- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-463-852/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Atsakovas
- R. A.
- Ieškovas
- V. Š.
- Advokatai
- Jolita Razminaitė-Gvozdovičienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui R. A. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir vienašalės restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2018 m. spalio 5 d. tarp ieškovo ir atsakovo R. A., kuria ieškovas įsigijo iš atsakovo automobilį Jaguar F-PACE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo ieškovui 35 000 Eur sumokėtą automobilio kainą. Nurodė, kad 2018 m. spalio 9 d., nuvykus įregistruoti automobilio, valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ darbuotojas pranešė, kad automobilis yra pavogtas Italijoje, 2018 m. spalio 8 d. paskelbta automobilio paieška. Dėl šios priežasties policijos pareigūnai paėmė automobilį. Prokuroro 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu automobilis buvo grąžintas jo savininkui Italijos bendrovei „ALD Automotyve Italija SRL“. Ieškovas prašo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovas neįvykdė savo pareigos – neužtikrino, kad automobilis priklauso pardavėjui. Ieškovas prašo sandorį pripažinus negaliojančiu, taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti ieškovui už automobilį sumokėtą 35 000 Eur kainą, nes atsakovas, nebūdamas automobilio savininku, šiuos pinigus įgijo be pagrindo.
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad jis 2018 m. liepos mėnesį nuvyko į Kaune esantį Aleksoto automobilių turgų, kur su Italijos piliečiu susiderėjo dėl ginčo automobilio kainos, tačiau nurodė pastarajam, kad automobilio nepirks, kol jis nebus įregistruotas Lietuvoje; 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas su Italijos bendrove „ALD Automotyve Italija SRL“ sudarė ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį italų kalba; užsienio bendrovę atstovavo vienas Italijos ir vienas Lietuvos pilietis. Paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 14 d., kartu su automobilio pardavėju, įregistravo nuosavybės teises į ginčo automobilį pagal VĮ „Regitra“ pateiktą automobilio registracijos liudijimą ir nepasirašytą bei italų kalba surašytą be vertimo į lietuvių kalbą sutartį, iš kurios turinio neaišku, ar jam buvo suteikta teisė perparduoti automobilį. Paaiškino, kad automobilį pardavinėjo BRC autocentre, 2018 m. spalio 5 d. sudarė ginčijamą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu ir 2018 m. spalio 7 d. išregistravo transporto priemonę. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie visos automobilio kainos sumokėjimą atsakovui. Taip pat nurodė, jog jo nuomone, vienašalė restitucija negalima, nes ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, o jo pablogėtų. Teigė, kas prokuroro sprendimas grąžinti automobilį savininkui nepatvirtina automobilio vagystės ir neįrodo jo nesąžiningumo, t. y. kad jis žinojo apie automobilio vagystę. Mano, kad ieškovas turi teisę patirtus nuostolius išieškoti iš automobilį pavogusio asmens, o jis to padaryti negali, nes nežino kas jis toks. Mano, kad šiuo atveju yra atsakinga ir VĮ „Regitra“. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė Jolita Razminaitė-Gvozdovičienė papildomai paaiškino, kad atsakovas apie automobilio vagystę sužinojo tik iš ieškovo, teigė, kad atsakovo mobilusis telefonas įkrito į vandenį, dėl to jokių kontaktų asmenų, iš kurių pirko automobilį, nebeliko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu nusprendė ieškovo V. Š. ieškinį tenkinti visiškai: pripažinti niekine ir negaliojančia 2018 m. spalio 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. Š. ir R. A., kuria V. Š. įsigijo iš R. A. automobilį Jaguar F-PACE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) už 35 000 Eur kainą; taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš atsakovo R. A. ieškovui V. Š. 35 000 Eur sumokėtą automobilio kainą; priteisti ieškovui iš atsakovo 788 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties sąvokos galima spręsti, kad vienas iš