Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Indrei Panavaitei ir atsakovų atstovei Agnei Karalienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio bei valstybinės pensijos dalies priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuo 2010-08-01 pareiškėjui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kurios dydis 3 519,26 Lt. Laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2012-09-01 pareiškėjui buvo mokama perskaičiuoto dydžio pensija, kurios dydis svyravo. Valstybės saugumo departamentas pareiškėjo 2013-09-30 prašymą išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką tenkinti atsisakė. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, pripažinta, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimas buvo neteisėtas. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pagal analogiją taikytino Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytas trejų metų terminas reikalavimui dėl sumažintos pensijos išmokėjimo pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo dienos. Iki tol pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti, kad jam paskirta pensija perskaičiuojama pažeidžiant Konstitucijos nuostatas. Be to, pareiškėjo nuomone, trejų metų terminas kiekvieną mėnesį turėtų prasidėti iš naujo, todėl kreipdamasis į teismą jis nepraleido termino reikalavimui dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010-08-01 iki 2012-09-01, priteisimo pareikšti.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinos Civilinio kodekso 1.129 str. 1 d. 2 p. nuostatos, kad ieškinio senaties terminas sustabdomas, jei atidedamas prievolių vykdymas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad darbo užmokesčio ir valstybinės pensijos nepriemokos turi būti kompensuojamos, vadinasi, dėl įstatymų leidėjo ir Vyriausybės sprendimų valstybės prievolių vykdymas šių kategorijų asmenims buvo atidėtas, todėl buvo sustabdytas ir senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismo posėdyje atsakovų atstovė prašė skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas yra keliamas dėl teisės reikalauti priteisti pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2010-07-31 susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką ir laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2012-08-31 susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Teismui pateikti duomenys tvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad Valstybės saugumo departamento 2010-07-30 sprendimu Nr. (67)-18-382 pareiškėjui A. P. nuo 2010-08-01 neterminuotai buvo paskirta 3 519,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 29), kuri laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2012-08-31 buvo ribojama taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (redakcija galiojusi iki 2012-09-01) nustatytą Statistikos departamento patvirtinto vidutinio darbo užmokesčio 1,3 dydį (b. l. 30–31). Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009-05-01 iki 2010-07-31, pareiškėjas A. P. ėjo Valstybės saugumo departamento Valdybos viršininko pareigas (A lygis 17 kategorija), todėl jam mokamas darbo užmokestis buvo paskaičiuojamas taikant nuo 2009-05-01 ir nuo 2009-08-01 įsigaliojusius bazinius dydžius, t. y. nuo 2009-05-01 iki 2009-07-31 – 475 Lt, nuo 2009-08-01 – 450 Lt, taip pat taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytus pareiginės algos koeficientus – nuo 2009-05-01 A lygio 17 kategorijos valstybės tarnautojams – 9,1 (vietoj 9,7), o nuo 2009-08-01 – 8,69 (vietoj 9,1).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir jo atstovės paaiškinimų teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad teismui pareikšti reikalavimai iš esmės grindžiami tuo, kad pareiškėjui mokėti darbo užmokestis ir pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2009-05-01 iki 2012-08-31) buvo perskaičiuojami vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjas yra įgijęs teisę teisme reikalauti pašalinti dėl šių nuostatų taikymo atsiradusius materialinius praradimus. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris įsigaliojo 2013-10-01, kai buvo oficialiai paskelbtas ,,Valstybės žiniose“ (,,Valstybės žinios“, 2013-10-01, Nr. 103-5079), inter alia, konstatavo, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr.150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr.150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 7) Valstybės saugumo departamento statuto 43 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3920) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 8) Valstybės saugumo departamento statuto 43 str. pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3920; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4304; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7035) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio perskaičiavimas nuo 2009-05-01 taikant sumažintus pareiginės algos koeficientus, nagrinėjamu atveju nuo 9,7 iki 8,69, prieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) ar pensijos (jos dalies) priteisimu, ne kartą yra nurodęs, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei nuosavybės neliečiamybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl, inter alia, iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Nevykdant iš Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už darbą ar susidariusios pensijos nepriemokos, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją, teisingą apmokėjimą už darbą ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos ar darbo užmokesčio mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai yra baigta nustatytų faktų teisinė kvalifikacija. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).

