- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-20
- Bylos Nr.
- e2-1782-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00897-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kortas“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Grindalita“, uždarajai akcinei bendrovei ,,VDK Statyba“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Elektrostaka“, uždarajai akcinei bendrovei ,,RV Oferta“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kortas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Algraižė“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Grindalita“, uždarajai akcinei bendrovei ,,VDK Statyba“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Elektrostaka“, uždarajai akcinei bendrovei ,,RV Oferta“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Kortas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos už atliktus darbus priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.Ieškovė BUAB „Algraižė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiomis ieškovės su atsakovėmis UAB ,,Grindalita“, UAB ,,VDK Statyba“, UAB ,,Elektrostaka“, UAB ,,RV Oferta“ 2015 m. spalio 15 d. sudarytas Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuriomis ieškovė šioms atsakovėms perleido reikalavimo teisę į atsakovės UAB ,,Kortas“ skolas už atliktus statybos rangos darbus; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės UAB ,,Kortas“ 88 274,16 Eur įsiskolinimą už atliktus statybos rangos darbus, 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB ,,Kortas“ nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o tokio turto neradus arba radus nepakankamai - pinigines lėšas bankų sąskaitose. Nurodė, kad tikėtinai pagrindė ieškinį, ieškinio suma yra labai didelė, todėl egzistuoja rizika, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė UAB „Kortas“, norėdama išvengti galimo didelės sumos praradimo, gali imtis priemonių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei UAB ,,Kortas“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bendrai 88 274,16 Eur sumai, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti; šio turto nesant arba esant nepakankamai, likusiai sumai areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose; areštavus atsakovės pinigines lėšas, leista iš jų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas. Teismas, įvertinęs ieškinio aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, ieškinio reikalavimus vertino preliminariai pagrįstais, o įvertinęs tai, kad byloje bankrutuojančios įmonės pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, kurio 88 274,16 Eur suma pakankamai didelė, sprendė, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas - atsakovei yra reali galimybė parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turtą, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 148 str. 1 d.). Vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose – atsakovės UAB ,,Kortas“ nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, o jų pakankamai nesant – ir piniginių lėšų areštas bendrai 88 274,16 Eur sumai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovė UAB „Kortas“ (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra. Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvavo vieninteliu, tačiau jokiais įrodymais nepagrįstu argumentu, kad ieškinio suma apeliantei laikytina didele. Ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, galintis savaime lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Pagal apeliantės finansines galimybes ieškinio suma nelaikytina didele, o apeliantės veikla, elgesys ir kitos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Apeliantės turimo turto vertė žymiai viršija pareikštų reikalavimų sumą. 2015 m. balanso duomenimis apeliantės turto vertė 2 602 058 Eur. Jį sudaro tiek ilgalaikis (pastatai, transporto priemonės, mašinos, įrengimai, finansinis turtas ir pan.), tiek trumpalaikis turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai, gautinos sumos, lėšos ir t. t.), o ieškinio reikalavimo suma sudaro vos 3,39 proc. balanse apskaityto turto, todėl negali būti laikoma didele. Iš ilgalaikio materialaus turto sąrašo, parengto 2016 m. liepos 21 d. duomenimis, matyti, kad vien tik šio turto apskaityta vertė yra 497 560,62 Eur, kas patvirtina, kad ieškinio suma apeliantei nėra didelė. Be to apeliantė turi daug įvairaus turto, kuris beveik visas naudojamas pagrindinėje veikloje, kas objektyviai sumažina tikimybę, jog apeliantė dėl ieškovės ieškinio pradėtų turto realizavimo ar kitokio perleidimo procedūras.Iš apeliantės pirkėjų gautinos sumos sudaro 965 487,39 Eur, iš jų didžiausi pirkėjai yra veikiančios, mokios įmonės, valstybinės institucijos, tarp jų UAB „Saulės sonata“ 446 004,89 Eur, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 56 747,61 Eur, Asociacija „Dzūkų krašto menų inkubatorius“ 41 125,63 Eur, UAB „Metkonas“ 157 428,18 Eur, iš VSDFV prie SADM ir VSDFV teritorinių skyrių gautinos sumos.Aplinkybę, kad apeliantė yra ekonomiškai stiprus juridinis asmuo, patvirtina ir 2015 m. finansinės atskaitomybės rodikliai. Apeliantės įstatinis kapitalas yra 524 786 Eur, nuosavas kapitalas 1 495 026 Eur dydžio. 2015 m. apeliantė uždirbo 422 186 Eur grynojo pelno, 2014 m. taip pat dirbo pelningai. 