Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Blendžiava“ ir trečiojo asmens V. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-234-370/2007 pagal ieškovo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vigrima“ reikalavimą atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Blendžiava“, dalyvaujant trečiajam asmeniui V. R. , dėl 39 070 Lt priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

UAB „Blendžiava“ bankroto byloje UAB „Vigrima“ pateikė tvirtinti 128 196,85 Lt finansinį reikalavimą. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. vasario 7 d. nutartimi patvirtino 89 126,85 Lt finansinį reikalavimą, kitą dalį išskyrė dėl kilusio ginčo. UAB „Vigrima“ prašė patvirtinti 39 070 Lt finansinį reikalavimą. Nurodė, kad UAB „Blendžiava“ ir UAB „Vigrima“ 1999 m. gruodžio 1 d. sudarė rangos sutartį, pagal kurią UAB „Blendžiava“ įsipareigojo sumokėti UAB „Vigrima“ už atliktus remonto darbus. UAB „Vigrima“ 2001 m. lapkričio - 2002 m. vasario mėnesiais atliko UAB „Blendžiava“ priklausančio pastato - džiovyklos remonto darbus, tačiau UAB „Blendžiava“ nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbų atlikimo aktą bei sumokėti už atliktus darbus. Nurodė, jog tarp abiejų įmonių buvo susiklostę verslo ir bendradarbiavimo santykiai, be to, valdymo organus siejo artimi giminystės ryšiai, kas galėjo nulemti, kad nebuvo iki galo tinkamai sudaryta išsamaus turinio rangos sutartis, kurios pagrindu buvo atliekami atsakovui priklausančių pastatų remonto darbai. Nors darbų atlikimo sąmata ir nebuvo oficialiai sudaryta ir šalių suderinta, tačiau darbų sąmata ir apimtis buvo derinta žodine tvarka, darbus prižiūrėjo UAB „Blendžiava“ vadovas, kartu dirbdamas UAB „Vigrima“ vadybininku, o dėl kilusios konfliktinės situacijos nutraukus darbus, sąmata buvo sudaryta remiantis 2001 m. lapkričio mėnesio kainomis, fiksuojant faktiškai atliktus darbus aktu. Ieškovas pripažino, kad atliko tik dalį darbų ir iki to momento, kol V. R. pareiškė, jog darbus UAB „Blendžiava“ toliau vykdys savo jėgomis, tačiau atsisakė pasirašyti jau atliktų darbų aktus ir apmokėti. Nors atsakovas ir ginčijo remonto darbus, tačiau, pateikdamas savo tolimesnių darbų atlikimo dokumentus, naujų plytų įsigijimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pažymėjo, kad pradėjus minėto objekto remonto darbus dar iš dalies buvo vykdomi džiovyklose medienos džiovinimo darbai. Tai patvirtina datos dokumentuose dėl atsiskaitymo už medienos džiovinimą.

CK 6.662 straipsnyje yra nustatyta, kad jeigu rangos sutartis nenustato ko kito, kai užsakovas vengia priimti atliktą darbą, rangovas turi teisę pasibaigus mėnesio terminui nuo tos dienos, kurią pagal sutartį darbai turėjo būti priimti, ir du kartus raštu įspėjęs užsakovą perduoti darbo rezultatą. Rašytinių įrodymų ar kitų duomenų, kad UAB „Vigrima“ tinkamai įspėjo UAB „Blendžiava“, į bylą nėra pateikta, o tik be datos esančiame darbų priėmimo akte yra žyma, kad užsakovas darbus atsisakė priimti. Be to, pats ieškovas teismo neprašė atstatyti termino (CK 6.62 str. 6 d.) ir yra laikomas pats pažeidęs prievolę perduoti darbo rezultatą.Ieškovo pateiktas be datos atliktų darbų priėmimo aktas negali būti laikomas finansiniu dokumentu, patvirtinančiu teisę į atlyginimą už atliktą darbą ir išlaidų kompensavimą, todėl teismas negalėjo vadovautis liudininkų parodymais ir sąmatinių darbų kainos apskaičiavimu. Pareiga įrodinėti reikalavimų dydį tenka ieškovui. Pvz., darbų atlikimo akte yra nurodyta, kad ieškovas turėjo 3 458 Lt pridėtinių išlaidų, tačiau jokių apskaitos dokumentų prie akto nepridėjo, dėl ko atsakovas iš viso jų byloje negalėjo ginčyti. Todėl skundžiamame sprendime buvo pažeisti šalių rungimosi, dispozytivumo, lygiateisiškumo principai. Ieškovas per teismo nustatytą laikotarpį galėjo perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus (ĮBĮ 21 str. 1 d. l p.), tačiau nepridėjo prie kreditorinio reikalavimo jokių finansinės apskaitos dokumentų, o atsakovas negalėjo patikrinti jų pagrįstumo, nes pagal perimtos finansinės atskaitomybės duomenis tokia skola apskaitos dokumentuose iš viso nebuvo fiksuota. Todėl iš atsakovo negali būti priteista 3 000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, nes jis apie ginčo aplinkybes sužinojo tik atsiradus ginčui teisme.

