Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-5279-142/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-10-13
Bylos Nr.: eI-5279-142/2015
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas: UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
Advokatai: Ruslanas Černiauskas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-5279-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-04833-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 1.28; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ atstovams UAB „Vilniaus energija“ rinkų analitikui Valdui Jurkevičiui, advokatams Ruslanui Černiauskui ir Rimantui Simaičiui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams šios institucijos Teisės skyriaus vedėjai Vilmai Adamavičiūtei, Teisės skyriaus patarėjui Povilui Kazlauskui, Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus vedėjai Vilmai Skinderytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

UAB „Vilniaus energija“ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Komisijos nutarimas Nr. O3-861) ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – Komisijos nutarimas Nr. O3-862); 2) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą šilumos kainos kintamąją dedamąją, įvertinus per Komisijos nutarimo Nr. O3-861 ir Komisijos nutarimo Nr. O3-862 faktinio taikymo laikotarpį pareiškėjos patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas (nevertinant pačios Komisijos nesuderintų investicijų įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 3 dalis).

Pareiškėja skunde nurodo, kad Komisijos nutarimu Nr. O3-861 ir Komisijos nutarimu Nr. O3-862 (toliau kartu – ginčijami nutarimai) Komisija perskaičiavo jos reguliuojamo subjekto –pareiškėjos – taikytinos šilumos kainos kintamąją dedamąją, nepagrįstai įvertinusi tariamą investicinio projekto įtaką kuro kiekiui ir kuro sąnaudoms, dėl to nebus padengta 13 360 360,00 Lt (3 869 427,71 Eur) per metus pareiškėjos būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai. Pareiškėjos manymu, ginčijami nutarimai yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini, nes juos priimdama Komisija veikė ultra vires ir pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą. Pareiškėja šį savo argumentą grindžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad jeigu investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Pareiškėja paaiškina, kad Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28 pritarė jos 2009–2013 m. investicijų planui be E-2 kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ekonomaizeris) įrengimo projekto. Komisija minėtame nutarime nurodė, kad ekonomaizeris nėra suderintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, šiai investicijai įgyvendinti nenumatyta panaudoti Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinių fondų lėšas, ji nėra būtina Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimams šilumos gamyboje įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad ekonomaizeris nebuvo suderintas su Komisija, Komisijos priimti ginčijami nutarimai yra Komisijos veikimas ultra vires. Pareiškėja skunde pabrėžia, kad Komisijos kompetencijos šiomis aplinkybėmis priimti nutarimus dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo taip pat nenustato ir Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – Metodika). Pareiškėjo manymu, ginčijami nutarimai taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatoms, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčijamuose nutarimuose nenurodytas nė vienas Metodikos punktas, o nurodytos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) nuostatos yra tik minėto įstatymo tikslai, bendrieji principai, o ne tiesioginės teisės normos. Be to, pasak pareiškėjos, ginčijamų nutarimų sudėtine dalimi esančioje Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje Nr. O5-288 (toliau – 2014 m. spalio 17 d. pažyma) ekonomaizerio įtakos šilumos kainai vertinimas yra tik preliminarus, todėl ginčijami nutarimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad ginčijamais nutarimais Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principus. Pareiškėja nurodo, kad, pagal Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo (toliau – Investicijų įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį, investuotojas turi teisę į jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas). Paaiškina, kad, ekonomaizeriui pasiteisinus, Komisija ginčijamais nutarimais nusavino su ekonomaizerio įrengimu gautą naudą – nepagrįstai pritaikydama tik preliminarų vienašališkai Komisijos apskaičiuotą kintamųjų sąnaudų sumažėjimą, nevertindama realiai pareiškėjos patirtų sąnaudų, kurios nebuvo dengiamos per vartotojų mokamą šilumos kainą. Pasak pareiškėjos, Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, taip pat pažeidė procedūrinius reikalavimus, nustatytus Komisijos darbo reglamento 64 punkte, pagal kurį nutarimų projektai turėjo būti paskelbti Komisijos svetainėje ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki 2014 m. spalio 23 d. įvykusio Komisijos posėdžio. Taigi, ginčijamų nutarimų projektai turėjo būti paskelbti ne 2014 m. spalio 17 d., o vėliausiai 2014 m. spalio 16 d.

