- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-208-518/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė, Ernesta Montvidienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- V. V. Ž.
- Nukentėjusysis
- G. H.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. Ž. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Nukentėjusiajai G. H. iš V. V. Ž. priteista 2 472,50 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. V. Ž. nuteista už tai, kad nužudė savo šeimos narį, o būtent:
2019 m. rugsėjo 9 d., apie 22.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (2.05 prom.), artimoje aplinkoje, kilusio buitinio konflikto su savo sugyventiniu I. V. (I. V.) metu, tyčia sudavė jam vieną smūgį peiliu į krūtinės ląstą, padarydama durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą poraktikaulinėje srityje, kairio plaučio ir aortos pažeidimus, kas komplikavosi ūminiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, sukėlusiu I. V. mirtį ir, taip tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinį I. V..
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistosios V. V. Ž. apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašoma nuteistajai atlikti hipnozės seansą, jog būtų galima sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko įvykio vakarą, bei psichiatrinę ekspertizę jos psichikos būklei nustatyti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimas buvo skubotas ir neišsamus, nebuvo atlikta nuteistosios psichinės būklės ekspertizė. Anot nuteistosios V. V. Ž., pirminius parodymus, diktuotus tyrėjos ir operatyvinių darbuotojų, ji pasirašinėjo, nes nebuvo atsigavusi po patirtos psichologinės traumos ir šoko, dėl to nesuprato, kas vyksta.
2.2. Skunde teigiama, kad V. V. Ž. buvo daug kartų bausta administracine tvarka ir teista, nes nuo 1997 metų buvo pradėjus vartoti narkotikus, tam reikėjo pinigų, dėl to ji pradėjo vogti, bet dar 2014 metais nuteistoji atsisakė ankstesnio gyvenimo būdo, o 2015 metais patekusi į avariją, liko invalidė. Su I. V. nuteistoji susipažino 2016 metais, 2018 metais pradėjo kartu gyventi. I. V. turėjo priklausomybę nuo alkoholio, be to, buvo linkęs žudytis, net gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Gyvendami kartu nutarė atsisakyti visų priklausomybių, I. V. netgi pradėjo dirbti, bet kartais vis tiek nueidavo į naktinį barą, dėl to kildavo tarpusavio barnių. Tačiau viskas apsiribodavo tik apsižodžiavimais, jokių susistumdymų, muštynių nebūdavo. Nusikaltimo dieną, V. V. Ž. ir I. V. šventė bendro gyvenimo metines, I. V. grįžus iš darbo, vartojo alkoholio, vėliau nuėjo į naktinį barą, į namus grįžo apie 22 val., bet I. V. vėl nutarė eiti į naktinį barą, V. V. Ž. tam prieštaravo, jokių muštynių ar susistumdymo nebuvo. Nuteistoji tvirtina, neprisimenanti, jog būtų dūrusi I. V. peiliu, priešingu atveju būtų kvietusi pagalbą, sužeistą I. V. nuteistoji pamatė tik kai grįžo išmetusi šiukšles, patyrusi šoką pribėgo prie I. V., bandė jį kalbinti, iš karto skambino kviesti pagalbą, iš šoko negalėjo net savo adreso pasakyti, verkė, gal dėl to neaiškiai kalbėjo.
2.3. Nuteistosios teigimu, per bendro gyvenimo su I. V. laikotarpį jo dukra nė karto nebuvo atvažiavusi aplankyti tėvo ar jam paskambinusi, nenorėdavo, kad ir I. V. jai skambintų. Todėl, nuteistosios nuomone, I. V. dukros gailestis dėl tėvo mirties yra nenuoširdus ir apsimestinis.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji V. V. Ž. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nors nuteistosios V. V. Ž. apeliaciniame skunde suformuluotu prašymu prašoma sušvelninti jai paskirtą bausmę, bet iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų galima suprasti, jog nuteistoji nesutinka ne tik su jai paskirta bausme, bet iš dalies ginčija ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą bei skundžiamame nuosprendyje padarytas teismo išvadas dėl V. V. Ž. kaltės nužudžius I. V..
