Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-04-18 · Administracinė byla Nr. A-146-71-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-04-18
Bylos Nr.
A-146-71-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
J. R.
Atsakovas
Kauno, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Advokatai
Giedrė Martinėnaitė
Administracinė byla Nr. A146–71/2011Procesinio sprendimo kategorija 24; 26 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui J. R., vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą dėl Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo (pareiškėjas – J. R.).

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir atsakovas, apeliantas, Kauno VGTPT) kreipėsi į teismą (I t., b. l. 5-8), prašydama panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-54)-36 (I t., b. l. 10-13), kuriuo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 (I t., b. l. 16-18) buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, o Kauno VGTPT įpareigota teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 16 d. Kauno VGTPT buvo gautas pareiškėjo J. R. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią, pasak pareiškėjo, jam padarė advokatė Giedrė Martinėnaitė. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas numato, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Kauno VGTPT 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. TP-2(2.2)-08-N-1795-2082 pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, nes nustatė, jog antrinė teisinė pagalba jam yra teikiama daugiau kaip trijose bylose (iš viso vienuolikoje bylų). Atsakovas nesutiko su Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos sprendime nurodytu motyvu, jog įsigaliojus naujai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcijai, kuri suteikia tarnybai teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams tuo atveju, jei pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad pagal jo prašymą Nr. TP-1-(2.1)-1795 bus priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą. Anot Kauno VGTPT, Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos sprendime minimi Kauno VGTPT sprendimai teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo priimti vykdant Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-27)-18 (I t., b. l. 36-43). Šiuo sprendimu Kauno apskrities administracinių ginčų komisija panaikino Kauno VGTPT sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-08-N-620-752, Nr. TP-2-(2.2)-08-N-872-1126, Nr. TP-2-(2.2)-08-N-154-P-1160 ir įpareigojo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Šie Kauno VGTPT sprendimai buvo priimti pagal pareiškėjo prašymus, kurie buvo gauti atitinkamai 2008 m. kovo 20 d. (Nr. TP-l-(2.1)-620), 2008 m. balandžio 28 d. (TP-l-(2.1)-872) ir 2007 m. spalio 19 d. (Nr. 1341, vėlesnis Nr. TP-1-(2.1)-154-P). Šie pareiškėjo prašymai buvo gauti iki naujosios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcijos įsigaliojimo, todėl kai Kauno apskrities administracinių ginčų komisija panaikino dėl šių prašymų priimtus Kauno VGTPT sprendimus, buvo atkurta padėtis, kuri buvo iki panaikintų sprendimų priėmimo, t. y. iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcijos įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo. Kauno apskrities administracinių ginčų komisijai 2008 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2008/28-(25-27)-18 panaikinus Kauno VGTPT sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-08-N-620-752, Nr. TP-2-(2.2)-08-N-872-1126, Nr. TP-2-(2.2)-08-N-154-P-1160, Kauno VGTPT buvo įpareigota pakartotinai svarstyti pareiškėjo prašymus, kurie buvo gauti iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo naujosios redakcijos įsigaliojimo. Kauno VGTPT, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus ir priimdama naujus sprendimus dėl jų, negalėjo remtis tuo pagrindu, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, nes pareiškėjo prašymai buvo gauti iki šios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos įsigaliojimo.

