Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovams J.Pukanasiui ir adv. V.Griežei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo 939-osios GNSB ieškinį atsakovei D. B. dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas ir kitas paslaugas bei delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-04-10 sprendimu ieškovo 939-osios GNSB ieškinį patenkino iš dalies: išieškojo iš atsakovės D. B. ieškovo naudai 2 874,98 Lt skolą, 11,89 Lt delspinigių ir 638,07 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą taikyti ieškinio senaties institutą konstatavęs, jog ieškovės reikalavimai atsakovei yra ne dėl palūkanų, o dėl skolos grąžinimo, todėl jiems taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tik nuo 2002 m. gruodžio mėn. AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ buvo atidarytos kredito aptarnavimo sąskaitos klientams, kurie pasirašė skolos perkėlimo sutartis. Už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio mėn. kiekvienas klientas asmeniškai privalėjo dengti perkeltą kreditą bei mokėti 5% dydžio metines palūkanas. Tuo pagrindu teismas sprendė, jog 1999-01-15 tarp ieškovės ir atsakovės pasirašyta sutartis realiai įsigaliojo tik nuo banke atidarytos kredito aptarnavimo sąskaitos klientams dienos, t.y. tik nuo 2002-12-06, kai atsakovė kreipėsi dėl to į banką ir jai buvo atidaryta sąskaita, į kurią ji sutiko mokėti prisiimtus įsipareigojimus pagal kredito perėmimo sutart. Nuo 1999 m. gegužės mėn. iki 2002-12-31 palūkanas už atsakovei tekusią skolos dalį iš savo einamosios sąskaitos į banko palūkanų sąskaitą mokėjo ieškovas, todėl atsakovei tenka pareiga atsiskaityti su ieškovu už šiuo laikotarpiu mokėtas palūkanas, sumokant 2 693,74 Lt sumą. Taip pat teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė skolinga ieškovui 181,24 Lt už nesumokėtas komunalines paslaugas. Remdamasis Vyriausybės 1995-01-25 nutarimo Nr. 124, 3.1. p., kuris nustato, kad delspinigiai gyventojams skaičiuojami už komunalines paslaugas, teismas ieškovui priteisė tik delspinigius nuo mokesčių už komunalines paslaugas, t.y. 11,89 Lt. Prašymą priteisti delspinigius už bankui sumokėtas ieškovo naudai palūkanas atmetė. Taip pat iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 638,07 Lt bylinėjimosi išlaidų

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, ir jeigu nėra konstatuojami absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, aiškinimo ir taikymo klausimai, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, nustatant skolos dydį ir jos pobūdį, taikymo klausimai. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės teisingai nustatė teisiškai reikšmingus nagrinėjamam ginčui faktus, nors, pripažintina, savo išvadų nepagrindė išsamiais ir pakankamais argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymine teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 str.).Tačiau absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas, o iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš jame išdėstytų motyvų galima padaryti logišką išvadą, kodėl teismas taip nusprendė Priešingas traktavimas neatitiktų CPK 328 str. įtvirtinto draudimo. Todėl iš esmės teisingai konstatuotų faktinių aplinkybių teisinį įvertinimą pateikia apeliacinės instancijos teismas.

Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino abiejų šalių įrodymus, nustatydamas jos įsiskolinimo bendrijai dydį bei jo atsiradimo aplinkybes. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Ieškovo į bylą pateikti Apyvartos žiniaraščiai (b.l. 4-6) neabejotinai patvirtina, kad ieškinyje įvardintu laikotarpiu apeliantė savo, kaip nekilnojamojo daikto savininkės, daugiabučio gyvenamojo namo bendraturtės ir bendrijos narės pareigas, įtvirtintas CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d., 4.86 str., 1.8 str. 1 d. ir 6.584 str., ieškovo Įstatų 98 p. ir 99 p.(b.l.19), įgyvendino netinkamai, o bendra skolos suma ginčo laikotarpiu sudaro teismo priteistą 2 874,98 Lt sumą. Šios skolos išskaidymas į skolą už palūkanas ir skolą už kitus nesumokėtus mokesčius susiklosčiusioje situacijoje nėra reikalingas ar tikslingas, ir neįtakoja bendro apeliantės įsiskolinimo dydžio ieškovui, todėl toks skundo motyvas, kad teismas neteisingai apskaičiavo būtent palūkanoms tenkančią skolos dalį, teisiškai neaktualus. Ieškovo pozicija, kad jis nežinojo apeliantės (atsakovės) valios ir kokias skolas bendrijai ji apmoka, todėl įmokomis buvo dengiamos seniausios skolos, kas akivaizdžiai matyti iš jo pateiktų į bylą paskaičiavimų, yra paremta ir įstatymu. Esant kelioms skoloms ir skolininkui nepareiškus, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, taip pat nesant jokio šalių susitarimo tuo klausimu, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Tokios nuostatos taikomos ir paslaugų teikimui (CK 6.55 str. 2 ir 3 dalys). Apeliantė nepagrįstai tvirtina mokėjusi tiksliai pagal pateikiamas mokėjimo pranešimus, kiekviename jų (b.l. 67-73) yra ne tik apskaičiuoti konkrečių komunalinių paslaugų mokesčiai už praėjusį mėnesį, bet ir nurodyta ankstesnį mėnesį sumokėta suma bei esamas bendras įsiskolinimas bendrijai už kitas paslaugas, o ne už komunalinius mokesčius, kaip tai skunde tvirtina apeliantė. Skolos likutis kito priklausomai nuo atsakovės tą mėnesį sumokėtos sumos – atsakovė kas kartą mokėdavo keliais litais mažiau, nei tą mėnesį priskaičiuota einamųjų mokėjimų, net neįskaitant nuo 1999 m. spalio mėnesio pradėtų nemokėti palūkanų (b.l.4-6), nors ginčo dėl jokio kito apskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo byloje nekilo. 2002 m. gruodžio mėn. palūkanų likutis sudarė 19,26 Lt, o apeliantė ir toliau mokėjo mažesnę, nei jai buvo priskaičiuota, mokesčių sumą. Vėlesniu laikotarpiu, nuo 2003 m. spalio mėn. mokėjo pagal tam mėnesiui apskaičiuotą paslaugų ir mokesčių sumą (neįkaitant ankstesnės skolos), kiek vėliau mokėdavo arba mažiau, arba daugiu (nuo 2004 m. rugpjūčio mėn.). Tokiais savo veiksmais ji pripažino skolą egzistuojant ir siekė, sumokėdama atskirais mėnesiais daugiau, ją sumažinti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus apeliantės skundo teiginius, esą bendrija neteisėtai reikalavo mokėti palūkanas už jai perkeltą paskolos dalį. Pažymėtina, kad iki kilo teisminiai ginčai su bendrijos valdymo organais (ieškovo atstovo paaiškinimai), apeliantė pati tokią savo pareigą, ieškovo kildinamą iš 1994-07-08 Sutarties (b.l.36-37), iš 1999-01-15 Sutarties ir tos pačios dienos kreditoriaus Sutikimo (b.l.9,10) pripažino bei ją tinkamai vykdė 5 mėnesius (1999 m. gegužės - rugsėjo mėn.), šiuo laikotarpiu per bendriją mokėdama palūkanas