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.Dėl A. A. Š. terorizavimoŠiame epizode apeliantas prašo išteisinti jį ir neigia išdaužęs A. A. Š. namo lango stiklą, nes tuo metu buvo pas kaimyną O. J., kur nakvojo. Mano, kad A. A. Š. jį apkalba.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto A. U. pozicija, kad šiame epizode nėra pakankamai įrodymų dėl jo kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (A. A. Š. terorizavimo). Tačiau pirmosios instancijos teismas būtent taip ir nustatė – teisiamojo posėdžio metu ištyręs šiame epizode esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog apeliantas nepadarė veikos, turinčios BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl jį išteisino ir šioje dalyje bylą nutraukė. Todėl dar kartą tirti ir vertinti tuos pačius, pirmosios instancijos teismo jau ištirtus ir įvertintus įrodymus ir dar kartą priimti tokį patį sprendimą – išteisinti apeliantą A. U. iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (A. A. Š. terorizavimas) – apeliacinės instancijos teismui nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Artūras RidikasTeisėjai Valdas CiesiūnasJolanta Raščiuvienė