2015 m. rugsėjo 22 d. pareiškėja teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad lingvistinis aiškinimo metodas teisės moksle vadinamas svarbiausiu teisės aiškinimo metodu, todėl Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis pagrįstai aiškinama šiuo metodu. Nurodė, kad minėta teisės norma yra aiški ir konkreti, todėl, jos nuomone, teisės spraga šiuo atveju neegzistuoja. Netinkamas įstatymo analogijos taikymas viešojoje teisėje gali pažeisti prigimtines didelės visuomenės dalies teises ir teisėtus interesus. Be to, teisės spragų šalinimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pareiškėjos nuomone, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir būtinųjų sąnaudų principo konkurencijos atveju turėtų būti taikoma ne bendroji, o specialioji norma, t. y. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja taip pat nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nelaikytina teisės norma, nes teisės teorijoje pripažįstama, kad teisės norma – tai „tiksliai suformuluota, valstybės saugoma, viešai paskelbta, bendro pobūdžio taisyklė, kurios turinys dera su visuomenėje išpažįstamomis vertybėmis“, o minėta įstatymo nuostata šių teisės normos požymių neatitinka. Atkreipia dėmesį, kad tik tos investicijos, kurios buvo suderintos su Komisija, yra pripažįstamos veiklos sąnaudomis, todėl jos negali būti vertinamos nustatant šilumos kainos dedamąsias. Pareiškėja paaiškino, kad išlaidos už nesuderintas investicijas nėra laikomos būtinosiomis sąnaudomis ir nėra kompensuojamos ūkio subjektui. Šilumos kainų keitimas jų galiojimo laikotarpiu nėra galimas, nes tai pažeistų „rodiklių užšaldymo bazinės kainos laikotarpiui“ principą, kurio esmė skatinti šilumos tiekėją priimti techninius, vadybinius, ekonominius sprendimus bazinės kainos galiojimo eigoje, siekiant grąžos dėl pridėtinio (papildomo) efektyvumo (sutaupymų). Nurodė, kad 2014 m. spalio 17 d. pažymoje jokie ekonominiai vertinimai nebuvo pateikti, o Komisijos prielaidos ir aiškinimai dėl vartotojų interesų gynimo yra pateikiami nevertinant, kad kartu yra pažeidžiami teisėti ir pagrįsti pareiškėjos interesai. Kaip teigia pareiškėja, Komisijos pateikti skaičiavimai yra ne tik pirminiai ir preliminarūs, bet ir niekiniai dėl jų metodikos ir naudojamų duomenų netikslumo ir netinkamumo. Be to, Komisija kiekvieną kartą perskaičiuojant šilumos kainą teiravosi pareiškėjos, kodėl faktinė kuro norma yra mažesnė nei bazinėje kainoje, o pareiškėjos specialistai kiekvieną kartą paaiškindavo, kad taip yra dėl ekonomaizerio, tačiau Komisija tuo metu jokių veiksmų nesiėmė.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjos atstovai teismui pateikė Komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. R2-(Š)-2916 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimo projekto derinimo“ (su antruoju minėto rašto priedu).

