Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-04-21 · Byla Nr. ATP-256-843/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-21
Bylos Nr.
ATP-256-843/2016
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-16250-2015-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Aušra Valinskienė
Pažeidėjas
I. K.
Nukentėjusysis
A. G.
Advokatai
Renaldas Baliūtis
Kategorijos
  • 2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-256-843/2016Teisminio proceso Nr. 4-68-3-16250-2015-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.7.4.4.; 2.7.4.5.; 3.26.1.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. balandžio 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aušra Valinskienė,sekretoriaujant Darjai Bočekovai, Loretai Davenienei,dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui I. K.,jo atstovui advokatui Renaldui Baliūčiui,nukentėjusiajam A. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. K. (toliau – ir Pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 nutarimo, kuriuo:

I. K. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, skirta 28 eurų bauda;

už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, skirta 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams;

vadovaujantis ATPK 33 straipsniu paskirtosios nuobaudos subendrintos, griežtesne nuobauda apimant švelnesnę nuobaudą, ir I. K. paskirta galutinė nuobauda - 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. spalio 1 d., apie 13.44 val., Vilniuje, Kalvarijų g., vairuodamas automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas nedavė kelio automobiliui Toyota Corolla, v/n (duomenys neskelbtini), važiuojančiam pirmoje eismo juostoje ta pačia kryptimi, ko pasėkoje automobilio Toyota Corolla vairuotojas buvo priverstas vengti susidūrimo, pasuko vairą į dešinę ir atsitrenkė į kelio bortelį bei sugadino ratą. Automobilio Mazda 626 vairuotojas iš įvykio vietos pasitraukė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu I. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6.-860-865/2016 nutraukti arba, panaikinus 2016-01-14 nutarimą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymi, jog teismas, darydamas išvadą, kad jis padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi tik liudytojų A. G. ir K. V. paaiškinimais, kurie, apelianto teigimu, nepatvirtina jo kaltės. Teismas neanalizavo ir nekonkretizavo įvykio vietos ir įvykio aplinkybių, turėjusių tiesioginę įtaką abiejų vairuotojų veiksmams. Jo pateiktoje nuotraukų lentelėje matyti įvykio vieta. Pagal šią lentelę jis važiavo „b“ juosta, o vairuotojas A. G. – „c“ kelio juosta. Visų pirma, nuotraukų lentelė patvirtina liudytojo A. G. paaiškinimus, jog ties Kalvarijų g. ir Lvovo g. sankryža yra susiaurėjimas, kuriame techniškai netvarkingai įrengtas kelio ruožas. Taigi jis, už šviesoforo pirmasis pajudėjęs iš vietos ir važiuodamas savo antrąja juosta „b“ palei pat dvigubą ištisinę liniją priekyje automobilio Toyota, tęsė savo kelionę. Jam pasirodė, kad Toyota vairuotojas važiuoja keliu per plačiai: gerokai nutolęs nuo dešiniojo kelkraščio, beveik per „b“ ir „c“ eismo juostų vidurį. Teisme A. G. tvirtino, jog jis (pareiškėjas) metėsi į dešinę pusę, o jam reikėjo užvažiuoti ant bortelio. Šie liudytojo parodymai yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pabrėžia, jog minėtoje Kalvarijų g. ir Lvovo g. sankryžoje jis važiavo tiesiai, savo trajektorijos nekeitė, kelionę visą laiką tęsė „b“ juosta ir nuvažiavo Žaliojo tilto link. Šių aplinkybių neginčija ir liudytojas A. G., tvirtinantis, jog pasivijo jį prie prekybos centro VCUP (Upės g. 9, Vilnius). Toyota vairuotojas judėjo „c“ juosta ir taip pat ketino važiuoti tiesiai, tačiau dėl minėto kelio susiaurėjimo du automobiliai vienu metu šiame ruože sunkiai pravažiuoja, todėl A. G., važiavęs per plačiai, bandydamas jį pasivyti ir lenkti, kad pirmesnis atsidurtų vėl praplatėjusioje kelio vietoje, neįvertino savo automobilio gabaritų, jo (pareiškėjo) padėties „b“ juostoje ir jam tiesiog neužteko vietos saugiai pravažiuoti šį kelio susiaurėjimą.

