Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-27 · Administracinė byla Nr. I-502-386/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-27
Bylos Nr.
I-502-386/2014
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01877-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Albinas Raudonis
Kategorijos
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-502-386/2014Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01877-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.4.2; 11.9; 11.12; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui A. D.,pareiškėjo atstovui advokatui Albinui Raudoniui,atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei R. S.,

2014 m. gegužės 8 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1487 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 9 d. patikslintu skundu (b. l. 23-27) atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) teismo prašo:

- panaikinti Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2.)-1487 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas);

- įpareigoti Tarnybą užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą mirusio pareiškėjo tėvo J. D. įpėdinių atžvilgiu;

- kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas reguliavimas tiek, kiek jame nenumatyta galimybė atkurti nuosavybės teises mirusio pareiškėjo įpėdiniams, atsižvelgiant į tai, kad tokia galimybė numatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visų lygybės prieš įstatymą principui;

- priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Skundžiamu įsakymu nuspręsta nutraukti valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą J. D. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 2 d. pažymą Nr. P2-619 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ (toliau – ir Pažyma). Su skundžiamu įsakymu nesutinka ir mano, kad jis nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas paaiškina, kad atstovaudamas savo tėvą J. D. pagal įgaliojimą 2007 m. spalio 12 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas pagal Pažymą Tauralaukio kadastro vietovėje suformuoti lygiavertį 4,94 ha ploto žemės sklypą, valdytam nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad pareiškėjo tėvas 2010 m. birželio 5 d. mirė. Teigia, kad žemės suteikimo neatlygintinai procedūra Skundžiamu įsakymu nutraukta, motyvuojant tuo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir kiti galiojantys teisės aktai nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą mirusio piliečio vardu arba jo įpėdiniams. Mano, kad toks Skundžiamo įsakymo aiškinimas prieštarauja tiek Žemės reformos įstatymui, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 5.1 straipsnyje įtvirtintai paveldėjimo sampratai, tiek Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsnyje įtvirtintam visų lygybės prieš įstatymą principui bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes kitaip nei Žemės reformos įstatyme, atkurti nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį mirusių pareiškėjų įpėdiniams leidžiama.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 37-42) nurodo, kad su patikslintu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškina, kad valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, reglamentuoja Žemės reformos įstatymas, pagal kurio 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą mirusiojo piliečio, nors ir atitinkančio visus įstatymo reikalavimus, vardu negali būti suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas. Teigia, kad piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Žemės reformos įstatymas reglamentuoja skirtingus teisinius santykius tarp skirtingų kategorijų asmenų grupių. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose nagrinėjo teisės aktų, reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai santykius, atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teigia, jog skirtingi įstatymai reglamentuoja skirtingas teisines situacijas, todėl jų nuostatos neprivalo ir neturi sutapti, t. y. įstatymo leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingus reikalavimus nuosavybės teisių atkūrimui ir žemės suteikimui nuosavybėn neatlygintinai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. D. ir pareiškėjo atstovas advokatas Albinas Raudonius palaikė pareiškėjo patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė R. S. atsiliepimą į pareiškėjo patikslintą skundą palaikė ir prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl skundžiamo įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Byloje iš esmės ginčas kyla dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. (12VĮ-(14.12.2.)-1487 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ (b. l. 30). Skundžiamu įsakymu nuspręsta nutraukti valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūrą J. D. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 2 d. pažymą Nr. P2-619 „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“ (b. l. 45). Skundžiamas įsakymas priimtas įvertinus faktą, kad Pažymoje, kurią parengė Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius, nurodytas pilietis J. D. mirė (mirties data – (duomenys neskelbtini), duomenys iš Gyventojų registro), bei vadovaujantis tuo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir kiti galiojantys teisės aktai nenumato galimybės suteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą mirusio piliečio vardu arba jo įpėdiniams.

