Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui B. S., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Ruslanui Zadorinui (Ruslan Zadorin), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas B. S. 2016-01-18 teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2015-12-17 sprendimą Nr. 15-IL-10-06735e (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą grąžinti ir pratęsti turėtus iki 2003-01-19 leidimus įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei ir savigynai (b. 1. 1–3)

Paaiškino, kad 2015-11-23 kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą, tačiau atsakovas atsisakė išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą remdamasis tuo, kad pareiškėjas 2004-07-19 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 87-1-00010-03 (įsiteisėjusiu 2004-12-02), pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 284 str., 145 str. 1 d., 253 str. 1 d., 253 str. 2 d., ir dėl to neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, būtinų siekiant gauti leidimą ginklui laikyti (nešiotis). Pareiškėjas pažymi, kad minėtas nusikaltimas buvo padarytas pareiškėjui jaučiant nusivylimą teisėsaugos institucijų darbu ir sergant depresija.

Pažymi, kad minėtas Sprendimas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str., kuris draudžia diskriminaciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., kuriame garantuota visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams. Sprendimas prieštarauja ir pačiam 2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XI-1146, kuriame pasakyta, kad 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjo teistumas šiuo metu yra išnykęs, jis yra stabilios psichinės būklės, kartu su Lentvario miesto gyventojais įsteigė Lentvario seniūnijos gyventojų bendruomenę ir išrinktas jos pirmininku, anksčiau buvo skatintas ir apdovanojamas už sąžiningą tarnybą ir nepriekaištingą darbą. Leidimas medžioti reikalingas, kad galėtų įgyvendinti teisę medžioti, tuo tarpu ginklas savigynai reikalingas pareiškėjui, nes jis yra senyvo amžiaus, gyvena vienkiemyje, su žmona ūkininkauja ir statosi namą.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–36).

Paaiškino, kad pareiškėjas 2015-11-23 kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. įtvirtina reikalavimą asmenims, siekiantiems įsigyti B, C kategorijų šaudmenų – asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 str. 2 d. aiškiai apibrėžia nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijus ir imperatyviai nurodo, kad vienas iš nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijų yra aplinkybė, kad asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, kas nesuteikia kompetentingam viešojo administravimo subjektui teisės priimti kitokio pobūdžio sprendimo.

Atlikus patikrinimą, nustatyta, kad pareiškėjas 2004-07-19 Vilniaus apygardos administracinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 87-1-00010-03 pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str., 145 str. 1 d., 253 str. 1 d., 253 str. 2 d. Nuosprendis įsiteisėjo 2004-12-02, pareiškėjas pagal BK 253 str. 1 d. išteisintas, kita nuosprendžio dalis nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs sunkų nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus, jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, būtinos leidimo laikyti (nešiotis) ginklui išdavimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011-11-17 nutarime pateiktu išaiškinimu, pažymėjo, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Todėl pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarime pateiktu išaiškinimu akcentavo, kad tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Per teismo posėdį atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas B. S. 2004-07-19 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-44 2004 m.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str., 145 str. 1 d., 253 str. 1 d., 253 str. 2 d., paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams (b. 1. 47–55).

Lietuvos apeliacinio teismo 2004-12-02 nuosprendžiu 2004-07-19 Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas, pareiškėjas išteisintas pagal LR BK 253 str. 1 d., kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d., LR BK 63 str. 5 d. 2 p., bausmė subendrinta su 2004-07-19 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal LR BK 284 str. 1 d., 145 str., 1 d. Galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę nustatant atlikti atviroje kolonijoje (Vilniaus apskrities VPK medžiaga, l. 18–27).

Vilniaus apskrities VPK VP VTT 2005-10-17 sprendimu pareiškėjo leidimas ginklams laikyti (nešiotis) panaikintas, nes pareiškėjas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir teistumas nėra išnykęs (Vilniaus apskrities VPK medžiaga, l. 15) .

Pareiškėjas B. S. 2015-11-23 kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei bei savigynai (b. l. 40).

Vilniaus apskrities VPK 2015-12-17 sprendimu Nr. 15-IL-10-06735e, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. bei 18 str. 2 d. 4 p. nuostatomis, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 39).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities VPK sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146, įsigaliojusiu 2011 m. kovo 1 d., Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio įstatymo 2 straipsnio 30-31 dalys apibrėžia, kad leidimas laikyti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad juridinis ar fizinis asmuo turi teisę laikyti jame nurodytus ginklus, o leidimas nešioti ginklus – dokumentas, patvirtinantis, kad fizinis asmuo turi teisę laikyti ir nešiotis jame nurodytus ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 10 straipsnis numato, kad ginklų ir šaudmenų nuosavybės teisės subjektais gali būti valstybė, fiziniai ir juridiniai asmenys, o įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis, be kita ko, medžioklei.

Įstatymo 17 str. nustatyti teisės įsigyti, turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Nurodyto straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtina, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas B. S. 2015-11-23 kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei bei savigynai (b. l. 40). Atsakovas Vilniaus apskrities VPK 2015-12-17 priėmė skundžiamą sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 39), šį sprendimą grindė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Pareiškėjas teigia, kad jo teistumas jau yra išnykęs, be to, nusikaltimas padarytas jaučiant nusivylimą teisėsaugos institucijų darbu ir sergant depresija.

Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Be to, nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo ginklui laikyti (nešiotis). Atsižvelgiant į Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. nuostatas, vien ta sąlyga, kad asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo yra pakankama asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės sprendimui neturi ir aplinkybės susijusios su ankstesniu pareiškėjo skatinimu, su pirmininkavimu vietinio miestelio bendruomenei, gyvenimu vienkiemyje, ūkininkavimu.

Pareiškėjas nurodo, kad yra diskriminuojamas, nes 2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146, 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Teismas pažymi, kad pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2011-03-01 įstatymo redakcija), Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktikoje šios kategorijos byloje pažymima, kad ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, nes asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado. Tuo tarpu pareiškėjas leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo kreipėsi galiojant jau naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į diskriminacinį aspektą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012 m. rugpjūčio 13 d. Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nr. A662-1233/2012, 2014 m. gegužės 8 d. Nr. A492-888/2014, 2014 m. birželio 2 d. Nr. A525-1254/2014, 2014 m. spalio 8 d. Nr. A662-1779/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr. A492-1864/2014 ir kt.). Kadangi pareiškėjas įstatymo įsigaliojimo dieną neturėjo leidimo ginklui laikyti (nešiotis), jam netaikoma Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo Vilniaus apskrities VPK 2015-12-17 sprendimas Nr. 15-IL-10-06735e atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra pagrįstas bei teisėtas, todėl naikinti ši sprendimą nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo B. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.