Pareiškėjas J. R. su atsakovo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 53-57) teigė, kad Kauno VGTPT 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 be jokių motyvų, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Priimdama šį sprendimą, Kauno VGTPT pažeidė konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, nepagrįstai vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Antrinė teisinė pagalba kitose bylose jam buvo teikiama pagal prašymus, kurie buvo pateikti iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo naujosios redakcijos įsigaliojimo. Atsakovo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 30 straipsniui ir 33 straipsnio 2 daliai, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Kauno VGTPT praleido terminą skųsti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr.2008/28-(25-54)-36.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu (I t., b. l. 107-110) atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl atsakovo teisės atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl bylų, kuriose pareiškėjui teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičiaus. Teismas nustatė, kad atsakovas 2008 m. lapkričio 28 d. gavo Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-54)-36 (I t., b. l. 9-13). Skundą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl šio sprendimo panaikinimo atsakovas pateikė 2008 m. gruodžio 15 d. (I t., b. l. 5-9), t.y. nepraleidęs dvidešimties dienų termino kreiptis į teismą nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos (ABTĮ 32 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad Kauno VGTPT, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą dėl to, jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama daugiau kaip trijose bylose. Teismas pažymėjo, kad naujoji Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcija įsigaliojo 2008 m. balandžio 30 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Anksčiau galiojusioje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio redakcijoje antrinės teisinės pagalbos teikimas asmenims pagal bylų skaičių buvo neribojamas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 nurodyti argumentai bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimai, taip pat byloje esantys pareiškėjo prašymai ir garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimai patvirtina, kad pareiškėjo prašymai ir dauguma sprendimų, kuriuos vertino atsakovas, buvo teikiami bylose iki naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Atsakovo sprendimai, t. y. 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628 ir 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638, kuriais buvo suteikta pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal jo prašymus, pateiktus iki naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, priimti po šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo (I t., b. l. 22-49). Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi iki naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Pareiškėjas kreipimosi metu įgijo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų skaičių pagal kreipimosi metu galiojusio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas, kurios šios teisės neribojo. Teismas priėjo prie išvados, kad nors minėti atsakovo sprendimai, t. y. 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628, 2008 m. liepos 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638, priimti po naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, tačiau teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė pareiškėjo prašymų pateikimo metu, galiojant senosioms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normoms, neribojusioms antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal bylų skaičių. Teismų praktikoje laikomasi principo lex retro non agit. Šis principas reiškia, kad įstatymas atgal negalioja. Teismas konstatavo, kad šio skundo atveju negalima reikalauti iš pareiškėjo laikytis tokių teisės normų, kurios negaliojo jam kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl suteikė pareiškėjui teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į bylų skaičių, kuriose pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalba, neturėdama faktinio ir teisinio pagrindo motyvuoti atsisakymą tuo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau nei trijose bylose.

III.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 112-116, 117-122), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Įstatymų leidėjas, priimdamas naują Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakciją, turėjo omenyje, kad antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama daugiau kaip trijose bylose sprendimo priėmimo momentu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priimdama sprendimą, turi atsižvelgti į įstatymų leidėjo numatytą apribojimą. Kauno VGTPT nustatė, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama net 11 skirtingų bylų.

2. Kauno VGTPT pareiškėjo prašymą, pateiktą galiojant naujos redakcijos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktui, turėjo vertinti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus ir atsižvelgti į tai, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Galiojant įstatymo nuostatai, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, nepriklausomai nuo to, kada buvo pradėta teikti pagalbą, Kauno VGTPT 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 turėjo teisę atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

3. Nors pareiškėjo prašymai, pagal kuriuos jam yra suteikta antrinė teisinė pagalba 11 skirtingų bylų, pateikti iki naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcijos įsigaliojimo, tačiau antrinė teisinė pagalba pagal šiuos prašymus pareiškėjui vis dar yra teikiama ir įsigaliojus naujai šio įstatymo redakcijai, t. y. buvo teikiama ir naujo 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymo (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1795) pateikimo momentu kai jau buvo įsigaliojusi nauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcija.

4. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti. Ją suteikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą antrinę teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba yra būtiniausia. Atsižvelgiant į tai, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Vienas iš tokių apribojimų yra numatytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

5. Valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama taupiai ir racionaliai naudojant valstybės biudžeto lėšas, tokiu būdu užtikrinant galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems ši pagalba iš tikrųjų yra būtina.

