Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) atstovui Sauliui Urbonui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo E. E. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo E. E. skundas (2–4 b. l.), kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – (toliau – LR CK) 6.271 straipsnis).

LR CK 6.271 straipsnyje reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atsirasti būtinos šios sąlygos: neteisėti valdžios institucijų ar jų pareigūnų veiksmai, šiais veiksmais padarytos žalos faktas bei priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 str.).

Pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios valstybės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Pareiškėjui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų šios rūšies atsakomybės sąlygų, nėra ir teisinio bei faktinio pagrindų žalai atlyginti.

Remiantis Šiaulių aps. VPK teismui pateiktais dokumentais, E. E. laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas ne Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK areštinėje, bet ilgalaikio sulaikymo patalpose. Pažymi, kad Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK ginčijamu laikotarpiu areštinės įrengta nebuvo. Trumpalaikio ir ilgalaikio sulaikymo patalpos reglamentuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 2 punkte nustatyta, kad: „Sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas“. Instrukcijos 38 punkte reglamentuota, kad: „Asmenys, pristatyti iš policijos areštinių ar kitų laisvės atėmimo vietų procesiniams veiksmams atlikti, gali būti pristatomi į operatyvaus valdymo padalinio laikino ar ilgalaikio sulaikymo patalpas, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol bus išvežti į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau kaip nustatyta šioje instrukcijoje“. Instrukcijos 43 punkte nustatyta asmenų paskirstymo į sulaikymo patalpas tvarka.

Pažymi, kad, atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 valandas, šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatytas dušas, elektros lizdai bei langai, taip pat nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-24, bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos.

Atkreipia dėmesį, kad nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo vietose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, tačiau asmens, laikomo tokiose patalpose, laikymo sąlygos, atsižvelgiant į šiose patalpose asmenų laikymo trukmę, taip pat privalo atitikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus. Šiaulių aps. VPK teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, kuriuo laikomi asmenys gali pasinaudoti, kad vienos ilgalaikio sulaikymo patalpos, kurioje laikomi ne daugiau kaip 2 asmenys, plotas yra 8,0975 m², kad sulaikymo patalpose yra ventiliacija ir drėgmė nesikaupia.

Taip pat iš pateiktų teismui fotonuotraukų matosi, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose yra įrengta tinkama pertvara, kuri atskiria sanitarinį mazgą nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti kitų asmenų akivaizdoje yra taip pat nepagrįstas. Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 (2010 m. kovo 31 d. 5-V-263 redakcija), 33.6 punkte nustatyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Taip pat teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.15 punkte yra nustatyta, kad uždarytų asmenų elgesiui stebėti ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Vaizdo stebėjimo kameros turi būti apsaugotos nuo tyčinio sugadinimo. Vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Atsižvelgiant į šias normas bei teismui pateiktus duomenis, Šiaulių aps. VPK įsitikinimu, pareiškėjo teisės dėl sanitarinio mazgo bei vaizdo stebėjimo kameros įrengimo pažeistos nebuvo.

Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio specialistės I. G. 2016 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime „Dėl E. E. skundo“ nurodyta, kad pareiškėjas, būdamas Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, jokių skundų dėl laikymo sąlygų, sveikatos sutrikimų nebuvo pareiškęs, prašymų dėl atskyrimo ir perkėlimo nuo rūkančių asmenų nebuvo pateikęs.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes, paremtas rašytiniais įrodymais, Šiaulių aps. VPK nuomone, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo E. E. teisės dėl laikymo Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Pagal teismų praktiką neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo E. E. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, neteisėtais veiksmais.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Asmenų laikymą policijos komisariatų ilgalaikio sulaikymo patalpose reglamentuoja Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, kurios 41.2. punkte numatyta, jog į ilgalaikio sulaikymo patalpas gali būti uždarytas asmuo, laikinai pristatytas procesiniams veiksmams atlikti iš policijos areštinės, kitų laisvės atėmimo vietų, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol asmuo bus išvežtas, bet ne ilgiau kaip 48 valandas.

Iš byloje esančių duomenų (Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) matyti, jog pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas 16 kartų iki 48 valandų, patalpose, kurių plotas 8,0975 m², ne daugiau kaip po du asmenis.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė tuo, kad Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo kamerose nėra langų, rozečių, tualetas atviras, yra filmavimo kameros, nėra oro, bloga ventiliacija, oras ištraukiamas iš kameros, gamtinių reikalų atlikti neįmanoma, nes pareigūnai stebi per kameras ir per durų langelį, nėra šilto vandens, nėra galimybės nusiprausti.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 5-V-739 redakcija) patvirtintų Šiaulių apskrities VPK nuostatų 2 punkte numatyta, kad Šiaulių apskrities VPK savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos policijos veiklos ir kitais įstatymais, nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais ir šiais nuostatais.