LVAT administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b. Nr. AS525-575/2010).

Atsakovai teigia, kad pareiškėjas A. P. į teismą kreipėsi praleidęs Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a. b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 str. 2 d. nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. CK 1.127 str. nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismo praktikoje” 7.1 p.). Darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. LVAT praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (2011-11-14 nutartis a. b. Nr. A575-1839/2011).

Nustatyta, kad skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pareiškėjas A. P. teismui padavė 2013-09-30. Darbo teisiniai santykiai pareiškėją ir Valstybės saugumo departamentą siejo iki 2010-07-31 – pareiškėjo atleidimo dienos, kurią vėliausiai, pagal DK 141 str. nuostatas, su pareiškėju turėjo būti visiškai atsiskaityta. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pateikdamas teismui skundą 2013-09-30, pareiškėjas A. P. praleido DK 27 str. 2 d. nustatą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Patikslintame skunde pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir šį savo prašymą grindžia vienintele aplinkybe, t. y., kad apie teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą pareiškėjui tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo priėmimo.

CK 1.131 str. 2 d. numato, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas sprendžia ex officio. CK ir kiti įstatymai nenustato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009, 2009-09-24 nutartis byloje Nr. A822-1037/2009; LAT 2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2009-06-15 byloje Nr. 3K-3-206/2009).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į pareiškėjo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų pusiausvyros, kuri užtikrintų realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuotų teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir nuo jo pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra, o pažeistoji teisė pasirinktu būdu negali būti ginama, nes skundas teismui buvo paduotas praleidus ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Valstybės saugumo departamentas, priimdamas 2013-10-17 sprendimą Nr. (75)-18-2694 „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir informacijos pateikimo“, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

LVAT administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Nenukrypdama nuo nurodytos praktikos, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A444-2232/2013, pateikė nagrinėjamam ginčui aktualų kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Teismui pateikti duomenys tvirtina, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2012-08-31 buvo perskaičiuojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (b. l. 43–44). Pagal Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p., paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, kad 2010 metų rugpjūčio mėnesio pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010-09-28 (b. l. 60–63). Skundas dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo teismui pateiktas 2013-11-04 (b. l. 21–26), t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik iš Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo.

Pagal ABTĮ 34 str. 1 d., teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.

Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nebuvo nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą (pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str.) paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013-03-12 nutartį. Procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo aiškinimas buvo pateiktas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje. ABTĮ 33 str. 1 d. prasme, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, expressis verbis, nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų rugsėjo mėnesį, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 metų lapkričio mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 ir 2012-02-06 nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad teisinės situacijos neaiškumas sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku kreiptis į teismą. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 str. 1 d. nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui A. P. procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos galima spręsti, kad perskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybines pensijas laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 turi būti taikoma ne Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, pagal kurią pensijos ribojamos 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, o pensija ribojama taikant 1,5 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydį (2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A756-844/2013). Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad skirtumas, susidaręs laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2012-08-31 pareiškėjo pensiją ribojant 1,5 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, o ne 1,3, yra 8 404,48 Lt, t. y. pareiškėjas yra įgijęs teisę į būtent tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Nurodytos sumos atsakovai neginčija. Kaip konstatuota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad nors ABTĮ 48 str. 2 d. nuostatų prasme atsakove tokio pobūdžio bylose laikytina institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Vadinasi, tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne pensiją skirianti ir mokanti institucija (2013-03-12 nutartis a. b. Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalį – 8 404,48 Lt – A. P. įpareigotina išmokėti Lietuvos valstybė, kurią pagal Vyriausybės 2010-07-07 nutarimą Nr. 992 atstovauja Valstybės saugumo departamentas.

Teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustato atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės saugumo departamento, įpareigojimą įvykdyti per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013-10-03 sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, Valstybės saugumo departamentas, priimdamas 2013-10-03 sprendimą Nr. (75)-18-2557, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013-10-03 sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybės saugumo departamento 2013-10-03 sprendimo Nr. (75)-18-2557 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės saugumo departamento, per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti A. P. 8 404,48 Lt (aštuonių tūkstančių keturių šimtų keturių litų ir 48 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010-08-01 iki 2012-08-31 taikytų Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų.

Kitą pareiškėjo A. P. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.