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, V. V. Ž. pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet ir pateiktas aiškus įrodymų vertinimas, išdėstytos motyvuotos išvados dėl V. V. Ž. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
7. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
8. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.
9. Nuteistosios V. V. Ž. veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip savo šeimos nario nužudymas. Dėl pastarosios aplinkybės byloje ginčo nėra. Nuteistoji V. V. Ž. pripažino, jog apie vienerius metus gyveno kartu su I. V., vedė bendrą ūkį. Šias aplinkybes patvirtino ir I. V. dukra G. H.. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai be kitų asmenų yra ir asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė).
10. Specialisto išvadoje Nr. M 1003/2019(01) konstatuota, jog I. V. mirė nuo durtinio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo, I. V. nustatyta durtinė-pjautinė žaizda kairėje poraktikaulinėje srityje, kairio plaučio ir aortos pažeidimai, kas komplikavosi ūminiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu (1 t., b. l. 39-43).
11. Apklausiama pirmosios instancijos teisme V. V. Ž. parodė, kad įvykio dieną I. V. grįžus iš darbo, abu kartu šventė bendro gyvenimo metines, vartojo iš vakaro nusipirktą alkoholį, vėliau I. V. pritrūkus alkoholio, abu nuėjo į barą, grįžus I. V. toliau gėrė alų. Kaip nurodė nuteistoji, I. V. dar kartą nusprendė nueiti į barą, bet ji neleido eiti ir jie apsibarė. V. V. Ž. teigimu, ji neprisimena, jog būtų peiliu dūrusi I. V., po barnio padarė sumuštinių ir nusprendė išnešti šiukšles, jai išeinant I. V. sėdėjo kambaryje ant kėdės, bet grįžusi rado I. V. visą kruviną gulintį ant žemės.
12. Nors apeliaciniame skunde, tiek V. V. Ž. parodymuose keliamos abejonės dėl to, ar tikrai I. V. nužudė būtent nuteistoji, o ne kas nors kitas kol V. V. Ž. buvo išėjusi išnešti šiukšlių, tačiau tokia nuteistosios pateikta versija yra paneigta iš dalies pačios nuteistosios parodymais, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga.
13. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistosios V. V. Ž. parodymai dėl I. V. sužalojimo aplinkybių viso proceso metu buvo ne tik neišsamūs, bet ir nenuoseklūs. Apklausiama pirmosios instancijos teisme V. V. Ž. nurodė, prisimenanti tik tarpusavio su I. V. žodinį konfliktą, bet teigė, neprisimenanti, jog būtų peiliu dūrusi I. V.. Pirminės apklausos metu apklausta įtariamąja V. V. Ž. nurodė, jog dėl girtumo įvykius vakaro metu prisimena tik fragmentiškai, prisimena kaip grįžus iš baro I. V. jai priekaištavo, bet neatsimena dėl ko, po to ji išnešė šiukšles, o grįžusi rado I. V. kruviną gulintį ant grindų (1 t., b. l. 172-174). Papildomos apklausos metu V. V. Ž. savo parodymus patikslino ir nurodė, jog jai pjaustant maistą, priėjęs I. V. prašė duoti pinigų, nes norėjo vėl eiti į barą, V. V. Ž. neleidus eiti į barą, I. V. ją pastūmė, V. V. Ž. pakėlė rankoje laikytą peilį norėdama pagąsdinti, bet įvykus susistumdymui sudavė peiliu I. V. į krūtinę, po ko I. V. apsisuko ir nuėjo į kambarį. Kadangi nei ant peilio, nei ant I. V. kraujo nebuvo, todėl V. V. Ž. nemanė, jog galėjo stipriai sužaloti I. V.. Tik išnešusi šiukšles ir grįžusi į butą nuteistoji pamatė kruviną I. V. gulintį ant grindų (1 t., b. l. 182-183).