Teismas neteisingai nustatė, ar buvo šalių susitarimas, kokia buvo šalių valia, kaip ji išreikšta ir kiek suderinta. Kadangi 1999 m. gruodžio 1 d. sutartis nėra informatyvi, reikšmingas visų turimų duomenų įvertinimas teisinio reguliavimo kontekste. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys susitarė dėl konkrečių darbų, reikalingų sąnaudų ir kainos. Rangovo privaloma pareiga iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką (CK 6.645 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo. Vien teiginys, kad ieškovas darbus atliko, nėra ir negali būti pagrindas, leidžiantis teigti, kad darbai atlikti pagal 1999 m. gruodžio 1 d. sutartį. R. L. nurodė, kad darbai buvo atliekami jam tikintis iš trečiojo asmens V. R. įsigyti UAB „Blendžiava“ akcijas. Pastarajam atsisakius perleisti akcijas už pasiūlytą kainą būtent ir pašlijo santykiai. Tačiau ši aplinkybė teismo nebuvo niekaip įvertinta, dėl jos nepasisakyta ir teismo sprendime. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 5 d. nutartyje nurodyta, kad teismas turi išsiaiškinti, ar po 1999 m. gruodžio 1 d. šalys nebuvo sudariusios kitos rangos sutarties, ši aplinkybė reikšminga 2001 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte nurodytoms sumoms identifikuoti. Šalys buvo tarpusavio sutarimu suderinusios tarpusavio įsipareigojimus, tarp kurių jokios skolos dėl džiovyklos ir katilinės remonto darbų nenurodytos. Apie jokią skolą dėl džiovyklos ir katilinės remonto neužsimenama ir 2002 m. balandžio 29 d. ieškovo atsakovui adresuotoje pretenzijoje, kurioje nurodyta sumokėti 43 846,88 Lt. Šios aplinkybės reiškia, kad jokių pretenzijų nei dėl atsisakymo priimti neva atliktus darbus, nei dėl atsiskaitymo UAB „Vigrima“ nereiškė. Skundžiamame sprendime remiamasi 2004 m. spalio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Tačiau nagrinėjamoje byloje sprendimas buvo grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti nustatytos šioje byloje. Tretysis asmuo nematė atliekamų darbų. Ir tik pastebėjus stogo ardymą, darbai buvo nedelsiant uždrausti ir nutraukti. V. R. iš tiesų pasirašė byloje esančias PVM sąskaitas faktūras, nes tuo metu dirbo UAB „Vigrima“ tiekėju ir rūpinosi medžiagomis, būtinomis šiai įmonei, kuri tuo metu vykdė savo pastatų statybos ir remonto darbus. Ieškovo liudytojų parodymai, esą pats V. R. vadovavo darbams, vertintini kritiškai, nes liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Sprendime visiškai nepasisakyta, kodėl kitų kaip liudytojai apklaustų asmenų parodymai atmetami. Liudytojas J. P., kuris konkrečiai ir tarėsi dėl darbų apimties pagal minimą 1999 m. gruodžio 1 d. sutartį, patvirtino, kad šia sutartimi nebuvo tariamasi dėl džiovyklos ir katilinės remonto. Liudytojai A. Š. , A. D. , kurie niekaip nesuinteresuoti bylos baigtimi, taip pat patvirtino, kad darbus atliko jie. Byloje yra nuotraukos, kuriose akivaizdžiai matosi, kad neva padengtos perdangos plokštės (komplektas) iki šiol guli ant žemės.Ieškovas nepateikė nei vieno buhalterinės apskaitos dokumento, patvirtinančio svetimos technikos naudojimą šiame objekte, o savo technikos neturi, neturi tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovas objektyviai galėjo atlikti sąmatoje ir darbų atlikimo priėmimo-perdavimo akte nurodytus darbus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas neigė iš ieškovo gavęs ginčo darbų atlikimo aktą. Ieškovas, neišrašęs PVM sąskaitos faktūros, negali leistinais įrodymais pagrįsti pasibaigusios ūkinės operacijos ir ūkinės operacijos apskritai. Įvertinant tai, kad abiejose bendrovėse dirbo ta pati buhalterė, jokių neaiškumų šiuo klausimu neturėjo būti, todėl, nesant PVM sąskaitos faktūros nei vienoje iš šių įmonių, darytina išvada, kad net pats ieškovas nėra pripažinęs nei atliktų darbų, nei ūkinės operacijos apskritai. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas jokiu leistinu dokumentu nenurodė konkrečių atliktų darbų ir jų vertės, o atsakovas įrodinėja ne tik negavęs vienašalio darbų atlikimo akto, bet ir ginčija to akto turinį. Darbų perdavimas ir priėmimas nustatytas tiek bendrosiose (CK 6.662 str.), tiek specialiosiose (CK 6.694 str.) rangos sutartinius santykius reglamentuojančiose normose. Pagal abiejų straipsnių nuostatas užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus darbo rezultatus. Kaip šios taisyklės išimtys įstatyme įvardyti atvejai, kuriais užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus. Užsakovas, atsisakydamas pasirašyti aktą, privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Jei, rangovo nuomone, užsakovo nurodytas atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, jis turi teisę, akte pažymėjęs atsisakymo faktą, pasirašyti jį vienašališkai. Tokią teisę jis turi, jei pats tinkamai vykdė prievolę perduoti atliktus darbus - sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis sudarė sąlygas užsakovui priimti atliktus darbus. Tačiau UAB ,,Blendžiava“ nėra gavusi jokio pranešimo apie darbų priėmimą. Teismas netyrė kainos klausimo, o tik nurodė, kad atsakovas nepateikė darbų atlikimo akte nurodytų kainų paneigimo. Ieškovas nepateikė savo išlaidas pagrindžiančių dokumentų, į darbų atlikimo kainą įtraukė sumas, nenurodydamas, už kokius darbus ir kokias išlaidas sumos paskaičiuotos (pridedamos išlaidos, kitos išlaidos), išvežtų šiukšlių kiekis, žemės kiekis net objektyviai neatitinka realios padėties. Remiantis ieškovo pateiktais paaiškinimais dėl atliktų darbų matyti, kad ieškovas teigia, jog II grupės grunto kasimas rankiniu būdu pagal planą 3P2p pamatams, kurių parametrai: ilgis - 7,66m,. plotis - 0,38 m, įgilinimo gylis -1 m, reikėjo iškasti 11,58 m³. Tačiau pagal pačių ieškovų nurodytus pamatų parametrus iškasti reikėjo tik 6,98 m³. Analogiškai asfaltbetonio grindų ieškovas nurodė išardęs 33,11 m³. Tačiau pagal neva remontuotų patalpų matmenis (plane R27 P-l-2) patalpų plotas yra 110,63 m³, asfaltbetonio dangos storis - 6 cm., kas matematiškai reiškia 6,63 m³, o ne 33,11 m³. Atitinkamai ir išvežtų šiukšlių kiekis gali būti 11,6 t, o ne 60 t, kaip nurodė ieškovas. Ieškovas taip pat nurodo įrengęs 1,1 m aukščio klojinius, tad bendras pamatų gylis išeitų 3,39 m, kas yra akivaizdžiai neteisingas teiginys. Atitinkamai su mūro sienų išardymu ir sumūrijimu, pagal ieškovo pateiktus duomenis remiantis planu 3P2p reikėjo išardyti 24,42 m³ pirmo aukšto vidinės sienos tarp katilinių (46,15 (ilgis) x 0,54 (plotis) x 2,80 (aukštis) = 24,42), išorinės sienos 12,68 x 0,38 x 2,80 =13.49 m³, 2 vidines pertvaras 2 x 7,28 x 0,27 x 2,8 =11 m³, kitos sienos (6,15 - 3,00 - 3,00 - 3,00 = 7,15111) 7,15 x 0,38 x 2,8 = 7,61 m³. Atitinkamai pirmo aukšto džiovyklų sienoms nuardyti iki katilinių iš viso reikėjo 55,71 m, antro aukšto sienoms atitinkamai 24,42 m. Tačiau ieškovas darbų atlikimo akte nurodo nuardęs tik 10,09 m, o išmūrijęs nurodo iš viso 33,1 m, kas neatitinka jo paties paaiškinimų ir jo liudytojų nurodytos darbų apimties. Šios faktinės aplinkybės akivaizdžiai liudija, kad teismui pateiktas sąmatinis skaičiavimas neteisingas. Teismas, priteisdamas mokėtiną PVM, neįvertino aplinkybės, kad šis mokestis iš pirkėjo gali būti imamas tik išskyrus pastarąjį PVM sąskaitoje faktūroje. Ieškovas, neišrašęs jokios sąskaitos, ne tik kad neturi teisės reikalauti PVM iš paslaugų pirkėjo, bet ir siekia naudos apskaitoje neregistruodamas ūkinių operacijų, neapskaičiuodamas pardavimo PVM ir nepervesdamas valstybės biudžetui prašomos priteisti PVM sumos. Priteista atstovavimo išlaidų suma yra aiškiai per didelė ir viršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintus rekomenduotus užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalius dydžius. Bylinėjimo išlaidų priteisimas iš trečiojo asmens taip pat negalimas, nes pagal CPK 93 straipsnio pirmąją dalį jos priteisiamos iš kitos šalies, be to, reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens ieškovas net nebuvo pateikęs, o teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų iš trečiojo asmens priteisimo klausimą, išėjo už ieškovo reikalavimo ribų, ko daryti neturėjo teisės.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovo atstovas pripažino ieškinio dalį dėl 24 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Abiejų apeliantų skundai iš esmės grindžiami tuo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neišaiškino bei neištyrė visų bylai išnagrinėti esminę reikšmę turinčių aplinkybių, dėl ko netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, o ieškovo byloje pateikti įrodymai nepatvirtina jo reikalavimo pagrįstumo. Tačiau sutikti su šiais apeliantų argumentais negalima. Teismo funkcija civiliniame procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir, remdamasis įrodymų įvertinimu, daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.).

