Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo

R. L. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose. Pagal BK 150 str. 1 d. R. L. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo R. L. priteista 2912,02 Lt turtinės žalos ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam I. B. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 26 d., 21.00 val., iki 2008 m. sausio 27 d., 6 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo su A. B. metu nuplėšė nuo fotelio rankų atramos apdailą ir ja, o taip pat rankomis ir kojomis tyčia sudavė A. B. ne mažiau kaip 42 smūgius į galvą, veidą, krūtinę, nugarą, rankas ir kojas, padarydamas jai daugybines poodines kraujosruvas su nubrozdinimais ir žaizdas galvoje, veide, kakle, nugaroje, rankose ir kojose, apatinio žandikaulio dešinės pusės, IV - VIII dešinės pusės, III kairės pusės šonkaulių lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose ir kraujo išsiliejimu į galvos smegenų skilvelius. Dėl šių sužalojimų bei sukelto ūmaus nukraujavimo į kūno minkštuosius audinius, ūmios vidaus organų mažakraujystės ir ūmaus širdies-kraujagyslių veiklos nepakankamumo nukentėjusioji įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu R. L. , sukeldamas A. B. didelį skausmą ir nukentėjusiąją kankindamas, ją itin žiauriai nužudė.

Nuosprendyje nurodoma, kad ilgai ir intensyviai vartodamas smurtą prieš nukentėjusiąją, suduodamas jai ne mažiau kaip 42 smūgius, R. L. suprato pavojingą daromos veikos pobūdį, tos veikos pavojingumą kito asmens gyvybei ar sveikatai, tačiau konkrečių padarinių nedetalizavo. Todėl buvo padaryta išvada, kad R. L. veikė neapibrėžta tyčia ir jo veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius. Nors šie nuosprendyje išdėstyti motyvai nėra pakankamai išsamūs, tačiau nuteistojo kaltės formą ir tyčios rūšį teismas nustatė teisingai. Pačiame nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas gali būti padaromas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius veika kvalifikuojama ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teisminėje praktikoje išskiriami ir kriterijai, atskiriantys tiesioginę neapibrėžtą tyčią ir netiesioginę tyčią. Esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau nedetalizuoja. Esant netiesioginei tyčiai asmuo padarinių nesiekia, jis yra abejingas, atsiras padariniai ar ne. Netiesioginė tyčia yra tais atvejais, kai padariniai konkrečioje situacijoje gali kilti, bet jų gali ir nekilti. Tačiau tais atvejais, kai kaltininkas nurodo, kad padarinių nenorėjo, tačiau pagal bylos aplinkybes jų kilimas buvo neišvengiamas arba labai tikėtinas, tačiau kaltininkas jų nedetalizavo, yra tiesioginė neapibrėžta tyčia. Tame pačiame AT senato nutarime išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą, po jo padarymo ir kt. Šioje byloje nustatyta, kad R. L. nusikalstami veiksmai buvo ypač intensyvūs. Jis sudavė A. B. ne mažiau kaip 42 smūgius, mušė ją ne tik rankomis ir kojomis, tačiau ir medine fotelio dalimi. Nukentėjusiajai buvo padaryta daugybė kūno sužalojimų beveik visose kūno srityse, ypač daug sužalojimų padaryta gyvybiškai svarbiose galvos ir veido srityse, dėl to įvyko kraujo išsiliejimas į galvos smegenų skilvelius, taip pat buvo sulaužytas žandikaulis, sulaužyta keletas šonkaulių. Nukentėjusioji buvo mušama gana ilgą laikotarpį, po to nuteistasis net nebandė jai suteikti jokios pagalbos. Jis pats nurodo, kad tiesiog nuėjo miegoti. Byloje taip pat nustatyta, kad R. L. J. Z. neleido į butą įsileisti nužudytosios artimųjų, toliau slėpėsi bute, kuriame gulėjo A. B. lavonas tol, kol ten jį sulaikė policija. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad mušdamas A. B. nuteistasis suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymams ar net mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių nedetalizavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kurio iš tų padarinių atsiradimo. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nužudė nukentėjusiąją veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad R. L. A. B. nužudė ją kankindamas ir itin žiauriai. Šis nužudymą kvalifikuojantis požymis taip pat nustatytas pagrįstai, o dėl šios nuosprendžio dalies nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai irgi atmetami. Tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Išaiškinta, kad kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio ir kt., taip pat verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį BK 129 str. 2 d. punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Kad R. L. nužudė A. B. ją kankindamas ir itin žiauriai, patvirtina nustatytos šios bylos aplinkybės. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad dėl sunkaus girtumo A. B. negalėjo jausti didelio skausmo, be to, tą skausmą iki minimumo turėjo sumažinti ir smūgių sudavimo metu, apelianto nuomone, nukentėjusiosios patirtas šokas. Nuteistasis dar nurodo, kad teismo išvada dėl nukentėjusiosios patirto didelio skausmo niekuo nepagrįsta, o dėl to kylančius neaiškumus galėtų pašalinti tik papildoma specialisto išvada. Šie apeliacinio skundo argumentai irgi nepagrįsti. Byloje tikrai nustatyta, kad A. B. iki ateidama į butą pas J. Z. , o po to ir kartu su nuteistuoju tikrai vartojo alkoholinius gėrimus. Tačiau apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusioji buvo labai girta ir jos girtumas buvo sunkus. Toje pačioje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad A. B. lavono kraujyje buvo rasta 2,34 promilės alkoholio ir toks etilo alkoholio kiekis kraujyje atitinka ne sunkų, o tik vidutinį girtumo laipsnį. Alkoholis skausmo jausmą tik slopina, tačiau visiškai jo nuslopinti negali. Juo labiau to jausmo negalėjo nuslopinti tik vidutinis A. B. girtumas. Papildomai aiškintis šį klausimą ir gauti dėl to papildomą specialisto išvadą nėra jokio reikalo ir dėl kitų nustatytų bylos aplinkybių. Iš byloje jau esančios teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad A. B. mirė ne nuo kurio nors vieno ar kelių kūno sužalojimų, o nuo kūno sumušimo, pasireiškusio jai nustatytų sužalojimų visuma. Į įvairias kūno vietas smūgiai jai buvo suduoti per pakankamai ilgą laiką, Iš liudytojos J. Z. parodymų matosi, kad R. L. A. B. mušė su pertraukomis, išeidavusi iš buto ir vėl grįždavusi atgal ši liudytoja rasdavo nukentėjusiąją vis labiau sumuštą ir su vis daugiau ir vis ryškesniais sužalojimų pėdsakais. Nukentėjusiajai ne tik buvo sulaužytas žandikaulis ir šonkauliai. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodoma, kad dėl masyvių kraujosruvų nužudytosios veido bruožai, akių spalva, jų plyšio forma ir akių vyzdžiai iš viso neskiriami. Čiuopiant veidą ir galvą jaučiamos masyvios susiformavusios kišenės (minkštųjų audinių atsisluoksniavimas). Visi šie sužalojimai, ypač veido srityje, matosi ir prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtose fotonuotraukose. Dar pirminėje teismo medicinos specialisto pažymoje dėl A. B. mirties priežasties nurodyta, kad nukentėjusioji mirė dėl daugybinių kūno sužalojimų, kraujo išsiliejimo į smegenis ir minkštuosius audinius, ko pasekoje įvyko trauminis šokas. Tačiau šio šoko išsivystymas nereiškia, kad smūgių sudavimo metu A. B. nejautė skausmo. Priešingai, visos šios jau išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji jautė didelį fizinį skausmą ir nuteistojo suduoti smūgiai jai sukėlė dideles fizines kančias. Jau buvo nurodyta ir apie tai, kad nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu, bet ir padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. A. B. kūno sužalojimų padaryta labai daug ir tai jau buvo aptarta. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad R. L. nužudė A. B. ją kankindamas ir itin žiauriai. Suduodamas nukentėjusiajai ne mažiau kaip 42 smūgius, mušdamas ją su pertraukomis ir ilgą laiką, nuteistasis taip pat matė ir suprato, kad sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias, todėl nėra jokių abejonių ir dėl to, kad jis suvokė itin žiaurų A. B. gyvybės atėmimo ypatumą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jam nebuvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. Jis prašo tokią ekspertizę paskirti ir tai motyvuoja tuo, kad teismo psichiatrijos ekspertizė skiriama praktiškai kiekvienoje nužudymo byloje. Apeliantas dar nurodo, kad tik tokios ekspertizės išvados pašalintų kylančias abejones, ar jis nusikaltimo padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat ar jis galėjo suvokti itin žiaurų nukentėjusiosios gyvybės atėmimo ypatumą. Šiuos apelianto argumentus ir jo prašymą skirti teismo psichiatrijos ekspertizę kolegija taip pat atmeta. Viena iš būtinų baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra asmens, padariusio pavojingą veiką, pakaltinamumas. Tai yra asmens gebėjimas darant veiką suvokti tos veikos pobūdį ir valdyti savo poelgį. BK 17 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Kadangi pakaltinamumas yra vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, visos abejonės dėl asmens psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo turi būti pašalintos. Tačiau apeliantas R. L. be pagrindo nurodo, kad teismo psichiatrijos ekspertizė privalomai turi būti skiriama kiekvienoje nužudymo byloje. Baudžiamojo proceso įstatymai to nenumato, o nužudymo, kaip ir kitose baudžiamosiose bylose, teismo psichiatrijos ekspertizė skiriama tik tada, kai tam yra pagrindas, t. y. tada, kai dėl asmens, padariusio įstatymo uždraustą veiką, psichikos būklės kyla kokios nors abejonės. Tuomet prireikus gali būti skiriama ne tik teismo psichiatrijos, bet ir kitokia ekspertizė, taip pat gali būti gaunama specialisto išvada. Tuo tarpu šioje byloje jokių abejonių dėl nuteistojo R. L. psichikos būklės nėra, tokių duomenų nei apklausų metu, nei paduotame apeliaciniame skunde nenurodo ir pats nuteistasis. Iš bylos matosi, kad psichikos sveikatos centre R. L. nesigydė, o yra įrašytas tik į priklausomybės ligų centro įskaitą. Jam nustatyti tik psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį ir priklausomybės sindromas. Apie tai nuteistasis parodė ir teisiamajame posėdyje, dar kartą patvirtinęs, kad jokiose psichiatrijos ligoninėse nesigydė. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei pats R. L. , nei jo gynėja netgi nepareiškė jokio prašymo patikrinti jo psichikos būklę, o prašymą skirti psichiatrijos ekspertizę nuteistasis nurodė tik apeliaciniame skunde, kaip jau nurodyta, neišdėstant tokio prašymo patenkinimui jokio pakankamo pagrindo. Vis dėlto apelianto argumentus dėl jo psichikos būklės bei prašymą paskirti teismo psichiatrijos ekspertizę kolegija atmeta pirmiausia dėl to, kad nuteistojo psichikos būklė šioje byloje jau buvo tiriama ikiteisminio tyrimo metu ir byloje yra tai patvirtinanti specialisto išvada (t. 1, b. l. 184). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus II-os teismo psichiatrijos komisijos ekspertė pateikė specialisto išvadą Nr. 90 TPK-71. Joje nurodoma, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad R. L. sirgo kokiu nors lėtiniu psichikos sutrikimu. Šiuo metu jam konstatuota priklausomybė nėra medicininis nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo kriterijus, todėl skirti R. L. teismo psichiatrijos ekspertizę nėra jokio pagrindo. Kolegijos nuomone, abejoti šia išvada nėra jokio pagrindo. Ją pateikė tos pačios įstaigos, kurioje atliekamos psichiatrijos ekspertizės, ekspertė psichiatrė, kuriai jokių abejonių dėl R. L. psichikos būklės nusikaltimo padarymo ir šiuo metu nekilo. Todėl skirti nuteistajam ekspertizę ir pavesti ekspertams dar kartą atsakyti į tuos pačius klausimus nėra jokio pagrindo, apie tai nurodoma toje pačioje specialisto išvadoje. Ši išvada ir kiti jau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis R. L. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo psichiškai sveikas, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. A. B. nužudymo metu R. L. buvo paprasto (fiziologinio) girtumo būsenoje, tačiau tokios būsenos asmenys yra pakaltinami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. BK 19 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nužudymo padarymas visada siejamas su padidėjusia agresija. Su tuo galima sutikti tik iš dalies. Kita vertus, asmens polinkį į agresyvumą tikrai gali skatinti alkoholio poveikis ir tuo kaip tik paaiškinamas paties apelianto elgesys nusikaltimo padarymo metu, kai nuteistasis faktiškai be jokios rimtos priežasties pradėjo mušti A. B. ir ją itin žiauriai nužudė.Paprastas fiziologinis girtumas veikia asmens psichiką, tačiau nesukelia jam tokių psichikos pokyčių, dėl kurių tas asmuo negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Todėl daroma išvada, kad A. B. nužudymo metu, nors ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuteistasis suvokė savo veiksmų esmę, galėjo savo veiksmus valdyti, taip pat suvokė itin žiaurų nukentėjusiosios gyvybės atėmimo ypatumą. Teismas pagrįstai pripažino R. L. kaltu, jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., o šią veiką perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. arba kitą švelnesnį baudžiamąjį įstatymą nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad nagrinėjant šią bylą buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, tačiau ir šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Jokių konkrečių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų apeliantas skunde nenurodo, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tokių pažeidimų irgi nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė apie tai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo įrodymus, iškilusias abejones įvertino ne jo naudai, taip pat apie tai, kad nebuvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. Į visus šiuos apelianto argumentus jau buvo atsakyta ir jokių teismo padarytų BPK normų pažeidimų nenustatyta. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas, tiek R. L. apkaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes, o abejones, kurių nepavyko pašalinti, įvertino būtent apelianto naudai. Kaip tik tuo ir paaiškinamas R. L. išteisinimas dėl kito kaltinimo pagal BK 150 str. 1 d. Vertindamas įrodymus teismas BK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, juo labiau tokių, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, šioje byloje taip pat nenustatyta.

Nuteistajam R. L. bausmė pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirta nepažeidžiant BK bendrosios dalies reikalavimų. Skirdamas bausmę už šį nusikaltimą teismas vadovavosi BK 41 str. nuostatomis dėl bausmės paskirties, taip pat atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Jokių R. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ir su šia nuosprendžio dalimi nesutinka, jo nuomone, teismas turėjo nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2, 6 p. ir 2 d. Šioje dalyje apeliacinis skundas irgi atmetamas. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes bei 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgose išaiškinta, kad nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nužudymą ir kartu nustatoma bent viena iš šių aplinkybių: jis nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nužudymą ar jame dalyvavusius asmenis. Vien kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi, negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų kitų įrodymų. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę irgi nėra pagrindo. Nuoširdus gailėjimasis turi būti tikras, o ne apsimestinis. Jis nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Šioje byloje nuteistasis R. L. jo paties padaryto nusikaltimo išaiškinti nepadėjo. Be to, nustatyta, kad ir jau būdamas sulaikytas jis prisipažino kaltu ne iš karto. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju jis kaltu neprisipažino ir parodė, kad pats A. B. iš viso nemušė, o kas ją nužudė, jis nežino. Nuteistasis prisipažino tik vėliau, tačiau pažymėtina, kad jis buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje iš karto po nusikaltimo padarymo, o iškvietusi policiją liudytoja J. Z. jį iš karto nurodė kaip nusikaltimą padariusį asmenį. Pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo surinkti ir kiti R. L. apkaltinantys įrodymai. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad nuteistasis prisipažino ne savo noru, o dėl surinktų kitų įrodymų ir kai jo nusikalstama veika jau buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų. Be to, nors teisme ir prisipažinęs kaltu, R. L. nepripažino ir nepripažįsta kai kurių faktinių nužudymo aplinkybių. Nuteistojo parodymai apie tai, kad jis sudavė nukentėjusiajai ne 42, o žymiai mažiau smūgių, negali būti laikomi tik neesminių aplinkybių nepripažinimu. Teisme R. L. parodė, kad sudavė A. B. tik kelis smūgius kumščiu į veidą, o fotelio dalimi mušė nukentėjusiąją tik į kojas ir rankas. Taip pat aiškino, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti griūdama arba atsitrenkdama į fotelį. Visos šios nuteistojo versijos buvo paneigtos, tačiau tai patvirtina, kad dalies faktinių nužudymo padarymo aplinkybių nuteistasis iki šiol neatskleidė sąmoningai, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Nuteistojo gailėjimasis taip pat yra deklaratyvus ir nenuoširdus. Jau buvo nurodyta, kad sumušęs nukentėjusiąją R. L. net nemėgino suteikti jai pagalbos, padaręs nužudymą slėpėsi tame pačiame bute, neįsileido į tą butą nužudytosios artimųjų. Jiems padarytos žalos nuteistasis irgi net nepradėjo atlyginti. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas nepripažino pagrįstai. Kita, BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši aplinkybė pripažįstama, kai nustatoma, kad nukentėjusiojo elgesys suformavo kaltininko vidines paskatas padaryti nusikaltimą. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo elgesys laikytinas provokuojančiu, turi būti įvertinta, kiek jis iš esmės prieštarauja dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką ir jo elgesį. Net ir tikint paties nuteistojo parodymais, tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. R. L. parodė, kad kartu su iki tol nepažįstama A. B. girtavo, o po to abipusiu sutikimu lytiškai santykiavo. Iš karto po to iš A. B. sužinojo, kad ji yra ištekėjusi, todėl labai supyko, kad ši yra neištikima savo vyrui. Kilus barniui nukentėjusioji dar pavadino jį snargliumi ir tada jis ją pradėjo mušti. Tai, kad būdama ištekėjusi A. B. turėjo intymių santykių su R. L. , galbūt ir gali būti laikoma dorovės normų nesilaikymu, tačiau šiuo atveju tai galėjo pažeisti būtent jos sutuoktinio, tačiau tikrai ne nuteistojo garbę ir orumą. O tai, kad nuteistajam ėmus dėl to A. B. priekaištauti, ši pavadino jį snargliumi, įvertinus situaciją, negali būti laikoma dideliu nuteistojo įžeidimu. Nukentėjusioji taip pat nepavartojo prieš nuteistąjį jokio smurto ir neatliko jokių kitų pavojingų ir rizikingų veiksmų. Todėl laikyti jos elgesį provokuojančiu ar rizikingu, o taip pat pripažinti tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrindo taip pat nėra. BK 59 str. 2 d. nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Apeliantas tokiomis aplinkybėmis prašo pripažinti tai, kad jis turi dukrą, pataisos namuose žada dirbti, mokėti savo vaiko išlaikymui alimentus, ateityje ketina atlyginti nukentėjusiosios artimiesiems padarytą žalą, taip pat tai, kad realia laisvės atėmimo bausme yra nuteistas pirmą kartą. Visos šios apelianto išvardintos aplinkybės neparodo nei mažesnio nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, nei mažesnio jo asmenybės pavojingumo, todėl jas pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis irgi nėra jokio pagrindo. Iš nuosprendžio matosi, kad nenustatęs jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis kvalifikuotą nužudymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Kad nusikaltimą padarė būdamas girtas, pripažįsta pats R. L. , o įvertinus jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir konkrečias jo padarymo aplinkybes, akivaizdu, kad nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas pripažino pagrįstai. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nusikaltimo stadiją, tai, kad nusikaltimas buvo pabaigtas ir žmogaus gyvybės atėmimas sukėlė neatstatomas pasekmes, taip pat dar kartą buvo atsižvelgta į nužudymo padarymo aplinkybes. Nuosprendyje nurodyta, kad R. L. padarė nusikaltimą prieš neblaivų ir nesipriešinantį asmenį. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tokios teismo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms, jo paties ir liudytojos J. Z. parodymus, tačiau šie jo argumentai irgi nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad nusikaltimo įvykio metu A. B. tikrai buvo girta, apie tai nurodo ir pats nuteistasis. Taip pat nustatyta, kad tarp R. L. ir A. B. abipusės muštynės nebuvo kilusios, nukentėjusioji nuteistajam nesudavė ir net nemėgino suduoti nė vieno smūgio. Tuo tarpu nuteistasis mušė nukentėjusiąją su pertraukomis ir ilgą laiką. Akivaizdu, kad dėl apsvaigimo nuo alkoholio, o po to ir dėl pavartoto smurto, nukentėjusioji negalėjo nei nuteistajam pasipriešinti, nei pasišalinti iš buto, kuriame ir buvo nužudyta. Bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas yra savarankiškas BK 129 str. 2 d. 2 p. numatytas nužudymą kvalifikuojantis požymis. Dėl to kaltinimas R. L. nebuvo pareikštas ir pagal šį BK 129 str. 2 d. punktą nuteistasis nebuvo pripažintas kaltu. Tačiau jau nurodytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės šiuo atveju parodo pavojingesnį padaryto nužudymo laipsnį ir į tai teismas pagrįstai atsižvelgė skiriant bausmę. Nuosprendyje išdėstytuose duomenyse apie kaltininko asmenybę yra kai kurių netikslumų. Nurodyta, kad R. L. kaltinamas padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, nors dėl vieno iš šių kaltinimų, pagal BK 150 str. 1 d., pačiu skundžiamu nuosprendžiu R. L. buvo išteisintas. Taip pat nurodyta, kad praeityje nuteistasis teistas tris kartus, tuo tarpu iš bylos matosi, kad dėl paskutinio nusikaltimo R. L. buvo nuteistas jau po A. B. nužudymo. Nepaisant šių netikslumų, bylos duomenys nuteistąjį apibūdina neigiamai. R. L. anksčiau ne tik yra padaręs kitus nusikaltimus, tačiau daug kartų baustas ir už įvairius administracinės teisės pažeidimus. Visa tai patvirtina, kad nuteistojo antivisuomeninės nuostatos ir polinkis nusikalsti jau buvo susiformavę iki A. B. nužudymo. Pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią šio baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, ši bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti iš jo priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį ir nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo turėtas išlaidas. Tokie apelianto argumentai irgi nepagrįsti. Teismas priteisė iš R. L. 2912,02 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam I. B. . Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodė, kad tiek pinigų išleido savo nužudytos žmonos laidotuvėms. Priešingai negu nurodo apeliantas, prie bylos dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pridėti nurodytas laidotuvių išlaidas patvirtinantys dokumentai (kasos čekiai, sąskaita faktūra – t. 1, b. l. 95-96), iš kurių matosi, kad laidotuvėms buvo išleista būtent 2912,02 Lt. Todėl tokio dydžio turtinės žalos atlyginimą teismas iš nuteistojo priteisė visiškai pagrįstai. Taip pat pagrįstai iš nuteistojo priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas, tačiau šios nuosprendžio dalies neginčija pats apeliantas.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir nuosprendis keičiamas dėl kitų pagrindų. BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Iš šios bylos matosi, kad jau po A. B. nužudymo, tačiau dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. L. buvo nuteistas už kitą nusikaltimą. Prie bylos pridėtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. nuosprendis, kuriuo R. L. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu nuspręsta bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 2008 m. kovo 7 d., į bausmę įskaitytas R. L. laikino sulaikymo laikas nuo 2007 m. liepos 29 d. iki 2007 m. liepos 30 d. Apie šį įsiteisėjusį nuosprendį bylą dėl nužudymo nagrinėjusiam teismui buvo žinoma, nes jis buvo perskaitytas teisiamojo posėdžio metu, be to, šis nuosprendis netgi nurodytas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. nuostatomis, teismas turėjo R. L. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirtą bausmę subendrinti su jau nurodytu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti nuteistajam galutinę subendrintą bausmę. Į subendrintos bausmės laiką taip pat turėjo būti įskaityta pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė. Tačiau teismas to nepadarė ir tokio sprendimo iš viso nemotyvavo. Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde jam paskirtų skirtingais nuosprendžiais bausmių subendrinti neprašo, tačiau tai padaryti ir nuosprendį šioje dalyje pakeisti yra būtina, nes tai neprieštaraus BPK 320 str. reikalavimams, be to, toks nuosprendžio pakeitimas ne pablogins, o kaip tik sušvelnins nuteistojo padėtį. Skundžiamu nuosprendžiu teismas į bausmės laiką R. L. įskaitė laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2008 m. sausio 27 d. iki 2009 m. sausio 27 d., tačiau beveik pusę šio įskaityto laiko sudaro nuteistojo pagal jau nurodytą ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė. Be to, R. L. liko iš viso neįskaitytas tuo ankstesniu nuosprendžiu atliktos bausmės laikas nuo 2007 m. liepos 29 d. iki 2007 m. liepos 30 d. Šios atliktos bausmės laikas nuteistajam gali būti įskaitytas tik prieš tai subendrinus jam paskirtas bausmes ir paskyrus galutinę subendrintą bausmę. Toks bausmių subendrinimas nepablogins nuteistojo padėties dar ir todėl, kad BK 129 str. 2 d. ir BK 284 str. 1 d. numatyti nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, todėl už juos paskirtos bausmės gali būti subendrintos tik apėmimo būdu. Dėl nurodytų aplinkybių nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo jam grąžinti ikiteisminio tyrimo metu paimtus jo daiktus (rūbus). Jo skundas pagrįstas ir šioje dalyje, nes klausimą dėl daiktinių įrodymų teismas irgi išsprendė neteisingai. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu pas R. L. buvo paimti jo asmeniniai daiktai – megztinis, kelnės, batai ir užrašų knygutė – kurie kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, 2008 m. lapkričio 20 d. tyrėjo nutarimu buvo perduoti saugojimui į saugojimo kamerą (t. 1, b. l. 56, 57). Teismas šiuos daiktinius įrodymus nusprendė sunaikinti ir tokio sprendimo vėl nemotyvavo. Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas išsprendžiamas BPK 94 str. nustatyta tvarka. Paimti R. L. daiktai neatitinka BK 72 str. nurodytų požymių, jų apyvarta neuždrausta, todėl, vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 5 p., jie turėjo būti grąžinti teisėtam savininkui. Pažymėtina, kad nusprendęs R. L. asmeninius daiktus sunaikinti, teismas tų daiktų ne tik neapžiūrėjo teisiamajame posėdyje, bet ir neišklausė nuteistojo nuomonės dėl tų daiktų likimo. Todėl apelianto prašymas grąžinti jam jo daiktus yra pagrįstas, o nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 4 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., 9 d.,Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžiu nuteistajam R. L. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. paskirtą 14 metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinę subendrintą bausmę R. L. paskirti laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. gegužės 7 d. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 66 str., į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti R. L. laikino sulaikymo, kardomojo kalinimo (suėmimo) ir visiškai atliktos pagal ankstesnį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. nuosprendį laisvės atėmimo bausmės laiką nuo 2007 m. liepos 29 d. iki 2007 m. liepos 30 d. ir nuo 2008 m. sausio 27 d. iki 2009 m. gegužės 7 d.

Nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta sunaikinti nuteistojo R. L. rūbus, panaikinti. Daiktinius įrodymus – nuteistojo megztinį, kelnes, batus ir užrašų knygutę, 2008 m. lapkričio 20 d. perduotus saugojimui į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugojimo kamerą (kvitas B, serija BBC, Nr. 008432), grąžinti nuteistajam R. L. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.