bankui. Tiesiogiai, t.y. ne per bendriją, apeliantė palūkanas pradėjo bankui mokėti ir grąžinti paskolą tik nuo 2002-12-06, tokios aplinkybės byloje patvirtinamos rašytiniais įrodymais (b.l.8, 35). Taigi faktinis pagrindas apskaičiuoti tokio pobūdžio apeliantės įsiskolinimą bendrijai yra jau minėtos su apeliante sudarytos sutartys (b.l. 9, 36-37). Teisinis pagrindas tokioms įmokoms jai priskaičiuoti – CK 6.2 str., nurodantis, kad prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius, bendrosios CK nuostatos, įpareigojančias prievolės šalį elgtis protingai, sąžiningai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 1.5 str., 6.4 str.), taip pat bendrieji prievolių ir sutarčių vykdymo principai (CK 6.38 str., 6.59 str., 6.200 str., 6.205 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.44 str. nuostatas įstatymų leidėjas numatė galimybę vykdyti prievolė ne vien pačiam kreditoriui, bet ir jo atstovui ar paskirtam asmeniui, todėl bankas savo teisę į apeliantės laiku nemokėtų palūkanų nepertraukiamą mokėjimą, kylančią iš kreditavimo sutarčių, būtent ir įgyvendino jas nusirašydamas iš bendrijos sąskaitos. Analizuojant banko su bendrija, taip pat bendrijos (ieškovo) su apeliante sudarytus susitarimus, matyti, kad 1994-07-08 sutartimi (b.l. 36-37) bylos šalys susitarė dėl būsimos apeliantės, kaip bendrijos narės, pareigos po namo pastatymo grąžinti likutinį kreditą su palūkanomis bankui, šiam įkeičiant butą, susitarė dėl būsimų palūkanų dydžio (1.1. p., 2.4. p., 3.5. p.). Pastaroji 1994-07-08 sutartis, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, apeliantei tebegalioja, įstatyminių pagrindų jai pasibaigti ar nutraukti nenustatyta (CK 6.189 str., 6.217 str., 6.224 str.). Kita vertus, šios sutarties galiojimas iki visiško jos sąlygų įvykdymo aptartas ir pačioje sutartyje (4.2. p.). Dalis sutarties sąlygų, nurodytų 1.1. p. ir 3.1. p., t.y. ieškovės įsipareigojimas už gautą kreditą sumokėti į bendrijos sąskaitą jai skirtos kredito sumos palūkanas, kurias bendrija buvo įsipareigojusi mokėti bankui (2.4. p.), neįvykdyta iki šiol, tai neabejotinai patvirtina ir šis teisminis ginčas. Tokio apeliantės įsipareigojimo nepanaikino ir jau minėta skolos perkėlimo sutartis (sutarties 1 p. ir 6 p., b.l. 9, bei banko sutikimo sąlygos, b.l. 10). Bankas savo sutikimą dėl dalies skolos perkėlimo išreiškė tik šiomis sąlygomis: naujasis skolininkas (apeliantė) skolą pradeda grąžinti nuo 1999-04-30 ir baigia 2018-05-30; už perimtos skolos dalį iki kiekvieno mėnesio 30 d. moka 5 procentų dydžio metines palūkanas ir netesybas; ankstesnė nekilnojamojo daikto įkeitimo teisė lieka galioti ir užtikrina naujojo skolininko prievolės kreditoriui (bankui) vykdymą; šių sąlygų nepaisant, šis kreditoriaus sutikimas netenka teisinės galios (b.l. 10). Atsižvelgusios į būtent tokio turinio kreditoriaus sutikimą, abi bylos šalys ir susitarė dėl 15 424 Lt skolos perkėlimo apeliantei su visais kitais įsipareigojimais kreditoriui (sutarties 2 p., 3 p., 4.2. p., b.l. 9), kartu išliekant ir ankstesnių bendrijos (ieškovo) su banku sudarytų kreditavimo sutarčių galiojimui bei pačios bendrijos pareigai grąžinti paskolą, tame tarpe ir palūkanas su netesybomis, o banko teisei - išieškoti šią skolą iš įkeisto turto, jei naujasis skolininkas (apeliantė) nevykdytų savo sutartinių įsipareigojimų bankui (sutarties 1 p. ir 6 p.).

Būtent minėti susitarimai laikytini apeliantės sutikimu įstatymo (CK 4.83 str. 4 d.) ir ieškovo įstatų (103 p., b.l.20) prasme, todėl ir tokie apeliantės skundo argumentai dėl jos sutikimo nusirašyti nesumokėtas palūkanas bankui iš bendrijos sąskaitos nebuvimo, ir, atitinkamai, jos pareigos grąžinti bendrijos sumokėtas palūkanas nebuvimo, nėra pagrįsti. Kasmėnesinių palūkanų dydis nuo perkeltos 15 424 Lt skolos sumos apeliantei apskaičiuotas teisingai, jų dydžio klausimas byloje ir nebuvo kvestionuojamas.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta teisingais apeliantės skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties instituto netinkamu taikymu. Šio instituto taikymo sąlygos nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties taikymas sąlygoja ne pačios subjektinės teisės išnykimą, o galimybės apginti šią teisę teisme ribojimą. Todėl pirmiausia turi būti nustatyta, kokį laiko tarpą ieškovui yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą, ginčo šaliai reikalaujant taikyti senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad šiuo konkrečiu atveju iš jos per teismą buvo reikalaujama atlyginti bendrijai padarytą žalą arba priteisti palūkanas, kas sąlygotų trumpesnius, atitinkamai 3 ir 5 metų ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 8 p. ir 9 p.). Toks traktavimas neatitinka susiklosčiusių tarp šalių sutartinių santykių prigimties. Viena vertus, ginčas dėl apeliantės pareigos ieškovui kilęs iš sudarytų sutarčių nevykdymo (prievoliniai teisiniai santykiai), o ne iš delikto (žalos padarymo teisinių santykių), ir juo labiau, ne dėl palūkanų išieškojimo CK 1.125 str. 9 p. prasme. Nei sutartimi, nei įstatymu mokėti palūkanas ieškovui apeliantė nebuvo įpareigota. Įstatymas skiria dvejopo pobūdžio palūkanas, priklausomai nuo jų funkcijos - palūkanos už naudojimąsi skolintais pinigais ir palūkanos už sutartyje nustatytos piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, t.y. kaip minimalią kompensaciją už kreditoriaus praradimus, kai piniginė prievolė laiku neįvykdoma (CK 6.37 str.1 d., 6.872 str. 1 d. ir CK 6.37 str.2 d., 6.210 str. 1 d., 6.261 str., 6.874 str. 1 d.). Nei vienai iš nurodytų kategorijų skolos iš apeliantės reikalavimas nepriskirtinas, nes tarp bylos šalių iš viso nebuvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Antra vertus, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisė į ieškinio pareiškimą ieškovui kas kartą atsinaujina, nes apeliantė, mokėdama tam tikras didesnes ar mažesnes sumas ieškovui, savo pareigų bendrijai iš esmės neginčijo, t.y. atliko veiksmus, liudijančius prievolės pripažinimą (CK 1.130 str. 2 d.). Tokią teisėjų kolegijos išvadą suponuoja tai, kad įmokos, kaip jau minėta, buvo užskaitomos senesnės skolos apmokėjimui pagal CK 6.55 str. 2 d. nustatytą taisyklę, o ir bankas, kaip matyti iš apylinkės teismui adresuoto pranešimo (b.l.35), iš bendrijos einamosios sąskaitos 1999-01-01 - 2002-12-31 laikotarpiu palūkanas nusirašydavo už visą turimą bendrijos kreditą (taigi ir už dalį, tekusią apeliantei, nes ši pati skolos ar palūkanų nemokėjo), nepriklausomai nuo įplaukų šioje sąskaitoje kilmės.

Skunde taip pat nepagrįstai apeliuojama į neteisingą bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymą. Ieškovas turėjo ne tik 500 Lt išlaidų už advokato teikiamą teisinę pagalbą (b.l. 33) (CPK 98 str.), bet patyrė ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų kategorijai (CPK 88 str. 1 d. 8 p.) priskirtinų išlaidų - sumokėjo už atitinkamas pažymas (b.l. 11-12, 34). Teismo sprendimo aprašomojoje dalyje įvardinta, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteisiamas žyminis mokestis, advokato pagalbos ir kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Todėl CPK 93 str.1 d. ir 98 str. nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 327 str., 329 str. ir 330 str. įtvirtintų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų nenustatyta.

Iš apeliantės ieškovo naudai priteistinos šio turėtos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 500 Lt (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. B. 500 (penkis šimtus) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų 939-osios GNSB naudai.