Atsiliepimas

Komisija atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymą ir atlieka kitas funkcijas. Komisijos funkcijas bei kompetenciją karšto vandens tiekimo sektoriuje nustato Šilumos ūkio įstatymas. Nurodo, kad, pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, šilumos kainų dedamąsias nustato savivaldybės taryba, o jai laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias įgyja Komisija. Pasinaudodama šia teise, Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 (toliau – 2014 m. birželio 30 d. nutarimas) nustatė pareiškėjos teikiamos šilumos kainos dedamąsias (2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 minėtas nutarimas pakeistas dėl litų konvertavimo į eurus). Komisija paaiškina, kad Komisijos Šilumos skyrius atliko skaičiavimus ir padarė išvadą, kad ekonomaizeris yra atsipirkęs dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį. Atsižvelgęs į tai, Šilumos skyrius siūlė koreguoti šilumos kainos kintamąją dedamąją, sumažinant būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį 4 procentais. Komisija ginčijamais nutarimais minėtam Šilumos skyriaus siūlymui pritarė. Komisijos nuomone, pareiškėjos argumentas, kad Komisija, nesuderinusi investicijos, netenka teisės peržiūrėti valstybės reguliuojamų kainų, yra subjektyvi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies interpretacija, paremta vien lingvistiniu šios teisės normos aiškinimu. Komisijos nuomone, minėta teisės norma turi būti aiškinama ir suprantama taip, kad, pareiškėjai sąmoningai nevykdant įstatyme įtvirtintos pareigos, t. y. apskritai neteikiant Komisijai projekto ir taip neatskleidžiant Komisijai duomenų apie vykdomą investiciją, tokios investicijos nėra pagrindas valstybės reguliuojamų kainų revizijai. Komisijos nuomone, šios normos reguliacinis tikslas yra ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos derinimo tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Komisijos nuomone, nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės neatitinka minėtoje teisės normos dispozicijoje išdėstytų jos taikymo sąlygų, nes pareiškėja nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės instituciją, o vėliau ir į Komisiją dėl planuojamos įgyvendinti investicijos (ekonomaizerio įrengimo) derinimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad, ūkio subjektui tinkamai įgyvendinus teisės aktų reikalavimus (pateikus planuojamą investiciją derinimui), o Komisijai įvertinus investicinio projekto derinimo sąlygas bei priėmus pagrįstą ir teisėtą sprendimą jo nederinti, atsiranda pagrindas iš viso netaikyti jokių valstybinę priežiūrą šilumos ūkio sektoriuje apibūdinančių veiksmų, t. y. tikrinti įmonių veiklos sąnaudų būtinumą ir pagrįstumą, o tai būtų nesuderinama su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Komisija nurodo, kad vienas pagrindinių valstybės reguliuojamų kainų energetikos sektoriuje principų yra būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos kainas vartotojams, t. y. pareiga kainas grįsti būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas siekis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis. Komisija nurodo, kad valstybės reguliuojamos veiklos vykdymas pats savaime implikuoja tai, kad ūkio subjekto vykdoma ūkinė veikla privalo atitikti minėtus kainodaros principus, o šios srities priežiūrą atlieka Komisija, todėl Komisijos atliekamos priežiūros veiklos, pasireiškiančios ūkio subjektų sąnaudų atitikties minėtiems kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo subjekto veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis. Pasak Komisijos, šilumos tiekėjo veikimas ar neveikimas, kuriais nėra užtikrinamas patikimas ir kokybiškas šilumos tiekimas šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis, neatitinka įstatymo leidėjo nustatytos privalomos elgesio taisyklės, todėl Komisija pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 6 punktą turi ne tik teisę, bet ir pareigą vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų ir taip pažeidžia šilumos vartotojų teises bei teisėtus interesus. Nurodo, kad Komisijos teisė vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje. Pažymi, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl to Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Komisijos nuomone, tai yra teisės spraga, kuri buvo pašalinta ginčijamais nutarimais, taikant įstatymo analogiją, t. y. taikant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, siekiant išvengti nepagrįstų vartotojų mokėtinų sumų praradimo, kurį lėmė pareiškėjos veiksmai (atlikus nesuderintą investiciją). Komisija savo kompetenciją grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, kurioje teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais, kurio pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Komisija nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad Komisijos Šilumos skyriaus atlikti preliminarūs skaičiavimai reiškia, kad Komisija net nenustatė ekonomaizerio atsipirkimo ir įtakos pareiškėjos šilumos tiekimo veiklos rezultatui. Komisija atsiliepime paaiškina, kad 2014 m. spalio 17 d. pažymoje nurodyto investicinio projekto vertinimas reiškia pirminį vertinimą, atliktą remiantis Komisijos turimais duomenimis. Remiantis preliminariais skaičiavimais nustatyta, kad pareiškėjos galimai gautos papildomos pajamos dėl neįvertintos kuro sunaudojimo sumažėjimo įtakos dėl ekonomaizerio sudaro 27 517,62 tūkst. Lt. Kadangi