6. Kauno VGTPT 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą.

7. Teismuose ir administracinių ginčų komisijose nagrinėjama dešimtys bylų, kuriose keliamas analogiškas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, o šių bylų nagrinėjimo metu pareiškėjas teikia ir vėl analogiškus prašymus. Teigė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teise ir pažeidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą draudimo piktnaudžiauti valstybės teikiama teisine pagalba principą, kuris reiškia, kad dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtų būti kreipiamasi, norint apginti pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-448/2010 (I t., b. l. 131-136) Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmetė. Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčui yra taikytinas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.), kuriuo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Pažymėjo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo suteikta po naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo trijose bylose (2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628 ir 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638). Suteikta ir teikiama antrinė teisinė pagalba iki VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo, aiškinant šią teisės normą remiantis teisės principu lex benignior retro agit, nepatenka į naujo teisės akto reguliavimo sferą. Tokia išvada grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo“. Anot apeliacinės instancijos administracinio teismo, pareiškėjas, gaudamas teisinę pagalbą, neturėjo galimybės žinoti, kad suteikus teisinę pagalbą trijose bylose, jis vėliau, pagal naują teisinį reguliavimą, neteks teisės prašyti tokios pagalbos daugiau kaip trijose bylose ir tokiu būdu negalėjo pasirinkti tinkamo elgesio modelio. Todėl pareiškėjui pradėta teikti antrinė teisinė pagalba bylose iki 2008 m. balandžio 30 d. naujų sąlygų nustatymo, ribojančių teisę į antrinę teisinę pagalbą, priklausomai nuo bylų skaičiaus, kaip pasekmė negali būti vertinama pagal naują Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakciją. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo sprendimo priėmimo metu nebuvo kliūčių suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 neteisėtai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

V.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi (I t., b. l. 205-213) atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A261-448/2010 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Kauno VGTPT prašyme dėl proceso atnaujinimo (I t., b. l. 189-190A) nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A822-1042/2009, Nr. A662-1207/2009, Nr. A502-1065/2009, Nr. A556-1283/2009, Nr. A146-271/2010), konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-448/2010 padaryta išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, turėjo skaičiuoti tik tuos sprendimus, kuriais suteikta antrinė teisinė pagalba po naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (nuo 2008 m. balandžio 30 d.) ir neskaičiuoti tų sprendimų, kuriais antrinė teisinė pagalba suteikta iki naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, neatsižvelgiant į tai, kad pagal tuos sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu vis dar buvo tęsiamas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuotai praktikai kitose savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kyla valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių srityje. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ginčija Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-54)-36 (I t., b. l. 10-13), kuriuo nuspręsta, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 (I t., b. l. 16-18) yra neteisėtas ir nepagrįstas, o Tarnyba įpareigota teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą. Minėtu Kauno VGTPT sprendimu atsisakyta teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R..

Kaip matyti iš Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 2008/28-(25-54)-36 turinio, Kauno VGTPT 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082 pripažintas neteisėtu, konstatavus, jog Kauno VGTPT nepagrįstai rėmėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, pagal kurį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo prašymai, pagal kuriuos priimti sprendimai teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, buvo pateikti iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo (2008 m. balandžio 30 d.), todėl šios bylos negalėjo būti vertinamos nustatant bylų, kuriose pareiškėjui teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, skaičių.

VII.

Teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Kaip pažymima administracinėje jurisprudencijoje, valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikia pati valstybė savo iniciatyva bei nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Vienas iš tokių atvejų – aplinkybė, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta elgesio taisyklė įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d., priėmus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo 2008 m. balandžio 15 d. įstatymą Nr. X-1492. Taigi nuo nurodytos datos buvo įtvirtinta nauja, papildoma aplinkybė, leidžianti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Pareiškėjas J. R. prašymą suteikti teisinę pagalbą, dėl kurio buvo priimtas ginčijamas Kauno VGTPT sprendimas, pateikė jau po minėtos normos įsigaliojimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi nagrinėjamą teisės normą (VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą) sisteminiu, loginiu, gramatiniu, istoriniu, teisės principų bei teleologiniu teisės aiškinimo metodais, daro išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įgyja teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu nagrinėjant prašymą, gautą po aptariamos teisės normos įsigaliojimo, nustatoma, jog pareiškėjui vis dar teikiama (nėra nutrūkusi ar kitaip pasibaigusi) antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, nepriklausomai nuo to, kada jam tokia pagalba buvo pradėta teikti – iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492) ar jau po šios teisės normos įsigaliojimo. Iš bylos duomenų matyti, kad sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje aktualaus prašymo suteikti teisinę pagalbą, pareiškėjui valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama daugiau kaip trijose bylose, ką ir nustatė Kauno VGTPT. Nors kai kuriose iš šių bylų sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priimti iki naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, atsižvelgiant į tai, kas išaiškinta anksčiau, šios bylos nagrinėjamu atveju taip pat patenka į aptariamos teisės normos veikimo sritį ir galėjo būti įskaičiuotos į daugiau negu trijų bylų, kuriose pareiškėjui teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičių.

Pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi, kai visa teisinė pagalba, kuriai teikti buvo paskirta antrinė teisinė pagalba, yra suteikta, arba kai ji yra nutraukiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju vien tik 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2.)-08-T-713/714-P-705, 2008 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627, 2008 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628, 2008 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638 3 punktuose nurodyta, kad sprendimai galioja iki 2009 m. kovo 1 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pagal minėtus sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas, nagrinėjant jo prašymą, buvo pasibaigęs ar nutrūkęs. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo pasibaigęs ir pagal kitus Vilniaus VGTPT ir Kauno VGTPT sprendimus, kuriais rėmėsi atsakovas. Priešingai, iš Vilniaus VGTPT pateiktos informacijos (II t., b. l. 15-16) matyti, kad šios tarnybos 2005 m. rugpjūčio 16 d. ir 2006 m. kovo 3 d. sprendimais pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba yra teikiama ir šiuo metu. Byloje nesant duomenų, kad antrinė teisinė pagalba nurodytose bylose būtų nutrūkusi ar pasibaigusi, preziumuojama, kad antrinė teisinė pagalba, sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo, buvo tęsiama. Pareiškėjo J. R. atsiliepime į Kauno VGTPT skundą (I t., b. l. 53-57) nurodyti teiginiai, kad kai kuriose iš Kauno VGTPT nurodytų bylų antrinė teisinė pagalba faktiškai nėra teikiama, kadangi advokatai nepagrįstai neatlieka savo pareigų, arba ši pagalba teikiama netinkamai, nevertintini, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba pareiškėjui buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose.

VIII.

Kaip minėta, ginčijamas Kauno VGTPT sprendimas priimtas, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip 3 bylose. Kauno VGTPT sprendime išvardijami sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjui teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, nurodomas teisinis pagrindas –Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas. Nors, kaip nurodyta anksčiau, nagrinėjamu atveju nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose, tačiau atsižvelgiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies loginę konstrukciją ir vertinant visą šio įstatymo 11 straipsnį bei jo 6 ir 7 dalis sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo būdais, darytina išvada, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto norma, nustačius jos turinį atitinkančias faktines aplinkybes, Kauno VGTPT tik suteikė teisę svarstyti klausimą dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Kitaip tariant, nustačius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą aplinkybę, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neprivalo, o tik turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, skirtingai negu to paties straipsnio 6 dalis, esant 7 dalyje numatytoms aplinkybėms, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai leidžia pasirinkti atitinkamą elgesio modelį – realizuoti suteiktą teisę, ar ne, t. y. suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant minėtos faktinės aplinkybės, ar atsisakyti ją teikti.

Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad aptariamu atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi gana plačią, tačiau jokiu būdu neabsoliučią diskreciją. Absoliuti viešojo administravimo institucijos diskrecija, realizuojant administracinius įgaliojimus, teisinėje valstybėje vargu ar apskritai gali egzistuoti. Kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ar viešojo administravimo institucija) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, privalo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t. y. motyvuoti ir paaiškinti, kodėl ji įgyvendina bei naudojasi iš minėto punkto kylančia teise. Tokiu būdu realizuojama administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisinio tikrumo principas, kaip bendrasis Europos Sąjungos principas, grindžiamas akivaizdžia būtinybe užtikrinti, kad teisės subjektai, kuriuos liečia valstybės administracinės priemonės, galėtų suprasti savo teisių ir pareigų apimtį šioje sferoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Gerard Mulligan ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food, Ireland ir Attorney General, Nr. C-313/99, p. 52). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas tiesiogiai neįtvirtina kriterijų, į kuriuos atsižvelgdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, esant įstatyme numatytai aplinkybei, gali pasinaudoti teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą konkrečiam pareiškėjui, argumentuoti ir pagrįsti priimamą sprendimą teisiniais argumentais (be kita ko, paremtais objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis) viešojo administravimo instituciją – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą – be kita ko, įpareigoja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio akto turiniui ir formai keliami reikalavimai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybes ar kriterijus, į kuriuos atsižvelgdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įgyvendina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytą diskrecijos teisę, pirmiausia suponuoja valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principai – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str.) – bei šio instituto paskirtis (ginant teisėtus interesus, suteikti teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia). Administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad esant tokiai aplinkybei, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, ir jis prašo suteikti teisinę pagalbą dar vienoje byloje, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar prašymas suteikti teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba; koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan.; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek materialiomis ir procesinėmis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010).

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecijos teisei pagrįsti gali būti atsižvelgiama ir į kitas, pirmiau nepaminėtas, tačiau konkrečiam atvejui svarbias, aplinkybes, taip pat reikalavimus priimant bet kokį administracinį aktą nepažeisti bendrųjų teisės principų, konstitucinių žmogaus teisių. Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgiant į nagrinėjamų teisinių santykių specifiką, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šioje srityje, kaip pastebėta anksčiau, turi gana plačią diskreciją, todėl teismo atliekamas ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas paprastai turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, tarnyba nepadarė aiškios aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas taip pat turėtų vertinti, ar priimant skundžiamą sprendimą, buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas atitinkamas viešojo administravimo institucijos pasirinkimas.

Nors iš nagrinėjamoje byloje ginčijamo Kauno VGTPT sprendimo matyti, kad jame nėra labai aiškiai ir konkrečiai nurodyti teisės atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą realizavimo motyvai, savo poziciją dėl tokio pasirinkimo Kauno VGTPT iš esmės pagrindė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose. Todėl nors formaliai Kauno VGTPT pažeidė įstatymuose, visų pirma, Viešojo administravimo įstatyme, numatytus reikalavimus individualiame administraciniame akte nurodyti priimamo sprendimo motyvus, konstatuoti, jog atsisakant suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, buvo priimtas apskritai nemotyvuotas sprendimas, nėra pagrindo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, negalima vienareikšmiškai teigti, jog Kauno VGTPT diskrecijos realizavimo rezultatas šiuo konkrečiu atveju turėjo būti kitoks – Kauno VGTPT, atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, iš esmės tinkamai ir nepadarydama akivaizdžios klaidos, kvalifikavo faktines aplinkybes ir taikė įstatymą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno VGTPT, priimdama ginčo sprendimą, atsižvelgė į būtinybę teikti kokybišką, efektyvią ir ekonomišką teisinę pagalbą, ribotą advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, skaičių, taip pat į aplinkybę, kad daugumoje bylų, kurioje pareiškėjui teikiama antrinė teisinė pagalba, keliamas analogiškas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrįstumo, į tai, kad pareiškėjas, Kauno VGTPT nuomone, piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba. Išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad nurodytos aplinkybės ir kriterijai galėjo būti pakankami motyvai diskrecijos teisei atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą įgyvendinti. Nustatyta, kad pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros metu antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 11 bylų. Aštuoniose iš minėtų 11 bylų valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba teikiama pareiškėjui ginčijant Vilniaus VGTPT sprendimus, kuriais atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą (I t., b. l. 73-81, 84, 87). Be to, pareiškėjas, pateikdamas 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą, dėl kurio ir buvo priimtas ginčo sprendimas, pageidavo, jog antrinė teisinė pagalba jam būtų suteikta iškeliant civilinį ginčą dėl jo netenkinančios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Tai rodo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto esmė ir paskirtis šiuo atveju yra objektyviai iškreipta, nes riboti visuomenės resursai teisinei pagalbai yra nukreipti bylinėjimuisi prieš viešojo administravimo instituciją, kuri ir turi užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.

Nurodytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno VGTPT 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1795-2082, kuriuo atsisakyta J. R. suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą, yra teisėtas. Dėl šios priežasties Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 2008/28-(25-54)-36 ir Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimas naikintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį ir Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skundą tenkinti ir panaikinti Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 2008/28-(25-54)-36.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas Ablingis Roma Sabina Alimienė Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Arūnas Sutkevičius