esminių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ir jo pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos. CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimų ar ribojimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011). Atsižvelgiant į tai, kad pardavėjo pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę yra vieną iš esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, šios pareigos (įtvirtintos CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, 6.317 straipsnio 2 dalyje ir 6.321 straipsnyje) pažeidimas yra laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą pačią pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kilus ginčui dėl pardavėjo pareigos patvirtinti daikto nuosavybės teisę tinkamo įvykdymo, nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo-pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, CK 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010 ir kt.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas į teismo posėdį nepageidavo atvykti ir neteikė teismui įstatymo nustatyta tvarka (davus priesaiką) žodinių paaiškinimų apie automobilio įsigijimo aplinkybes iš pirminio pardavėjo. Atsakovo advokatė į klausimą žodžiu atsakė, jog atsakovas negali pateikti identifikacinių duomenų ar/ir kontaktų asmenų, iš kurių įsigijo automobilį, nes atsakovo telefonas įkrito į vandenį. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovo sumokėtą kainą pradiniam pardavėjui už įsigytą automobilį. Atsakovo atsiliepime išdėstytos neaiškios automobilio įsigijimo aplinkybės apie tai, kad atsakovas automobilį 2018 m. liepos mėnesį surado turguje ir susitarė dėl jo kainos, tačiau automobilį įsigijo tik 2018 m. rugpjūčio 28 d. pagal sudarytą sutartį, o automobilį pagal tą pačią italų kalba sudarytą sutartį įregistravo Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 14 d. Be to, atsiliepime atsakovas pats sau prieštarauja, iš vienos pusės įrodinėdamas, kad tapo automobilio savininku, kuomet pasirašęs 2018 m. rugpjūčio 28 d. sutartį italų kalba kartu su pardavėjo atstovais nuvyko į VĮ „Regitra“ įregistruoti automobilio atsakovo vardu, tačiau iš kitos pusės atsakovas atsiliepime kelia klausimus dėl to, ar jis tikrai tapo automobilio savininku, nes pats pabrėžia, kad neaišku, ar ta sutartis italų kalba iš tikrųjų buvo pirkimo-pardavimo sutartis, kodėl ji buvo nepasirašyta, ar ją pateikė VĮ „Regitra“ įgalioti asmenys. Teismas pažymėjo, kad vienintelis byloje esantis rašytinis įrodymas, kuriuo remdamasis atsakovas įrodinėja tinkamai įvykdęs pardavėjo prievolę patvirtinti savo nuosavybės teisę į automobilį – italų kalba surašytas dokumentas „Atto di vendita“, kurio vertimą atsakovo advokatė pateikė teismo posėdžio dieną. Nepaisant to, kad pastarojo dokumento pavadinimas išverstas „Pardavimo sutartis“, iš dokumento turinio matyti, kad šiuo dokumentu atsakovui nebuvo perleista nuosavybės teisė; dokumente nebuvo aptartos automobilio pardavimo sąlygos, įskaitant ir esminę – kainą; pastaruoju dokumentu automobilio savininkas pavedė atsakovui automobilį parduoti už 43 000 Eur kainą; šis įgaliojimas buvo išduotas 2018 m. rugpjūčio 28 d. Italijoje Milano mieste, įgaliojimą atsakovui išdavė Italijos bendrovė „ALD Automotyve Italija SRL“, įgaliojimą patvirtino notaras. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė savo, kaip pardavėjo, pareigos patvirtinti automobilio nuosavybės teisę. Priešingai, teismo vertinimu, atsakovo raštu nurodytos mažai tikėtinos aplinkybes apie automobilio įsigijimą bei viena kitai prieštaraujančias prielaidas (kuomet atsakovas neapsisprendžia, ar jis tapo automobilio savininku, ar pats dvejojo, kad juo tapo), atsakovo procesinį elgesį (žodinių paaiškinimų nedavimą, įrodymų apie pradiniam pardavėjui sumokėtą kainą nepateikimą, negalėjimą nurodyti jokių konkrečių pirminio pardavėjo įgaliotų asmenų), atsakovo elgesį ikiteisminio tyrimo metu (kuomet jis ieškovui surado advokatą ir žadėjo grąžinti pinigus už automobilį), atsakovo kaip verslininko patirtį, automobilio pardavimo aplinkybes (kuomet atsakovas dėl nepaaiškinamų priežasčių nusprendžia pardavęs automobilį 2018 m. spalio 5 d. pats asmeniškai (o ne kartu su nauju pirkėju) 2018 m. spalio 7 d. (sekmadienį) automobilį išregistruoti, ir iš karto kitą dieną 2018 m. spalio 8 d. (pirmadienį) policija paskelbia automobilio paiešką). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog byloje įrodyta, kad atsakovas turėjo suvokti, jog ieškovui parduoda jam nuosavybės teise nepriklausantį automobilį. Todėl teismas vertino, kad yra pagrindas ieškovo ir atsakovo 2018 m. spalio 5 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu. Taip pat teismas nurodė, jog taiko restituciją pagal CK 6.145-6.153 straipsniuose numatytas restitucijos taikymo taisykles (CK 1.82 straipsnio 2-3 dalys). Nagrinėjamu atveju automobilis jau yra grąžintas teisėtam savininkui daiktinės teisės normų pagrindu, kas reiškia, kad dvišalė restitucija negalima. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina vienašalė restitucija – atsakovas įpareigojamas grąžinti ieškovui už automobilį sumokėtą kainą – 35 000 Eur. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad jis nėra gavęs visos sutartos kainos, nes 2018 m. spalio 4 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje atsakovas savo parašu yra patvirtinęs apie sumokėtą 35 000 Eur transporto priemonės kainą. Teismas taip konstatavo, kad atsakovas be teisėto pagrindo įgijo iš ieškovo pinigines lėšas už atsakovui nepriklausiusio automobilio pardavimą, dėl ko atsakovui kyla pareiga pastarąsias lėšas grąžinti ieškovui; priešingu atveju atsakovas nepagrįstai praturtėtų (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Atsakovas R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Atsakovas teigia, kad jis nevengė duoti paaiškinimus teisme, bet teismas jo dalyvavimo nebuvo pripažinęs būtinu. Apelianto teigimu, jis tinkamai įvykdė pareigą įrodyti, kad buvo įgijęs automobilį nuosavybė teise. Tai patvirtina italų kalba surašytas dokumentas „Atto di vendita“ (e. bylos t. 1, b.l. 116). Teigia, jog teismas iškraipo faktus, nes šiame dokumente, t. y. pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta automobilio vertė – 43 000 Eur, o ne kaip teismas teigia, sąlyga parduoti apeliantui už minėtą sumą. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino jo nurodytas automobilio įsigijimo aplinkybes, t. y. jog jis negalėjo įsigyti automobilio turguje liepos mėnesį, o jį parduoti ir įregistruoti tik po 2-3 mėnesių. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjant bylą nebuvo ginčijamas faktas, kad automobilis buvo vogtas, tačiau neįrodyta, kad atsakovas žinojo, kad jis vogtas, juo labiau, kad jis įregistravo pirktą automobilį. Negalima daryti išvados, kad ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas žinojo, jog automobilis vogtas, nes nėra duomenų, kad atsakovas žinojo ar galėjo žinoti apie automobilio vagystę Italijoje ir negali atsakyti už trečiųjų asmenų neteisėtus veiksmus. Paaiškina, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. jis kartu su transporto priemonės pardavėju nuvyko į VĮ „Regitra“ dėl nuosavybės teisių į nupirktą transporto priemonę įregistravimo Lietuvoje ir tą pačią dieną registravo transporto priemonę (registracijos metu buvo pateikti transporto priemonės originalūs dokumentai – automobilio registracijos liudijimas). Registruojant automobilį, jis buvo patikrintas ir nebuvo ieškomas. Automobilio Jaguar F-PACE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Italijoje paieška paskelbta tik 2018 m. spalio 8 d., taigi jei ieškovas pardavimo dieną 2018 m. spalio 5 d. būtų nuvykęs ir registravęs transporto priemonę VĮ ,,Regitra“, tai pat nežinotų, kad transporto priemonė vogta. Apeliantas pažymi, kad jis niekada nežadėjo grąžinti pinigus ieškovui, ir taip pat nesamdė jam advokato. Pats ieškovas nebuvo atsargus ir prieš perduodamas pinigus pardavėjui irgi neįsitikino, jog transporto priemonė nėra ieškoma kaip vogta, ar nėra areštuota, įkeista. Teigia, kad jam pateikus visus reikalingus dokumentus VĮ ,,Regitra“ kažkodėl nekilo abejonių dėl transporto priemonės registracijos. Nesutinka su teismo teiginiu, kad yra labai tikėtina, jog atsakovas žinojo, kad parduoda vogtą (ar kitu būdu neteisėtai valdomą) automobilį, kuris jam nuosavybės teise nepriklauso. Apelianto nuomone, teismas turėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu VĮ „Regitra“. Teismas taip pat netinkamai pritaikė vienašalę restituciją, visiškai neįvertindamas atsakovo galimybių ginti savo teises. Šiuo atveju neįrodyti jokie jo neteisėti veiksmai, kurie galėjo sukelti ieškovui žalą. Taikant vienašalę restituciją nepagrįstai pablogėtų jo padėtis, o ieškovo nuostoliai būtų visiškai atlyginti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Todėl vienašalės restitucijos taikymas prieštarauja protingumo ir ekonomiškumo principams, nes vogtas automobilis buvo perleistas kitiems asmenims kelis kartus, todėl kiekvienas pirkėjas turėtų bylinėtis su pardavėju dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ar atlyginimo nuostolių, atsiradusių grąžinus pinigus, gautus pagal buvusį pirkimo-pardavimo sandorį. Automobilio vagystės (delikto) pagrindu civilinės atsakomybės santykiai gali susiklostyti tik tarp automobilį pavogusio asmens ir automobilio savininko. Ieškovui žala buvo padaryta ne neteisėtais automobilį pavogusio asmens veiksmais, bet dėl to, kad atsakovas pardavė nepriklausantį automobilį, taigi ginčas yra kilęs ne iš daiktinių, bet iš prievolinių teisinių santykių. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti su automobilio vagyste susiję asmenys. Apeliantas pažymi, kad įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo priteisė iš jo per didelį žyminį mokestį, t. y. 788 Eur, nors pateikiant dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgiant į ieškinio sumą – 35 000 Eur, šiuo atveju mokėtina žyminio mokesčio suma yra 750 Eur.
Atsiliepimas
5. Ieškovas V. Š. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė teises normas. Paaiškina, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnis, CK 6.317 straipsnis). Taigi, daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006), pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situaciją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą apskųstoje dalyje, įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tiek dėl pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo, tiek ir dėl vienašalės restitucijos taikymo pagrindų.
8. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės nusprendė taikydamas CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nustatančią sandorio (šiuo atveju pirkimo-pardavimo sutarties) negaliojimą dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo, ir taip pat taikė tokio sandorio negaliojimo teisines pasekmes – restituciją. Teismas teisingai pažymėjo, kad CK 6.317 straipsnyje įtvirtinta taisyklė reikalaujanti, kad pardavėjas perduodamus daiktus valdytų nuosavybės teise, teismų praktikoje yra laikoma imperatyvia. Tokios nuostatos nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti pirkimo-pardavimo sandorį, remiantis CK 1.80 straipsniu. Kasacinis teismas panašiose bylose yra nurodęs, kad pardavėjas perleisdamas automobilį, privalo patvirtinti ir garantuoti, jog nuosavybės teisės į automobilį priklauso tik jam. To nepadarius, yra pagrindas taikyti CK 6.307 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą – tokia sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Nepriklausomai nuo to, žinojo ar ne atsakovas apie galimą vagystės faktą, esant konstatuotai aplinkybei, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu automobilis buvo vogtas, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008 ir kt.).
9. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad jis buvo sąžiningas įgijėjas ir todėl jam negali būti taikoma atsakomybė už tai, kad trečiasis asmuo vėliau pareiškė pretenzijas į ieškovui parduotą daiktą.
10. Nors apeliantas tikslai neįvardina teisės normos, tačiau iš apeliacinio skundo turinio yra aišku, kad apeliantas remiasi CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatomis, numatančiomis, jog turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.