2015 m. apeliantės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 107 032 Eur, iš jų trumpalaikiai 1 090 410 Eur, taigi net nesiekė pusės apeliantės turto vertės. Visi šie duomenys parodo, kad apeliantė yra didelė, stabiliai ir pelningai veikianti, finansiškai pajėgi įmonė, todėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra.Stabilią veiklą ir gerą turtinę padėtį patvirtina ir tai, kad apeliantės turtui nėra taikomi įkeitimai, apeliantė neskolinga socialinio draudimo įmokų, skolų VSDFV neturi nuo 2013 m. lapkričio 22 d., laiku teikia finansines ataskaitas VĮ Registrų centras. Apeliantės turtui nėra taikomi jokie kiti apribojimai, išskyrus pagal skundžiamą nutartį. Apeliantė veiklą vykdo nuo 1992 m., turi 95 darbuotojus, nuolat dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, nėra įtraukta į nepatikimų tiekėjų sąrašą, yra įvykdžiusi tokius projektus kaip Alytaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba, Lazdijų centrinės ligoninės pastato rekonstrukcija, Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos pastato rekonstravimo ir modernizavimo darbai, Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcija ir kitus. Šiuo metu vykdo darbus vienuolikoje statybos projektų, kurių bendra su užsakovais pasirašytų sutarčių vertė yra daugiau nei 12,3 mln. Eur.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apeliantės atžvilgiu pažeidžia šalių interesų pusiausvyros, teisingumo ir sąžiningumo principus, neatitinka CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. Ieškinio suma apeliantei savaime nėra didelė, dėl ko ir laikinosios apsaugos priemonės yra visiškai nebūtinos, o jos apsunkina apeliantės veiklą, kenkia dalykinei reputacijai, gali lemti apeliantės nuostolius ateityje.Ieškovė ieškinio dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis prima facie neįrodė. Jos ginčijamos sutartys yra galiojančios ir vykdytinos, todėl ji neturi reikalavimo teisės į apeliantę. Ieškinį dėl reikalavimo teisių pripažinimo negaliojančiomis apeliantė grindžia tik 2015 m. rugsėjo 30 d. balansu, kuris pats savaime neįrodo actio Pauliana sąlygų. Todėl egzistuoja pagrįstos abejonės dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo apeliantės atžvilgiu, kas leidžia daryti išvadą, jog realios grėsmės ieškinio reikalavimų įvykdymui bent šiame proceso etape nėra. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantei ir kitoms atsakovėms ieškinį pareiškė bankrutuojanti įmonė, siekdama užtikrinti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinius interesus (viešas interesas). Apeliantė su ieškove už atliktus darbus nėra atsiskaičiusi, ieškovės ieškomos sumos nėra sumokėjusi ir kitoms atsakovėms pagal ginčijamas reikalavimo teisės perleidimo sutartis. Todėl ieškinio suma ieškovei (ieškovės kreditoriams) yra didelė.Iš 2015 m. balanso matyti, kad apeliantė turto turi už 2 602 058 Eur sumą, tačiau iš jos tik 496 386 Eur sumą sudaro materialus turtas, tikėtina, dalis ir lizinguojamo, t. y. apeliantei nuosavybės teise nepriklausančio, turto. 1 1154 651 Eur apelianto turto dalį sudaro per vienerius metus gautina suma, kurios gavimas yra tik sąlyginis. Taip pat apeliantės balanse nurodoma, kad ji 2016 m. sausio 1 d. buvo skolinga 866 060 Eur tiekėjams, 163 300 Eur darbuotojams, o visos apelianto skolos siekia 1 107 032 Eur sumą, kas laikytina labai didele suma. Apeliantės pateikti finansiniai duomenys nesudaro pagrindo išvadai, jog jos finansinė padėtis yra labai gera, o ieškinio suma jai nėra didelė. Antstolis, įvykdydamas skundžiamą nutartį, areštavo apeliantės transporto priemones ir jai priklausantį butą, todėl apeliantės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas nesuvaržė apeliantės teisių daugiau, nei būtina ieškinio užtikrinimui.Su ieškiniu ieškovė pateikė įrodymus, jog apeliantei atliko statybos rangos darbus, kuriuos apeliantė priėmė, tačiau už juos neatsiskaitė. Ieškovė prieš pat įmonei bankroto bylos iškėlimą perleido reikalavimo teises į apeliantės skolą, kas preliminariai vertinant buvo padaryta neteisėtai. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad toks ieškinys gali būti patenkintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl reikalavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei 88 274,16 Eur įsiskolinimo iš apeliantės priteisimo, o ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė apeliantės turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai preliminariai yra pagrįsti; turtinio reikalavimo suma apeliantei yra pakankamai didelė, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantė, kvestionuodama šią teismo išvadą, teigia, kad nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes ieškinys prima facie nepagrįstas; nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ateityje, apeliantė turi pakankamai turto ir yra stabiliai ir pelningai vykdanti veiklą įmonė. Minėta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai prima facie (preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Taigi, šioje proceso stadijoje teismas tik preliminariai vertina ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ieškinys prima facie nepagrįstas. Preliminarus ieškovės pareikštų reikalavimų vertinimas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ir joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimui išspręsti. Toks preliminarus vertinimas neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas vertintinas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas. Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp šalių iš esmės yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į konkretaus asmens finansines galimybes, nagrinėjamu atveju – apeliantės. Kadangi tai yra nuginčijama prezumpcija, asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinus disponavimo jam priklausančiu turtu ribojimus, ją gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį, t. y. ar jam ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (CPK 178 str.).Pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantės turto atžvilgiu grindė pakankamai didele ieškinio suma (88 274,16 Eur) bei siekiu užkirsti kelią galimam apeliantės turto perleidimui. Tokią išvadą teismas darė neturėdamas išsamesnių duomenų apie apeliantės finansinę padėtį. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, pateikė duomenis, patvirtinančius jos turtinę padėtį, teigdama, jog ieškinio suma apeliantei nelaikytina didele, nes apeliantė yra ekonomiškai stiprus juridinis asmuo. Taigi, sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo egzistavimui, nagrinėtina apeliantės finansinė padėtis pagal byloje pateiktus duomenis.Balanso už 2015 metus duomenimis apeliantės turimo turto vertė sudaro 2 602 058 Eur, iš jo ilgalaikis turtas 534 167 Eur, trumpalaikis turtas 2 067 891 Eur. Ilgalaikį turtą iš esmės sudaro: materialusis turtas (496 386 Eur), iš jo pastatai ir statiniai 67 522 Eur, mašinos ir įrengimai 8 922 Eur, transporto priemonės 127 334 Eur, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai 20 005 Eur, kitas materialusis turtas 272 519 Eur. Trumpalaikį turtą iš esmės sudaro: atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys 143 048 Eur, per vienerius metus gautinos sumos 1 154 651 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai 731 692 Eur. Taip pat matyti, kad apeliantės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 090 410 Eur, iš jų skolos tiekėjams 866 060 Eur, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai 163 300 Eur. Taigi, apeliantės turimi įsipareigojimai sudaro mažiau nei pusę turimo turto, o lyginant ieškovės reiškiamo turtinio reikalavimo sumą (88 274,16 Eur) su apeliantei priklausančio turto verte, ieškovės reikalavimas sudaro ne itin ženklią dalį apeliantei priklausančio turto. Nors ieškovė nurodo, kad tik 496 386 Eur sudaro materialus turtas, iš kurio tikėtina dalis yra lizinguojamas turtas, tačiau pažymėtina, kad vien materialaus turto yra penkis kartus daugiau nei apeliantei reiškiamo reikalavimo suma. Be to, iš balanso matyti, kad apeliantės lizingo (finansinės nuomos) ar panašūs įsipareigojimai sudaro 16 622 Eur, todėl galimai lizinguojamas turtas sudaro tik nedidelę dalį apeliantės materialaus turto. Iš esmės sutiktina su ieškove, kad apeliantės per vienerius metus gautinos sumos (1 154 651 Eur) yra sąlyginis turtas, nes praktikoje skolų susigrąžinimas visa apimtimi neretai yra komplikuotas, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, vien materialaus turto yra pakankamai galimiems ieškovės reikalavimams įvykdyti. Taip pat iš apeliantės pateiktų duomenų matyti, kad skundo padavimo metu pirkėjų gautinos sumos sudarė 965 487,39 Eur, iš jų didžiausi pirkėjai yra, apeliantės teigimu, veikiančios, mokios įmonės, valstybinės institucijos. Ieškovė, kvestionuodama apeliantės turtinę padėtį, teigia, kad apeliantės piniginės skolos yra labai didelės, nes skolos tiekėjams sudaro 866 060 Eur, darbuotojams – 163 300 Eur, o visos skolos siekia 1 107 032 Eur. Tačiau nutarties 15 punkte konstatuota, kad apeliantės turimi įsipareigojimai sudaro mažiau nei pusę jai priklausančio turto. Juolab, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešų duomenų matyti, kad apeliantė šio fondo biudžetui skolos neturi. Taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos viešieji duomenys patvirtina, kad apeliantės tarp mokesčių mokėtojų, turinčių deklaruotų mokesčių mokestinę nepriemoką, nėra. Taip pat VĮ Registrų centras duomenimis apeliantės turtui nėra taikomi nei įkeitimai, nei kiti apribojimai (areštai), išskyrus skundžiama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad apeliantė 2015 metais dirbo pelningai – gavo 422 186 Eur grynojo pelno. Pastebėtina, kad ir 2014 metais apeliantės veikla buvo pelninga, o pardavimo pajamos 2015 metais padidėjo nuo 6 699 503 Eur iki 8 562 998 Eur. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti duomenys suponuoja išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo konstatavimui, jog apeliantė gali būti nepajėgi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams inter alia ieškovei galimai palankų teismo sprendimą. Priešingai, apeliantės su atskiruoju skundu pateikti duomenys, patvirtinantys jos turtinę padėtį, yra pakankami pripažinti, jog didelės ieškinio sumos prezumpcija yra paneigta, t. y. jie yra pakankami konstatuoti grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymo nebuvimui (CPK 185 str.). Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio suma apeliantei yra pakankamai didelė, o ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Ieškovei neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 str.), darytina išvada, kad nėra pagrindo varžyti apeliantės teisių taikant apribojimus jos turto atžvilgiu. Todėl atskirasis skundas tenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Ieškovei išaiškintina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta galimybės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Algraižė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.