Apeliantas skunde pažymi, jog Toyota vairuotojas, teikiantis taksi paslaugas Vilniuje, akivaizdžiai ne kartą važiavo šiuo kelio ruožu, todėl apie rizikingą atkarpą turėjo gerai žinoti. Tokiu būdu, nei liudytojo A. G., nei kartu važiavusios liudytojos K. V. paaiškinimai yra nepagrįsti ir neatitinka tikrų įvykio aplinkybių, kurių teismas visiškai nevertino. Taip pat įvykio vietos nuotraukos patvirtina, kad jam važiuojant „b“ juosta ir tęsiant kelionę tiesiai nereikėjo niekur rikiuotis, keisti juostos ar judėjimo krypties, dėl ko darytina išvada, jog nereikėjo rodyti jokių posūkio signalo ženklų. Atkreipia dėmesį, jog jam „b“ juostoje nebuvo jokios kliūties, todėl galėjo laisvai važiuoti tiesiai. Tai Toyota vairuotojui dėl netinkamai įrengto kelio susiaurėjimo atsirado kliūtis, todėl jis turėjo įvertinti savo transporto priemonės dydį bei greitį ir imtis atitinkamų veiksmų, t.y. pristabdyti, o ne stengtis jį aplenkti.

I. K. nesutinka su vyresniojo patrulio Nerijaus Pranckevičiaus tarnybiniu pranešimu, nes nei įvykio metu, nei A. G. pasivijus jį vėliau, jis jokių jo transporto priemonės apgadinimų nematė ir neturėjo galimybės pamatyti, nes iš vairuotojo pusės nesimato dešinėje ar už nugaros esančio automobilio dešiniojo šono ratų. Kadangi įvykio metu jokio tiesioginio jų transporto priemonių kontakto nebuvo, išvis nepastebėjo ir automobilio Toyota smūgio į bortelį. Dėl šių priežasčių aptariamo incidento jis apskritai nelaikė eismo įvykiu, juo labiau sukelto dėl jo kaltės, nes jokių neteisėtų veiksmų nepadarė. Jis telefonu policijos pareigūnui papasakojo visas įvykio aplinkybes, t.y., jog, nesant jo ir Toyota automobilių susidūrimui, nelaikė tai eismo įvykiu. Taip pat pareigūnas pasiteiravo, kurioje vietoje jis tuo metu buvo, ir, sužinojęs, kad buvo pakankamai nutolęs nuo tos vietos, kur pastarasis aiškinosi įvykio aplinkybes su A. G., neprašė atvykti į nurodytą vietą, dėl ko jis ir nevyko. Šių jo veiksmų negalima vertinti kaip atsisakymo atvykti į vietą dėl aplinkybių aiškinimosi, todėl tarnybinio pranešimo teiginiai yra prieštaringi, neatitinkantys tikrovės.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog jis šiuo metu yra bedarbis, registruotas Lietuvos darbo biržoje. Darbo biržoje buvo gavęs siuntimą lankyti persikvalifikavimo autobuso vairuotojo specialybei mokomuosius kursus. Jis dėl minėto įvykio buvo priverstas nutraukti pasiruošimo kursams procesą, nes Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba paėmė iš jo vairuotojo pažymėjimą, išduodama laikinąjį, tokiu būdu jam užkirto kelią gauti pajamas.

Papildomame paaiškinime Vilniaus apygardos teismui I. K. pažymi, jog 2015-11-27 administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 10P-41495496-15 toje vietoje, kur yra „Asmens pasiaiškinimas ir pastabos, data, parašas“, yra pasirašyta ne jo parašu. Antrame lape jo tikras parašas yra tik po jo raštiško paaiškinimo.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje apeliantas I. K. palaikė skundo reikalavimus ir nurodė, kad prie šviesoforo įvyko pokalbis per langą, kad A. G. labai greitai važiuoja. Užsidegus žaliam signalui jis važiavo savo 2 juosta ir nematė, kaip taksi užvažiavo ant bortelio. Prie šviesoforo taksi vairuotojas pasakė, kad pradūrė padangą, dėl ko jis vėl pakartojo, kodėl taip greitai laksto. Ties universaline parduotuve jie vėl susigretino, A. G. siūlė susitarti, nes jam padarė kliūtį ir jis pradūrė padangą. Kadangi jis jokių manevrų nedarė, o taksi vairuotojas su pradurta padanga negalėtų važiuoti, pamanė, kad blefuoja. Nenorėdamas veltis į konfliktą, nuvažiavo. Po pusvalandžio paskambino policijos pareigūnas. Jis prisipažino, kad tarp jų vyko pokalbiai, pasakė, kur tuo metu buvo. Jis buvo toli, pasakė, kad nebuvo fizinio kontakto, nebuvo įvykio, todėl į policiją nevyko. Taip pat nurodė, kad jei taksi vairuotojas rašys pareiškimą, tai aiškinsis policijos įstaigoje. Administracinio pažeidimo protokole yra ne jo parašai, todėl prašo ekspertizės. Policijoje jo nieko neklausinėjo, rėmėsi tik taksi vairuotojo parodymais.

Teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis A. G. nurodė, kad palaiko pirmosios instancijos sprendimą, dauguma apelianto išsakyti argumentai neatitinka tiesos. Nukentėjusysis pažymėjo kryžiuku įvykio vietą (kur ratu atsitrenkė į šaligatvio bortelį) administracinio teisės pažeidimo bylos 43 lape esančioje nuotraukoje. Parodė, kad judėjo 1 juosta, o I. K. - 2 juosta. Ta atkarpa nežymėta juostomis. Jis buvo arti prie dešinio bortelio, pagal taisykles laikėsi kuo arčiau dešinio krašto. Užsidegus žaliam signalui judėjo vienu greičiu, greitis sąlyginai kito. Žinojo tą vietą, nes ten būna „kamščiai“. Jau prieš tuos sandėlius sumažino greitį ir I. K. atsidūrė prieš jį. Nukentėjusiojo automobilio priekis buvo prie I. K. automobilio galo, bet tikslaus atstumo nurodyti negali. Ta vieta blogai įrengta, atsiranda 3 juosta, pavadinimu - A. Jis važiavo C juosta, I. K. - B juosta ir atsidūrė C juostos kažkurioje dalyje. Ten ne priešpriešinė, o C juostos pradžia. Negali pasakyti, ar ten 2 juostos, nes jos nepažymėtos. Susiaurėjimo vietoje I. K. automobilis buvo pirmas ir jis nepaliko pakankamai erdvės. Jis (A. G.) ketino važiuoti C juosta, o I. K. automobilis atsidūrė arčiau C juostos, praktiškai užvažiavo ant punktyrinės žymos tarp B ir C juostos ir ją kirto. Jis, atsitrenkęs į bortelį, sustojo tarp B ir C juostos. Nuo atsitrenkimo dar kažkiek pavažiavo, tai buvo dar iki Lvovo g. sankryžos. Jo automobilis jau buvo susilyginęs, I. K. sustojo, kažką jam pasakė dėl greičio ir išvažiavo iš įvykio vietos. Vėliau jis pajuto, kad padanga bliūkšta, sustojo, šalia stovėjo ir I. K., todėl jam pasakė, kad apgadintas automobilis, siūlė užpildyti deklaraciją, iškviesti pareigūnus, bet jis nesutiko, numojo ranka ir nuvažiavo. Pokalbis vyko sankryžoje, kai stovėjo eilėje prie raudono šviesoforo signalo. Nukentėjusysis pažymėjo, kad I. K. iš karto negalėjo matyti, o ir jis nematė, kad ratas nuleistas, tai pamatė tik prie kitos sankryžos, ką ir paminėjo I. K., kad jei nesutiks sustoti kažkur aikštelėje, tai kvies policiją.

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas Nerijus Pranckevičius nurodė, kad dirba Kelių policijoje. Su čia esančiu kažkuriuo asmeniu teko bendrauti, bet su kuriuo - nepamena. Atsimena, kad gavo pranešimą, jog žmogus susigadino ratą į bortelį, o kitas asmuo nuvažiavo. Nukentėjusysis įsidėmėjo automobilio valstybinius numerius. Jie pagal duomenis surado to vairuotojo telefono numerį, jam paskambino, paaiškino situaciją, kad jis sutrukdė ir kitas vairuotojas dėl to sugadino padangą, tačiau šis atsakė, kad nebuvo kontakto, nebuvo eismo įvykio ir neprivalo atvažiuoti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Skundžiamu nutarimu I. K. pripažintas kaltu ir nubaustas už dviejų administracinių teisės pažeidimų padarymą, t.y. už tai, kad persirikiuodamas nedavė kelio automobiliui Toyota Corolla, v/n T14639, važiuojančiam pirmoje eismo juostoje ta pačia kryptimi, ko pasėkoje automobilio Toyota Corolla vairuotojas buvo priverstas vengti susidūrimo, pasuko vairą į dešinę ir atsitrenkė į kelio bortelį bei sugadino ratą (ATPK 127 straipsnio 2 dalis); bei už tai, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino (ATPK 130 straipsnio 1 dalis).