11. Byloje nustatyta, kad ginčo automobilis Jaguar F-PACE buvo grąžintas savininkui Italijos bendrovei ,,ALD Automotyve Italija SRL“ Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės R. A. 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos aplinkybes bei minėtame prokurorės 2018 m. gruodžio 20 d. nutarime konstatuotus faktus, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad automobilio grąžinimui buvo pakankamas įstatyminis pagrindas, tiek dėl to, jog automobilį jo savininkas šiuo atveju jį yra praradęs dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), tiek ir dėl to, jog nei atsakovas, nei ieškovas nuosavybės teisių į šį automobilį neįgijo sąžiningai (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).
12. Apeliantas neginčija ikiteisminio tyrimo metu nustatyto fakto, kad automobilio Jaguar F-PACE savininku iki jo vagystės buvo Italijos bendrovė „ALD Automotyve Italija SRL“. Šis faktas yra patvirtintas originaliu automobilio techniniu pasu, kurio tikrumas buvo patvirtintas ikiteisminiame tyrime. Be to, joks suinteresuotas asmuo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei šioje byloje nėra pateikęs jokių argumentų, kuriais būtų abejojama šiame techniniame automobilio pase padaryto įrašo pagrįstumu. Taigi, šis civilinei bylai reikšmingas faktas yra patikimai įrodytas.
13. Ikiteisminio tyrimo duomenys taip pat rodo, kad automobilio savininkas Italijos bendrovė „ALD Automotyve Italija SRL“ automobilį Jaguar F-PACE prarado ne dėl vagystės, bet dėl jo užvaldymo sukčiavimo būdu (e. bylos t. 1, b.l. 22). Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. gruodžio 20 d. nutarime, kuriuo automobilis grąžintas savininkui, konstatuota, kad automobilį 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovui R. A. perleido Italijos įmonės neva įgaliotas asmuo, kuris galėjo automobilį valdyti teisėtai, nes turėjo originalų transporto priemonės techninį pasą, bet pats nebuvo savininkas ir neturėjo savininko pavedimo dėl automobilio perleidimo. Kitos aplinkybės taip pat rodo, kad dėl automobilio pagrobimo būdo, t. y. dėl sukčiavimo, savininkas galėjo ne iš karto pastebėti, jog automobilis yra pavogtas. Ikiteisminiame tyrime minima, kad yra nustatyta tik apytikslė automobilio vagystės data, t. y. tai gali būti laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 19 d., o tarptautinė automobilio paieška buvo paskelbta tik 2018 m. spalio 8 d. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtos nusikaltimo padarymo aplinkybės, paaiškina atsakovo keliamas abejones dėl priežasčių, kodėl jam 2018 m. rugpjūčio 28 d. įsigijus automobilį ir 2018 m. rugsėjo 14 d. jį registruojant VĮ „Regitra“, nebuvo nustatytos jokios trečiųjų asmenų pretenzijos šį kilnojamąjį daiktą.
14. Nepaisant to, jog atsakovui atliekant privalomą automobilio teisinę registraciją, nebuvo paskelbta automobilio paieška, tai savaime nepatvirtina, jog jis sąžiningai įgijo nuosavybės teisę į šį automobilį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, privaloma teisinė registracija nesukuria nuosavybės teisės į registruojamą daiktą. Nuosavybės teisę į įsigytą daiktą patvirtina sandoris, o ne sandorio teisinė registracija.
15. Atsakovas teigia, kad nuosavybės teisę į automobilį jis įgijo italų kalba surašyto dokumento „Atto di vendita“ (e. bylos t. 1, b.l. 116) pagrindu. Vertinant paminėtą dokumentą, kurio pagrindu atsakovas teigia įgijęs nuosavybę į automobilį, visų prima akivaizdžiai pastebimi formalūs jo trūkumai. Pats atsakovas atsiliepime nurodo, kad šame dokumente nebuvo nei parašų, nei Italijos įmonės atstovų pavardžių. Prie šio dokumento taip pat nebuvo pridėta jokio savininko Italijos bendrovės „ALD Automotyve Italija SRL“ išduoto įgaliojimo ar pavedimo perleisti nuosavybę į automobilį. Atsakovas teigia, kad dėl automobilio pirkimo jis bendravo su dviem asmenimis, tačiau jų vardų nežino, įgaliojimų neprašė, telefono numerio neturi.