Pagal suformuotą teismų praktiką, vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 12 30 nutarimas Nr. 51 ,,Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje T. G. v R. Š. ir UAB ,,Brolių Tomkų leidyba“, Nr. 3K-3-294/2003).

Kolegija pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paminėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darant tokią išvadą visų pirma reikia turėti omenyje, kad nagrinėjamos bylos šalis bendroves ,,Vigrima“ ir ,,Blendžiava“ siejo tarpusavio pasitikėjimo ryšiai, kurių pagrindas buvo tai, kad laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 1 d. (tarp šalių sudarytos rangos sutarties data) iki 2002 m. vasario mėn., kai buvo nutraukti ginčo darbai, šalių vadovai bei pagrindiniai akcininkai buvo giminaičiai, jie palaikė draugiškus santykius. Be to, ieškovo nurodomo remonto darbų atlikimo metu tie patys asmenys buvo abiejų bendrovių dalyviai. Visa tai, kaip matyti iš bylos duomenų, nulėmė, kad esant tarpusavio ūkiniams komerciniams santykiams šalys ne visada prisilaikė nustatytų reikalavimų tiek juos formindami tarpusavio, tiek ir vidinės atskaitomybės dokumentuose, dažniausia pasitikėdamos žodiniais susitarimais. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia iš viso neigti tokių santykių buvimo ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti ieškovui už atliktus darbus (nagrinėjamuoju atveju už džiovyklos remonto darbus). Pastebėtina, kad būtent taip tarp šalių susiklosčiusius ūkinius santykius ir atsakovo pareigą sumokėti už ieškovo atliktus kitus remonto darbus vertino ir kitą tarp šalių dėl 1999 m. gruodžio 1 d. sutarties vykdymo kilusį ginčą išnagrinėję teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-327/2004 pagal UAB ,,Vigrima“ ieškinį UAB ,,Blendžiava“ dėl skolos už atliktus darbus, sunaudotas medžiagas priteisimo ir UAB ,,Blendžiava“ priešieškinį dėl žalos atlyginimo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo II 3.3 p., byla Nr. 33/03). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šalių atstovai patvirtino, kad kaip nagrinėjamoje, taip ir paminėtoje kitoje civilinėje byloje vidinės atskaitomybės dokumentuose visos ūkinės operacijos, susijusios su remonto darbų atlikimu, visa apimtimi atspindėtos nebuvo.

