- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-09
- Bylos Nr.
- 2-1332/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, V. V.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir V. V. dėl nusikalstamo teisių ir turtinių interesų pažeidimo pripažinimo ir atstatymo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2011 m. birželio 9 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos teisingumo ministerija, atsakovai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Kauno apygardos teismas, Kauno miesto apylinkės teismas, Lietuvos generalinė prokuratūra ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo teises į teisingą civilinės bylos Nr. 2-1066/2004 išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką; 2) pripažinti, kad minėti atsakovai ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo nuosavybės apsaugą ir nuosavybės teisės garantijas civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004; 3) pripažinti, kad minėti atsakovai ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004; 4) pripažinti, kad minėti atsakovai ir V. V. solidariai pažeidė ieškovo lygias teises prieš įstatymą ir teismą ir vykdė ieškovo, kaip buvusio sutuoktinio, atžvilgiu diskriminaciją civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004; 5) pripažinti, kad minėti atsakovų Lietuvos Respublikos atstovo Lietuvos teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Lietuvos generalinės prokuratūros solidarūs neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu, dengiant nuo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atsakovę V. V. civilinėje byloje Nr. 2-1066/2004, yra antikonstituciniai, prieštarauja teisės ir teisingumo principams ir juose yra korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo valstybės tarnybai požymiai; 6) pripažinti 1994 m. rugsėjo 16 d. atsakovės V. V. ir trečiojo asmens A. N. nusikalstamai sudarytą areštuoto ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir ją panaikinti informuojant VĮ Registrų centrą; 7) iš ginčo buto iškeldinti jame gyvenančius asmenis per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 8) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Lietuvos generalinės prokuratūros ir V. V. solidariai 309 269 Lt turtinei ir 1 000 000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovo reikalavimus Nr.1 – 5 atsisakė priimti, už kitą reikalavimų dalį įpareigojo sumokėti 3 600 Lt žyminį mokestį.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį pakeitė – panaikino jos dalį, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo reikalavimus Nr. 1 – 5 kaip nenagrinėtinus teisme, minėtus ieškovo reikalavimus priėmė ir perdavė juos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės; už nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio nuginčijimo reikalavimus įpareigojo ieškovą iki 2012 m. sausio 31 d. sumokėti 3 600 Lt žyminį mokestį.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi pašalino iš atsakovų rato Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Kauno apygardos teismą, Kauno miesto apylinkės teismą, Lietuvos generalinę prokuratūrą. Atmetė ieškovo prašymą atleisti ar atidėti žyminį mokestį, įpareigojo ieškovą įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties reikalavimus ir per dvidešimt dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo sumokėti 3 600 Lt žyminį mokestį.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį pakeitė – panaikino nutarties dalį, kuria netenkintas ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, šį prašymą patenkino iš dalies - įpareigojo ieškovą iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. sumokėti 100 Lt žyminį mokestį už reikalavimų dėl buto sandorio perleidimo pripažinimo negaliojančiu ir iškeldinimo nagrinėjimą, o 3 500 Lt žyminio mokesčio mokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo šioje bylos dalyje priėmimo.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pratęsė ieškovui terminą žyminiam mokesčiui sumokėti iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išspręs ieškovo kasacinio skundo priėmimo ar ginčijamos nutarties vykdymo sustabdymo klausimus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti, nenustatęs CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškinio dalį atsakovei V. V. ir trečiajam asmeniui A. N. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl asmenų iškeldinimo laikė nepaduota, pašalino A. N. iš dalyvaujančių byloje asmenų rato.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį paliko nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi A. B. prašymą areštuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio dalis dėl buto sandorio pripažinimo negaliojančiu laikyta nepaduota, o buto savininkė A. N. pašalinta iš dalyvaujančių byloje asmenų rato, teismas sprendė, jog taikyti areštą jai priklausančiam butui nėra jokių teisinių sąlygų.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nutartyje netinkamai taikomas CPK 147 straipsnis, nes šio įstatymo pagrindu sprendžiamas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas. Todėl nutartis naikintina.
2. Pažeistas CPK 148 straipsnis, nes prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo būti išspręstas per tris dienas nuo jo gavimo.
3. Pažeistas CPK 42 straipsnis, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis yra skundžiama kasacine tvarka ir nepasibaigęs terminas paduoti kasacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi nustatė apeliantui A. B. terminą sumokėti 100 Lt žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 80 str. 2 d.).
