Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-04-24 · Byla Nr. ATP-192-354/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-24
Bylos Nr.
ATP-192-354/2013
Teisminio proceso Nr.
4-36-3-00134-2013-0
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Nijolė Matuzevičienė
Pažeidėjas
I. B.
Administracinė byla Nr. ATP-192-354/2013Teisminio proceso Nr. 4-36-3-00134-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: (S) 48.8; 79.1. .
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos I. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutarimo, kuriuo I. B. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 186 str., paskirta 300 Lt bauda, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nubausta už tai, kad 2013 m. sausio 11 d. apie 23.30 val. būdama neblaivi (1,31 promilių girtumas) iškvietė policiją melagingai teigdama, kad sugyventinis A. L., gim. (duomenys neskelbtini), smurtauja prieš ją.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu I. B. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. A 2.9.-149-476/2013 ir šią bylą nutraukti, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji padarė ATPK 186 str. numatytą pažeidimą ir jos kaltė grįsta remiantis abejotinais, prieštaringais ir nenuosekliais įrodymais.

Apeliantė skunde teigia, kad 2013 m. sausio 11 d. jos sugyventinis A. L. iš darbo grįžo išgėręs, namuose jie kartu dar išgėrė alaus ir kilo konfliktas, kurio metu A. L. ją tampė už plaukų, spardė kojas, stūmė į lovą, mušė. Pasak apeliantės, jų konfliktą išgirdo kaimynas S., kuris pravėrė jos buto duris ir liepė A. L. ją paleisti, o ji tuo pasinaudojusi išbėgo pas kaimynus ir išsikvietė policiją, kuri A. L. išvežė. Apibendrindama apeliantė pažymi, kad teismas į jos parodymus neatsižvelgė, rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų parodymais, vertino pavienius įrodymus, neatsižvelgiant į bylos aplinkybių visetą, jos paaiškinimų ir A. L. parodymų iš viso nevertino, nors konfliktas vyko tik tarp jų.

Skunde kreipiamas dėmesys į byloje esančius pareigūnų K. R. ir V. T. tarnybinius pranešimus, kurie yra visiškai vienodi, todėl kelia pagrįstas abejones dėl pareigūnų objektyvumo. Be to, skunde apeliantė teigia, kad teismo posėdžio metu pareigūnų parodymai pasikeitė ir jie nurodė, jog atvykus, ji pastaruosius pasitiko lauke, nors buvo šaltasis metų laikas, o tai, I. B. manymu, leidžia daryti išvadą, kad jai nebuvo saugu namuose ir iškvietimas nebuvo melagingas. Taip pat nurodo, kad pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose rašė, jog ji skundėsi, kad A. L. smurtauja prieš ją, o teismo posėdžio metu V. T. parodė, kad ji apie smurtą nekalbėjo. Teigia, kad V. T. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi – abu pareigūnai buvę kartu įvykio vietoje teismo posėdžio metu skirtingai nurodė, kokios pagalbos ji (I. B.) iš jų prašė, skirtingai girdėjo jos nusiskundimus. Apeliantė skunde nurodo, kad pareigūnai padarė išvadą, jog jokio smurto nebuvo, nes ant jos smurto žymių nebuvo, o A. L. buvo ramus, žiūrėjo televizorių, ir pažymi, kad A. L. tuo metu jau buvo nurimęs, o sužalojimų žymių nebuvimas savaime nepaneigia fakto apie buvusį smurtą.

Taip pat skundu apeliantė atkreipia dėmesį, kad K. R. ir V. T. į įvykio vietą iškvietė operatyvinę grupę, tai, apeliantės nuomone, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tarp A. L. ir jos konfliktas iš tiesų buvo rimtas.

Skunde apeliantė deklaruoja abejones ir dėl H. Z. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių, o būtent, kad namuose buvęs jos sugyventinis A. L. paaiškino, jog ji visą dieną gėrė ir pati prie jo kabinėjosi. Pažymi, kad A. L. teismo posėdžio metu teigė, jog prieš tai ji nebuvo gėrusi. Apeliantė kelia klausimą, dėl ko A. L. paaiškinimai ir parodymai apie tą patį įvykį skiriasi, ar H. Z. tarnybiniame pranešime įrašė išgalvotą įvykio aplinkybę, kad ji visą dieną gėrė.

Apeliantė pažymi, kad konfliktas tarp jos ir A. L. kilo daugiabučio namo bute, todėl mano, kad pareigūnas H. Z., tirdamas šį įvykį, privalėjo apklausti kaimynus ir prie bylos pridėti tinkamai įformintus jų paaiškinimus, tačiau to nepadarė, įvykį tyrė aplaidžiai ir nesiekė išsiaiškinti, kas vyko tarp jos ir A. L. iki pareigūnų atvykimo.