Byloje nustatyta, kad pagrindu atlikti ginčo darbus tapo 1999 m. gruodžio 1 d. tarp šalių sudaryta sutartis, kuria ieškovas įsipareigojo suremontuoti atsakovui priklausančius administracinį pastatą bei gamybines patalpas, o atsakovas sumokėti už atliktus darbus. Sutarties sudarymo metu atsakovas tarp kitų gamybinių patalpų turėjo ir medžio apdirbimo dirbtuvių (džiovyklos) patalpą, dėl kurios remonto apmokėjimo ir kilo nagrinėjamas ginčas. Savo apeliaciniame skunde tretysis asmuo nurodo, kad šalys 1999 m. negalėjo susitarti dėl 2001 m. atliktinų darbų. Tačiau iš sutarties turinio matyti, kad šalys visų pirma susitarė dėl darbų apimties (administracinio pastato ir gamybinių patalpų remonto), o jų atlikimo termino pabaiga sutartyje, atsižvelgiant į nemažą darbų apimtį, aptarta nebuvo. Sutartyje esanti nuoroda į gamybinių patalpų remontą akivaizdžiai parodo, kad sutarta buvo ne dėl vienos gamybinės patalpos remonto. Todėl teigti, kad suremontavus administracinį pastatą ir dirbtuves, už ką ieškovui jau yra priteista kitoje civilinėje byloje, sutartis buvo įvykdyta, negalima. Be to, sutartį ieškovo vardu pasirašė pats apeliantas V. R. , tuo metu buvęs UAB ,,Vigrima“ direktoriumi. Taigi jam kilus neaiškumų dėl darbų apimties, t. y. ar sutartimi sutarta ir dėl džiovyklos remonto, jis, kaip rūpestingas bendrovės vadovas, turėjo kreiptis į atsakovą dėl sutarties apimties patikslinimo ar jos išaiškinimo. Tačiau duomenų apie tai, kad tretysis asmuo būtų taip padaręs, byloje nėra. Todėl darytina išvada, kad 1999 m. gruodžio 1 d. šalys susitarė ir dėl džiovyklos remonto. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia apelianto nuoroda į buvusio atsakovo direktoriaus liudytojo J. P. parodymus. Pastarasis parodė, kad ieškovas remontavo buitines patalpas, kurios yra ten, kur yra džiovykla, kas iš esmės patvirtina ieškovo poziciją (t. 2, b. l. 134). Kita vertus, kalbėdamas apie sutarties tarp šalių darbų apimtį, kurią, pasak jo, sudarė administracinio pastato ir medienos apdirbimo cecho remontas, liudytojas nepaaiškino, kodėl sutartyje buvo aptartas kelių gamybinių patalpų remontas. Be to, liudytojas neparodė, kad sudarant sutartį buvo aptarti ir jos atlikimo terminai. Tuo tarpu tai, kad atsakovas buvo sutaręs dėl džiovyklos remonto darbų, patvirtina tai, kad šie darbai vyko pakankamai ilgai, dėl ko atsakovas negalėjo jų nepastebėti, tačiau dėl jų neprieštaravo.

Tuo tarpu trečiojo asmens teiginys, kad apie remonto darbus atsakovas sužinojo tik pradėjus ardyti stogą, prieštarauja atliktų remonto darbų eiliškumui ir jų apimčiai, ką iš dalies patvirtino ir pats apeliantas (t. 2, b. l. 132).

