Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovams Petrui Selilioniui, Broniui Vankevičiui, atsakovo atstovui Gediminui Sasnauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos bankrutuojančios UAB „Broner“ bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015-05-11 sprendimą Nr. (23.31-08)-RNA-16277; 2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti į likviduojamą UAB „Broner“ sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1.207,24 EUR sumą. Skunde (I t., b. l. 1-3), papildomuose paaiškinimuose (I t., b. l. 65-70) nurodė ir atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Broner“ turi nuosavybės teise priklausančio turto, kurį bankroto procedūrų metu planuojama parduoti varžytynėse, tokiu būdu tenkinant teismo nutartimi patvirtintų bendrovės kreditorių reikalavimus, įvykdyti visas bendrovei kylančias prievoles, įskaitant reikiamų mokesčių sumokėjimą į valstybės biudžetus. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2014-10-31 priėmė sprendimą išieškoti iš BUAB „Broner” 72.493,26 Eur (250340,73 Lt) ir 2014-11-03 pagal šį sprendimą iš pareiškėjos vardu atidarytos kaupiamosios sąskaitos buvo nuskaičiuota ir pervesta į Inspekcijos sąskaitą 4.168,35 Lt suma. 2014-12-03 BUAB „Broner“ bankroto administratoriaus administratorius (toliau – Administratorius) pateikė prašymą Inspekcijai dėl mokestinės nepriemokos, susidariusios deklaruojant BUAB „Broner” nekilnojamąjį turtą, kuri buvo nuskaityta iš pareiškėjos sąskaitos, grąžinimo. Administratorius neginčija pareiškėjos pareigos į biudžetą sumokėti nekilnojamojo turto mokestį pagal pateiktas deklaracijas, tačiau pareiškėja objektyviai šiuo metu (iki turto pardavimo varžytynėse) neturi galimybių sumokėti Inspekcijai nekilnojamojo turto mokestį. 2015-03-13 Vilniaus apygardos teismo nutartimi BUAB „Broner” pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Atsižvelgdamas į tai, 2015-04-01 kreipėsi į Inspekciją ir nurodė, kad Inspekcijos sprendimas išieškoti mokestinį nepriemoką šioje bankroto bylos stadijoje yra neproporcingas ir trukdo sklandžiai vykdyti bankroto procedūras.

Skundžiamame 2015-05-11 sprendime Inspekcija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė laikotarpiu po bankroto bylos iškėlimo, tačiau iki nutarties pripažinti bendrovę bankrutavusia priėmimo, ši mokestinė nepriemoka yra išieškotina iš pareiškėjos. Toks Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas, pažeidžia pareiškėjos kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl privalo būti panaikintas, o Inspekcija įpareigotina sustabdyti pareiškėjos nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės nepriemokos išieškojimą iki bus parduotas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis turtas. Pareiškėja šiuo metu neturi piniginių lėšų iš kurių galėtų būti sumokama susidariusi mokestinė nepriemoka. Visos einamosios administravimo ar kitos su bankrotu susijusios išlaidos apmokamos iš skolintų lėšų. Suma, kuri buvo išieškota iš pareiškėjos kaupiamosios sąskaitos 2014-11-03 buvo administratoriaus paskolinta pinigų suma, būtina tinkamam bendrovės bankroto procedūrų atlikimui iki kol bus parduotas bendrovei priklausantis turtas ir gautos pajamos. Banko sąskaitos ir piniginių lėšų turėjimas bankrutuojančiai bendrovei yra būtinas, kadangi pareiškėja privalo dengti nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto priežiūros ir išlaikymo išlaidas, mokėti kitas įmokas, susijusias su likviduojamo pareiškėjos administravimu (draudimo įmokas, atlyginimą už teisines, buhalterines ir kitokias paslaugas ir t. t.).

Atsakovės veiksmai trukdo sklandžiai vykdyti bankroto procedūras, pažeidžia likviduojamos bendrovės bei jos kreditorių interesus. Inspekcija šiuo atveju turėtų vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 110 str. 3 d., pagal kurią mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Atsakovė privalo padėti pareiškėjai įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, bendradarbiauti su pareiškėja ir mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai turi būti atidėti iki varžytynėse bus parduotas likviduojamos bendrovės turtas. Pareiškėjos turimo nekilnojamojo turto vertė siekia apie 5,5 mln. EUR, todėl jį pardavus būtų gauta pakankamai lėšų administravimo sąmatai padengti, įskaitant mokestines įmokas atsakovei. Atsakovei paėmus paskutines įmonės pinigines lėšas ir areštavus pačią sąskaitą, apskritai neįmanomas ne tik šio turto išlaikymas ir apsauga, bet ir jo pardavimo procedūrų vykdymas, nes yra reikalinga atlikti ir atsiskaityti už nekilnojamojo turto vertinimą. Bankroto procedūros užtruko dėl su kreditoriais kilusių ginčų, nemaža dalis priimtų kreditorių susirinkimų nutarimų buvo skundžiami Vilniaus apygardos teismui, vėliau – apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 53-55) nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, todėl jau po bankroto bylos iškėlimo Administratorius deklaravo mokėtiną nekilnojamojo turto mokestį pateikdamas nekilnojamojo turto deklaracijas. Pareiškėja neginčija savo pareigos mokėti priskaičiuotas mokestines nepriemokas, vienintelis argumentas, kuriuo grindžiamas skundas yra tas, kad šiuo metu pareiškėja neturi finansinių galimybių atsiskaityti su Inspekcija, nes pareiškėjos turtas neparduotas varžytynėse. Pareiškėjai bankroto byla iškelta 2010-04-16, taigi Administratorius daugiau nei 5,5 metų neparduoda pareiškėjai priklausančio turto. Faktas, kad pareiškėja tik 2015-03-13 buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama leidžia abejoti Administratoriaus pastangomis pareiškėjos bankroto procedūras užbaigti kuo ekonomiškiau ir operatyviau. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamo Inspekcijos 2014-10-31 sprendimo Nr. (23.31-08)467-56679 apskundimo terminas yra pasibaigęs, o 2014-12-23 ir 2015-05-11 raštai nesukelia pareiškėjai naujų teisių ar pareigų ir yra tik informacinio pobūdžio. Byloje nėra kilęs mokestinis ginčas, kadangi nei mokestinės nepriemokos pagrindas, nei dydis nėra ginčijami. Net jei teismas ir nuspręstų, kad ši byla yra mokestinė, tai nebūtų pagrindas panaikinti šiuo metu galiojantį pareiškėjos banko sąskaitos areštą.

