Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant pareiškėjui V. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 103 588 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 12) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2014 m. kovo 12 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose nežmoniškomis, privatumą, garbę žeminančiomis, nehigieniškomis sąlygomis. Tvirtino, kad kamerose nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, be to, didžiąją kameros ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl judėjimui kameroje nebuvo vietos, nuolat teko sėdėti arba gulėti lovoje. Dėl kamerų perpildymo buvo tvanku, trūko privatumo. Daugumos kamerų natūralus apšvietimas buvo netinkamas, nes ant langų buvo uždėta tamsinta plėvelė, todėl kamerose buvo prietema, kuri trukdė atlikti kruopštumo reikalaujančius darbus, t.y. analizuoti dokumentus, skaityti laiškus, knygas, rengti įvairius raštus teismui, taisyti drabužius, dėl to skaudėjo akis ir pablogėjo regėjimas. Kamerose buvo tik mechaninė ventiliacija, kuri dėl per didelio kalinamųjų skaičiaus buvo neefektyvi, dėl oro trūkumo pareiškėjas nuolat prakaitavo, duso, negalėjo užmigti, svaigo ir skaudėjo galvą, atsikeldavo neišsimiegojęs, užgulta nosimi, išdžiūvusia gerkle. Sanitarinis mazgas kamerose buvo netinkamai įrengtas, jis buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto plokštėmis, tačiau ne iki pat kameros viršaus, todėl iš jo sklisdavo nemalonus kvapas bei garsai, toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo privatumą. Kamerose nebuvo šilto vandens, todėl išsiskalbti apatinius drabužius, nusiprausti, valytis dantis, išsiplauti indus turėjo po šaltu vandeniu. Tvirtino, kad jo teisė į sveiką higienišką aplinką buvo pažeista dar ir dėl to, kad nusiprausti po šiltu vandeniu jis galėjo tik kartą per savaitę 15 minučių, to nepakako išsimaudyti ir išsiskalbti apatinius drabužius. Drabužių džiovykla buvo įrengta tualete, kuri buvo labai maža, jos neužteko visiems kameroje kalintiems asmenims, todėl drabužius tekdavo džiovinti ant gultų, spintelių, langų grotų, dėl to kamerose tvyrojo didelė drėgmė. Kamerose nebuvo baldų (spintų, dėžių), skirtų laikyti asmeninius drabužius ir daiktus, todėl juos laikydavo krepšiuose po lova. Dėl didelės drėgmės kamerose drabužiai įgydavo specifinį drėgmės kvapą, pelydavo. Kamerų stalas buvo skirtas pavalgyti 4-5 asmenims, pareiškėjas turėdavo laukti eilėje, todėl valgydavo atšalusį maistą. Kamerose nebuvo šaldytuvų, todėl maistas greitai sugesdavo. Nusipirkti būtinų maisto prekių buvo galima tik kartą per savaitę. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė maitintis sveiku, higienišku maistu. Tvirtino, kad dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, todėl nebuvo sudarytos sąlygos į jas patekti. Antro aukšto lovos neturėjo šoninių apsaugos tvorelių, todėl ne kartą buvo iškritęs iš lovos. Nurodė, kad kai kuriose kamerose buvo pelėsis, sienų dažai atsilupę, nuo sienų ir lubų atkritę tinko gabalai. Jo buvimo laikotarpiu kamerose nebuvo atliktas kasmėnesinis sanitarinis valymas. Kameras valėsi patys. Jokių priemonių, skirtų kamerų valymui bei indų plovimui, išskyrus sodą, nebuvo duodama. Pasivaikščioti buvo išvedamas tik vienai valandai per parą, nors dėl sveikatos problemų, apie kurias žinojo atsakovo atstovas, galėjo būti vedamas pasivaikščioti ilgesniam laikui. Dėl tokių kalinimo sąlygų tarp kalinamųjų nuolat tvyrojo įtampa, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas pasidarė irzlus, nervingas, jam skaudėjo galvą, negalėjo tinkamai išsimiegoti, jautė emocinę depresiją. Kalėdamas Kauno TI pareiškėjas patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai. Dėl neužtikrinto privatumo tapo užsidaręs, jaučia padidėjusią fobiją uždarai, tamsiai aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą vertino 103 588 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Atsiliepime į Kauno TI atsiliepimą (b.l. 101) pareiškėjas nurodė, kad nežmoniškų sąlygų Kauno TI pagrįstumą patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, priimtas pagal pareiškėjo peticiją Nr. 41252/12. Pareiškėjas jo skundo reikalavimui prašo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje senaties terminas nėra nustatytas, todėl negali būti taikomas ir nacionalinėje teisėje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 14-21) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui kalint Kauno TI didžiąją dalį laiko jam buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto norma. Mažesnio nei nustatyta gyvenamojo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas pakankamai trumpais laikotarpiais, tai negalėjo sukelti didelio neigiamo poveikio jo sveikatai. Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymą mažesnio nei nustatytas gyvenamasis plotas sąlygomis lėmė objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Nurodė, kad pareiškėjas, kalėdamas Kauno TI, galėjo kiekvieną dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, jam buvo suteikta galimybė lankytis koplytėlėje, bibliotekoje, sporto kiemelyje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Tokiomis priemonėmis Kauno TI stengiasi kiek įmanoma mažinti laisvės apribojimo sąlygų poveikį. Kamerose įrengti stalai, suoliukai, sanitariniuose mazguose – lentynos higienos priemonėms sudėti. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose turi būti įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Indams ir kitiems reikmenims plauti kalintiems išduodami šveitimo milteliai, šalinantys riebalus. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys kalinamieji, tvarkai palaikyti įrankiai ir inventorius laikomi kamerose, kalinamiesiems išduodamos priemonės, tarp kurių ir priemonės, skirtos kriauklių ir unitazų valymui ir dezinfekavimui. Nustatyta tvarka kamerose periodiškai atliekamas pagrindinis tvarkymas. Kauno TI remontas atliekamas pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus finansavimą, be to, kameros dažnai niokojamos pačių kalinamųjų. Kalinamiesiems Kauno TI suteikiama teisė vieną kartą per savaitę pasinaudosi šiltu dušu. Sanitariniai mazgai kamerose atskirti ne žemesne kaip 2,1 m. aukščio sienele, juose yra įrengta ištraukiamoji oro sistema. Kameros, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus, tai atitinka galiojantį reisinį reglamentavimą. Pripažino, kad dalis antro ir trečio aukšto kamerų langų aptraukti plėvele, tačiau jos skaidrumas pakankamas, kad įeitų dienos šviesa. Esant reikalui, kalinčių asmenų prašymu, įjungiamas dirbtinis apšvietimas ( kuris būna įjungtas iki 9.00 ir po 16 val.), tačiau tokių pareiškėjo prašymų nebuvo gauta. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, t.y. sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendime, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, konstatavo, kad laikant pareiškėją Kauno TI nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (peticijos Nr. 41252/12). Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno TI veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis patvirtinančius, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2014 m. birželio 12 d. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepatikslino laikotarpio, už kurį kildinama Kauno TI neteisėtais veiksmais jam padaryta neturtinė žala, todėl byloje nagrinėtinos pareiškėjo kalėjimo Kauno TI sąlygos jo skunde nurodytu laikotarpiu – nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2014 m. kovo 12 d.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei pareiškėjo skunde nurodytus patirtus kalinimų sąlygų sukeltus neigiamus fizinius ir psichologinius neigiamus psichologinius padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Priešingai, pažymėtina, kad 2012 m. liepos 3 d. pareiškėjas padavė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui (http://lrv-atstovas-eztt.lt/uploads/BAGDONAVICIUS_2016_judgment.pdf), skųsdamasis dėl suėmimo sąlygų Kauno TI –perpildytų kamerų ir netinkamos sveikatos priežiūros. Ši aplinkybė, teismo nuomone, duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad kreipdamasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, pareiškėjas suprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 2 d. (b.l. 11), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.

Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties, laikytini nepagrįstais.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nesutiko, kad jo reikalavimui būtų taikoma ieškinio senatis, tačiau neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2014 m. kovo 12 d.

Pastebėtina, kad pareiškėjo argumentai, kuriais jis savo teisių pažeidimą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu, priimtu išnagrinėjus jo peticiją (peticijos Nr. 41252/12), nepagrįsti, nes šiame sprendime nebuvo analizuotos kalinimo sąlygos Kauno TI ir pareiškėjo peticija šia apimtimi buvo nepriimtina pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjo kameros kortelės (b.l. 22-24) bei atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 11-197 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b.l. 25-51) patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 205 ir 227.

Nustatyta, kad reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas viso 62 paras. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Darytina išvada, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Kauno TI, 62 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kamerose buvusių baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Be to, tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad dėl patalpų perpildymo ventiliacija buvo nepakankama, todėl kamerose trūkdavo oro, buvo drėgna. Teismo nuomone, šie nepatogumai (nepakankama ventiliacija, oro trūkumas, drėgmė) sietini su gyvenamųjų patalpų ploto trūkumu (perpildymu), todėl ši aplinkybė nevertinama kaip atskiras žalos padarymo pagrindas, o vertintina kaip gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nurodydamas, kad jis tinkamai nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, tvirtino, kad tokia sanitarinio mazgo įranga žemino jo orumą, neužtikrino privatumo.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (2,10 m.), jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b.l.60-62), tai atitinka Taisyklių 14.5. punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo, o tuo pačiu buvo užtikrintas jo privatumas.

Neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės tinkamai nusiprausti po dušu kartą per savaitę pažeidimą, tvirtindamas, kad skiriamo 15 minučių laiko nusiprausti dušinėje nepakako, nes per šį terminą dar reikėjo išsiskalbti apatinius drabužius.

Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-72, 107 punkte. Šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.

Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. I-209 (toliau – ir Aprašas)(b.l. 65-66) , 9 punkte nurodyta, kad į dušą vedami visi kameroje esantys suimtieji ir nuteistieji vienu metu. Kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (Aprašo 13 p.). Esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min. (Aprašo 14 p.).

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad sudarydamas galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę ne trumpiau nei 10 minučių pasinaudoti dušu, atsakovo atstovas galiojančių teisės aktų nuostatų nepažeidė, toks laikas buvo pakankamas nusiprausti ir išsiskalbti apatinius drabužius, todėl nėra pagrindo šiame kontekste konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo šilto vandens, todėl išsiskalbti apatinius drabužius, nusiprausti, valytis dantis, išsiplauti indus turėjo po šaltu vandeniu.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punkto nuostatas, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šioje teisės normoje nėra įtvirtintas reikalavimas įrengti karšto vandens tiekimo sistemą kamerose, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens kamerose nebuvimo.

V. B. savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, jog dalies kamerų, kuriose jis kalėjo, langai buvo neskaidraus, tamsinto stiklo, todėl patalpoje buvo netinkama dieninė apšvieta.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dalies kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, stiklai buvo padengti tamsinta plėvele. Duomenų, paneigiančių, kad kamerų Nr. 205 ir 227 langai buvo padengti plėvele, nepateikė, todėl byloje nepaneigta, kad šių kamerų langai buvo padengti tamsinta plėvele, tai vertintina kaip Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kai kuriose kamerose buvo pelėsis, sienų dažai atsilupę, nuo sienų ir lubų nukritę tinko gabalai, jo buvimo laikotarpiu kamerose nebuvo atliktas kasmėnesinis sanitarinis kameros valymas, Kauno TI neskirdavo valymo priemonių.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 56 p. gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (Higienos normos HN 76:2010 28 p.).

Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Pagal Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) nuostatas nuteistiesiems asmenims, esantiems kamerų tipo patalpose, turi būti išduodamos priemonės indams plauti pagal jų vartojimo instrukcijoje nurodytas normas.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, sienų ir lubų būklę pareiškėjo buvimo jose metu. Tuo pačiu pažymėtina, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl pelėsio, netvarkingų kamerų sienų ir lubų dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų kamerų sienų ir lubų bei pelėsio atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, jog kameras Kauno TI tvarko patys nuteistieji ar suimtieji, Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kurioje gyvena, tvarkos apraše, patvirtintame Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88, nustatyta tvarka (b.l. 77). Indų plovimui ir kamerų tvarkymui kamerai mėnesiui išduodamas 1 vienetas šveitimo miltelių (sanitarinio skysčio) (b.l. 52, 71, 74). Pagrindinis gyvenamųjų patalpų valymas Kauno TI vykdomas pagal Pagrindinio gyvenamojo patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. I-99, nuostatas, kurio 4 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka toje gyvenamojoje patalpoje esantys suimtieji ir nuteistieji. Šio Aprašo 9 punkte nurodyta, kad pagrindinis patalpų valymas atliekamas darbo dienomis kartą per mėnesį nuo 10 iki 15 mėnesio dienos. Apie pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo datą suimtuosius ir nuteistuosius informuoja ir reikalingu valymo inventoriumi ir medžiagomis aprūpina Socialinės reabilitacijos skyriaus būrių viršininkai (Aprašo 7 p.).

Byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad minėtų aktų nuostatų Kauno TI nėra laikomasi, taip pat duomenų, kad dėl neišduodamų valymo ar indų plovimo medžiagų, dėl neorganizuojamo pagrindinio gyvenamosios patalpos valymo, pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI pareigūnus ar administraciją, o šie jo prašymų netenkino, todėl nesant tokių duomenų, negalimas atsakovo neteistų veiksmų, tariamai neišduodant kamerų valymo ir indų plovimo priemonių bei neorganizuojant pagrindinio kamerų valymo, konstatavimas.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl kamerų aprūpinimo baldais, nurodydamas, kad kamerose nebuvo spintų, dėžių rūbams ir asmeninimas daiktams susidėti, stalas buvo pritaikytas tik 4 – 5 asmenims. Taip pat nurodė, kad kamerose buvusi drabužių džiovykla, kuri buvo įrengta sanitariniame mazge, buvo per maža drabužiams džiovinti.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 - 14.9. punktuose, reglamentuojančiuose kameros įrengimą, nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba.

Aprūpinimo normose nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti viena metalinė lova vienam laikomam asmeniui, stalas, taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, taip pat kameroje turi būti viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė ir elektrinis virdulys.