Minėta, jog asmenų laikymą policijos komisariatų ilgalaikio sulaikymo patalpose, tai yra operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimą, darbo su asmenimis, pristatytais į operatyvaus valdymo padalinį, organizavimą reglamentuoja Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 (toliau – instrukcija). Sulaikymo patalpų įrengimo reikalavimai nustatomi atskiru Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu (Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 53. p.), tai yra Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 „Dėl Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2004-10-11 įsakymo Nr. V-492 „Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo” pakeitimo” patvirtintais Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimais (toliau – ir reikalavimai) (164–170 b. l.).

Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 40 punkte numatyta, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai numatoma juos laikyti 24 ar daugiau valandų, turi būti išduodamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai, tačiau dėl to pareiškėjas savo skunde nieko nepasisakė ir neargumentavo.

Teismas pažymi, jog Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai nenumato normų ilgalaikio sulaikymo kamerų oro temperatūrai, drėgmei, ventiliacijos įrengimo. Reikalavimų 33.12.3. punkte numatoma, kad esant poreikiui natūraliam vėdinimui gali būti atidaromas langas. Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) nurodoma, kad nei vienoje ilgalaikio sulaikymo patalpoje nėra įrengta langų, tačiau yra įrengta dirbtinė ventiliacija. Kai kamerose nėra asmenų, jos vėdinamos ir natūraliu būdu, t. y. atidarant išorines ilgalaikio sulaikymo patalpų duris ir kamerų duris. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas ilgalaikio sulaikymo patalpose, būtų prašęs policijos pareigūnų įjungti dirbtinę ventiliaciją ar atidaryti patalpos duris.

Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.9. punkte numatyta, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose virš durų įrengiama niša apšvietimui, 33.10.1. – užtikrinama dirbtinio apšvietimo norma, 33.12.4. – langų stiklai turi būti skaidrūs, užtikrinantys natūralų patalpos apšvietimą. Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) nurodoma, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose virš durų įrengta niša apšvietimui. Elektros instaliacija įmontuota taip, kad ji nesimatytų. Teismas pažymi, jog pagal reikalavimų 33.12 punktą, ilgalaikio sulaikymo kameroje langus įrengti neprivaloma, todėl teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentas, jog kamerose visą dieną šveičia dieninis apšvietimas, nežino kada diena, o kada naktis, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.6. punkte nurodoma, jog patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiama metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas. Sanitarinio mazgo sienos ir grindys turi būti padengtos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagomis bei mechaniniams pažeidimams atsparia danga; 33.7. punkte nurodoma, kad patalpoje turi būti lova (vieno arba dviejų aukštų), prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams. Atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti spintelė be stalčių, suolas arba taburetė ir vienas stalas. Baldai, esantys ilgalaikio sulaikymo patalpoje, tvirtinami prie grindų ar sienų. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo, policijos pareigūnės tarnybinio pranešimo matyti, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose yra visi pagal reikalavimus būtini baldai (dviejų aukštų lova, prie lovos spintelė be stalčių, 2 taburetės ir vienas stalas, baldai pritvirtinti prie grindų), taip pat tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad tualetas atviras, yra filmavimo kameros, todėl gamtinių reikalų atlikti neįmanoma, nes pareigūnai stebi per kameras ir per durų langelį. Vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.15. punktu, uždarytų asmenų elgesiui stebėti ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Vaizdo stebėjimo kameros turi būti apsaugotos nuo tyčinio sugadinimo. Vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) nurodoma, kad kiekvienoje ilgalaikio sulaikymo kameroje yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, kuri pakabinta sienos viršutiniame kampe, prie lubų. Į šių kamerų stebėjimo lauką nepatenka patalpos dalis, kurioje įrengtas unitazas, todėl nėra galimybės stebėti asmenis, besinaudojančius tualetu. Ilgalaikio sulaikymo patalpose esančių kamerų duryse įrengtas stebėjimo langelis, stebint pro jį nepatenka patalpos dalis, kurioje įrengtas unitazas, todėl nėra galimybės stebėti asmenis besinaudojančius tualetu. Taip pat yra užsklendžiamas langelis maistui paduoti. Duryse įrengtas ribotuvas. Tai patvirtina administracinėje byloje esančios fotonuotraukos (20–23 b. l.).Teismas pažymi, jog atsakovo atstovas, patalpoje įrengdamas vaizdo kamerą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, taip pat pareiškėjo privatumo, garbės ir orumo, nes sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų kameros nefiksuoja. Teismo nuomone, sanitarinio mazgo įrengimas jį atskiriant 120–130 cm aukščio sienele, atitinkamas vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas nepažeidė pareiškėjo teisių.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo elektros lizdų, todėl negalėjo atsigerti arbatos. Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) nurodoma, kad ilgalaikio sulaikymo kamerose nėra įrengta rozečių lizdų, nes tai nėra reglamentuota teisės aktuose. Pagal Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, ilgalaikio sulaikymo kameroje elektros lizdai neturi būti įrengti. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis negalėjo atsigerti arbatos. Teismas pažymi, kad pagal Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 42.–42.4. punktus, į ilgalaikio sulaikymo patalpas uždaryti asmenys maitinami 3 kartus per dieną, asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ar pašildomas ir patiekiamas atskirai. Sulaikytiesiems tiekiamas karštas pagal sudarytą valgiaraštį maistas. Į bylą pateiktas Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013-06-28 Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 0213423 (25–29 b. l.) įrodo, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose laikyti asmenys yra maitinami. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog atsakovo atstovas, neįrengdamas elektros lizdų kameroje, nepažeidė teisės aktų, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė atsigerti arbatos.

Neįrodyta aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo galimybės apsiprausti ar išsimaudyti duše, kadangi ir pačioje kameroje yra praustuvė, prie ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, įrodymų, jog jis būtų kreipęsis į pareigūnus dėl nusiprausimo ir jam nebūtų leista, pareiškėjas nepateikė. Visas nurodytas aplinkybes patvirtina atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos (20–25 b. l.).

Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) nurodoma, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose rūkantys asmenys nuo nerūkančiųjų laikomi atskirai. Esant asmenų susižeidimams ir skausmams kviečiama greitoji, tačiau ar tą dieną, kai E. E. skundėsi danties skausmu, buvo kviesta greitoji, duomenų pateikti negali, nes jų neturi. Pareiškėjas E. E., būdamas Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose jokių skundų ar prašymų dėl atskyrimo ir perkėlimo nuo rūkančių asmenų, sveikatos sutrikimų (dantų skausmo) ar laikymo sąlygų pateikęs nebuvo. Juo labiau, kaip matyti iš pateiktų asmens sveikatos istorijų nuorašų, pareiškėjas tiek 2013 m. lapkričio 8 d. pirminės gydytojų apžiūros metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje (60–90 b. l., 76 b. l.), tiek 2015 m. spalio 26 d. pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu (34–54 b. l., 40 b. l.) prie savo žalingų įpročių nurodė rūkymą ir alkoholį.

Tačiau teismas pažymi, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu visą laiką (iki 48 valandų) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5,0 kv. m ploto, ir atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės I. G. 2016-02-29 tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) (15–17 b. l.) nurodoma, kad Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2016-01-01 buvo laikoma ne daugiau kaip po du asmenis kameroje. Tikslių duomenų apie kamerose tam tikru laiku laikytų asmenų skaičių, pateikti neturi galimybės, nes nėra vedama tokia apskaita. Pats pareiškėjas E. E. posėdžio metu nurodė, kad kameroje buvo laikoma po du asmenis, bet buvo momentų, kai kameroje buvo vienas, tačiau kiek kartų buvo vienas ir kiek kartų buvo dviese, negali nurodyti konkrečių datų bei laiko. Šios abejonės atsakovo atstovas nepašalino, todėl ji vertintina pareiškėjo naudai.

Iš pateiktų asmens sveikatos istorijų nuorašų (34–54, 60–90 b. l.) matyti, kad nėra užfiksuota jokių įrašų, jog pareiškėjas būtų skundęsis sveikatos sutrikimais Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo kamerose. Teismas pažymi, kad privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo sulaikymo patalpose pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjo laikymas ilgalaikio sulaikymo patalpose dėl pareiškėjo nurodytų argumentų sukėlė pareiškėjui rimtas neigiamas kančias, stresą, dvasinius išgyvenimus, baimę, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma (posėdžio metu pats pareiškėjas šios aplinkybės neakcentavo ir negalėjo nurodyti net apytiksliai, kiek kartų ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo dviese), laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. E. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. E. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.