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos veiksmų išieškant iš BUAB „Broner“ mokestines nepriemokas.

BUAB „Broner“ 2015-04-01 skundu (I t., b. l. 12) kreipėsi į Inspekciją, prašydama grąžinti į BUAB „Broner“ sąskaitą 1.207 EUR (4.168,35 Lt) bei prašydama pripažinti netekusiu galios Inspekcijos 2014-03-11 sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš BUAB „Broner“ banko sąskaitų.

Inspekcija skundžiamu 2015-05-11 sprendimu Nr. (23.31-08)-RNA-16277 (I t., b. l. 13-14) pareiškėjos 2015-04-01 skundo netenkino.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 str., jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Apibendrinant, Mokesčių administravimo įstatymo 110 str. iš esmės yra imperatyviai įtvirtinti šie mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo pagrindai: išieškojimas stabdomas, kai dėl nepriemokos vyksta mokestinis ginčas, sudaroma mokestinės paskolos sutartis arba kai nepriemokos sustabdymą inicijuoja mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais. Jokiais kitais (papildomais) atvejais Mokesčių administravimo įstatymas mokesčių administratoriui nenustato pareigos stabdyti pradėtas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras ir (ar) susilaikyti nuo teisės aktuose numatytų veiksmų, susijusių su mokestinės nepriemokos išieškojimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1462/2012).

Pareiškėja skundo reikalavimų pagrindą sieja su Mokesčių administravimo įstatymo 110 str. 3 d. mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl šios nuostatos taikymo, atsižvelgtina į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d., administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-460/2013). Taigi, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymas vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais yra mokesčių administratoriaus diskrecinė teisė, o, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas negali vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1462/2012).

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-04-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. Nr. B2-4558-104/2010 UAB „Broner“ iškelta bankroto byla, 2015-03-13 teismas pareiškėją pripažino bankrutavusia ir likviduojama. Kaip nurodė atsakovė, ginčo suma iš pareiškėjos išieškota vykdant inter alia 2014-10-31 sprendimą Nr. (23.31-08) 467-56679 (I t., b. l. 6) (pažymėtina, kad šio sprendimo turinys ir numeris sutampa su pareiškėjos 2015-04-01 prašyme skųstu ir skundžiamame atsakovės sprendimu nurodomu 2014-03-11 sprendimu, todėl sprendimo data laikoma rašymo apsirikimu), kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos 72.493,26 EUR (250.340,73 Lt) (66.724,39 EUR nekilnojamojo turto mokesčio, 5.764,80 EUR delspinigių, 407 EUR PVM delspinigių mokestinę nepriemoką) ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą į pareiškėjos banko sąskaitą. Dalis šių mokesčių pareiškėjai apskaičiuota pagal 2012-2014 m. pateiktas deklaracijas. Taigi BUAB „Broner“ mokestinė nepriemoka susidarė po bankroto bylos iškėlimo. Teismas, inter alia atsižvelgdamas į tai, kad mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymas vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais yra mokesčių administratoriaus diskrecinė teisė, daro išvadą, kad pareiškėja nenurodė duomenų, kurie patvirtintų Mokesčių administravimo įstatymo 110 str. įtvirtintus nepriemokos išieškojimo pagrindus, taip pat – duomenų, kurie patvirtintų, kad skundžiamas Inspekcijos 2015-05-11 sprendimas (ar jo dalis) savo turiniu prieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, kad būtų neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, kad šį priimant šį sprendimą būtų pažeistos pagrindinės procedūros, taigi, byloje nėra pagrindo naikinti šį sprendimą ir (ar) įpareigoti atsakovę grąžinti į likviduojamą UAB „Broner“ sąskaitą vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą nuskaičiuotą 1207,24 EUR sumą. Pažymėtina, kad tokio įstatymų aiškinimo teismų praktikoje laikomasi ir kitose panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1417-556/2015; 2015 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-215-438/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.