Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-52-498/2016

Teisėja Odeta Gruodienė Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00085-2014-4

2016 m. sausio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Daivos Jankauskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, išteisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo

E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 str. 1 d., nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu T. B. padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 1 d., ir jam paskirta 16 MGL (602,56 eurų) baudą, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2014 m. balandžio 9 d., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. B., atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – pinigus, internetiniame skelbimų tinklalapyje „www.(duomenys neskelbtini).lt“ suradus nukentėjusiojo R. S. patalpintą skelbimą apie paskolos suteikimą, 2014-04-09 telefonu susisiekus su juo, prisistačius T. B. iš ,, (duomenys neskelbtini)“ firmos ir nukentėjusiajam R. S. pasiūlius 20 000 litų paskolą, bei jo nurodymu pervedus 1207 litų už sutarties draudimą į T. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banke, už tariamai suteikiamą paskolą bei nurodžius T. B. išgryninti 1207 litus, ką T. B. ir padarė, tokiu būdu, bendrais veiksmais, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. R. S. priklausančius 1207 litus (349,57 eurus).

Be to, prokurorė nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatavo, kad nepažįstamas vyriškis, prisistatęs E. M. nepertraukiamai skambindavo T. B. 2014 m. vasarį, kovą, balandį ir nurodydavo, kur T. B. turėtų padėti pinigus, gautus į savo sąskaitą, tuo pačiu leisdamas T. B. pasilikti 30-100,-Lt. Nustatyta, kad 2014-03-19 T. B. pervedė į Šiaulių tardymo izoliatorių 350,-lt E. M.. Tai svarbios aplinkybės vertinant įrodymų visumą, nes Alytaus pataisos namų vardu atidarytai E. M. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitai skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir tik tuo metu, kai E. M. buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, apgaule užvaldyti pinigai buvo pervesti jam tiesiogiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo A. K. parodymais apie tai, kad jis E. M. nepažįsta, niekada nematė, todėl negalėjo jo rekomenduoti kaip patikimo žmogaus, nes A. K. nėra atlikęs bausmės (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kur bausmę atlieka E. M.. Išnagrinėjus bylą teisme, tapo akivaizdu, kad nuteistieji tiek (duomenys neskelbtini)pataisos namuose, tiek (duomenys neskelbtini) pataisos namuose pastoviai nelegaliai bendrauja mobiliuoju ryšiu su kitais asmenimis, esančiais už pataisos įstaigos ribų, todėl vien tai, kad E. M. ir A. K. neatliko bausmės vienuose pataisos namuose, neduoda pagrindo teigti, kad jie nebendravo ir A. K. negalėjo E. M. nurodyti T. B. kaip patikimo asmens. Teismas taip pat neatsižvelgė į liudytojų E. B., R. K. parodymus apie tai, kad jie yra nukentėję analogišku būdu kaip ir R. S., bei į liudytojos L. S. parodymus, kuri paaiškino, kad nežino, kodėl T. B. pervedė įjos sąskaitą 100,-Lt, tačiau L. S. parodymai yra svarbūs tiek, kad jie parodo loginį kaltinamojo E. M. ryšį su apgaule užvaldytais ir į T. B. sąskaitą pervestais svetimais pinigais, nes tiek pati L. S., tiek jos sūnus yra E. M. pažįstami, juos sieja geri santykiai ir pasitikėjimas.

Prokurorės nuomone pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, ir E. M. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų, neįvertindamas E. M. kaltę pagrindžiančių įrodymų visumos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę Loretą Šimkuvienę prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį E. M. ir jo gynėją advokatą Eugenijų Senovaitį, kurie prašė apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir priėmė teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį E. M. atžvilgiu.

Prokurorė skunde kelia įrodymų vertinimo klausimą ir nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų ir neįvertino E. M. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos LR BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai negu teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių ir sąlygų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį.

Šioje baudžiamojoje byloje T. B. pripažintas kaltu dėl to, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2014 m. balandžio 9 d., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – pinigus, internetiniame skelbimų tinklalapyje „www. (duomenys neskelbtini).lt“ nenustatytam asmeniui suradus nukentėjusiojo R. S. patalpintą skelbimą apie paskolos suteikimą, 2014-04-09 telefonu susisiekus su nukentėjusiuoju, prisistačius T. B. iš ,, (duomenys neskelbtini)“ firmos ir nukentėjusiajam R. S. pasiūlius 20 000 litų paskolą, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymu pervedus 349,57 eurus (1207 litų) už sutarties draudimą į T. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banke, už tariamai suteikiamą paskolą bei nenustatytam asmeniui nurodžius jam išgryninti 1207 litus, ką jis ir padarė - 2014 m. balandžio 9 d. 300 Lt (86,88 euro) pervedė į kito asmens sąskaitą, o 907 lt išgrynino AB „(duomenys neskelbtini)“ bankomate, (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, bendrais veiksmais, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. R. S. priklausančius 349,57 eurus (1207 litus).

