- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- I-3009-644/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad laikotarpiais nuo 2005 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 16 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI) kamerose, kur jam teko mažesnis nei numatyta gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad kamerų plotas buvo 6,7-9 kv. m., jose gyveno iki 6 asmenų. Kamerose taip pat buvo įrengtos 2-3 aukštų lovos, sanitarinis mazgas, praustuvė. Paaiškino, kad dėl erdvės trūkumo patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, šoką, depresiją, pablogėjo socialinė padėtis, bendravimo įgūdžiai, atsirado baimė. Tvirtina, kad gyvenimo sąlygos įkalinimo įstaigoje visą buvimo joje laikotarpį buvo žiaurios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Prašė iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteisti neturtinę žalą, kurią įvertino 60 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 12-17) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI buvo kalinamas nuo 2005 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 16 d. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimą vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovo nuomone, nėra žalos padarymo fakto - būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 12-17).
Pareiškėjas skunde ir jo papildyme (b. l. 1-2, 23) prašė teismo netaikyti senaties termino, kadangi nežinojo, kad dėl minėtų pažeidimų gali kreiptis į teismą, be to, skundas paduotas dėl žmogaus teisių pažeidimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, o pareiškėjo kalėjimas buvo ypatingai sunkus dėl ligos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 11 d. iki 2006 m. gruodžio 27 d. ir nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2009 m. vasario 20 d. Ginčui aktualiais laikotarpiais galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl žmogaus teisių pažeidimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, be to, kalėjimas buvo ypatingai sunkus dėl širdies ligos.
Teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Taip pat teismas pažymi, kad pareiškėjo į bylą pateiktoje Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Epikrizėje (b.l. 24) nurodyta, kad pareiškėjas buvo hospitalizuotas 2008 m. liepos 4-6 d., t.y. jam jau išvykus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, todėl, teismo vertinimu, minėta aplinkybė nelaikytina reikšminga sprendžiant dėl ieškinio senaties termino taikymo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Lukiškių TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Lukiškių TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2005 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 16 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 13 d. (b.l. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė didelius nepatogumus, išgyvenimus, šoką, depresiją, pablogėjo socialinė padėtis, bendravimo įgūdžiai, atsirado baimė, o jo kalėjimas buvo ypatingai sunkus dėl ligos. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o laikotarpiui nuo 2005 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 16 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.