Pagal Pažymą J. D., kaip pilietis, kurio šeima buvo įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėto ūkio Lenkijos tuometinėje teritorijoje turėjo teisę gauti neatlygintinai 4,94 ha žemės ir dėl to byloje ginčo nėra. Pilietis J. D. 2007 m. rugsėjo 26 d. įgaliojimu (b. l. 46) įgaliojo savo sūnų pareiškėją A. D. tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą pagal Pažymą. Pareiškėjas A. D. savo tėvo J. D. vardu 2007 m. spalio 12 d Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą (gautas 2007 m. spalio 15 d. reg. Nr. R3-2984-(2.1) (b. l. 15, 47) pagal Pažymą suformuoti lygiavertį žemės sklypą Tauralaukio kadastrinėje vietovėje. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės departamento civilinės metrikacijos skyriaus 2010 m. birželio 17 d. išduotą mirties liudijimą AA Nr. 578813 (b. l. 92) pilietis J. D. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mano, kad valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūra neturėjo būti nutraukta ir valstybinės žemės sklypas neatlygintinai turi būti suteiktas J. D. įpėdiniams.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 punkto nuostatas vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų yra valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo redakcija Nr. X-1121) numatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-704-04). Žemės reformos įstatyme šeimos sąvoka nėra apibrėžta, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189-07 yra išaiškinta, kad taikant Įstatymo 7 straipsnio nuostatas, terminas „šeima“ turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 psl.).

Duomenų, jog pareiškėjo tėvui J. D., nuosavybėn neatlygintinai buvo suteikta žemė Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (ar kitais teisiniais pagrindais), byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas A. D. perkėlimo į Lietuvos Respubliką metu būtų buvęs įkeldintosios šeimos nariu. Pažyma buvo parengta esant gyvam J. D., tačiau šiuo metu pažyma negali būti realizuota, nes Žemės reformos įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai mirusiojo šeimos nario (J. D.) paveldėtojams, kurie perkėlimo į Lietuvos Respubliką metu nebuvo įkeldintosios šeimos nariais. Teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo patikslinto skundo argumentas, jog jis, būdamas mirusiojo J. D. paveldėtoju, turi teisę į neatlygintiną nuosavybės teisių suteikimą, nes Civilinio kodekso penktos knygos normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas siekia, kad žemės sklypo suteikimas nuosavybėn neatlygintinai pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą būtų sutapatinamas su nuosavybės teisių atkūrimu, vykdomu pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose yra skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti šio įstatymo siekiami tikslai, tarp kurių yra tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1189-07).

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentacija dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto taikymo yra neteisinga. Nurodyta teisės norma apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai žemės plotas piliečiams, kurie atitinka minėto įstatymo reikalavimus ir turi teisę, kad jiems būtų suteiktas nuosavybėn neatlygintinai žemės plotas. Tokiais kriterijais yra: 1) asmuo turi būti Lietuvos Respublikos pilietis; 2) Lietuvos Respublikos piliečio šeima turėjo būti įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų; 3) piliečio šeima iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritorija tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėjo turėti ūkį, iš kurio buvo įkeldinta. Minėta, kad remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatomis, neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas ir su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu, t. y. žemės sklypai gali būti suteikiami tik tiems piliečiams, kurie yra asmens, turėjusio nuosavybės teise žemę Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose ir po 1939 m. įkeldinto į Lietuvos Respublikos teritoriją, šeimos nariai. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas įkeldinimo metu buvo savo tėvo J. D. šeimos nariu (pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini)), todėl neturi teisės pretenduoti į valstybinės žemės sklypų suteikimą nuosavybėn neatlygintinai Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nustatyta, kad skundžiamas įsakymas priimtas kompetentingų viešojo administravimo subjektų, objektyviai išanalizavus, įvertinus faktinius ir juridinius ginčo situacijos aspektus, vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų bendrųjų reikalavimų, keliamų individualių administracinių aktų turiniui ir formai. Teisėjų kolegija, nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, konstatuoja, kad skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. (12VĮ-(14.12.2.)-1487 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Skunde nurodytais motyvais skundžiamą įsakymą nėra pagrindo panaikinti.

Skundžiamą įsakymą pripažinus teisėtu ir pagrįstu, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą – įpareigoti Tarnybą užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą mirusio pareiškėjo J. D. įpėdinių atžvilgiu, todėl šis reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 straipsnio 3 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A-525-2528-12).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas reguliavimas tiek, kiek jame nenumatyta galimybė atkurti nuosavybės teises mirusio pareiškėjo įpėdiniams, atsižvelgiant į tai, kad tokia galimybė numatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, prieštarautų Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui ir 29 straipsnyje įtvirtintam visų lygybės prieš įstatymą principui. Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, jog teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai šią administracinę bylą, nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodyto įstatymo dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasinaudojant minėta diskrecijos teise, atmestinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo A. D. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nelaikytina, jog sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ABTĮ 44 straipsnio prasme, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo A. D. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1487 „Dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procedūros nutraukimo“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

netenkinti pareiškėjo A. D. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Remigijus ArminasDalia GumuliauskienėLaimutė Jokubauskaitė