Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, nedalyvaujant pareiškėjui L. C., jos atstovui, nedalyvaujant atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovams, trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie LR VRM atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. C. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" (Byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

LR Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas. Todėl bet kokie LR Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. LR Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti LR Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 straipsnis). Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl šiuo atveju abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskr. VPK, atsiliepime (b.l.17-18) į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo pašalinti Vilniaus apskr. VPK kaip netinkamą atsakovo Lietuvos valstybės atstovą. Nurodo, kad Vilniaus apskr. VPK šioje byloje yra netinkamas valstybės atstovas. CK 6.271 straipsnis reguliuoja žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo klausimus ir nustato, kad prievolė atlyginti pagal šį straipsnį atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal CK 6.273 straipsnį atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. 2001 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo" remiantis 6.273 straipsnio 1 dalimi įgaliojo atstovauti valstybei dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, o Nutarimo Nr. 932 1 punktas įgaliojo „Valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kuriu pareigūnu, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala“ atstovauti valstybę. Pažymi, kad pareiškėjas žalą sieja su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi nustatytu teisiniu reguliavimu, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, o 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad ši įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir yra neteisėta. Todėl pagal nutarimo Nr. 932 turinį Vilniaus apskr. VPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko 2010 m. sausio 14 d. priimtas potvarkis Nr. 13 įgaliojo atstovauti Policijos departamento atstovus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Šis potvarkis priimtas išskirtinai byloms dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymo, todėl taikytinas principas Lex specialis derogai legi generali (specialioji norma nugali bendrąją) ir potvarkis Nr. 13 laikytinas specialiuoju norminiu aktu nutarimo Nr. 923 atžvilgiu. Šis potvarkis visiškai atitinka CK 2.132 straipsnyje įtvirtinto atstovavimo administracinio akto pagrindu sąvoką bei atitinka CK 2.137 straipsnio 1 dalies nustatytus reikalavimus. Taip pat 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 yra priimtas vėliau už Nutarimą Nr. 923, todėl taikytinas ir principas Lex posierior derogai legi priori, nustatantis, kad vėlesnė (naujesnė) norma nugali senesniąja. Tuo vadovaujantis nurodo, kad nėra įgalioti pateikti Lietuvos valstybės poziciją šioje byloje.

Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime (b.l.11-13) į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas - Vilniaus apskr. VPK pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumas, nustatant, ar Vilniaus apskr. VPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas. Vilniaus apskr. VPK apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kadangi įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas LR Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Vilniaus apskr. VPK nepažeidė ne vieno teises akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, todėl Vilniaus apskr. VPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Pažymi, kad 2010 m. sausio 7 d. Policijos departamentas prie VRM raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų", todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti ir kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 procentų ribojimo atveju lėšos, jei tokios lėšos buvo sutaupytos, būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskr. VPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Vilniaus apskr. VPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, o Vilniaus apskr. VPK, vadovaujantis LR ABTĮ 54 straipsniu, pašalintas iš atsakovų.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė skundą palaikė pilnai ir prašė jį tenkinti skunde išdėstytais motyvais.

Atsakovų Vilniaus apskr. VPK, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskr. VPK, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys teismui nežinomos.

Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie LR VRM atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys teismui nežinomos.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad L. C. dirba Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto 6-ame policijos komisariate (b.l.1-3). Vilniaus apskr. VPK, vadovaudamasis VTĮ 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėjo pareiškėjui L. C. 623,24 Lt (šešių šimtų dvidešimt trijų litų ir dvidešimt keturių centų) darbo užmokesčio nepriemokos, o būtent: 2008 m. kovo mėn. – 273,72 Lt, 2008 m. rugsėjo mėn. - 349,52 Lt (b.l.4,15). Dėl laikotarpio, už kurį buvo neišmokėta minėta suma bei neišmokėtos sumos dydžio ginčo šioje administracinėje byloje nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.

VTĮ nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimai pagrįsti ir teisėti.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Vilniaus apskr. VPK. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą, todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Taip pat pažymėtina, jog sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr.A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t.y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo L. C. skundas tenkintinas iš dalies: L. C. naudai iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteistina 623,24 Lt (šešių šimtų dvidešimt trijų litų ir dvidešimt keturių centų) darbo užmokesčio nepriemoka.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo L. C. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. C., a.k(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteistina 623,24 Lt (šešių šimtų dvidešimt trijų litų ir dvidešimt keturių centų) darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.