I. K. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal Kelių eismo taisyklių 101 punktą prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. I. K. prie apeliacinio skundo pridėtoje pirmoje nuotraukoje apskritimu pažymėjo įvykio vietą. Nukentėjusysis bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje šioje nuotraukoje tušinuku pažymėjo įvykio vietą, kuri sutapo su I. K. nurodyta įvykio vieta. Iš šios bei kitų pateiktų nuotraukų matyti, kad proceso dalyvių paaiškinimais nustatytoje nagrinėjamo įvykio vietoje eismo juostų nėra nubraižytų, jos prasideda iš karto už jos. Tiek nukentėjusiojo A. G., tiek liudytojos K. V., kartu važiavusios nukentėjusiojo vairuojamame taksi automobilyje, tiek ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. K. parodymais nustatyta, kad A. G. vairuojamas automobilis prieš pat minėtą nustatytą įvykio vietą važiavo arčiau dešinio gatvės krašto nei I. K. automobilis. Be to, I. K. automobilis prieš pat įvykio vietą buvo pirmiau nukentėjusiojo automobilio. Tolimesnę automobilių važiavimo eigą I. K. ir A. G. nurodo skirtingai. I. K. tvirtino, kad visą laiką važiavo „b“ eismo juosta (linijomis nepažymėta, tačiau pagal gatvės plotį menama antra eismo juosta), važiavimo krypties nekeitė. Tuo tarpu A. G. važiavo keliu per plačiai, gerokai nutolęs nuo dešiniojo kelkraščio, beveik per nuotraukoje pažymėtų „b“ ir „c“ eismo juostų vidurį, bandydamas jį pasivyti ir lenkti, kad pirmesnis atsidurtų vėl praplatėjusioje kelio vietoje, neįvertino savo automobilio gabaritų, I. K. padėties „b“ juostoje ir jam tiesiog neužteko vietos saugiai pravažiuoti šį kelio susiaurėjimą. Tuo tarpu nukentėjusysis A. G. tvirtino, kad važiavo arčiau dešinio kelio krašto, o prieš įvykio vietą I. K. vairuojamas automobilis, važiavęs menama antra eismo juosta priešais jį, įvažiavo į nuotraukoje pažymėtos „c“ eismo juostos (kuria važiavo A. G.) ribas, dėl ko nukentėjusysis turėjo staigiai sukti į dešinę ir įvažiavo į bortelį. Vertinant šių asmenų parodymus teismas atsižvelgia į byloje nustatytos įvykio vietos duomenis (b. l. 43), iš kurių matyti, kad konkrečiai šioje vietoje eismo juostos nėra nubraižytos, gatvės praplatėjimas, kur atsiranda juostų žymėjimas ir papildomos eismo juostos, yra iš karto už vietos, kur A. G. automobilis įvažiavo į šaligatvio bortelį. I. K. tvirtina, kad A. G. iki šios vietos važiavo ne arčiau dešinio gatvės krašto, o per nuotraukoje pažymėtų „b“ ir „c“ juostų vidurį. Išvedus liniją teigtina, kad pagal I. K. parodymus iki įvykio vietos A. G. važiavo gatvės viduriu. Tačiau I. K. kartu tvirtino, kad prieš pat įvykio vietą A. G. bandė jį pasivyti, ketino jį lenkti, o tokiu atveju jo automobilis neabejotinai turėjo pasitraukti arčiau dešinio kelio krašto, nes priešingu atveju A. G. būtų atsitrenkęs į I. K. vairuojamo automobilio galinę dalį. Šiuo atveju vertintini ir liudytojos K. V., važiavusios A. G. vairuojamu taksi automobiliu, parodymai. Ji patvirtino, kad A. G. automobilis važiavo arčiau šaligatvio, kad jų automobilis buvo kitoje juostoje nei I. K., kad jiems iš dešinės važiavęs I. K. automobilis pradėjo daryti manevrą į juos, norėjo persirikiuoti į kitą eismo juostą, dėl ko taksi automobilio vairuotojas A. G. signalizavo garsu, privalėjo staigiai sukti. Jam buvo pradurta padanga. Šios liudytojos parodymai atitinka A. G. parodymus, taip patvirtindami ir papildydami vienas kitą. Šie asmenys parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų nurodytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina ir įvykio vietos nuotraukos. Teismas sprendžia, kad byloje yra pagrįstai nustatyta, jog I. K., vairuodamas automobilį Mazda 626, persirikiuodamas nedavė kelio automobiliui Toyota Corolla, važiuojančiam ta pačia kryptimi, ko pasėkoje automobilio Toyota Corolla vairuotojas buvo priverstas vengti susidūrimo, pasuko vairą į dešinę ir atsitrenkė į kelio bortelį bei sugadino ratą. Taip buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimai. Nustatyti I. K. veiksmai atitinka teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal Kelių eismo taisyklių 220 punktą, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu nė vienas su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis neturi eismo įvykio deklaracijos, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma švariame popieriaus lape, kuriame nurodomi su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai, transporto priemonės, eismo įvykio liudininkai, pateikiama informacija ir eismo įvykio aplinkybės patvirtinamos su eismo įvykiu susijusių eismo dalyvių parašais. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tiesiogine tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį, suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir sąmoningai ją ignoruodamas pasišalino iš įvykio vietos suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N63-2972/2010, Nr. N261-910/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-11-2012, Nr. 2AT-7-3-2013 ir kt.).

