- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- I-3927-580/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06779-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- AB „Lesto“
- Advokatai
- Julija Kirkilienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. S. prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 3 738,75 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013-01-17 redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.
Paaiškino, kad 2012-10-31 Energetikos ministerija išdavė I. S. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3224 (toliau – Leidimas plėsti). Seimas 2013-01-17 priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – Pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas). Šie įstatymai įsigaliojo 2013-02-01 ir iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą.
Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 4 ir 7 dalyse buvo nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Taip pat Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įgyvendinant šias nuostatas, Apraše buvo nustatyta, kad elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taikomas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojantis Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas didžiausias fiksuotas tarifas. Ankstesnėje Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijoje buvo nustatyta, jog numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Pakeitimo ir papildymo įstatymas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.
2013-05-28 Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1752 (toliau – Leidimas gaminti). Remdamasi aktualiomis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatomis, I. S. 2013-10-24 su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis). Atsižvelgiant į Seimo pakeistą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, pareiškėja buvo priversta sudaryti sutartį su AB „Lesto“ visai kitomis sąlygomis nei nustatė ankstesnė šio įstatymo redakcija bei Aprašas.
I. S. turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas lygus 1,44 Lt/kWh. Seimui pakeitus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, pareiškėjai buvo pritaikytas tarifas 2013 m. II ketvirčiui, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58, ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, tačiau mažesnė arba lygi 100 kW, t. y. tarifas lygus 0,69 Lt/kWh.
I. S. pagrįstai tikėjosi, kad pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012-02-06 nutarime Nr. 03-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą. Tvirtina, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėja, nors ir investavusi nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją, taigi, jai dėl galimai neteisėtų Seimo veiksmų atsirado žala.
I. S. mano, kad neteisėtais veiksmais laikytinos Seimo priimtos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013-01-17) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Remiantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi ir Aprašo 8.2 bei 9 punktais, pareiškėja, prašydama leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Pakeitimo ir papildymo įstatymą ir I. S. pasirašius Sutartį, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis Leidimo gaminti gavimo dieną, pareiškėja patyrė žalą. Daro išvadą, kad Lietuvos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį įstatymo nuostatas, galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė I. S. teises ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė 3 738,75 Lt žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui. Teisingumo ministerija, Vyriausybei svarstant Pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą bei Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų, kuriose nurodė, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1994-08-11 nutarimu Nr. 728, ir Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244, (nesilaikyta tvarkos ir terminų). Siekiant įrodyti neteisėtus veiksmus šioje situacijoje, t. y. patikrinti Seimo priimto Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies konstitucingumą, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime konstatuodamas, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti, išaiškino, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ar kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. Atsižvelgiant į šią situaciją, jei Konstitucinis Teismas pripažintų, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, teismas turėtų įvertinti Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai, galios nukreipimo į praeitį. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, Sutartis dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo įsigaliojimas.
Nesant Seimo neteisėtų veiksmų, pareiškėja nebūtų patyrusi žalos, todėl priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti. Negautos pajamos per penkių mėnesių laikotarpį sudaro 3 738,75 Lt. Mano, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, tiesiogiai užtikrinamo Konstitucijos. Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimą dieną), ne tik galimai pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išduota daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Įstatymo projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje lems ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą.
Pažymėjo, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013-02-01 redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti bei numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 15 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012-07-18 nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Pakeitimo ir papildymo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Seimui priėmus Pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Viešas interesas tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėja galimai patyrė ar patirs nuostolių.
Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina bendrojo intereso reikalavimą taikyti principo lex retro non agit išimtį. Nuo 2012 m. vasaros Lietuvoje buvo viešai platinama informacija apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Taigi, buvo pagrindas numatyti nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, būsimą reglamentavimo pakeitimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota bei privaloma valstybėms narėms praktika, kad, kai bendras interesas reikalavo priimti Pakeitimo ir papildymo įstatymą, pareiškėja negali remtis teisėtu lūkesčių apsaugos principu ir lex retro non agit principas netaikytinas.
Mano, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintu naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ tvirtindama supirkimo tarifą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, ir Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, veikė pagal teisės aktus reglamentuojančius jų veiklą.
Atkreipė dėmesį, kad Energetikos ministerija 2013-01-11 raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013-01-09 rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas. Pažymėjo, kad atidėjus įstatymų įsigaliojimo datą, per atidėjimo laikotarpį dar išaugtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nustatyta tvarka pateiktų prašymų gauti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius.
Pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas 2013-01-07 buvo įkeltas į Seimo teisės aktų informacinės sistemos (toliau – TAIS) Projektų registravimo posistemę. Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244, 4 punktas nustatė, kad dėl TAIS Projektų registravimo posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl projekto. Vyriausybė 2013-01-14 nutarimo Nr. 23 1 punktu nutarė pritarti Pakeitimo ir papildymo įstatymo, Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektams ir pateikti juos Seimui.
Tvirtina, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, Energetikos ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimo gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu.
Atsakovas nemano, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, ta apimtimi, kuria elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną galiojančiu tarifu, o ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną, galiojančiu tarifu, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams principams, todėl nemato poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šie teisės aktai prieštarauja nurodytam Konstitucijos straipsniams bei principams.
Pažymėjo, kad akivaizdi papildomo kasmetinio Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio, viršijančio 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, grėsmė, pagrindžia būtinos teisinės priemonės – Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimą. Šiuo įstatymu įgyvendinama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012-12-31 pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Taigi, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto tikslas yra viršytas septynis kartus.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013-10-11 nutarimu Nr. O3-442 nustatytos 2014 metams viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos patvirtina, kad Seimas 2013-01-17 priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą, pasielgė pagrįstai, jo veiksmai nelaikytini neproporcingais, ši teisinė priemonė nevaržo asmens teisių labiau, negu reikia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslams pasiekti.
Atsakovo nuomone, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas. Viešuoju interesu pripažintina ir galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius, iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.
Pažymėjo, kad teisės doktrinoje nustatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės veiklos rizikos tenka pačiam verslininkui. Elektros energijos vartotojas turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A143-2834/2013.
Pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas įgyvendina 2009-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/3 0/EB“ (toliau – Direktyva), bei kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvoje kiekvienai ES valstybei narei nustatyti privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį 2020 m. turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siekiama užtikrinti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus ir ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. Direktyvos preambulės 25 punkte deklaruojama, kad tam, kad nacionalinės paramos schemos tinkamai veiktų, itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. Suteikiant Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai galimybę greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo panaikintas.
I. S. ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą Sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie pateiktą ieškinį dėl Sutarties sąlygų. Šalys laisvai sudarė Sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises bei pareigas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją, naujas reiškinys Lietuvoje. Šiuo metu atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ paliko skundo reikalavimų pagrįstumą spręsti teismui. Paaiškino, kad vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir Aprašo 14.1 punktu, trečiasis suinteresuotas asmuo, elektros energijos gamintojo pageidavimu, privalomai turi supirkti elektros energijos gamintojų, kuriems leidimas gaminti elektros energiją išduotas nuo 2011-05-24, eksploatuojamose, ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios, elektrinėse visą pagamintą elektros energiją. 2013-10-24 UAB „Lesto“ ir pareiškėja sudarė Sutartį, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh, nustatytas galiojančiuose teisės aktuose, t. y. patvirtintame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013-02-28 nutarime Nr. O3-58. Mano, kad AB „Lesto“ tinkamai vykdo Sutartyje nustatytus įsipareigojimus: už Sutarties 5 skyriuje bei Specialiojoje dalyje nurodytą kainą superka visą pareiškėjos elektrinėje pagamintą ir patiektą į trečiojo suinteresuoto asmens elektros tinklus elektros energiją, o, sudarydama Sutartį, AB „Lesto“ vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti teisės aktais ar pažeistų pareiškėjos teises ar teisėtus interesus, neatliko.
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos I. S. padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjos nuomone, Pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, o jo projektas parengtas ir pateiktas Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Mano, kad Pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatos pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius ir interesus, lemia finansinius nuostolius.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija, atsižvelgusi į I. S. 2012-08-10 prašymą (b. l. 44), 2012-10-31 išdavė pareiškėjai leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3224. Šiame leidime nurodyta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,02976 MW. Leidimu plėtoti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 50).
I. S. 2013-04-25 pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 49). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-04-24 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-39490 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 51). Energetikos ministerija 2013-05-28 pareiškėjai išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1752 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,029645 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėtoti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 13).
Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Viena iš skatinimo priemonių yra fiksuotas energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifas (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, kiek jų nereglamentuoja šis ir (ar) kiti įstatymai, vadovaudamasi šio įstatymo reikalavimais, nustato Vyriausybė.
Pažymėtina, kad Leidimo plėtoti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjai procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Taigi, gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui atsižvelgiant į Leidimo plėtoti išdavimo metu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytus tarifus.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas. Pagal šios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalį, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.
Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėja. I. S. reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo reiškia teigdama, kad jos teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasi, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.
Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.
Atsakovui buvo pateikta apie 15 000 prašymų, pagal kuriuos turėjo būti įrengta apie 450 MW galios elektrinių. Šiuo metu kainos už kilovatvalandę padidėjimas nėra žymus, nes buvo išduota tik 259 leidimai gaminti elektros energiją, o net 10 000 prašymų palikti neišnagrinėti. Atsakovo atsiliepimo 3 lape pateikta lentelė rodo elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą net 5,4 ct už kilovatvalandę, jei būtų pradėjusios veikti visos pagal prašymus dėl leidimų plėtoti išdavimo pastatytos elektrinės ir įrengtoji galia būtų pasiekusi 450 MW.
Išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad šiai institucijai yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas. Pareiškėja, pasirinkusi tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.
Priimdamas sprendimą šioje byloje, teismas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, vadovaujasi teisės išaiškinimais, kurie pateikiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Nors nagrinėjamoje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pareikšti reikalavimai yra skirtingi, tačiau savo esme abi bylos yra tokios pačios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje reikalauti įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti įrašyti sąlygą, jog parduodant elektros energiją būtų taikomi fiksuoti tarifai, galioję Leidimo plėtoti išdavimo metu, tuo tarpu šioje byloje prašoma priteisti skirtumą tarp fiksuotų tarifų, kurie būtų galioję, jei Pakeitimo ir papildymo įstatymas nebūtų priimtas ir realiai taikomas. Taigi, abiejose bylose yra siekiama, jog būtų taikomi iki Pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimo nustatyti fiksuoti tarifai, o tai rodo abiejuose bylose nagrinėjamų teisinių santykių tapatumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra pasisakyta dėl turtinių teisių atsiradimo momento nuo leidimo plėtoti išdavimo, įvertinti dėl teisės įgyvendinimo kilę teisėti lūkesčiai ir kartu jie paneigti remiantis proporcingumo bei vartotojų apsaugos, o taip pat asmens ir visuomenės interesų derinimo principais. Tai rodo, jog buvo įvertinti ir pareiškėjos šioje byloje nurodyti motyvai.
Leidimas plėsti pareiškėjai išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti I. S. išduotas 2013-05-28, t. y. galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėja į Energetikos ministeriją kreipėsi su 2013-04-25 prašymu, taigi taip pat galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2013-01-17 redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Pažymėtina, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjai nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jai taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėja neakcentavo, kad jos pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta I. S., remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Pareiškėja neįrodinėjo fakto ir neteikė įrodymų, kad elektros energijos gaminimas jai tapo nuostolingu ar kad investicijos į elektrinę niekada arba itin vėlai atsipirksiančios. Taigi, dėl pasikeitusio reguliavimo ji prarado dalį pelno už elektros energijos pardavimą. Šis praradimas palyginus su elektros energijos vartotojų teise į pagrįstas elektros energijos kainas, nėra reikšmingas.
Pareiškėja nurodo, kad turtinę žalą jai sukėlė Seimas, priimdamas Pakeitimo ir papildymo įstatymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, tačiau Seimas, leisdamas įstatymus, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir negali būti laikomas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, pareiškėjos ginčijami Seimo veiksmai, galimai jai sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalyku, todėl teismas pareiškėjos nurodytų Seimo veiksmų neanalizuoja.
Teismui konstatavus, kad Leidimą gaminti Energetikos ministerija priėmė remdamasi jo išdavimo metu galiojusia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti Energetikos ministerijos darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei turtinės žalos priteisimui. Atmestus šį skundo reikalavimą, negali būti tenkinamas ir reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. I. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
I. S. taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismui su prašymu ištirti, ar Pakeitimo ir papildymo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.
Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Pakeitimo ir papildymo įstatymo normos konstitucingumo nekyla. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje Nr. A143-2834/2013 taip pat buvo nagrinėjama bei atmesta galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl teisėkūros proceso pažeidimo galėtų būti svarstomi tik Konstitucinio Teismo sprendžiant įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą, o ne nagrinėjamas teismų sistemoje veikiančių teismų. Kadangi nebuvo nustatytas galimas Pakeitimo įstatymo prieštaravimas Konstitucijai, teismas šioje byloje daro išvadą, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis I. S. prašymas taip pat atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.