16. Atsižvelgiant į šias sandorio sudarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, kad atsakovas turėjo suprasti, kad dokumentas „Atto di vendita“ yra niekinis ir kad jis aiškiai neįrodo faktinio automobilio pardavėjo teisės atsakovui perleisti Italijos juridiniam asmeniui priklausantį automobilį. Nepagrįsti atsakovo teiginiai apie tai, kad jis sąžiningai manė, jog įsigyja automobilį teisėtai. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas automobilį pirko perpardavimui, jis yra net kelių įmonių vadovas, todėl jis negali remtis subjektyviais teiginiais, kad nesuprato ir negalėjo suprasti, jog įsigyja automobilį iš asmens, kuris neturi teisės jo perleisti. Atsakovas taip pat negali remtis ir tuo, kad jis pasitikėjo VĮ „Regitra“ vykdoma sandorio teisine registracija, nes kaip minėta, teisinę registraciją atliekanti įmonė netvirtina pirkimo-pardavimo sandorio, o tik jį registruoja.
17. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas CK 4.96 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikomas sąžiningu automobilio įgijėju, nes pagal visas aplinkybes jis turėjo žinoti, kad automobilį perka ne iš savininko ir ne iš savininko įgalioto asmens.
18. Skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad atsakovas yra prisidėjęs prie nusikaltimo pagrobiant automobilį. Tokios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant dėl šioje byloje ieškovo ginčijamo sandorio ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių taikymo.
19. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas nebuvo sąžiningas automobilio įgijėjas, t. y. jis neįgijo nuosavybės teisės į automobilį iš Italijos bendrovės „ALD Automotyve Italija SRL“ ir neturėjo teisės jo perleisti ieškovui. Dėl to teismas ieškovo ginčijamą sandorį, t. y. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2018 m. spalio 5 d. tarp V. Š. ir R. A. dėl automobilį Jaguar F-PACE perleidimo, pagrįstai ir teisėtai pripažino niekiniu ir negaliojančiu dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytomis sandorio negaliojimo teisinėmis pasekmėmis. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sandoris yra negaliojantis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra taikoma restitucija. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi būti išimtinė bei teismo tinkamai argumentuota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situacija (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008 ir kt.).
21. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad dėl restitucijos taikymo jo teisinė padėtis tampa žymiai blogesnė, nei ieškovo. Šiuo atveju teismo pritaikyta restitucija neriboja atsakovo teisės pareikšti ieškinį jam automobilį perleidusiam asmeniui, o tokia galimybė yra ribojam tik paties atsakovo subjektyviu nerūpestingumu, dėl kurios jis sandorio sudarymo metu neįsitikino kitos sandorio šalies tapatybe. Paminėtina ir tai, kad aptariamos situacijos pasekmės yra specialiai reglamentuotos CK 6.323 straipsnyje, numatančiame pirkėjo teisę reikalauti grąžinti iš pardavėjo sumokėtus pinigus už daiktą, jei jis vėliau teismo yra atiteisiamas trečiajam asmeniui. Nors ieškovas šiuo atveju pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą, tačiau tai rodo, kad vienašalės restitucijos taikymas yra tinkamas ir proporcingas ieškovo teisių gynimo būdas.
22. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas nepagrįstai šioje byloje remiasi civilinės deliktinės atsakomybės taisyklėmis, t. y. kaltės ir priežastinio ryšio nebuvimu. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo, tokios nuostatos nėra reikšmingos.
23. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2-3 dalys). Šioje byloje teismas nesprendė ir nepasisakė dėl į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų, įskaitant VĮ „Regitra“, materialiųjų teisių ar pareigų.
24. Apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teigdamas, jog teismas neteisingai nustatė žyminio mokesčio sumą. Tačiau, kaip matyti ieškovas šioje byloje teikė ne tik ieškinį, bet ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, už kurį papildomai yra mokamas 38 Eur žyminis mokestis, kai toks prašymas teikiamas elektroniniu būdu. Todėl bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė teisingai ir iš atsakovo pagrįstai priteisė 788 Eur žyminio mokesčio (750 Eur už ieškinį ir 38 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).
25. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Ieškovo prašymas taip pat netenkinamas, nes jis nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo R. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.