Apeliantas pateikė teismui prašymą atleisti jį visiškai ar iš dalies nuo 100 Lt žyminio mokesčio mokėjimo ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo paskelbimo. Nurodo, kad patikslintas ieškinys pateiktas 2011 m. birželio 6 d., o CPK 80 straipsnio 2 dalies redakcija dėl žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d., todėl nepagrįstai prašoma sumokėti žyminį mokestį. Taip pat nurodo, jog yra invalidas, neturi nekilnojamojo turto, turi du nepilnamečius vaikus ir kreditorinių įsiskolinimų.
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Pagal CPK 3 straipsnio 8 dalį civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Atskirasis skundas paduodamas pagal proceso įstatymo nuostatas, galiojančias skundo padavimo metu, kurios numato atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių apmokėjimą 100 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 2 d.). Todėl apeliantas neteisus, kad žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokėjimo prašoma nepagrįstai.
Civiliniame procese taikomi proporcingumo, teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principai reikalauja, kad teismai panašias situacijas vertintų panašiai. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje buvo priimta skundžiama nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, sprendžiant ieškovo atleidimo nuo žyminio mokesčio už ieškinio dalį mokėjimo ar šio mokėjimo atidėjimo klausimą, yra konstatuota pakankamai sunki ieškovo A. B. turtinė padėtis ir 3 500 Lt žyminio mokesčio mokėjimas ieškovui buvo atidėtas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, o 100 Lt sumokėti ieškovas buvo įpareigotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į palyginus nedidelę už atskirąjį skundą mokėtino žyminio mokesčio sumą, įvertinus prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, pagal CPK 176 – 185 straipsniuose suformuluotas taisykles, konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas atidėti ieškovui 100 Lt žyminio mokesčio mokėjimą iki procesinio sprendimo nagrinėjamu klausimu, t. y. dėl skundžiamos nutarties, priėmimo (CPK 84 str.).
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas; kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą; teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju, 2011 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teisme gauto A. B. patikslinto ieškinio priėmimo išsprendimas užtruko ir galutinai išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria A. B. ieškinio dalis atsakovei V. V. ir trečiajam asmeniui A. N. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl asmenų iškeldinimo laikyta nepaduota, A. N. pašalinta iš dalyvaujančių byloje asmenų rato. Vadinasi, teismui nepriėmus ieškinio dalies dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškinyje pareikštas prašymas dėl šio sandorio objekto – buto, arešto apskritai neturėjo būti sprendžiamas (CPK 147 str. 1 d.), todėl apelianto argumentai dėl termino prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones išspręsti praleidimo yra teisiškai nereikšmingi, todėl plačiau neanalizuotini ir nevertintini.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Kaip minėta, 2013 m. vasario 7 d. įsiteisėjusia 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas A. B. ieškinio dalį atsakovei V. V. ir trečiajam asmeniui A. N. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl asmenų iškeldinimo laikė nepaduota, pašalino A. N. iš dalyvaujančių byloje asmenų rato, todėl nagrinėjamu atskiruoju skundu skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – A. N. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) areštas, nėra susijusi su byloje pareikštais ir priimtais nagrinėti ieškinio reikalavimais.
Nesutiktina su apelianto argumentais, dėl CPK 42 straipsnio pažeidimo tuo aspektu, kad dėl nutarties, kuria ieškinio dalis laikyta nepaduota ir A. N. pašalinta iš dalyvaujančių asmenų rato, teikiamas kasacinis skundas. Pagal CPK 339 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, todėl vien tik ta aplinkybė, kad dėl šios nutarties yra galima kasacija nesudaro sąlygų nevykdyti nutarties. Be to, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CPK 179 str. 3 d.), kasaciniame teisme nėra gautas ir užregistruotas ieškovo kasacinis skundas dėl apelianto nurodomų nutarčių.
Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti atskirąjį skundą, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apelianto prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, dėl šio mokesčio sumokėjimo atidėjimo yra išspręstas šia nutartimi ir 100 Lt žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimas apeliantui atidėtas iki nutarties pagal atskirąjį skundą priėmimo. Atskirojo skundo nepatenkinus, iš apelianto valstybei priteistas žyminis mokestis, kurio sumokėjimas buvo atidėtas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto A. B. valstybei 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.