Be to, kalbant apie atsakovo sutikimą atlikti džiovyklos remonto darbus reikia turėti omenyje, kad šių darbų atlikimo metu apeliantas V. R. užėmė bendrovės ,,Blendžiava“ direktoriaus pareigas. Tačiau tuo pačiu laiku jis buvo įdarbintas tiekėju ir bendrovėje ,,Vigrima“. Tokia situacija, kai bendrovės vadovas tuo pačiu metu dirba tiekėju kitoje bendrovėje, nėra įprasta. Tretysis asmuo neigia ieškovo teigimą, kad toks įdarbinimas turėjo tikslą geriau organizuoti ir kontroliuoti ginčo remonto darbus, tačiau šią aplinkybę patvirtino byloje apklausti liudytojai R. V. , R. S. , Z. S. bei A. S. , kurie paliudijo, kad džiovyklos remonto darbams vadovavo V. R. (t. 2, b. l. 135-137). Netikėti šių liudytojų parodymais, kaip tai siūlo tretysis asmuo, vien dėl to, kad jie dirba bendrovėje ,,Vigrima“ pagrindo nėra. Pastebėtina, kad jie ir paliudijo, kad remonto darbus atliko kaip bendrovės ,,Vigrima“ darbuotojai.

Pastebėtina ir tai, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pats V. R. , kaip ieškovo darbuotojas, pirko statybines medžiagas, analogiškas medžiagoms, panaudotoms džiovyklos remontui (t. 1, b. l. 32-38). Be to, bankroto byloje kaip liudytoja apklausta buvusi abiejų bendrovių buhalterė V. G. patvirtino, kad džiovyklos remonto darbus vykdė abiejų bendrovių (t. y. ir bendrovės ,,Vigrima“) darbuotojai, o darbams vadovavo, juos priimdavo ir už remonto atlikimą atsakingas buvo V. R. (t. 1, b. l. 131, 132).

Paminėtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad šalys buvo susitarusios dėl džiovyklos remonto ir ieškovas šiuos remonto darbus vykdė tol, kol dėl kilusio tarp šalių vadovų ir dalyvių konflikto jie buvo nutraukti. Be to, šie įrodymai paneigia trečiojo asmens teiginį, kad ieškovas neteikė atsakovui jokios informacijos apie darbus ir jų kainą. Tuo tarpu atliktų darbų faktą bei jų apimtį patvirtina byloje surinkti įrodymai, tarp jų ieškovo pateiktas sąmatinis skaičiavimas, statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, nuotraukos bei jau paminėtų liudytojų, atlikusių statybų darbus, parodymai. Kaip minėta, netikėti statybos darbus atlikusių bendrovės ,,Vigrima“ darbuotojų R. V. , A. S. , Z. S. , R. S. parodymais pagrindo nėra. Trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodomų liudytojų A. Š. ir A. D. parodymai paminėtų liudytojų parodymų nepaneigia. Ir A. Š. , ir A. D. parodė, kad jie džiovyklos remontų darbus pradėjo tik 2004 m. balandžio mėn., t. y. jau po to, kai ieškovo vykdomi darbai buvo nutraukti. Be to, abu šie liudytojai parodė, kad dalis remonto darbų jiems pradėjus dirbti jau buvo atlikta (t. 2, b. l. 133-134). Šia prasme pastebėtina, kad ieškovas neteigia, jog jis atliko visus džiovyklos patalpų remonto darbus, bet prašo priteisti už tuos darbus, kurie yra nurodyti sąmatiniame skaičiavime (t. 1, b. l. 28, 29). Dėl nurodytų priežasčių neturi esminės įrodomosios reikšmės atsakovo pateikti duomenys apie po 2002 m. vasario mėn. jo įgytas statybines medžiagas bei darbų priėmimo aktai. Tretysis asmuo, neigdamas darbų atlikimo faktą, nurodo 2001 m. gruodžio 31 d. tarp šalių sudarytą skolų suderinimo aktą bei 2002 m. balandžio 29 d. ieškovo rašytą pretenziją, kurioje skola už džiovyklos remonto darbus nepaminėta. Atmetant šiuos apelianto argumentus turėtina omenyje, kad skolų suderinimo aktas buvo pasirašytas dar neatlikus visų ginčo remonto darbų, o teisė reikšti pretenzijas dėl visų atsakovo skolų kartu ar dėl kiekvienos iš jų atskirai priklauso pačiam ieškovui.