Prokurorė skunde įrodinėja, kad nenustatytas asmuo su kuriuo bendrais veiksmai veikdamas T. B. įvykdė nusikaltimą yra E. M.. Prokurorės nuomone apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas 2015-02-26 teisiamojo posėdžio metu T. B. duotais parodymais, kuriuose T. B. parodė pažinęs E. M. balsą, tačiau pirmos instancijos teismas jų niekaip nevertino. Kaip jau minėta įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo išskirtinė kompetencija, tačiau atsakydamas į prokurorės skundo argumentą dėl T. B. skambinusio asmens balso, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors T. B. 2015-02-26 teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad skambinęs balsas panašus į E. M., tačiau duodamas parodymus 2015-04-24 posėdžio metu užtikrintai nurodė, kad dėl E. M. balso suklydo. Nukentėjusysis R. S. neatpažino nei T. B., nei E. M. balso, kaip balso, kuris jam paskambino ir pasiūlė paskolą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad prokurorės skunde nurodomos aplinkybės, kad E. B. pakeitė parodymus neva išsigando bendrininko esančio įkalinimo įstaigoje, yra tik nepagrįstos prielaidos, kurios nesant objektyvių duomenų negali būti vertinamos. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kad asmuo, apgaule pasisavinęs pinigus, prisistatė T. B., o T. B. nurodė, kad asmuo iš įkalinimo įstaigos prisistatė E. M.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad atlikti šiuos proceso veiksmus bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo galimybės, nes nuo veikos padarymo praėjo reikšmingas laiko tarpas, be to tokiai ekspertizei trūktų objektyvumo ir patikimumo, kadangi nukentėjusysis R. S. jau būtų iš anksto girdėjęs kaltinamųjų T. B. ir E. M. balsus, o kaltinamasis T. B. būtų girdėjęs E. M. ir A. S. balsus. Taigi dėl balso asmens, kuris nuolat bendravo su T. B., pirmos instancijos teismas galėjo spręsti tik remiantis nukentėjusiojo ir kaltinamojo T. B. parodymais, o tai kad T. B. negalėjo tiksliai atpažinti išgirsto E. M. balso ir vienareikšmiškai nurodyti, kad tai to paties asmens balsas su kuriuo jis bendravo vykdant nusikaltimą, taip pat tai, kad nukentėjusysis šio balso nepažino, kelia pagrįstų abejonių, kad su T. B. bendravo būtent E. M..

Prokurorė skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas turėjo remtis netiesioginiais įrodymais ir jų pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Prokurorės nuomone, vienas iš tokių įrodymų yra liudytojo A. S. parodymai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi svarbu, kad įrodymai, tegul tai būna netiesioginiai įrodymai, patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-284-696/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, A. S. parodymai nepatvirtina nei vienos aplinkybės, kuri būtų pagrindas spręsti dėl E. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikloje. A. S. nurodė, kad jis pataisos namuose prekiauja mobiliojo ryšio telefonais, o prokurorės nuomone, logiška, kad E. M. buvo reikalingas telefonas, todėl į A. S. sąskaitą buvo pervesta 300 lt. tą pačią dieną kai apgaule užvaldyti nukentėjusiojo pinigai buvo gauti į T. B. banko sąskaitą. Teisėjų kolegija sprendžia priešingai, kad A. S. parodymai, net ir netiesiogiai nepatvirtina E. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Jis parodė, kad E. M. nėra pardavęs mobilaus ryšio telefono ir byloje nėra jokių duomenų, kad E. M. nusikaltimo vykdymo laikotarpiu metu būtų turėjęs mobilaus ryšio telefoną. Taip pat nustatytas faktas, kad T. B. vieną kartą pervedė pinigus E. M. esant (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, nepakankamas įrodymas apkaltinti E. M. nuskalstamos veikos padarymu, kadangi liudytoju apklaustas S. S. parodė, kad pinigai E. M. buvo pervesti jo iniciatyva, už nežinomam asmeniui parduotą telefoną. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepagrįsta prokurorės skunde nurodoma išvada, kad vien tai, kad E. M. ir A. K. neatliko bausmės vienuose pataisos namuose, neduoda pagrindo teigti, kad jie nebendravo ir A. K. negalėjo E. M. nurodyti T. B. kaip patikimo asmens, nes nuteistieji pataisos namuose telefonu bendrauja su asmenimis tiek pataisos namuose tiek už jos ribų. Šie duomenys nei patvirtina nei paneigia E. M. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Liudytojų E. B. ir R. K. parodymai, kad jie nukentėjo nuo analogiškų veikų taip pat neįrodo, kad E. M. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes abu liudytojai parodė, kad apie E. M. nėra girdėję. Nors liudytoja L. S. ir jos sūnus pažįsta E. M., tačiau duomenų, kad L. S. persiųsti 100 lt. E. M. nurodymu, byloje nėra.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prokurorės skundo turinio analizė rodo, kad šiame skunde pateikti argumentai dėl įrodymų vertinimo yra tik prielaidų pobūdžio. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

E. M. buvo kaltinamas, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2014 m. balandžio 9 d., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. B., atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – pinigus, internetiniame skelbimų tinklalapyje „www.skelbiu.lt“ suradus nukentėjusiojo R. S. patalpintą skelbimą apie paskolos suteikimą, 2014-04-09 telefonu susisiekus su juo, prisistačius T. B. iš ,, (duomenys neskelbtini)“ firmos ir nukentėjusiajam R. S. pasiūlius 20 000 litų paskolą, bei jo nurodymu pervedus 1207 litų už sutarties draudimą į T. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB ,, (duomenys neskelbtini)“ banke, už tariamai suteikiamą paskolą bei nurodžius T. B. išgryninti 1207 litus, ką T. B. ir padarė, tokiu būdu, bendrais veiksmais, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. R. S. priklausančius 1207 litus (349,57 eurus). Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo E. M. kaltei pragrįsti nesurinkta pakankamai įrodymų, o teismas išnaudojo visas galimybes bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad T. B. Alytaus pataisos namuose atliekančio bausmę E. M. pavedimu vykdė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad byloje neįrodyta, kad E. M. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis išteisintas pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 20,27 Eur priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka (t.4, b.l. 76). LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš išteisintojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš E. M. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Loretos Šimkuvienės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus išlaidų, atsiradusių dėl E. M. gynybos apeliacinės instancijos teisme, iš E. M. nepriteisti

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.