Šalies argumentai

Be to, apeliaciniame skunde I. B. nurodo, kad tyrėjas H. Z. teismo posėdžio metu teigė, jog be priežasties į skyrių asmenų neveža, o veža tik tuo atveju, jei asmenys būna ypač triukšmingi ir neįmanoma su jais susitvarkyti, ir pažymi, kad policijos pareigūnai iš namų išvežė ne ją, o A. L., vadinasi, jis iš tiesų kėlė namuose triukšmą ir smurtavo, nes priešingu atveju nebūtų būtinybės iš namų išvežti visiškai ramų žmogų.

Skunde nurodoma, kad skiriant administracinę nuobaudą už pažeidimą, numatytą ATPK 186 str., būtina nustatyti šio pažeidimo subjektyvųjį požymį, t. y. policijos iškvietimas turi būti „žinomai melagingas“. Pasak apeliantės, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji žinomai melagingai iškvietė policijos pareigūnus, t. y. suvokdama, jog pareigūnų pagalba jai nereikalinga, ir tai žinodama, sąmoningai iškvietė pareigūnus. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji nurodė, jog A. L. smurtą prieš ją matė ir nutraukė kaimynas S., tačiau teismas nekreipė į tai dėmesio ir nesiekė tos aplinkybės išsiaiškinti, buvo pasyvus, tokiu būdu pažeidė ATPK 256 str. 3 d. dėl įrodymų rinkimo.

Šalies argumentai

Be to, kas paminėta, apeliantė skunde nurodo, kad teismas nutarime tik formaliai išvardino įrodymus, patvirtinančius administracinio teisės pažeidimo faktą, tačiau nepateikė motyvuoto jų vertinimo ir taip pažeidė ATPK 286 str. 2 d. reikalavimus, keliamus nutarimo turiniui, bylą išnagrinėjo neobjektyviai, nevisapusiškai, nesigilino į reikšmingas bylos aplinkybes, neatsižvelgė į liudytojų parodymų prieštaravimus, pažeidė ATPK 257 str. nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ str. 2 d.). Konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžio protokolą, jame užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų, tarp jų apeliantės ir liudytojo A. L., parodymus teismo posėdyje, įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, tesimo posėdžio protokolas ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje (26–29 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teismas patvirtino ir I. B. atstovės advokato padėjėjos J. Ž. pareikštas pastabas dėl teismo posėdžio protokolo (34 b. l.). Taigi apeliantės deklaruojama kritika dėl administracinės bylos nagrinėjimo teisme yra nepagrįsta.

Iš tikrųjų, I. B. apklausiama teismo posėdyje minėjo, jog kaimynas K. S. girdėjo, kai ji kvietėsi pagalbą, ir liepė A. L. ją paleisti. Šiuo atveju pažymėtina, kad apie asmenį – K. S., tapo žinoma tik teisminio administracinės bylos nagrinėjimo metu, nei vienas proceso dalyvis pastarojo neprašė kviesti į teismo posėdį, o pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva K. S. neapklausė pagrįstai. Pažymėtina, kad pati apeliantė teismo posėdyje nurodė: ,,Kai vyko konfliktas kambaryje buvome tik aš ir L.“ (26 b. l.), vadinasi, nei K. S., nei kitas asmuo negalėtų patvirtinti ar paneigti, ar A. L. naudojo fizinį smurtą prieš I. B., dėl ko, apeliantės teigimu, ji ir iškvietė policijos pareigūnus. Pats A. L. kategoriškai neigė įvykio dieną smurtavęs prieš I. B., tvirtino jokio triukšmo įvykio dieną nekėlęs ir kviesti policiją nebuvo pagrindo (28 b. l.). Priešingas aplinkybes teismo posėdyje nurodė I. B. teigdama, kad A. L. ją mušė, smaugė, griebė už plaukų, tempė už kojų, spardė kojas, stūmė į lovą – ,,...buvo paėmęs man už rankų, dešinė ranka buvo mėlyna nuo suspaudimo. Už plaukų paėmęs davė galvą į sieną...Ant rankų buvo mėlynės“ (26–27 b. l.). Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui nekiltų abejonių, kad toks fizinio smurto pobūdis, kurį deklaruoja I. B., būtų palikęs atitinkamas žymes žmogaus kūne, ką, be kita ko, teigė ir apeliantė. Tačiau į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai – liudytojai H. Z., K. R., V. T. – jokių sumušimo žymių ant I. B. kūno nematė, o ir pati apeliantė teismo posėdžio metu pripažino, kad dėl patirtų sužalojimų į ekspertus nesikreipė, į gydytojus kreipėsi praėjus dviem savaitėms po įvykio, tai, iš tikrųjų esant apeliantės sumušimo faktui, yra nelogiškas asmens elgesys.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog I. B. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą.

ATPK 186 str. numatyta administracinė atsakomybė už žinomai melagingą priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicinos pagalbos ir kitų specialiųjų tarnybų iškvietimą. Šio straipsnio dispozicijoje esantis terminas „žinomai melagingas“ apibūdina būtinąjį šio pažeidimo subjektyviosios pusės požymį – šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. suvokiant, jog specialiųjų tarnybų pagalba yra nereikalinga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-232/2012).

Policijos pareigūnų H. Z., K. R., V. T. tarnybiniuose pranešimuose (4; 8; 9 b. l.) vienodai nurodyta, kad pas I. B. į namus Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini) vyko pagal pastarosios pranešimą, kad namuose triukšmauja neblaivus sugyventinis. Tarnybiniuose pranešimuose, o taip pat ir apklausiami teisme, liudytojai H. Z., K. R., V. T. nurodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą, juos pasitikusi apeliantė, kuri buvo neblaivi, nurodė, kad ją sugyventinis smaugė ir mušė, atėmė visus jai priklausančius telefonus, tačiau smurto žymių ant I. B. kūno nesimatė, apeliantės sumušimo faktas nustatytas nebuvo, I. B. tik prašė policijos pareigūnų surasti, grąžinti jai telefonus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojų H. Z., K. R., V. T. parodymai dėl esminių aplinkybių nėra prieštaringi, parodymai ir aplinkybės, nurodytos jų tarnybiniuose pranešimuose, tik papildo viena kitą, todėl nesiremti minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

Taigi nagrinėjamu atveju I. B. iškvietė policijos pareigūnus dėl to, kad jos neblaivus sugyventinis kelia triukšmą namuose ir ją muša, tačiau policijos pareigūnai nenustatė tokių aplinkybių – pačiai apeliantėi buvo nustatytas 1,31 promilės girtumas, o jos sugyventiniui A. L. – 0,74 promilės (6–7 b. l.), A. L. buvo ramus ir netriukšmavo, žiūrėjo televizorių namuose, I. B. atsisakė paaiškinti įvykio aplinkybes (5 b. l.), sužalojimų ant jos kūno nesimatė, į medikus dėl sužalojimų nesikreipė, tai įvertinus visete rodo, jog apeliantei policijos pareigūnų pagalba jų iškvietimo metu nebuvo reikalinga. Atkreiptinas dėmesys, kad I. B. teismo posėdyje nurodė, jog 2013 m. sausio 12 d. 5 val. išsikvietė medicinos pagalbą, tačiau VšĮ ,,Raseinių ligoninė“ informavo, kad apeliantė nurodytą dieną į VšĮ ,,Raseinių ligoninė“ priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių nesikreipė (18 b. l.).

Visa tai, kas paminėta, nepatvirtina, kad I. B. sugyventinio A. L. buvo sumušta 2013 m. sausio 11 d. ar kad pastarasis būtų pažeidinėjęs viešąją tvarką. Byloje taip pat nenustatyta, kad I. B. būtų parašiusi pareiškimą ar skundą policijai dėl 2013 m. sausio 11 d. sugyventinio veiksmų, priešingai, I. B. 2013 m. vasario 5 d. tyrėjui atsisakė paaiškinti apie tos dienos įvykio aplinkybes. Be pačios apeliantės teiginių, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog 2013 m. sausio 11 d. prieš I. B. buvo naudojamas smurtas ar A. L. būtų pažeidinėjęs viešąją tvarką, byloje nėra.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog nustatytos objektyviosios įvykio aplinkybės, atkurta įvykių seka neginčijamai patvirtina, kad nei I. B. sveikatai, nei viešajai tvarkai nebuvo kilęs joks pavojus, vadinasi, ji, skambindama telefonu į policijos įstaigą, suprato, jog tokius veiksmus atlieka visiškai be būtino reikalingumo, kad policijos pareigūnų darbą trukdo be jokio pagrindo, numatė žalingas savo veiksmų pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo, tačiau leido tokioms pasekmėms kilti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad I. B. tyčia, nesant tam reikalo, iškvietė policiją (nubaustajai inkriminuotas melagingas policijos iškvietimas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad I. B. žinomai melagingai, t. y. tyčia, iškvietė policijos pareigūnus, todėl jos veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal ATPK 186 str. ir naikinti skundžiamą nutarimą, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, deklaruojamos apeliantės subjektyvios išvados (pvz., kur policijos pareigūnai A. L. iš sugyventinės namų išvežė; gėrė ar ne alkoholinius gėrimus visą dieną apeliantė; kieme ar bute I. B. pasitiko policijos pareigūnus; I. B. ankščiau bausta ar nebausta už žinomai melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą ir pan.) esminės reikšmės sprendžiant dėl apeliantės kaltės šioje administracinio teisės pažeidimo byloje neturi, todėl detaliau pasisakyti apie tai nėra pagrindo.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas I. B. atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, mąstą, pažeidėjos asmenybę ir skunde apeliantė nenurodė naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jai nuobaudą už padarytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidėjai skyrė ATPK 186 str. sankcijoje numatytą švelniausią nuobaudą, todėl laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Raseinių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. vasario 26 d. nutarimą I. B. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas tiek dėl apeliantės kaltės, tiek dėl jos atžvilgiu taikytinos atsakomybės, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nuta r i a:

I. B. apeliacinį skundą atmesti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Nijolė Matuzevičienė