Nuo pat tyrimo pradžios I. K. nuosekliai teigė, kad nematė ir negalėjo matyti, jog įvykio vietoje už jo važiavęs A. G. apgadino savo automobilio dešinės pusės ratą. Šie parodymai iš esmės atitinka nustatytą įvykio situaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad kontaktų tarp automobilių nebuvo. Minėti I. K. parodymai vertintini kartu su nukentėjusiojo parodymais, kad ir jis pats ne iš karto suprato, kad jo automobilio ratas pradurtas, tai pastebėjo tik privažiavęs kitą sankryžą, kur stovėjo ir I. K. automobilis. I. K. paaiškino, kad kitoje sankryžoje A. G. pasiūlė jam susitarti, nes jam neva padarė kliūtį ir jis pradūrė padangą. Kadangi jis jokių manevrų nedarė, o taksi vairuotojas su pradurta padanga negalėtų važiuoti, pamanė, kad šis blefuoja. Iš liudytojo Nerijaus Pranckevičiaus parodymų taip pat seka, kad I. K. nesutiko sugrįžti į įvykio vietą, nes buvo toli nuvažiavęs ir savo veiksmų priežastiniu ryšiu nesiejo su jam nurodytais padariniais. Tai leidžia spręsti apie tiesioginės tyčios I. K. veiksmuose nebuvimą.

Svarbia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas laiko ir tai, kad iš įvykio vietos nuvažiavo ne tik I. K., bet ir A. G., todėl nubraižyti eismo įvykio vietos schemą, automobilių išsidėstymą iš karto po incidento buvo tapę neįmanoma. Todėl I. K. sugrįžimas į įvykio vietą pagal nukentėjusiojo ir policijos pareigūno reikalavimą įvykio dieną esminės reikšmės nebeturėjo, nes tai galėjo būti atlikta bet kuriuo kitu metu. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis įsidėmėjo I. K. vairuojamo automobilio valstybinius numerius, policijos pareigūnas susisiekė su I. K. telefonu, tad pastarajam jau įvykio dieną buvo aišku, kad tiek jo asmenybė, tiek jo vairuotas automobilis policijos įstaigai yra žinomi. Šie duomenys sustiprina padarytą išvadą, kad I. K., nesugrįždamas tą pačią dieną į įvykio vietą, nesiekė išvengti atsakomybės. Teismas sprendžia, kad I. K. veiksmai nesutrukdė ištirti nagrinėjamą įvykį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad I. K. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nebuvo įrodyta, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarimas keistinas: administracinio teisės pažeidimo bylos teisena I. K. atžvilgiu pagal pareikštą kaltinimą dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

I. K. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl jo parašo autentiškumo 2015-11-27 administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 10P-41495496-15 teigdamas, jog toje vietoje, kur yra „Asmens pasiaiškinimas ir pastabos, data, parašas“, yra pasirašyta ne jo parašu, antrame lape jo tikras parašas yra tik po jo raštiško paaiškinimo, tačiau skundą nagrinėjantis teismas šių aplinkybių netyrė, nes vadovavosi I. K. paaiškinimais, duotais teismo posėdžių metu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 6 punktu,

nutarė:

I. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarimo dalį, kuria I. K. taikyta administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį bei vadovaujantis ATPK 33 straipsniu skirta subendrinta administracinė nuobauda, ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. K. atžvilgiu pagal pareikštą kaltinimą dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti nesant šio pažeidimo sudėties.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Aušra Valinskienė