ekonomaizerio vertė yra mažesnė (27 128 tūkst. Lt), buvo padaryta išvada, kad ekonomaizeris atsipirko, t. y. pareiškėja, taikydama šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau, nei išleido šiai investicijai įgyvendinti. Komisija atsiliepime pabrėžia, kad susidariusi situacija, kai licencijuotas šilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, ir kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai šilumos vartotojų sąskaita teikia nereguliuojamą ekonominę naudą (ypač šildymo sezono metu), negali būti toleruojama, todėl Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigą nedelsiant priimti ginčijamus nutarimus, grindžiamus ne tik jų preambulėje nurodytais teisiniais pagrindais, tačiau ir Pažymoje nurodytų egzistuojančių aplinkybių visuma. Komisijos nuomone, pareiškėjos teiginiai dėl tariamos rizikos prisiėmimo yra nepagrįsti, nes pareiškėja yra licencijuotas ūkio subjektas, vykdantis reguliuojamą veiklą, todėl pareiškėja, priimdama sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdama, kad jos teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ar turėjo numanyti, jog dėl investicijų atlikimo, dėl kurio bus optimizuota ir efektyvesnė šilumos gamyba, kils atitinkamos reguliacinės pasekmės, nes pareiškėja investavo į reguliuojamos veiklos vykdymą, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą. Taigi, Komisijos nuomone, pareiškėjos teiginiai, jog, vykdydama reguliuojamą ekonominę veiklą, kurios kaina yra nustatyta valstybės, pareiškėja prisiėmė kokią nors riziką, o ginčijamais nutarimais buvo nusavinta su investicija gauta nauda, yra absurdiški. Komisija atsiliepime taip pat nurodo, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko susipažinti su ginčijamų nutarimų projektais, turėjo galimybę netgi pateikti raštu pastabas, priimant ginčijamus nutarimus, pareiškėjos atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje, todėl viešumo ir skaidrumo principai buvo visiškai įgyvendinti, taip pat įgyvendinta pareiškėjos teisė būti išklausytai. Komisija pabrėžia, kad pareiškėjos verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau už visų šilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sąnaudomis gauti patikimą ir kokybišką šilumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje Komisijos atstovai palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl ginčijamų nutarimų, kuriais Komisija iš dalies pakeitė vienašališkai nustatytas šilumos (produkto) gamybos vienanarės kainos kintamosios dedamosios bei šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos kintamosios dedamosios formules, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. gegužės 21 d. raštu Vilniaus miesto merui pateikė derinti 2009–2013 metų investicijų planą (toliau – investicijų planas), kuriame buvo numatyta, kad 2009 m. ketinama investuoti taip pat ir į papildomus projektus. Vienas tokių numatomų papildomų projektų buvo minėto ekonomaizerio įrengimas. Nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. birželio 19 d. raštu „Dėl investicinių projektų derinimo“ dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama taip pat ir Komisijos imtis visų jos kompetencijai priskirtų veiksmų dėl investicijų plano derinimo. 2009 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – |Savivaldybė) sprendimu Nr. 1-1181 pritarė pareiškėjos 2009–2013 metų investicijų planui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybė šiuo sprendimu minėtam papildomam projektui – ekonomaizerio įrengimui – nepritarė. Pareiškėja teismui nenurodė, kad tokį Savivaldybės sprendimą būtų ginčijusi teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėja 2009 m. lapkričio 30 d. raštu „Dėl investicijų derinimo“ kreipėsi į Komisiją ir nurodė, kad ekonomaizeris įrengiamas vienam biokuru kūrenamam garo katilui BKZ-75 Nr. 4 (investicijos vertė 18 mln. Lt, laikotarpis – 2009 m.), pareiškėja Komisijai pateikė papildytą ir patikslintą Ekonomaizerio įrengimo pagrindimą (toliau – Ekonomaizerio įrengimo pagrindimas), kuriame nurodė, kad ekonomaizerio tikslas yra didinti deginamo kuro panaudojimo efektyvumą ir taip lėtinti šilumos kainų augimą. Ekonomaizerio įrengimo pagrindime taip pat nurodyta, kad apskaičiuotas ekonomaizerio atsipirkimo laikas – 2,6 m. Ekonomaizerio įrengimo pagrindime pareiškėja Komisijai, be kita ko, nurodė, kad atlikti skaičiavimai ir analizės leidžia daryti išvadą, kad ši investicija yra patraukli pareiškėjai, nes duoda gerą investicijų grąžą su nedidele rizika ir yra naudinga vartotojams, nes gerokai mažina nuolat brangstančių dujų sunaudojimą. Komisijos Šilumos skyrius 2010 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. O5-36 nagrinėjo šilumos sričiai priskiriamas pareiškėjos investicijas ir nurodė, kad ekonomaizeris pažymoje nebus nagrinėjamas, nes ši investicija nėra suderinta su Vilniaus miesto savivaldybės taryba, jai įgyvendinti nėra numatyta panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas ir ji nėra būtina Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimams šilumos gamyboje įgyvendinti. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad siūloma dėl ekonomaizerio spręsti po to, kai įmonė pateiks dokumentus, patvirtinančius investicijos suderinimą Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėta investicija su Komisija suderinta nebuvo. Pareiškėja teismui nenurodo, kad su tuo susijusius Komisijos veiksmus (neveikimą) būtų skundusi teisės aktų nustatyta tvarka.

Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. O5-292 nurodyta, kad pareiškėja minėtą investiciją įgyvendino už 25 mln. Lt. Byloje nėra ginčo, kad nesuderinta investicija (ekonomaizerio įrengimas) buvo įgyvendinta. Be to, pareiškėja papildomuose paaiškinimuose teismui nurodė, kad ekonomaizerio įrengimas pasiteisino, t. y. turėjo teigiamą efektą (padidėjo šilumos tiekimo efektyvumas).

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, atsižvelgdamas į turimą informaciją apie įgyvendintą investiciją ir pareiškėjos pateiktus duomenis Ekonomaizerio įrengimo pagrindime, 2014 m. spalio 17 d. pažymoje konstatavo, kad pareiškėjos lyginamosios kuro sąnaudos sumažėjo nuo 99,2 kgne/MWh 2010 metais iki 92,5 kgne/MWh 2013 metais. 2014 m. spalio 17 d. pažymoje padaryta išvada, kad ekonomaizeris yra atsipirkęs. Atsižvelgiant į visa tai, pažymoje buvo siūloma sumažinti 2014 m. birželio 30 d. nutarime nustatytas šilumos kainos kintamąsias dedamąsias, sumažinant 2 375,1 tūkst. MWh šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405,2 tne iki 220 285,2 tne, t. y. 4 proc. Nurodyta, kad lyginamosios kuro sąnaudos mažinamos nuo 96,6 kgne/MWh iki 92,7 kgne/MWh, įvertinus pareiškėjos pateiktame Ekonomaizerio įrengimo pagrindime nurodytą biokuro katilo efektyvumą – 108 proc. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius minėtoje pažymoje nurodė, kad tokiu būdu šilumos kaina sumažėtų 0,52 ct/kWh (arba 2,3 proc.), ir pasiūlė, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 dalimis, 32 straipsnio 2 ir 9 dalimis bei Metodika, pakeisti Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimu nustatytas tam tikrų laikinos šilumos kainos dedamųjų formules. Pareiškėja, susipažinusi su minėta pažyma, Komisijai 2014 m. spalio 21 d. pateikė dėl jos savo pastabas, nurodė, kad 2014 m. spalio 17 d. pažyma buvo paskelbta pažeidžiant Komisijos darbo reglamento 64 punkte nurodytą 4 darbo dienų iki posėdžio terminą, be to, jos manymu, Šilumos skyriaus atlikti skaičiavimai, ekonomaizerio atsiperkamumo vertinimai ir kainų peržiūrėjimas šiuo pagrindu pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį bei bazinių kainų tvarumo principą, kai ūkio subjekto savo sąskaita ir rizika patirti praradimai ar pasiekti sutaupymai lieka jam mažiausiai iki naujos bazinės kainos nustatymo. Pareiškėja pastabose Komisijai nurodė, kad taip Komisija ketina „nusavinti“ su ekonomaizerio įrengimu gautą naudą, nepagrįstai pritaikydama tik preliminariai apskaičiuotą kintamųjų sąnaudų sumažėjimą, tačiau nevertindama realiai patirtų pareiškėjos sąnaudų. Nurodė, kad, pagal Šilumos ūkio įstatymą, šilumos kainos perskaičiavimai atliekami pagal šilumos kainų nustatymo metodiką, o ne pagal „kažkokius abstrakčius įstatymo tikslus“. Nepaisydama pareiškėjos pateiktų minėtų pastabų, Komisija, atsižvelgdama į 2014 m. spalio 17 d. pažymą, priėmė ginčijamus nutarimus. Pareiškėja, su jais nesutikdama, kreipėsi į teismą.

Kaip minėta, pareiškėja skundą iš esmės grindžia Komisijos veikimu ultra vires, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, VAĮ 8 straipsnio, Komisijos darbo reglamento 64 punkto, teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimu.

Pagal pareiškėjos įstatus, jos veiklos tikslas yra vykdyti pelno siekiančią komercinę-ūkinę veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis, vienas iš pareiškėjos veiklos tikslų yra šilumos tiekimas, kuriam pareiškėjai yra išduota licencija Nr. L4-ŠT-37 (išplėstinio išrašo 8.5 punktas). Pareiškėjos akcininkas yra Prancūzijos Respublikos bendrovė (išplėstinio išrašo 6.1.1 punktas). Taigi, pareiškėja yra pelno siekiantis subjektas, veikiantis energetikos srityje.

Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Pagal Energetikos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, energetikos veikla – tai ekonominė veikla, inter alia, apimanti energijos tiekimą. Kaip minėta, vienas iš pareiškėjos veiklos tikslų yra šilumos tiekimas. Taigi, neabejotina, kad ji užsiima energetikos veikla. Energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad Komisija pagal kompetenciją atlieka energetikos veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę. Taigi, pareiškėjos vykdomos energetikos veiklos (šilumos tiekimo) valdymą atlieka ne tik pati pareiškėja (jos akcininkai), tačiau ir Komisija pagal Energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Nors pareiškėjos įstatuose numatytas veiklos tikslas iš esmės yra pelno siekimas, vienas iš jos vykdomos energetikos veiklos tikslų yra ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga (Energetikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsižvelgiant į šį ir kitus energetikos veiklos tikslus, ir yra įsteigta nacionalinė reguliavimo institucija (šiuo atveju – Komisija), kuri atsakinga už sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugą, vartotojų teisių gynimą, rinkos nuo monopolizavimo apsaugą ir kt. Siekdama šiuos tikslus įgyvendinti, Komisija atlieka įvairias funkcijas, kurių viena yra valstybės reguliuojamų kainų nustatymas, įvertinant teikiamų paslaugų sąnaudas ir atsižvelgiant į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą (Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 ir 7 punktai). Ginčijami nutarimai ir buvo priimti Komisijai įgyvendinant šią savo funkciją (valstybės reguliuojamų kainų nustatymą).

Komisija yra valstybės institucija, todėl ginčijami nutarimai laikytini individualiais viešojo administravimo aktais. Individualių viešojo administravimo aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Taigi, vertinant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti ginčijamų nutarimų atitiktį VAĮ 8 straipsnyje nurodytiems reikalavimams.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį ar tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešojo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis.

Iš ginčijamų nutarimų turinio matyti, kad juose nėra nurodytos nustatytos detalios faktinės aplinkybės, neaptartas konkretus teisinis reguliavimas, tačiau ginčijamų nutarimų įžanginėse dalyse nurodyta, kad jie buvo priimti atsižvelgiant į 2014 m. spalio 17 d. pažymą, todėl minėta pažyma, nors ginčijamuose nutarimuose ir nenurodyta kaip jų priedas, laikytina ginčijamų nutarimų sudėtine dalimi. Tokios pozicijos laikosi taip pat ir Komisija bei pareiškėja. Iš 2014 m. spalio 17 d. pažymos turinio matyti, kad joje yra nurodytos atliktus skaičiavimus nulėmusius priežastys, jomis remiantis padarytos išvados ir pateikti siūlymai Komisijai. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamus nutarimus ir jų sudėtine dalimi esančią 2014 m. spalio 17 d. pažymą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų prasme, daro išvadą, kad ginčijami nutarimai, nepaisant tam tikrų jų trūkumų (dėl Metodikos konkrečių punktų nenurodymo), šiuos reikalavimus atitinka, nes pareiškėja, susipažinusi su ginčijamais nutarimais, iš esmės suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikavo savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, bei įstatymų nustatyta tvarka realizavo teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi, pareiškėjos argumentai dėl ginčijamais nutarimais pažeisto VAĮ 8 straipsnio atmetami kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje taip pat būtina įvertinti ir nustatyti, ar Komisija, vykdydama savo funkcijas valstybės reguliuojamų kainų nustatymo srityje, neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija, jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Siekiant tinkamai įvertinti Komisijos kompetencijos ribas, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis negali būti vertinama atsietai nuo viso teisinio reguliavimo energetikos srityje, todėl nagrinėjamu atveju tikslinga atlikti bendrą Komisijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų analizę.

Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatyti Energetikos įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Centralizuotai tiekiamos šilumos kainų klausimus reglamentuoja specialus teisės aktas – Šilumos ūkio įstatymas, iš kurio nuostatų, inter alia, 1 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio matyti, kad centralizuotai tiekiamos šilumos kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai.