Be to, darbų atlikimo faktą apeliacinės instancijos teisme patvirtino atsakovo atstovas, kuris, pripažindamas ieškinio dalį dėl 24 000 Lt priteisimo, iš esmės ginčijo PVM bei pridėtinių išlaidų priteisimą (CPK 140 str.). Tačiau ta aplinkybė, kad ieškovas nebuvo išrašęs PVM sąskaitų faktūrų, neatleidžia pastarojo nuo pareigos, gavus atitinkamą apmokėjimą už atliktus darbus, šį mokestį sumokėti. Šią ieškovo pareigą apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir ieškovo atstovas. Dėl nurodytų aplinkybių negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad PVM ieškovo pateiktame sąmatiniame skaičiavime neturi būti priteistinas. Tas pats pasakytina ir apie pridėtines bei socialinio draudimo išlaidas. Kaip nustatyta byloje, remonto darbus atliko su ieškovu darbo santykiais susiję darbuotojai, dėl ko nepriteisti nurodytų išlaidų pagrindo nėra.

Kolegijos nuomone, trečiojo asmens apeliaciniame skunde pateikta ieškovo sąmatiniame skaičiavime nurodytų atliktų darbų apimties kritika, neparemta patikimais įrodymais, nepaneigia byloje surinktų įrodymų visumos bei pirmosios instancijos teismo išvadų. Taip, apeliantas teigia, kad ieškovas prašo priteisti už perdangos plokščių padengimą. Tačiau sąmatoje tokie darbai nenurodyti, o prašoma priteisti tik už pačias plokštes bei jų transportavimą ir iškrovimą. Tuo tarpu, kad plokštės buvo atvežtos ir yra atsakovo teritorijoje, patvirtina byloje esančios nuotraukos. Be to, kaip nustatyta byloje, apeliantas savo nesutikimą su pateikta sąmata grindžia ir rašymo apsirikimo klaida trečioje sąmatos pozicijoje, kurioje kaip mato vienetas vietoje 1 m³ nurodyta 100 m³, tačiau nieko nepasako apie tai, kad darbų atlikimo kaina buvo apskaičiuota pagal teisingą mato vienetą (1 m³).

Kaip nustatyta byloje, apeliantas V. R. džiovyklos remonto metu dirbo kaip atsakovo vadovu, taip ir bendrovės ,,Vigrima“ darbuotoju, kurioje faktiškai buvo atsakingas už džiovyklos remontą. Todėl nuo pareikštų reikalavimų apeliantas ginasi iš esmės savo paties netinkamu pareigų vykdymu, nes kaip ieškovo darbuotojas jis laiku neparašė ir nepateikė atsakovui darbų atlikimo akto, o kaip atsakovo vadovas, vienašališkai nutraukdamas darbus, nesusitarė dėl ieškovo atliktų darbų apimties ir neįvykdė pareigos už darbą apmokėti. Toks gynybos būdas prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams bei neleidžia teigti, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pasirašyti darbų priėmimo-perdavimo aktą (CK 6.694 str. 4 d.).

Be to, apskritai vertinant trečiojo asmens byloje užimtą teisinę poziciją, o kartu ir apeliacinio skundo pagrįstumą, turėtina omenyje, kad net ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tretysis asmuo neigė ieškovo bet kokių apskritai darbų remontuojant džiovyklą atlikimo faktą, nors pirmosios instancijos teisme faktą, kad ieškovas džiovyklą remontavo, iš dalies patvirtino (t. 2, b. l. 132, 181).

Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą labiau tikėti ieškovo negu atsakovo bei trečiojo asmens byloje užimta teisine pozicija dėl nagrinėjamo ginčo ir ieškinį patenkinti (CK 1.5 str., 6.193 str., 6.644 str. 1 d., CPK 178 str., 175 str.). Todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde tretysis asmuo taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas (išskyrus teisę disponuoti ginčo dalyku ir pareikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą) (CPK 47 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turėjo pagrindą priteisti advokato atstovavimo išlaidas ir iš trečiojo asmens. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimą nulėmė trečiojo asmens byloje užimta teisinė pozicija. Įvertinus bylos apimtį, trukmę, sudėtingumą, priteistų išlaidų dydis nėra per didelis.

Ieškovas UAB „Vigrima“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, nes skundai paduoti praleidus terminą skųsti kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą. Šis jo prašymas atmestinas, nes byla buvo nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, todėl apeliaciniams skundams paduoti turėjo būti taikomas 30 dienų terminas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.