Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. P. atstovo advokato D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo M. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nubaustas už tai, kad 2015-10-22, apie 13.40 val. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius (toliau - Institucija), atlikus žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribų patikrinimą vietovėje, nustatė, kad jis savavališkai užėmė ir naudoja valstybinės žemės ((duomenys neskelbtini)) dalį prie jam priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini). 2015-10-22 Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 8ŽN-129-(14.8.66) užfiksuota, kad už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos taškų Nr. 1 ir Nr. 5, pažymėtų sklypo plane, M. P. savavališkai užėmė (duomenys neskelbtini) gatvės dalį, t. y. apie 7,30 m nuo jam priklausančio žemės sklypo ribos (taško Nr. 1) užtvėrė (duomenys neskelbtini) gatvės dalį medine su mūro stulpiukais tvora, įrengė vartelius. Taip pat jis, nuo jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos iki (duomenys neskelbtini) gatvėje įrengtų vartelių, išgrindė akmeninį takelį ir apie 8,20 m pločio teritoriją apsodino želdiniais. Tokiais veiksmais M. P. savavališkai užėmė valstybinę žemę ir pažeidė Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Skundo autoriaus teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, kad tvorą bei vartus joje statė M. P.. M. P. parodė, jog tvorą ir vartus statė ne jis. Jo nurodytų aplinkybių nepaneigia ir 2015-08-19 prašymas Institucijai, nes minėtas prašymas yra šablonas ir jame nėra konkrečiai įvardinti vartai ir tvora. Atstovo įsitikinimu, M. P. kaltės neįrodo ir kitų trijų institucijų raštai.

Be to, byloje nėra jokios valstybinę statybos priežiūrą vykdančios institucijos dokumento ar atlikto tyrimo duomenų, iš kurių būtų galima patikimai ir pagrįstai, o ne prielaidų ir nuojautų pagrindu spręsti, kas yra tvoros ir vartų statytojas, kada jie yra pastatyti, bei ar jie yra pastatyti ne savavališkai (teisėtai). Taip pat tvora ir vartai yra net ne prie M. P. sklypo, o savo 2 galais remiasi į visiškai kitus du gretimus sklypus - (duomenys neskelbtini) g. M. P. savo žemės sklypą Nr.66 naudotis gavo tik 1986-1989 metais, iki tol byloje aptariami tvora ir vartai jau buvo. Šią aplinkybę jis buvo ne kartą nurodęs tiek žodžiu (2016-02-02 ir 2016-04-22 posėdžių protokolai), tiek ir rašytiniame 2013-03-30 atsiliepime į Institucijos 2016-02-29 apeliacinį skundą.

Taip pat skunde nurodoma, kad 2005-06-14 buvo atlikti pirmieji (duomenys neskelbtini) g. kadastriniai matavimai, o jų duomenys 2005-08-03 buvo įvesti į Kadastro tvarkytojo Geoduomenų bazę. Iš šių duomenų matyti, kad protokole įvardinti „mediniai vartai“ jau yra pažymėti „(duomenys neskelbtini) g. dangos ir želdinių“ brėžinyje. Apelianto įsitikinimu Institucija ir, jei reikalinga, nukentėjusysis teismui turi pateikti neginčijamus įrodymus, kad buvo padarytas administracinės teisės pažeidimas. Apeliantas neturi pareigos įrodyti savo nekaltumą. Tai ne vieną kartą konstatuota Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose Nr. N9-62-677/2006, N575-2796/2011, N575-2787/2011, N575-1552/2011, N756-1029/2010 ir daugelyje kitų. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir jo sąlygotu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai

Skunde nesutinkama ir su teismo išvadomis dėl akmenimis grįsto takelio ir želdinių valstybinėje žemėje: Institucija privalėjo įrodyti teisės aktų numatytą pažeidimo sudėtį, tačiau Institucija nepateikė visiškai jokių įrodymų apie jos ar kitų asmenų interesus ir jų pažeidimą. Nelaikytina, kad šis pažeidimas yra akivaizdus, jei veiksmai, kuriuos Institucija ir teismas laiko pažeidimu, yra atliekami tvarkant aplinką prie savo žemės sklypo. Negali būti konstatuojamas ir įstatymo nedraudžiamas veikimas, vienu ir tuo pačiu veikimu padarant kartu ir kitą, - draudžiamą veiksmą. Tokia situacija nelaikytina pažeidimu, o be to, joje nėra tyčios elemento. Kaip ir nurodė teismas turi būti įrodytas ne tik pats žemės užėmimo faktas, bet ir asmens tyčia sąmoningai ir savavališkai užimti ir naudoti valstybinį ar privatų žemės sklypą. Šiuo atveju M. P. išgrindė akmenimis bei apsodino dalį valstybinės teritorijos šalia netoli savo žemės sklypo, nesiekdamas apriboti kitų asmenų patekimą į minėtą valstybinę žemę ar apriboti kitų asmenų naudojimąsi šia valstybine žeme. Priešingai, minėta teritorija ir šiuo metu yra prieinama tiek Institucijai (valstybinės žemės patikėtiniui), tiek valstybinės žemės savininkui – valstybei (bet kuriems jos atstovams), tiek ir bet kuriam visuomenės nariui. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino, kad M. P. tam, kad sustabdyti žemės gabaliuko eroziją apsodino želdiniais, o takelį išpylė, kad būtų saugu vaikščioti.

ATPK 250 straipsnio 1 punktas numato, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – ATPK numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinį teisės pažeidimą, visuma. Administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta administraciniu teisės pažeidimu, o kaltas asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties. Todėl Institucijai neįrodžius ir byloje nenustačius inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties, byla turi būti nutrauktina ATPK 250 straipsnio 1 punkto pagrindu.

M. P. atstovo advokato D. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vieni iš ATPK 248 straipsnyje nustatytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas, spręsdamas dėl M. P. kaltės buvimo, ištyrė ir įvertino byloje esančią rašytinę medžiagą, taip pat ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, apklausė institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. P. kaltės, įvykdžius ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, padarytos argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą.

Aukštesnysis teismas pažymi, kad apelianto subjektyvus faktinių aplinkybių vertinimas ir interpretavimas nėra pagrindas teismo išvadas laikyti neteisėtomis ir nepagrįstomis. Nors M. P. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 straipsnio 1 dalyje, padarymo neigia, tačiau jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais, iš dalies paties M. P. parodymais. M. P. 2016-02-02 teismo posėdyje parodė, kad sklypą (duomenys neskelbtini) g. 66, įsigijo 1986 m. Tuo metu vartai buvo, o tvorą statė apie 1999 m. Be to, M. P. parodė, jog dalį valstybinės žemės apsodino želdiniais ir žolė bei takelį išpylė akmenukais. Taip pat M. P. padaryto pažeidimo faktą patvirtina ir Institucijos atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu. 2015 m. birželio 17 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus žemės naudojimo patikrinimo aktas patvirtina, kad patikrinimo metu nustatyta, jog žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas Nekilnojamo turto registre pagal parengtus kadastrinius matavimus, kurie atlikti vietinėje koordinačių sistemoje. Už žemės sklypo ribos tarp taškų Nr. 1 ir 5, pažymėtų sklypo plane, užimta valstybinės žemės dalis – pravažiavimas į (duomenys neskelbtini) gatvę. Nuo taško Nr. 1, pažymėto sklypo plane, už 7,30 m yra užtverta medinė su mūro stulpiukais tvora. Nuo to pačio taško Nr. 1 į gatvės pusę užimta apie 8,20 m pločio teritorija, kuri apsodinta želdiniais. Ties varteliais link sklypo ribos tarp taškų 1-5 išgrįstas akmenimis takelis. Taip pat byloje esantis M. P. prašymas patvirtina, kad jis Nacionalinei žemės tarnybai pasižadėjo iki 2015-09-01 pašalinti užtvarus. Tačiau 2016 m. spalio 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus žemės naudojimo patikrinimo aktas patvirtina, kad ankstesniuose žemės naudojimo patikrinimo aktuose surašyti pažeidimai nepašalinti. Šiuo patikrinimo aktus patvirtina ir byloje esančios foto nuotraukos. Apeliacinė instancijos teismas sprendžia, kad priešingai nei nurodo advokatas skunde, M. P. padaryto pažeidimo faktą patvirtina Kauno savivaldybės, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 2000 m. gegužės 17 d. bei Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus 200 m. rugpjūčio 28 d. ir 2000 m. vasario 24 d. pranešimai M. P..

Taigi šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad M. P. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. P. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teisme išsakytus ir apeliaciniame skunde atkartotus argumentus aukštesnės instancijos teismas vertina, kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Pažymima, kad iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių naujų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi atskiri proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir M. P. atstovo advokato D. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.