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti minėto įstatymo tikslai. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste ypatingą reikšmę turi įstatymo tikslai, kurie buvo nurodyti kaip ginčijamų nutarimų vienu iš teisinių pagrindų, t. y. patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo užtikrinimas vartotojams mažiausiomis kainomis, šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynyba (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai). LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio subjekto kompetencijai, tačiau, siekdamas Šilumos ūkio įstatyme nurodytų tikslų, jis yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.) (LVAT 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, šilumos tiekėjo veikla šilumos ūkio sektoriuje yra licencijuojama. Komisija kontroliuoja licencijuojamą šilumos tiekėjo veiklą (Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 6 dalį, Komisija nustato šilumos bazinę kainą. Šilumos bazinės kainos kintanti dalis (išreiškiama formule ir kasmet koreguojama) vadinama kintamąja šilumos bazinės kainos dedamąja (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, šilumos kainos grindžiamos šilumos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis.

Taigi, sistemiškai vertinant Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į šių teisės aktų tikslus, darytina išvada, kad Komisijai yra suteikti gana platūs įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuoti kainas šilumos ūkyje, užtikrinant būtinųjų bei mažiausių sąnaudų principą (priedermę ginti vartotojų interesus). Šių įgaliojimų, t. y. kainų šilumos ūkyje reguliavimo, įgyvendinimas būtų neįmanomas, jei Komisija neturėtų galimybės, atsižvelgdama, inter alia, į Šilumos ūkio įstatymo tikslus, keisti savo ankstesniais nutarimais nustatytų šilumos kainų. Nors Komisijai taikomi visi viešojo administravimo institucijoms nustatyti veiklos standartai, tačiau Komisija, kaip valstybinė energetikos sektoriaus ekonominio reguliavimo institucija, nėra tipinis viešojo administravimo subjektas, nes viena iš pagrindinių jos funkcijų – neleisti pasireikšti rinkos iškraipymams, be to, jos sprendimų priėmimas remiasi ekonominiais kriterijais, o ne politinės valdžios įgyvendinimu. Būtent tai lemia tam tikrus Komisijos veiklos standartų skirtumus nuo kitų viešojo administravimo subjektų. Pagrindinė Komisijos funkcija yra ekonominis reguliavimas, pasireiškiantis monopolijų ir dominuojančią rinką užimančių įmonių kontrole bei konkurencijos skatinimu. Energetikos sektoriaus reguliavimo sistema būtų neefektyvi, jei valstybiniam reguliuotojui (šiuo atveju Komisijai) nebūtų suteikiamos papildomos galios, būtinos tinkamai energijos rinkų dalyvių (ypač privataus ar užsienio kapitalo) priežiūrai. LVAT praktikoje taip pat yra konstatuota, kad, realizuodama savo diskreciją, Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise ir atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo tikslus (mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (LVAT 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012). Šios Komisijos teisės negali būti paneigtos Energetikos įstatymo trečio skirsnio, reglamentuojančio energetikos sektoriaus plėtrą, nuostatomis. Minėtas Energetikos įstatymo 15 straipsnis iš esmės skirtas reglamentuoti energetikos objektų, įrenginių statybos, plėtros ir rekonstrukcijos klausimus, o energetikos sektoriaus reguliavimo klausimams, inter alia, energijos kainų reguliavimui yra skirtas kitas (ketvirtas) Energetikos įstatymo skirsnis.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir LVAT formuojamą praktiką dėl Komisijai tenkančios pareiškėjos veiklos kontrolės ir šilumos kainų reguliavimo funkcijų apimties, darytina išvada, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, veikė pagal savo kompetenciją. Taigi, pareiškėjos argumentai dėl ginčijamais nutarimais pažeistos Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, Komisijos veikimo ultra vires ir nepiktnaudžiavimo valdžia principo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, pareiškėja taip pat ginčija Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje išdėstytas išvadas, kuriomis remiantis buvo priimti ginčijami nutarimai.

Nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų LVAT ne kartą konstatavo, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Be to, ir ES teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, LVAT 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010). Taigi, teisėjų kolegija ginčijamų nutarimų nevertina ekonominiu požiūriu, nes tokio pobūdžio vertinimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kad Komisijos kompetencijos ribos jau buvo įvertintos, teisėjų kolegija toliau vertina tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, ar nepažeidė bendrųjų viešojo administravimo principų.