Akivaizdu, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimas kameroje įrengti spintą drabužiams ar daiktams susidėti, taip pat įrengti drabužių džiovyklą, nėra įtvirtintas, taip pat nurodyta, jog po lova dėžė asmeniniams daiktams susidėti gali, o ne privalo būti įrengiama. Atsakovo atstovo pateiktos kamerų fotonuotraukos (b.l. 56-67) patvirtina, kad kamerų įranga atitinka aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl spintos, dėžės drabužiams ir asmeniniams daiktams susidėti kamerose nebuvimo bei per mažos drabužių džiovyklos, atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad kamerose Nr. 205 ir 227 ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo 3-4 asmenys (b.l. 47-49), byloje esančios nuotraukos patvirtina (b.l. 56-57), kad tokiam skaičiui asmenų kamerose įrengti stalai buvo pakankami, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl stalų dydžio yra nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose lovos buvo dviaukštės, tačiau ant jų nebuvo kopėtėlių, todėl nebuvo sudarytos sąlygos į jas patekti. Antro aukšto lovos neturėjo šoninių apsaugos tvorelių, todėl ne kartą buvo iškritęs iš lovos.

Aprūpinimo normose nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Jokių kitų reikalavimų lovoms (pvz. reikalavimo įrengti kopėtėles, apsaugos tvoreles) nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta.

Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas vertinamosiose kamerose gyveno antrame lovos aukšte, kad dėl lovų eksploatacijos keliamų nepatogumų, ar perkėlimo į pirmo aukšto lovą būtų kreipęsis į Kauno TI pareigūnus ar administraciją, todėl spręstina, kad gyvenimo sąlygos ginčo kamerose jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Kauno TI pareigūnų veiksmai.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su negalėjimu kamerose laikyti greitai gendančius maisto produktus, atsakovo atstovui neįrengiant šaldytuvo arba neleidžiant apsipirkti būtinų maisto prekių du kartus per savaitę.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 - 14.9. punktuose bei Aprūpinimo normose, reglamentuojančiose reikalavimus kamerų įrengimui, nėra numatytas reikalavimas įrengti kameroje šaldytuvą, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl šaldytuvo nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 86 punkte nurodyta, jog tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal Taisyklių 88 punktą, kiekvienam suimtajam, turinčiam teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, išduodamas prašymo blankas, kurį suimtasis užpildo ir atiduoda personalui. Taigi, aukščiau nurodytų teisės normų analizė, duoda pagrindą daryti išvadai, jog, suteikdamas galimybę pareiškėjui kartą per savaitę apsipirkti maisto produktų, atsakovo atstovas minėtų teisės normų reikalavimų nepažeidė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas siekė, jog jam būtų leista apsipirkti maisto produktų du kartus per savaitę, todėl deklaratyvaus pobūdžio teiginiais negali būti tinkamai realizuota teisė į pažeistų teisių gynybą.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš Kauno TI veiksmų, jam suteikiant galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Tvirtino, kad dėl sveikatos būklės problemų galėjo būti išvedamas pasivaikščioti ir ilgesniam laikui.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos HN 76:2010 11 p.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Pareiškėjas neginčija, kad jam kasdien buvo suteikta galimybė pasivaikščioti vieną valandą per dieną gryname ore. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl papildomo pasivaikščiojimo suteikimo pareiškėjas yra kreipęsis į Kauno TI administraciją, Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, kad būtų priimta gydytojų išvada suteikti pareiškėjui papildomą pasivaikščiojimą, o atsakovo atstovas į šią išvadą nebūtų reagavęs, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui du ne trumpesnius kaip valandos laiko pasivaikščiojimus per dieną.

Iš teismui pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu yra kelis kartus kreipęsis į Kauno TI specialistus dėl skausmo širdies plote, pykinimo. Iš kitų asmens sveikatos istorijoje esančių duomenų galima spręsti, kad šie negalavimai susiję su pareiškėjo 2011 m. gruodžio 14 d. patirtu miokardo infarktu, tačiau neatmetama galimybė, kad, pareiškėjui sergant širdies liga, kalinimas mažoje, perpildytoje patalpoje (tvankumas, oro trūkumas, drėgmė) bei netinkama natūrali apšvieta galėjo turėti įtakos nurodytiems pareiškėjo sveikatos sutrikimams.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad Kauno TI pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo laikomas 62 paras, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai (jam teko 3,5 kv.m.), tačiau pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kameroje buvę baldai ir kiti įrenginiai (b.l. 47-49). Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti kalintiems asmenims tenkančio per mažo gyvenamojo ploto. Taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos natūralios kamerų apšvietos.

Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė, jam būnant Kauno TI, dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų žymiai pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 620 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 620 Eur (šešis šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.