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pirminius parodymus V. V. Ž. davė būdama šoko būsenos ir tokius, kokius jai padiktavo pareigūnai. Tačiau pirminės apklausos metu V. V. Ž. kaip tik tvirtino nieko neprisimenanti ir nenurodė jokių konkrečių įvykio aplinkybių, o detalesnius parodymus davė jau papildomos apklausos metu, kuriuos patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, iš karto po įvykio patikrinus V. V. Ž. girtumą, jai nustatytas 2,05 prom. girtumas (1 t., b. l. 161). Pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai B. J. ir M. V. nurodė, jog V. V. Ž. buvo akivaizdžiai neblaivi, su ja nesisekė susikalbėti, kviesdama pagalbą nuteistoji iš pradžių nurodė neteisingą adresą. Tai patvirtina, jog dalies įvykio aplinkybių V. V. Ž. dėl girtumo iš tikrųjų gali neatsiminti. Kita vertus, iš nuteistosios parodymų dėl tam tikrų aplinkybių nenuoseklumo ir prieštaravimo kitiems bylos duomenims galima spręsti, jog nuteistoji siekia sušvelninti savo atsakomybę dėl I. V. nužudymo.
15. Priešingai nei teigia nuteistoji, žodinis konfliktas tarp V. V. Ž. ir I. V. įvyko ne bute ir ne tada, kai buvo neleista I. V. antrą kartą nueiti į barą, bet kai V. V. Ž. neįsileido į butą I. V.. Gretimame bute gyvenanti liudytoja M. Š. parodė, kad apie 22 val., išeidama iš savo buto, matė kaip buto duris atidariusi V. V. Ž. šaukė ant grįžusio I. V., kai I. V. įėjo į vidų ir užsirakino, palikdamas V. V. Ž. už durų, tada ši pradėjo šaukti ir keiktis. Liudytoja nurodė, jog netrukus grįžo atgal į butą ir laiptinėje V. V. Ž. nebebuvo, iš buto irgi nesigirdėjo jokio triukšmo. Kita kaip liudytoja apklausta kaimynė I. L. taip pat nurodė, apie 22 val. girdėjusi kaip I. V. beldė į savo buto duris, nes V. V. Ž. buvo iš vidaus užsirakinusi ir jo neįsileido, bet po 20-30 minučių viskas nurimo. Taigi, liudytojų parodymai patvirtina, kad žodinis konfliktas tarp nuteistosios ir I. V. kilo kitomis aplinkybėmis nei aiškina nuteistoji, t. y. kai iš pradžių V. V. Ž. neįsileido į butą I. V., o vėliau I. V. neįsileido V. V. Ž.. Be to, liudytojos paneigė nuteistosios parodymus apie bute kilusį tarpusavio konfliktą, nes iš I. V. buto nesigirdėjo jokio triukšmo, triukšmaujama buvo tik laiptinėje.
16. Jokie objektyvūs duomenys nepagrindžia ir V. V. Ž. teiginių, jog I. V. ji galėjo nužudyti besigindama. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Visų pirma, pati nuteistoji teigia, neprisimenanti konflikto momento, todėl negali tvirtino, jog I. V. ją puolė. Taip pat V. V. Ž. nuosekliai tvirtino, jog I. V. niekada nesmurtaudavo, jų konfliktai apsiribodavo apsižodžiavimais. Nukentėjusioji G. H. irgi apibūdino I. V. kaip nesmurtaujantį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 3187/2019(01) nurodyta, jog V. V. Ž. nustatyta poodinė kraujosruva juosmens dešinėje (padaryta iki 1 paros iki įvykio), poodinė kraujosruva kairiame žaste (padaryta 3-6 paros iki įvykio), odos nubrozdinimai kairėje krūtyje (padaryti 3-6 paros iki įvykio) (1 t., b. l. 198-199). Taigi, nuteistajai įvykio metu galėjo būti padaryta tik poodinė kraujosruva juosmens dešinėje. Toks sužalojimas nesudaro pagrindo manyti buvus I. V. pavojingą kėsinimąsi, nuo kurio būtų reikėję gintis, tuo labiau panaudojant peilį. Sprendžiant dėl būtinosios ginties ribų peržengimo pažymėtina, jog būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik esant tiesioginės tyčios kaltės formai, kai nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota, jog V. V. Ž. veikė netiesiogine tyčia.
17. Taip pat nėra jokio pagrindo tikėti nuteistosios pateikta versija apie neatsargų I. V. sužalojimą peiliu kilusio susistumdymo metu. I. V. durtinė žaizda padaryta viršutinėje krūtinės dalyje, žemiau kairiojo raktikaulio. Lavono tyrimo metu nustatyta, kad žaizda atsiveria į kairę krūtinės ląstos ertmę, pirmame tarpšonkauliniame tarpe, perveria kairio plaučio viršutinę skiltį ir užsibaigia nusileidžiančiosios aortos užpakaliniame paviršiuje. Taigi, I. V. buvo padarytas ne paviršinis sužalojimas, būdingas neatsargiam elgesiui su peiliu, bet gili durtinė žaizda, kurios pobūdis ir lokacija neabejotinai liudija sąmoningą dūrį peiliu.
18. Nagrinėjamame kontekste itin reikšminga informacija yra užfiksuota nuteistosios V. V. Ž. skambučio Bendruoju pagalbos telefonu išklotinėje (1 t., b. l. 68-69). Kviesdama pagalbą pokalbio metu V. V. Ž. ne kartą nurodė, kad reikalinga greitoji medicinos pagalba, nes ji peiliu padūrė savo vyrą. Taigi, pati nuteistoji, argumentuodama pagalbos reikalingumą, neužsiminė apie jokį neatsargų elgesį su peiliu, buvusį konfliktą ar užpuolimą, nuo kurio jai būtų reikėję gintis.
19. Neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių ir nuteistosios V. V. Ž. parodymai apie tai, kad ji po susistumdymo su I. V., kurio metu galėjo neatsargiai peiliu sužaloti I. V., neva nematė jokių kraujo pėdsakų nei ant peilio, nei ant I. V.. Specialisto išvadoje nurodyta, jog I. V. dėl sužalojimo prasidėjo ūmus kraujavimas, ką patvirtina ir įvykio vietos apžiūros metu aplink I. V. lavoną buvęs kraujo klanas. Be to, įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas peilis su raudonos spalvos dėmėmis ant geležtės (1 t., b. l. 11-14). Specialisto išvadoje Nr. S 389/2019(01) konstatuota, jog ant įvykio vietos apžiūros metu rasto ir paimto peilio geležtės yra žmogaus kraujas ir nustatytas I. V. DNR profilis (1 t., b. l. 49-50).
20. Byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad I. V. mirtiną sužalojimą peiliu galėjo padaryti ne V. V. Ž., o kas nors kitas. Pati nuteistoji pripažįsta buvus konfliktą su I. V., kurio metu galėjo pastarąjį sužaloti peiliu. V. V. Ž. nurodė, kad jokių pašalinių asmenų bute tą vakarą nebuvo. Gynybos keliamas abejones dėl to, kad į butą galėjo patekti pašaliniai asmenys, paneigė liudytojos M. Š. ir I. L., kurios nurodė, nemačiusios įvykio vakarą jokių pašalinių asmenų nei laiptinėje, nei prie I. V. buto durų.
21. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pakanka veikos aplinkybėms nustatyti, sujungti jas į nuoseklią ir logišką grandinę, o kartu ir V. V. Ž. kaltei konstatuoti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad būtent V. V. Ž., o ne kas nors kitas sudavė smūgį peiliu I. V., taip padarydama specialisto išvadoje nustatytą sužalojimą, tarp kurio ir I. V. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Sąmoningai durdama peiliu į krūtinę, nuteistoji neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą bei bendrąja prasme numatė galinčius kilti padarinius, todėl net ir nesiekdama I. V. mirties, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Taigi, V. V. Ž. pagrįstai buvo pripažinta kalta dėl I. V. nužudymo ir jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
22. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad įvykio metu V. V. Ž. galėjo nesuvokti savo veiksmų pavojingumo pobūdžio ir negalėjo numatyti, kad dėl jos veiksmų gali atsirasti pavojingi padariniai. Nors byloje yra duomenų apie nuteistosios gydymą nuo priklausomybės narkotikams, tačiau V. V. Ž. nurodė, kad narkotikų nevartoja jau keli metai. Nusikaltimo padarymo metu V. V. Ž. nebuvo vartojusi narkotikų, tačiau jai buvo nustatytas 2.05 promilių apsvaigimas nuo alkoholio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek prieš nusikaltimą, tiek po nusikaltimo nuteistoji galėjo atlikti aktyvius veiksmus, gana išsamiai prisimena įvykius iki nužudymo ir po nužudymo. Nerišlus bendravimas, neteisingo adreso nurodymas kviečiant pagalbą paaiškinami apsvaigimu nuo alkoholio. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvykio metu V. V. Ž. buvo paprasto girtumo būsenoje, todėl nėra būtinumo papildomai tirti jos psichikos būseną.
23. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti nuteistajai švelnesnę bausmę. Tačiau įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas V. V. Ž. bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė.
23.1. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
23.2. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. Ž. buvo paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.
23.3. Nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji prisipažino nusikaltusi ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikaltimą padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. V. Ž. nuteista už baigtą tyčinį labai sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą, nusikalto veikdama netiesiogine tyčia, bausta administracine tvarka, anksčiau teista 16 kartų, bet 2015 m. spalio 30 d. atlikusi laisvės atėmimo bausmę pagal paskutinį nuosprendį daugiau nenusikalto. Be to, buvo įvertinta ir tai, kad iš karto po įvykio V. V. Ž. kvietė policiją, greitąją medicinos pagalbą sužalotam I. V..
23.4. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti V. V. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, savo dydžiu artimos sankcijos minimaliai ribai, kuri neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Taip pat byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnyje ir 54 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės nei numatyta įstatyme skyrimui.
24. Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas prašymas sumažinti nukentėjusiąja pripažintai nužudytojo I. V. dukrai priteistą neturtinės žalos atlyginimą.
24.1. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai G. H. buvo priteista 2 472,50 Eur turtinės žalos ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
24.2. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą turi būti nustatyta tokia piniginė kompensacija, kuri kiek įmanoma teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį ir fizinį skausmą.
24.3. Akivaizdu, kad tėvo nužudymas nukentėjusiajai sukėlė neigiamus išgyvenimus. Žala buvo padaryta tyčiniais nuteistosios V. V. Ž. veiksmais. Byloje nepaneigti nukentėjusiosios teiginiai apie ją su tėvu siejusį artimą ryšį. Apklausiama G. H. nurodė, kad nors tėvai išsiskyrė prieš 9 metus, o ji pati sukūrė šeimą ir dėl to su tėvu matydavosi rečiau, bet dažnai susiskambindavo telefonu, siuntė tėvui anūkų nuotraukas. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, jog nukentėjusiosios gailestis dėl tėvo mirties yra apsimestinis, nes neva nukentėjusioji vengė bendrauti su savo tėvu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos apklausiama V. V. Ž. nurodė priešingas aplinkybes, pripažinusi, jog I. V. bendraudavo su dukra, dažniausiai susiskambindavo. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra adekvatus bylos aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, neprieštarauja tokio pobūdžio bylose formuojamai teismų praktikai (pvz., kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-129-976/2016, 2K-281-746/2016, 2K-381-507/2016 priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos nužudytojo vaikams svyruoja nuo tėvams 15 000 iki 30 000 Eur).
25. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
nutaria:
nuteistosios V. V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.