Pareiškėja teigia, kad Komisija ginčijamuose nutarimuose nepagrįstai nevertino jos realiai patirtų sąnaudų, susijusių su ekonomaizerio įrengimu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad toks Komisijos sprendimas atitinka Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284, kurios kaip pirmasis tikslas įvardijamas šilumos energijos kainų mažinimas. Minėtoje programoje nurodyta, kad, siekiant veiksmingai panaudoti esamus šilumos gamybos įrenginius, numatoma į šilumos kainą įtraukti sąnaudas tik tų įrenginių, kurie būtini šilumai tiekti, rezervui palaikyti ir yra numatyti planavimo dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kad ekonomaizeris neatitinka nė vienos iš šių sąlygų, su jo įrengimu susijusios sąnaudos buvo pagrįstai nevertintos, priimant ginčijamus nutarimus. Be to, pareiškėja teismui nepateikė įrodymų (ekspertų atliktų skaičiavimų), leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad 2014 m. spalio 17 d. pažymos išvados (dėl nurodytam šilumos kiekiui pagaminti reikiamo kuro kiekio sumažėjimo 4 procentais) yra akivaizdžiai klaidingos.

Kaip minėta, pareiškėja tvirtina, kad ginčijami nutarimai buvo priimti pažeidus Komisijos darbo reglamento 64 punktą, pagal kurį nutarimų projektai turi būti paskelbiami viešai ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki posėdžio. Kaip minėta, posėdis įvyko 2014 m. spalio 23 d. (ketvirtadienį), o Komisija nutarimų projektus paskelbė 2014 m. spalio 17 d. (penktadienį). Pareiškėjos manymu, Komisija minėtus nutarimų projektus turėjo paskelbti vėliausiai 2014 m. spalio 16 d. (ketvirtadienį). Teisėjų kolegija, įvertinusi šias faktines bylos aplinkybes, mano, kad tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius nulemti šių nutarimų neteisėtumą. Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos atsiliepimo argumentais, kad pareiškėja įgyvendino savo teisę būti išklausyta. Darytina išvada, kad Komisija nepažeidė gero viešojo administravimo principo.

Pareiškėja taip pat teigia, kad Komisija ginčijamais nutarimais pažeidė jos teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo ir aiškumo principus, susijusius su ekonomaizerio ekonomine grąža dėl ekonomaizerio pasiekto pridėtinio (papildomo) efektyvumo (sutaupymų). Tokius argumentus pareiškėja grindžia taip pat ir Investicijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad investuotojas turi teisę į jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog galiojantis teisinis reguliavimas energetikos sektoriuje neužtikrina pusiausvyros tarp šilumos tiekėjo (pareiškėjo) ir šilumos vartotojų interesų. Kaip minėta, pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, šilumos tiekėjo veikla šilumos ūkio sektoriuje yra licencijuojama. Pareiškėja, kaip licencijos turėtoja, privalo vykdyti minėto straipsnio 13 dalyje nustatytas licencijuojamos veiklos sąlygas. Viena tokių sąlygų yra teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas, atitinkančias viešuosius interesus (30 straipsnio 13 dalies 6 punktas). Viešuoju interesu laikytinas ir visų šilumos energijos vartotojų interesas patikimą ir kokybišką šilumą gauti mažiausiomis sąnaudomis. Be to, kaip minėta, pagal Energetikos įstatymą vienas iš energetikos veiklos (inter alia, šilumos tiekimo) tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga, todėl pareiškėja, vykdydama tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamų pareiškėjos teikiamos šilumos kainų politiką, prioritetą teiks jos ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų šilumos kainų nustatymo prasme. Darytina išvada, kad pareiškėja, veikdama energetikos srityje kaip profesionalė ir žinodama, kad Komisija atlieka jos veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę, negalėjo įgyti ir neįgijo teisėto lūkesčio dėl šilumos kainų tvarumo. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo principai, todėl su tuo susiję pareiškėjos argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skunde tai pat nurodo, kad, Komisijai ginčijamais nutarimais nusavinus ekonomaizerio ekonominę grąžą, buvo pažeistas lex retro non agit principas (skundo 66 punktas). Lex retro non agit principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Kaip minėta, pareiškėja skunde nurodo, kad dėl ginčijamų nutarimų priėmimo pareiškėjos būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta 3 869 427,71 Eur per metus. Pareiškėja nenurodo, kuo remdamasi teigia, kad ginčijamų nutarimų veikimo galia yra nukreipta atgal, todėl su tuo susiję jos argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, sistemine teisės normų analize, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ginčijamus nutarimus naikinti ir įpareigoti Komisiją kitu būdu nustatyti atitinkamai pakeistą šilumos kainos kintamąją dedamąją nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė