Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-528-462/2012

Teisėja Virginija Pankauskienė (Proceso Nr. 1-93-1-00046-2011-8)

NUTARTIS

2012 m. lapkričio 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

jos atstovei Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei V. K., D. L.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-04-03 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. laisvės apribojimu vieneriems metams, uždraudžiant per šį laikotarpį tiesiogiai bendrauti su nukentėjusiąja E. L., įpareigojant jį per šį laikotarpį dirbti arba registruotis Darbo biržoje.

Nuosprendžiu iš R. J. P. priteista 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimas E. L., priteistos žalos tvarkytoju paskiriant Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

laikotarpiu nuo 2009 m. pabaigos iki 2010 m. balandžio mėnesio, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, Šilutės r., Žemaičių Naumiestyje, savo sugyventinės D. L. bute, esančiame „(duomenys neskelbtini)“, atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus – kelis kartus, tikslesnis skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, rankomis per rūbus lietė, glostė mažametės E. L., gim. „(duomenys neskelbtini)“, krūtis, šlaunis, lytinius organus, gnybčiojo į sėdmenis ir tokiais savo veiksmais jis tvirkino mažametę E. L.

Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad M. Š., V. J. ir E. B. parodymai nuoseklūs ir nėra prieštaringi. V. J. teisme garantavo, kad E. apie lytinių organų glamonėjimą nieko nepasakojo, nors E. B. parodė, kad E. apie tai pasakojo. Apeliantas akcentuoja, kad teismas vertindamas M. Š., V. J. ir E. B. parodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. reikalavimus.

Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad tiek jis, tiek D. L. galėjo padaryti poveikį nukentėjusiosios parodymams. Taip teismas nusprendė remdamasis tuo, kad atlikta ekspertize nustatytas mergaitės padidėjęs polinkis į įtaigumą ir jos žodyne atsiskleidžiančios suaugusiems būdingos frazės. Mano, kad tai teismo prielaida, o ne faktiniais duomenimis pagrįsta išvada. Jo kaltė grindžiama daugiau prielaidomis, o ne nustatytais faktiniais duomenimis.

Be to, teisme apklausiant nukentėjusiąją konsultavusią gydytoją-psichiatrę J. K. pastaroji parodė, kad padaryti pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiosios parodymų būtų galima tik atlikus jos psichiatrinį-psichologinį tyrimą Vaiko raidos centre Vilniuje ir kad tai dar ne vėlu padaryti, tačiau nei prokurorė, nei teismas nematė reikalo to daryti.

Teismo posėdyje nuteistasis R. J. P. ir jo gynėjas advokatas Tomas Leščinskas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo R. J. P. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas teismo posėdyje palaikydamas savo ginamojo apeliacinį skundą nurodė, kad nėra surinkta pakankamai neabejotinų ir objektyvių įrodymų, įrodančių jo ginamojo kaltę, todėl prašė jį išteisinti.

Tačiau teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. numatyta, kad tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. kvalifikuotini: 1) seksualinių veiksmų – lytinio santykiavimo, kitokio lytinės aistros tenkinimo su partneriu, masturbacijos, ekshibicionizmo – atlikimas mažamečio akivaizdoje; 2) mažamečių lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs ar su savimi; 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams; 4) kitoks intelektualinis tvirkinimas – amoralūs pasakojimai apie seksualinio potraukio tenkinimą ir pan.

Baudžiamosios teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama su mažamečiu jam sutinkant ir teismas, įvertinęs to asmens psichinę ir socialinę brandą, padarė išvadą, kad sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie tai, jog R. J. P. atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus ir jo veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnį.

Nuteistojo kaltę neabejotinai įrodo liudytojų M. Š., E. B., V. J., K. L., V. P., S. M. parodymai, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2011-04-19–2011-05-19 aktas ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Svarbu pažymėti, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Liudytoja V. J. teismo posėdžio metu 2012-01-16 parodė, kad „...grįžo sūnus iš Airijos, atsimena, atgal į Airiją turėjo išvažiuoti sausio 2 d. Paskambino seseriai, jau kaime sklido kalbos, žinojo iš kaimo. Paskambino E., ji atėjo, jis paklausė: „kaip sugyveni su dėde R.?“ E. pradėjo verkti ir sako: „liepia jis man nugarą glostyti, spuogus spaudyti, tik tu broli niekam nesakyk, nieko nedaryk, nes mama mane išvarys“...E. sakė, tai mamai prie užpakalio griebdavo, tai jai. Sakė, kad „čiupinėja apie rietus“...po E. pasakojimo važiavo į Šilalę. M. važiavo, sakė, nori pasišnekėti, skambino jam R. J. P. buvusi žmona, sakė, kad yra padavusi pareiškimą Šilalėje. Jie nuvažiavo, M. Š. irgi norėjo rašyti pareiškimą, bet ten pasakė, kodėl jūs Šilutėje nerašote. Paskui sužinojo, kad nutraukė tą bylą, nes mergaitės jau pilnametės...E. žodžiai buvo, dabar vaikas prigąsdintas, jau nieko nebešneka...trise buvo, kai E. sakė M., kad R. jai liepia nugarą glostyti, rietus glosto. Ji, M. Š. ir E. B....R. J. P. kalbėjo, kad papirko mergaitę, prikalbėjo, nieko ji nepapirko...kai M. paklausė, E. pasakė: „pasakysiu M., bet tu nieko nedaryk, apie krūtis čiupinėja, mamai apie „papus“ paima, apkabina, sako: „niekas tau nelenda dar“...“ (b. l. 19, t. 2). Liudytoja atsakydama į prokuroro klausimą tiksliai nurodė laiką, kada sužinojo minėtas aplinkybes, paaiškindama: „...sausio 2 d., atsimena gerai, nes M. turėjo išvažiuoti į Airiją...čia ne kerštas R. J. P., nes niekas netardė, jos nevertė sakyti, M. prieš išvažiuodamas į Airiją norėjo atsisveikinti, ir pasikvietė ją, o ji nieko neklausinėjo...prašė: „tik tu broli nieko nedaryk, niekam nesakyk“...(b. l. 20, t. 2).

Liudytojas K. L. teisme parodė, kad „...E. L. yra jo dukra, su jos mama yra išsituokęs...dažnai su dukra bendraudavo, per atostogas atvažiuodavo į kaimą Rukuose, pas mamą jis gyvena...E. papasakojo, kad dėdė R. prie jos lenda...Užpraeitą vasarą buvo ir pati papasakojo, kad nepatinka, kai R. paima už užpakalio, į „papuką“ įgnybia, prašo spuogus jam spaudyti. Paskambino D., ši sakė „nesąmonė“. Dabar neleidžia atvažiuoti...ji prie močiutės ir jo pasakė, E. pati, patys neklausinėjo nieko. 10 metų tada jai buvo...M. Š. dažnai atvažiuoja, vieną kartą atvažiavo, apsiverkė, kad prie sesers lenda R. J. P....“ (b. l. 20, t. 2). Atsakydamas į teisėjos klausimą liudytojas papildomai paaiškino, kad „...užsiminė, kad grabinėja, nedrįso klausinėti...pasakė, lyg pasiguosti norėdama, „tėti, man nepatinka, kad jis taip daro“ (b. l. 20, t. 2).

Liudytojas E. B. teismo posėdyje parodė, kad „...D. duktė guodėsi, kad priekabiavo, tiesiogiai girdėjo, kad liečia lytinius organus, apie krūtis grabinėja, stipriai verkė...visi kartu buvo. Sakė, kad nepatinka dėdė P., grabalioja...sakė, kad pastoviai, kai mamos nėra namuose, verkė labai stipriai...kai ji tai pasakė visi buvo pakraupę ir šito nesitikėjo. Mergelė šito negalėjo iš piršto išlaužti...Ji mums visiems papasakojo, buvo V. J., E. brolis M. ir jis...niekas neklausė, pati verkdama puolė prie brolio, sakė: „nepatinka man tas dėdė P....“ (b. l. 30–31, t. 2).

Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje vidiniam įsitikinimui taip pat labai svarbūs ir reikšmingi yra nuteistojo buvusios sutuoktinės V. P. ir jos dukros S. M. teisme duoti parodymai. Pirmosios instancijos teisme V. P. paaiškino, kad „...R. J. P. jos dvi dukras tvirkino....nuo 7-8 metų, mergaitė sirgo epilepsija, ji buvo prislopinta vaistais, jo bijojo, šalia lovos buvo padėta rykštelė,...dukra pati pasakė. Buvo antrame namo aukšte ir ji kažkaip sako, „aš tą tėvą pasmaugsiu“, klausė, kas yra, ir dukra pradėjo verkti...pasakė: „prie manęs tėvas lenda“. Sakė: „jisai ją čiupinėja, liepia jį leisti“. Viena dukra jau prieš du metus buvo sakiusi...o paskiau po dviejų metų kita dukra pasakė tą patį...sakė, kad lenda kai jos nėra namuose...ir liepdavo joms liesti ir pats liesdavo. Sakė, kad kol išbėgdavo kažkas...Nesikreipė, nes vaikai prašė, sakė mus mokykloje užjuoks, nebeturėsim draugų...ir jie tada pasikalbėjo, jis pats sakė, kad jos jį gundė...apie tai, kad jis vėl tokias nesąmones dirba sužinojo iš pažįstamų, iš buvusios giminaitės,...skyrybos ir įvyko dėl visų šių dalykų...“ (b. l. 31–32, t. 2). Pridurtina, kad apylinkės teisme apklausta S. M. parodė, kad „...R. J. P. buvo jos patėvis...skriaudą patyrė, nes lįsdavo prie jos ir prie sesers...lįsdavo prie lytinių organų...niekam nesakė, bijojo sakyti mamai, paskui kai pasakė, mama su patėviu išsiskyrė...“(b. l. 45, t. 2). Konstatuotina, kad šie liudytojų parodymai neįrodo nuteistojo kaltės dėl mažametės E. L. tvirkinimo ir negali būti laikomi vienu iš jo kaltę patvirtinančių įrodymų šioje baudžiamojoje byloje, tačiau teisėjų kolegija negali šių aplinkybių ignoruoti, nes jos turi reikšmingos įtakos vertinant nuteistojo asmenybę.

Liudytoja D. L. pirmosios instancijos teisme neigė R. J. P. pareikštus kaltinimus ir paaiškino, kad „...su R. J. P. yra geri normalūs santykiai. Šitą įvykį žino, nes dukra paskambinusi pasakė. Pasakė situaciją, kad E. M. pasakė tuos žodžius. Kad jai nepatinka, kad R. J. P. lenda prie jos pamokų. Nes R. J. P. tikrinimas skyrėsi nuo jos tikrinimo, ji parodydavo klaidas, o R. liepdavo pačiai susirasti. Kai apsiramino, trise susėdo ir viską išsiaiškino...P. skambino, ar kas nežino, klausė, ar R. J. P. lenda prie tavo vaiko, ji pasakė, kad leistų jiems ramiai gyventi. Jie namuose kalbėdavo, nė karto neužsiminė, nieko nesakė...mažoji viską pasakė, kai pradėjo aiškintis, kodėl taip pasakė, sakė, kad nenori, jog lįstų prie jos pamokų, todėl taip ir pasakė...ji neturėjo priežasčių abejoti, gyveno normaliai...R. liepdavo jai pačiai susirasti klaidą, nes pasakydavo klaidų yra, susirask, o ji parodydavo klaidas, sakydavo, pasitaisyk. Po šio įvykio pasakė, kad prie jos pamokų nelįs, E., pati mokykis. R. padėdavo tiksliuosiuose moksluose...“ (b. l. 32, t. 2). Tačiau teisėjų kolegija šiuos liudytojos parodymus vertina kritiškai dėl toliau nurodomų motyvų.

Svarbu tai, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-03-16 nutartimi mažametei E. L. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichologinė-psichiatrinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriui (b. l. 47, t. 1). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2011-04-19–2011-05-19 akte nurodoma, kad E. L., remdamasi turimomis žiniomis, galėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai iki galo suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo aktyviau priešintis su ja atliekamiems veiksmams. Tuo labiau, yra žinoma, jog E. L. mėgino priešintis įtariamojo veiksmams, pirmiausiai apie įvykį pranešdama savo mamai, liudytojai D. L., tačiau adekvačios pagalbos nesulaukusi, taigi ji savo jėgomis adekvačiai tiems veiksmams priešintis negalėjo (b. l. 61, t. 1). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nesulaukusi tinkamos reakcijos iš savo motinos, nukentėjusioji vėliau galėjo pasiduoti savo pačios artimiausios aplinkos (savo motinos ir nuteistojo) įtakai ir neigti faktą, kad su ja buvo atliekami tvirkinimo veiksmai.

Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti ir minėtame ekspertizės akte nurodytos išvados. Pažymėtina, kad komisijos nariai šiame akte taip pat nurodė, jog E. L. galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, tačiau įvertinus jai būdingus individualius psichologinius ypatumus (padidintas polinkis į įtaigumą), rekomenduojama jos parodymus vertinti kritiškai – jos žodyne atsiskleidžia suaugusiems būdingos frazės, vertinimai (b. l. 61, t. 1). Atsižvelgdamas į šias išvadas, apeliacinės instancijos teismas itin kritiškai vertina liudytojos D. L. išsakytus parodymus apie tai, jog „Kai apsiramino, trise susėdo ir viską išsiaiškino“. Tai, kad nukentėjusiosios žodyne atsiskleidžia suaugusiems būdingos frazės, vertinimai, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog nukentėjusioji buvo paveikta suaugusiųjų, įtikinta, jog nieko neigiamo su ja nebuvo daroma.

Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendį pagrindė liudytojų M. Š., V. J., kurie yra priešiški jai, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais. Apeliantas akcentuoja, kad teismas vertindamas M. Š., V. J. ir E. B. parodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. reikalavimus. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Kaip minėta, šie liudytojai parodymus davė baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme. Šie liudytojai parodymus davė būdami įspėti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas vertindamas šių liudytojų parodymus pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. reikalavimus, tačiau nuteistasis šio savo teiginio niekaip nekonkretizuoja, t. y. nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nuostatų pažeidimas. Todėl tokie apeliacinio skundo motyvai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kurie nereikalauja detalesnio teisinio įvertinimo.

Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2011-09-20 atliko liudytojo M. Š. apklausą. Apklausos metu liudytojas paaiškino, kad „...Apie sesers tvirkinimą sužinojo 2010 m. Sesuo jam pasipasakojo prieš išvykstant į Airiją...pasakojo, kad motinos sugyventinis R. P. namuose liečia jos kūną, t. y. šlaunis, krūtinę, per rūbus liečia jos lytinius organus...tą pačią dieną jis išvyko į Airiją...Po metų grįžęs toliau aiškinosi šias aplinkybes...jis nemano, kad jo sesuo E. melavo apie tai, kad R. P. ją tvirkino, nes apie tai ji papasakojo artimiems žmonėms, pakankamai skirtingu laiku. Pasakodama verkė, buvo nuoširdi. Jis nemano, kad sesuo E. galėjo varžytis pasakodama girdint pašaliniams žmonėms, nes tai buvo jai artimi žmonės...kiek laiko truko tvirkinamieji veiksmai, sesuo E. nepasakojo, bet suprato, kad tai vyko ne vieną kartą...“ (b. l. 18–19, t. 1).

Pažymėtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. Š., V. J. ir E. B. parodymai atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teisme 2012-07-19 vykusio teismo posėdžio metu prokurorė nurodė, kad susipažinus su apeliaciniu skundu bei bylos medžiaga matyti, jog nukentėjusioji E. L. yra apklausta tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Todėl siekiant, kad nebūtų pažeistas teisingumas, mano, kad tikslinga apklausti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija nutarė tenkinti prokurorės prašymą ir apklausti nepilnametę nukentėjusiąją.

Mažametė nukentėjusioji E. L. 2012-09-24 buvo apklausta specialiai įrengtoje patalpoje Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Atsakydama į kolegijos pirmininko klausimą ji paaiškino, kad „...Tvirkina tai reiškia, kad prie manęs priekabiauja, kad ranką uždeda ne vietoje, tai einant per užpakalį trenkia kelis sykius...Mes su mama išsiaiškinom kaip čia viskas buvo. Kai M. buvo grįžęs, aš jam aiškinau kelis sykius, kad čia taip pasakiau dėl to, kad man nepatikdavo, kad jisai lenda prie mano pamokų, kad suprotintų jį, kad pasakytų, kad nebelįstų prie mano pamokų...Broliui pasakiau, kad dėdis R. tai ranka man per užpakalį trenkia, už krūtinės ima, priekabiauja. Brolis iš karto įsiuto, paskambino vienam savo draugui, tas draugas atvažiavo. M. nuėjo pas tą savo draugą, jie šnekėjo, brolis buvo susinervavęs. Pamelavau ant dėdės. Buvo rodomos tokios laidos, kur K., S., va taip ir susidarė. Kai aš neturėdavau ką veikti tai ir žiūrėdavau kartu su mama. Kartais įdomu būdavo, kartais ir ne. Seniai jau tai buvo, kai pamelavau ant dėdės, prieš du gal metus, man tada buvo 11 ar 12 metų. Broliui sakiau, kad dėdė priekabiauja, kad trenkia per užpakalį, kad uždeda ranką. Kai aš tai sakiau broliui, girdėjo ta kaimynė, jos draugas E. Tos kaimynės vardas V. Kai jie tai išgirdo, pradėjo visaip ant to dėdės sakyti koks ten durnius, koks ten toks ir toks, visokiais keiksmažodžiais pardėjo ant jo sakyti. Tada jaučiausi baisiai, kad pamelavau. Aš tiesiog norėjau, kad jis nelįstų prie mano pamokų. Būdavo, jis patikrina mano klaidas, pasakydavo, kad yra klaidų, liepdavo taisytis. Aš jų nerasdavau, aišku, verkdavau. Toks pyktis buvo suėmęs, aš ir pamelavau. Tai taip ir išsiaiškinome, kad aš papasakojau tokią istoriją. Paskui dar su dėde pasišnekėjom ir po to pokalbio jis išsikraustė iš mūsų. Buvo supykęs. Kol viskas nesibaigs, gyvensim atskirai. Man rodos, ta pabaiga dar toli gražu, nes man taip atrodo, tie visokie posėdžiai tęsiasi du metus. Nežinau, kaip viskas bus, kai viskas pasibaigs. Kai mama pasikalbėjo su mano sese, manęs paklausė ar buvau nuėjusi, ką papasakojau. Papasakojau, ką broliui pasakojau. Mes išsiaiškinom, dėl ko aš taip broliui papasakojau, pasišnekėjome, kad tik pamelavau ant dėdės, papasakojau viską, kas ten buvo. Iš pradžių mamai buvo šokas, stresas toks, bet paskui nieko, pasikvietėm dėdį, su juo išsiaiškinom, po kelių dienų dėdis išsikraustė pas savo mamą, ten ir gyvena. Aš dėdžiui papasakojau, kad sakiau, kad jis, atseit, taip darė, papasakojau ir dėl ko taip pasakiau, kad dėl pamokų, nes dėdis vienintelis akylai žiūrėdavo ir padėdavo, kad geriau mokinčiausi, stengčiausi...Iš pradžių norėjau pasakyti, kad muša, bet nebuvo jokių mėlynių, dėl to ir sugalvojau tokią istoriją, nes tie tokie visokie, tos istorijos, tas K., ta mergaitė. Taip ir sugalvojau...“ Tokie nukentėjusiosios parodymai tik sustipriną kolegijos įsitikinimą, kad ji yra paveikta suaugusių asmenų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie nukentėjusiosios parodymai visiškai patvirtina anksčiau ekspertizės akte padarytą išvadą, kad E. L. žodyne atsiskleidžia suaugusiems būdingos frazės, vertinimai – „Buvo tokios laidos, kur K., S., va taip ir susidarė“, „Iš pradžių norėjau pasakyti, kad muša, bet nebuvo jokių mėlynių, dėl to ir sugalvojau tokią istoriją, nes tie tokie visokie, tos istorijos, tas K., ta mergaitė“. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad nukentėjusiosios brandos lygis bei bendras aplinkos suvokimas neleidžia jai dar daryti tokio pobūdžio vertinimų.

Be to, atsakydama į prokurorės klausimą nukentėjusioji nurodė, kad „...Kai mama sužinojo, ką papasakojau broliui, ji buvo netekusi žado. Kai paaiškinau, tai tada normaliai, normaliai, susitvarkė, dabar jau nieko, priprato prie tokių visokių bylų. Iš pradžių ji pasimetė, nežinojo kaip reaguoti. Paaiškinau, dėl ko taip papasakojau, tada pasikvietėm dėdį R., su juo išsiaiškinom, papasakoja, ką pasakiau broliui. Papasakojau, dėl ko taip pasakiau. Po kelių dienų jis susidėjo daiktus ir išsikraustė pas savo mamą. Kai jis išsikraustė, aš jaučiuosi dėl to kalta, kad taip pamelavau ant to dėdės. Nežinau, kaip jautėsi mama, kai dėdis išsikraustė. Manyčiau, kad ji išgyveno, kelias dienas vaikščiojo kaip nesava. Mama sakė, kad viskas bus gerai, kad išsiaiškinom su dėde, jis viską suprato. Jis sakė, kad bus geriau, jei jis išsikraustys. Kai buvau pas brolį, pokalbį pradėjo ta kaimynė. Ji klausinėjo, kaip mama, kaip dėdis, kaip mokslai. Aš kaip tylėjau, taip ir tylėjau. Klausinėjo ta kaimynė. Kai pradėjo šnekėti apie tuos mokslus, aš prisiminiau, toks pyktis sukilo, tai aš ir sugalvojau taip pasakyti ant dėdės...Paskui broliui sakiau, kad taip papasakojau tik norėdama, kad jis nelįstų prie mano pamokų. Kai brolis buvo grįžęs į Lietuvą, jam pasakiau, kad aš pamelavau...Kai brolis išgirdo, ką aš papasakojau, jis iškoliojo dėdį ir mamą, paskui paskambino savo draugui. Kai tas draugas atvažiavo, išėjo į lauką, su juo šnekėjosi, laiptus spardyti pradėjo. Kai broliui aš papasakojau, tai jis iš karto ir pradėjo ant mamos ir dėdžio, mamą vadino debile, daune, kam ji susidėjo su pedofilu. Po kelių valandų brolis turėjo išvažiuoti į oro uostą...Aš M. aiškinau, kad jis pasakytų, kad nelįstų prie mano pamokų...“

Tokie nukentėjusiosios parodymai teisėjų kolegijai neleidžia abejoti, jog toks mažametės pasakojimas būdingas suaugusiam žmogui, kuris siekia sumenkinti įvykio reikšmę, pateikti jį kaip įvykusį nesusipratimą. Todėl šiais nukentėjusiosios parodymais apeliacinės instancijos teismas netiki.

Byloje surinktais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiosios motina D. L. kartu su nuteistuoju aiškinosi susidariusią situaciją. Teisėjų kolegija neabejoja, kad jie įteigė nukentėjusiajai, kad jokių tvirkinamųjų veiksmų su ja atlikta nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina ir pati D. L., nuteistasis bei nukentėjusioji. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, kad nukentėjusiosios, turinčios padidėjusį polinkį į įtaigumą ir neturinčios padidėjusio polinkio fantazuoti, didelį poveikį padarė šie asmenys.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 2012-09-24 apklausos metu nukentėjusioji davė tokius pat parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusioji buvo apklausta praėjus daugiau kaip metams laiko po pokalbio su broliu. Teisėjų kolegija mano, kad visą tą laiką ji gyveno su mama, kuri daro didžiulę įtaką bręstančiai asmenybei. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusioji pasitiki savo motina, mano, kad mama gali ja nusivilti, todėl nukentėjusiosios parodymai vertintini kritiškai.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus konstatuotina, kad nuteistojo R. J. P. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str., t. y. atlikus mažametės E. L. tvirkinimo veiksmus, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo R. J. P. padarytus nusikalstamus veiksmus vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas. Jis neabejotinai padarė kaltinime jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Todėl apeliacinis skundas dėl R. J. P. išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas taip pat teigia, kad bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, jog 2011-01-19 M. Š. su savo draugais jį buvo sumušę. Būtent po šio jo sumušimo M. Š. pranešė policijai apie E. tvirkinimą, nors, pasak jo, jis apie E. tvirkinimą žinojo jau nuo 2010 metų sausio mėnesio. Tačiau tokie apelianto samprotavimai yra nepagrįsti. Šiuo atveju motyvai, dėl kurių liudytojas M. Š. kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir pranešė apie jam žinomą padarytą nusikalstamą veiką, sprendžiant R. J. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, jokios įtakos neturi.

Svarbu taip pat pažymėti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 str. nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimas buvo pareikštas būtent nuteistajam dėl mažametės E. L. tvirkinimo (b. l. 179–181, t. 1). Todėl vertinti M. Š. veiksmus baudžiamosios teisės aspektu bylą nagrinėjantis teismas neturi juridinio pagrindo, todėl dėl jų ir nepasisako.

Paskirdamas bausmę nuteistajam R. J. P., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. R. J. P. nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą. Apylinkės teismas pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. J. P. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė švelniausią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-04-03 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. J. P. apeliacinį skundą atmesti.