Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovas 2005 m. kovo 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ginčo objektas yra mansardinis dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini). Kauno miesto Panemunės rajono vykdomasis komitetas 1981 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 329 suteikė atsakovei L. J. teisę naudotis nurodyto buto dalimi (18,11 kv. m ploto): dviem kambariais ir virtuve. Kauno miesto vieno iš rajonų vykdomasis komitetas, nekeisdamas suteiktų atsakovei naudotis gyvenamųjų patalpų bendro naudingojo ploto, 1987 m. balandžio 17 d. įteisino atsakovės atliktą ginčo patalpų rekonstrukciją. Kauno miesto valdyba 1995 m. sausio 17 d. potvarkiu Nr. 52–v, vėliau 1995 m. balandžio 21 d. valdybos potvarkio papildymu Nr. 589–v atkūrė tretiesiems asmenims L. J. N. ir V. J. L. nuosavybės teises į namą (duomenys neskelbtini); namo patalpos, pažymėtos indeksais V–7 (13,28 kv. m ploto) ir V–8 (8,83 kv. m ploto), ginčo nagrinėjimo teisme metu pagal Registro centro Kauno filialo pažymą nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui J. M. Š. Nepaisant to, 1999 m. rugsėjo 14 d. savivaldybės įmonė „Santakos butų ūkis”, žinodama apie nuosavybės teisių tretiesiems asmenims atkūrimą, neturėdama savivaldybės institucijos leidimo, todėl viršydama savo įgaliojimus, 1999 m. rugsėjo 14 d. sudarė su atsakove gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo išnuomotos 52,14 kv. m ploto gyvenamosios patalpos, pažymėtos indeksais V–1 (1,62 kv. m ploto), V–2 (5,35 kv. m ploto), V–3 (11,19 kv. m ploto),V–4 (8,15 kv. m ploto), V–5 (2,77 kv. m ploto), V–6 (0,95 kv. m ploto), V–7 (13,28 kv. m ploto) ir V–8 (8,83 kv. m ploto). Ieškovo teigimu, pagal CK 6.577 straipsnio 1 dalį valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos tik remiantis valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimu. Savivaldybės įmonė „Santakos butų ūkis” nurodyto leidimo neturėjo, Kauno miesto savivaldybė nebuvo priėmusi sprendimo dėl gyvenamųjų patalpų V–1, V–7 ir V–8 išnuomojimo. Be to, ginčo patalpa V–1 iš viso negalėjo būti nuomos sutarties dalykas, nes ji buvo bendro naudojimo patalpa, į nurodytą nuomos sutartį galėjo būti įtraukta tik šios patalpos dalis – 0,56 kv. m ploto, o patalpos V–7 ir V–8 iš viso negalėjo būti išnuomotos. Ieškovo teigimu, atsakovų sudaryta ginčo patalpų nuomos sutarties dalis, kuria atsakovei L. J. išnuomotos nurodytos patalpos, neatitinka CK 6.577 straipsnio reikalavimų, pažeidžia teisės principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Ieškovas, remdamasis CK 1.96 straipsniu, 6.577 straipsnio 1 dalimi, 6.586 straipsniu, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo pripažinti negaliojančia 1999 m. rugsėjo 14 d. savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ ir L. J. sudarytos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos tipinės sutarties dalį, kuria atsakovei L. J. išnuomotos buto (duomenys neskelbtini) gyvenamosios patalpos V–7, V–8 ir 0,44 dalys patalpos V–1.

Kasaciniu skundu atsakovė L. J. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą ir nukrypo nuo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovas patikslintame ieškinyje savo reikalavimus grindė CK 6.577 straipsnio l dalimi ir 6.586 straipsniu, tačiau bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo; ieškovas nereikalavo pripažinti ginčo patalpų nuomos sutartį negaliojančia dėl to, kad ji pažeidžia kitų asmenų teises ir interesus, tačiau bylą nagrinėję teismai vertino šį sutarties negaliojimo pagrindą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo pareiga yra suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, bylos Nr. 3K-3-271/1999, kategorija 5).

2. Bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose dokumentuose nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus vertino kaip priimtinus, o kitus atmetė, teismų išvados neargumentuotos, t. y. pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 10 punkto reikalavimą, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis įvertinimas. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą ginčo teisiniams santykiams taikyti CK 2.136 straipsnį, pagal kurį nuomotojui vėliau pritarus nuomos sutarčiai, paskesnis pritarimas padaro sandorį galiojantį nuo jo sudarymo, nepaisant to, ar sandoris sudarytas neviršijant juridiniam asmeniui suteiktų įgaliojimų ar juos viršijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB ,,Autosparnai“, Nr. 3K-3-592/2004, kategorijos: 15.2.2.8; 45.4). Be to, teismai neteisingai įvertino aplinkybes dėl nuomojamo ginčo buto ploto: šio buto vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad šio buto plotas yra 52,14 kv. m, ginčo patalpos V–7 ir V–8 yra eksplikuotos ginčo butui; inventorinėje byloje pažymėta, jog atsakovės atlikta rekonstrukcija įteisinta Kauno miesto vieno iš rajonų vykdomojo komiteto 1987 m. balandžio 17 d. sprendimu, po inventorizavimo pasikeitė buto bendras plotas, nebeliko savavališkai atliktų remonto darbų, todėl atsakovė turėjo teisę naudotis savo lėšomis įrengtomis patalpomis.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai tenkino ieškinį motyvuodami, kad atsakovė neginčijo sprendimų, kuriais L. J. N. ir V. J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo patalpas, juolab kad atsakovė įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. sausio 31 d. sprendimu yra iškeldinta iš ginčo patalpų V–7 ir V–8. Kasatorės teigimu, sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ginčijimas nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi reikšmės, o Kauno miesto savivaldybė, reikšdama teisme nepagrįstą ieškinį, siekia išvengti valstybės garantijos suteikimo nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintose patalpose.

4. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad Kauno miesto savivaldybė neturėjo teisės reikšti ieškinį, nes nebuvo pažeista jos subjektinė teisė dėl ginčijamų patalpų nuomos sutarties sudarymo. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas.

Šalies argumentai

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija