Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-26 · Administracinė byla Nr. P-858-220-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-26
Bylos Nr.
P-858-220-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Trečiasis asmuo
J., A. S., K. N., J. S., L. Z., K. S., uždaroji akcinė bendrovė „Rūmas“
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-220/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.3.; 80.11. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų J. S. (J. S.) ir K. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) (tretieji suinteresuoti asmenys A. S. (A. S.), K. N., J. S., L. Z., K. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „Rūmas“ (bankrutavęs) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. B. skundu (t. I, b. l. 3–5, t. II, b. l. 22–27) kreipėsi į teismą, prašydama: įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Novosiolkų kaime, dabartiniame Vilniaus mieste, nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 5236; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 01-1813 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste M. S.“ (toliau – ir sprendimas Nr. 01-1813), kuriuo M. S. atkurtos nuosavybės teisės į K. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalį 0,0785 ha ploto; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2006 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22699, kuriuo M. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės K. S. žemės dalį 1,1715 ha ploto; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 6 d. išvadą Nr. 40 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. S.; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusią Novosiolkų k., dabartiniame Vilniaus mieste. Dar iki 1991 m. gruodžio 31 d. pareiškėja kreipėsi į VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę, pateikė reikalingus dokumentus, tačiau nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-140-01 pareiškėja įtraukta į pretendentų į buvusio rėžinio Novosiolkų kaimo žemę sąrašą. Minėtu įsakymu patvirtintas pareiškėjai likusios grąžinti žemės plotas ir proporcingai tenkančios dalys suformuotose natūra grąžintinuose žemės sklypuose. Pažymėjo, kad pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 5263 (buvęs savininkas I. S.; pretendentė pareiškėja) ir byla Nr. 2397 (buvusi savininkė K. S.; pretendentė M. S.) buvo pateiktos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus komisijai žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti.

Pareiškėja pažymėjo, kad buvęs savininkas I. S. turėjo 1,09 ha žemės Novosiolki k. 4. M. S. yra buvusio savininko I. S. žmonos K. S. duktė iš pirmosios santuokos su M. K., t.y. nepatenka į asmenų grupę, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į I. S. Novosiolkų k. turėtą žemę. Nepaisant to, 2002 m. lapkričio 26 priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 01-1813, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės K. S. žemę. Šiuo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 0,0785 ha ploto žemės sklypo dalį. 2006 m. birželio 5 d. priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr.2.5-41-22699, kuriuo atkurtos nuosavybės teisė į likusią K. S. žemę. Šio sprendimo pagrindu M. S. suteikti žemės sklypai. Kadangi, pareiškėjos nuomone, M. S. nepatenka į asmenų grupe, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į I. S. Novosiolkų k. turėtą žemę, todėl minėti sprendimai neteisėti ir naikintini. 2000 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai M. S. nuosavybėn, kurioje nustatyta, kad buvusi savininkė K. S. valdė nuosavybės teisėmis Novsiolki kaime, Vilniau mieste nekilnojamąjį turtą – 1,25 ha žemės, nepagrįsta, nes Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti nustatė, kad žemės savininku buvo ne K. S., o I. S., todėl naikintina. Buvusiame Novosiolkų rėžinio kaimo pretendentams yra suformuoti ir suprojektuoti žemės sklypai, ir kad minėtame kaime pretendentams yra atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkančias proporcingai sklypų dalis. Pareiškėja pateikė visus dokumentus, patvirtinančius nuosavybė teises ir giminystės ryšį. Pareiškėjai tenkanti žemės sklypuose dalis, į kurią planuojama atkurti nuosavybės teises, yra paskaičiuotos. Todėl nėra jokių kliūčių priimti sprendimą per pareiškėjos nurodytą terminą. Ginčyti pirkimo – pardavimo sutartį, kuria dalis žemės, į kurią pretenduoja pareiškėja atkurti nuosavybės teises, parduota UAB ,,Rūmas“, yra ne pareiškėjos, o prokuratūros, kuri gina viešą interesą, kompetencija. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimu atmestas K. N. prašymas atnaujinti praleistą įstatymo terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Jokių kliūčių atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra nėra.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijai atsiliepimu (t. I, b.l. 20–23, t. II, b. l. 49–53, 103–104) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; skundo reikalavimų tenkinimą dalyje dėl atsakovo 2002 m. lapkričio 23 d. ir 2006 m. birželio 25 d. sprendimų ir 2000 m. rugsėjo 6 d. išvados Nr. 40 panaikinimo spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas nurodė, kad K. S. ir I. S., kaip vyras ir žmona nuosavybės teisėmis valdė vieną ir tą patį žemės sklypą, minėti savininkai neturėjo nuosavybės teisėmis atskirų sklypų. Nuosavybės teisės į visą minėtą žemėnaudą jau yra atkurtos M. S.. Buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teisės departamentą dėl susidariusios situacijos išaiškinimo. Teisės departamentas pateikė išvadą, kurioje rekomenduota pareiškėjos ir M. S. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylas pateikti nagrinėjimui Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus komisijai žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti. Ekspertų komisija nutarė, kad buvęs žemės savininkas yra I. S., Novosiolkų kaime 4, Vilniuje, turėjęs 1,09 ha žemės. Nustatyta, kad M. S. yra buvusio savininko I. S. žmonos K. S. duktė iš pirmos santuokos su M. K., t. y. nepatenka į asmenų grupę, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. S. Novosiolkų kaime turėtą žemę. Atsakovas parengė tarnybinio pranešimo projektą, kuriuo paprašė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Juridinį skyrių inicijuoti Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. rugsėjo 6 d. išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 40 bei pagal ją parengtų atsakovo 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 01-1813 ir 2006 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-22699 panaikinimą teismine tvarka. Minėti sprendimai dar nėra panaikinti, todėl negali būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai. Pareiškėjos nurodytas 10 dienų terminas įvykdyti atkūrimą į iki nacionalizacijos turėtą žemę, yra neprotingas. Klausimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjai spręstinas tik po to, kai bus panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Minėtų sprendimų panaikinimo klausimas turi būti sprendžiamas kartu su restitucijos taikymo klausimu. Sprendžiant pareiškėjos reikalavimą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos turėtą žemę ir atlikti būtinas administracines procedūras, turėtų būti taikomas minimalus – 3 mėn. ir maksimalus – 6 mėn. terminas po visų dokumentų gavimo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad visi būtini dokumentai, tarp jų ir atitinkami teritorijų planavimo dokumentai dėl natūra grąžintinų žemės sklypų turėtoje vietoje suprojektavimo, jau yra parengti ir pateikti VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui. Be to, šios aplinkybės vertintinos tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teisę natūra. Pareiškėja nenurodo pageidaujamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl pareiškėjos suformuluotas reikalavimas negali būti patenkintas. M. S., kuriai atkurtos nuosavybės teisės į K. S. valdytą žemę neįrodžius, kad buvo keturi žemės savininkai, valdę du skirtingus žemės sklypus Navosiolkų kaime, Vilniuje, 2000 m. rugsėjo 6 d. išvada Nr. 40 naikintina.

Tretysis suinteresuotas asmuo K. N. atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 44–45) prašė skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę 1,09 ha ploto buvusiame Novosiolkų kaime, dabartiniame Vilniaus mieste, atmesti kaip nepagrįstą, kitus skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą K. N. nurodė, kad jos tėvas K. S. taip pat yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo I. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo jai atkurti nuosavybės teises negali būti tenkinamas, nes nėra pakankamai konkretus. Pareiškėja nenurodo konkretaus žemės sklypo bei jo tikslios vietos. Minėta žemė yra rėžiniame kaime. Sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti priimamas, kai jau yra atlikta viso rėžinio kaimo kartografija, nustatyta kaimo riba, plotas, savininkų skaičius bei laisvos (neužstatytos) žemės plotas. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad numatyti veiksmai atlikti, todėl pareiškėjos minėto reikalavimo patenkinimas gali pažeisti kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises minėtame rėžiniame kaime teises ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus.

Tretysis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. II, b.l. 100–102) prašė skundą dalyje dėl administracinių aktų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, kitus skundo reikalavimus išspręsti teismo nuožiūra.

Šalies argumentai

M. S. paaiškino, kad jai nuosavybės teisės atkurta pagrįstai. Jos motinos K. S. nuosavybes teise į iki 1940 m. valdytą 1,25 ha žemės sklypą buvusiame Novosiolkų kaime patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1993 balandžio 16 d. pažymėjimas Nr. M-11 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. pažymėjimas Nr. T-1319-K. Abu dokumentai parengti išlikusių archyvinių dokumentų pagrindu. Visi šie dokumentai nurodyti teisės aktuose, nustatančiuose, kurie dokumentai yra tinkami patvirtinti nuosavybės teises. Pareiškėja, ginčydama 2000 m. rugsėjo 6 d. išvados ir atsakovo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, remiasi tik Komisijos papildomiems dokumentams nagrinėti padarytomis išvadomis (protokolu), nenurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai yra netinkami. Komisijos išvada nėra pakankamas pagrindas patvirtinti ar paneigti nuosavybės teises, be to, Komisijos protokolinė išvada yra priimta, pažeidžiant Žemės ūkio ministerijos patvirtintus Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Rūmas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 111–115) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjos reikalavimo patenkinimas atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę, trečiajam suinteresuotam asmeniui jokių teisinių pasekmių nesukels. Tačiau pareiškėja nėra pateikusi visų reikalingų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Dėl šios priežasties tenkinti šio reikalavimo nėra pagrindo. Pareiškėja nepateikė įrodymų ir nenurodė reikšmingų aplinkybių, kad M. S. nuosavybės teisės atkurtos nepagrįstai ir kad jos motina K. S. neturėjo 1,25 ha ploto žemės sklypo. Pareiškėja savo poziciją grindžia vieninteliu Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2007 m. sausio 19 d. protokolu. Protokole nėra konstatuota, kad I. S. ir K. S. valdė vieną ir tą patį žemės sklypą. Šias aplinkybes turi įrodyti pareiškėja. Pažymėjo, kad dokumentuose yra nurodomi skirtingo dydžio žemės sklypai, t. y. nurodoma, kad I. S. turėjo 1,09 ha ploto žemės sklypą, o K. S. – 1,25 ha. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad I. S. ir I. S. iki nacionalizacijos turėjo atskirus skirtingų plotų žemės sklypus. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo 2002 m. lapkričio 23 d. sprendimą nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, nes trečiasis suinteresuotas asmuo 2005 m. birželio 10 d. su M. S. ir A. S. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu iš nurodytų asmenų nupirko 1,5 ha ploto ir 0,6 ha ploto žemės sklypus ir juose esančius statinius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu (t. III, b. l. 45–53) pareiškėjos R. B. skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises natūra R. B., pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 1,09 ha žemę buvusiame Novosiolkų kaime, Vilniaus mieste, paliko nenagrinėtą. Kitoje dalyje R. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad tretysis suinteresuotas asmuo M. S. 2000 m. liepos 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į K. S. iki žemės nacionalizavimo valdytą 1,25 ha žemės,buvusios Novosiolkų kaime, Verkių seniūnijoje. M. S. prašymo pagrindu suformuota nuosavybės teisių atkūrimo į žemę byla Nr. 2397. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. rugsėjo 6 d. surašė išvadą Nr. 40 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. S.. Nurodytoje išvadoje nustatyta, kad yra pateikti dokumentai patvirtinantys, jog K. S. valdė nuosavybės teisėmis 1,25 ha žemės Novosiolki kaime, Vilniaus mieste, todėl M. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į nurodyto ploto žemės, kurios vertė yra 24 375 Lt. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 01-1813 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. S.“ M. S. yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 1,25 ha žemės Novosiolki kaime, Vilniuje, atkuriant nuosavybės teises į 0,0785 ha žemės suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 1 ha žemės, esantį 1,5 ha ploto žemės sklype Pavilionių kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, nurodant, kad nuosavybės teisės į 1,1715 ha žemės bus atkurtos vėliau. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad minėto sprendimo pagrindu nuo 2005 m. birželio 6 d. buvo įregistruotos M. S. nuosavybės teisės į 10000/15000 dalių 1,5 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. Pavilionių k.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 01-1812 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. S.“ V. S., mirusiam 1998 m. lapkričio 12 d., yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,5 ha žemės, esantį 1,5 ha ploto žemės sklype Pavilionių kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Minėtas VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad minėto sprendimo pagrindu buvo įregistruotos V. S. nuosavybės teisės į 5000/15000 dalių 1,5 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. Pavilionių k. (I t., b.l. 162), vėliau nuosavybės teisės paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įregistruotos buvo A. S. vardu. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, visas minėtas žemės sklypas, kurio unikalus numeris 0101-0100-1215, esantis Vilniaus m. sav. Pavilionių k. nuo 2005 m. birželio 20 d. 2005 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvo įregistruotas UAB „Rūmas“ nuosavybės teise. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2188 ir Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 2.3-1914-01 aukščiau nurodytas žemės sklypas unikalus numeris 0101-0100-1215, esantis Vilniaus m. sav. Pavilionių k., kartu su kitais UAB „Rūmas“ priklausančiais sklypais pertvarkytas taip, kad yra suformuoti nauji nekilnojamojo turto objektai ir įregistruoti UAB „Rūmas“ nuosavybės teisėmis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-41-22699 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“ M. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 1,25 ha žemės Novosiolki kaime, Vilniuje, atkuriant nuosavybės teises į 1,1715 ha žemės vietoje turėtos 1,1715 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 16,25 ha žemės sklypą, o būtent į sklypus, esančius Pailgės ir Unėniškių kaimuose, Vilniaus rajone. Minėto sprendimo pagrindu nuo 2006 m. spalio 13 d. M. S. yra nurodyta 6.6800 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus r. sav. Unėniškių k. naudotoja ir 9.5700 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus r. sav. Pailgės k. naudotoja, daiktinės teisės į sklypus neįregistruotos. Pareiškėja R. B. 1991 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į 1,20 ha žemės, buvusios Novosiolkų kaime, Baltupiuose. Pareiškėja 2000 m. gruodžio 31 d. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į I. S. iki žemės nacionalizavimo valdytą 1,09 ha žemės, buvusios Novosiolkų kaime, Verkių seniūnijoje. R. B. prašymo pagrindu suformuota nuosavybės teisių atkūrimo į žemę byla Nr. 5263. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 01-1102 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei R. B.“ R. B. yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 1,09 ha žemės Novosiolki kaime, Vilniuje, atkuriant nuosavybės teises į 0,0968 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0968 ha 15919 vertės žemės sklypą individualiai statybai, Pilaitės šiaurinės dalies gyv. kv. skl. Nr. 208, Vilniuje, nurodant, kad nuosavybės teisės į 0,9932 ha žemės bus atkurtos vėliau (I t., b.l. 88).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad R. B. nuosavybės teisės į likusį turtą – 0,9932 ha žemės, nėra atkurtos. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, įvertinęs nustatyta tvarka abiejuose minėtuose nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančius nuosavybės teises į turtą patvirtinančius dokumentus, 2007 m. kovo 6 d. informavo pareiškėjos atstovę, kad buvęs žemės savininkas I. S., o ne K. S. nuosavybės teisėmis buvusiame Novosiolki kaime 4 valdė 1,09 ha ploto žemė sklypą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius rašte nurodė, kad apie nurodytas aplinkybes yra informuota M. S., kuriai yra pasiūlyta kreiptis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 23 d. ir 2006 m. birželio 5 d. įsakymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S. panaikinimo administracine tvarka; gavusi neigiamą atsakymą Vilniaus apskrities viršininko administracija perduos medžiagą generalinei prokuratūrai su prašymu inicijuoti minėtų sprendimų panaikinimo administracine tvarka. Byloje esantys dalyvaujančių byloje asmenų raštai, procesinių dokumentų turinys ir paaiškinimai patvirtina M. S. nesikreipė dėl jai palankių sprendimų panaikinimo administracine tvarka, atsakovas nesikreipė į prokuratūrą, sprendimų panaikinimas nebuvo inicijuotas teisme, tiek pareiškėja, tiek atsakovas nurodo, jog šis klausimas turi būti išspręstas šioje administracinėje byloje. M. K., gimusios 1924 m. gimimo liudijime nurodyta, kad jos tėvai yra M. K. ir K. Č.. Archyvo pažyma patvirtina, kad M. K. 1946 m. susituokė su V. S.. Archyvo pažyma patvirtina, kad 1976 m., būdama 80 metų, mirė K. S., J. duktė. M. S. savo giminystės ryšį su savininku pagrindė būtent nurodytais dokumentais, kurie patvirtina, kad K. S. buvo M. S. motina. Nurodytos aplinkybės nėra ginčijamos byloje.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. S., gimusios 1935 m. gimimo liudijime nurodyta, jog jos tėvai yra I. S. ir K. S.. 1962 m. R. S. pavardė po santuokos sudarymo pakeista į B. Archyvo pažyma patvirtina, kad 1928 m. susituokė I. S. K. sūnus ir S. K., J. duktė. Mirties liudijimo nuorašas patvirtina, kad 1966 m. mirė S. I. K., 69 m. R. B. savo giminystės ryšį su savininku pagrindė būtent nurodytais dokumentais, kurie patvirtina, kad I. S. buvo pareiškėjos tėvas. Minėti R. B. bei M. S. pateikt dokumentai (nors ir su tam tikrais neatitikimais) patvirtina, kad K. S. buvo jų motina. Nurodytos aplinkybės nėra ginčijamos byloje. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipdamasi į teismą siekia įrodyti aplinkybes, kad žemę iki nacionalizavimo valdė jos tėvas I. S., o ne K. S., K. S. galėjo valdyti žemę tik tokiu atveju jeigu sutuoktiniams nuosavybės teise priklausė du skirtingi žemės sklypai. Atsakovas, vadovaudamasis kitų buvusio Novosiolkų rėžinio kaimo gyventojų prašymu, daro išvadą, kad sutuoktiniams nuosavybės teise priklausė vienas ir tas pats sklypas. Nuosavybės teisės M. S. yra atkurtos vadovaujantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. pažymėjimu Nr. T-1319-K. Nuosavybės teisės R. B. yra atkurtos vadovaujantis 1993 m. balandžio 16 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimu Nr. M-11. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. pažymėjime Nr. T-1319-K yra nurodyta, kad Vilniaus mst. magistrato archyviniame fonde, esančių Vilniaus mst. ribose žemės ūkio paskirties ūkių sąrašų 1929-1938 m. byloje yra: 1929 m. liepos 9 d. sąrašas, kuriame eil. Nr. 52 įrašyta: „K. M. (įrašas išbrauktas pieštuku); šalia parašyta pieštuku: „S. K.“; skiltyse „Nekilnojamo turto adresas“, „Žemės plotas“ atitinkamai įrašyta: „Novosiolki 4“ „1,09 ha“; 1933 m. ir 1937 m. sąrašai, kuriuose nurodytas nekilnojamo turto savininkas S. I.; 1933 m. sąraše nurodyta, kad jis turėjo 1,09 ha žemės Novosiolki 4; 1937 m. sąraše žinių apie turėtą žemę nėra; Vilniaus mst. savivaldybės 1940–1945 m. archyviniame fonde, Vilniaus mst. žemės ūkio plotų 1939 m. byloje įrašytas S. I., turėjęs 1,09 ha žemės Novosiolkų 4; Vilniaus mst. savivaldybės 1940-1945 m. archyviniame fonde, Vilniaus mst. priemiesčių gyventojų sąrašų 1940 m. byloje yra Baltupio seniūnijos gyventojų sąrašas, kuriame įrašyta K. S., turėjusi 1 ¼ ha privačios žemės Novosiolkų k. Archyvo pažymėjime yra nurodyta pastaba, kad prie pažymėjimo pridedama Vilniaus vaivadijos valdybos archyviniame fonde, Vilniaus mst. atskirų sklypų byloje (be datos, iki 1930 04) esančio Novosiolki k. schematinio plano, su K. K. sklypu Novosiolki 4, kopija.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. pažymėjimas Nr. T-1319-K sudarytas dokumentų, kurių ištraukos buvo pateiktos 2007 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymu. Archyvo pažymėjimas patvirtina, kad K. S. buvo nurodyta žemės savininke tiek iki žemės nacionalizavimo, tiek 1940 m. Todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog K. S. valdė nuosavybės teisėmis 1,25 ha žemės Novosiolki kaime, Vilniaus mieste. Šią išvadą patvirtina byloje esantys archyviniai dokumentai, iš kurių matyti, kad K. S., jau būdama našle, buvo nurodyta 1929 m. žemės savininkų sąraše, kuriame yra perbraukta jos pirmojo vyro vardas ir pavardė. 1929 m. K. S. jau buvo ištekėjusi už I. S.. Novosiolki k. schematinis planas, nurodytas archyvo pažymėjime, patvirtina, kad K. S. buvo nurodyta plane kaip K. K. sklypo Novosiolki 4, savininke ir iki 1930 m.. Iš šio plano matyti, kad Novosiolki 4 yra tikslus sklypo adresas, kuris tas pats nurodomas ir kaip I. S. žemės sklypas. Teismas padarė išvadą, kad dėl to nepagrįsti pareiškėjos motyvai, kad sutuoktiniams galėjo priklausyti du skirtingi žemės sklypai. Vilniaus mst. priemiesčių gyventojų sąrašų 1940 m. byloje yra Baltupio seniūnijos gyventojų sąrašas, kuriame įrašyta K. S., turėjusi 1 ¼ ha privačios žemės Novosiolkų k. 1940 m. sąrašo tikslios sudarymo datos nėra, todėl negalima daryti išvados kada sąrašas sudarytas iki visos žemės nacionalizavimo (1940 m. liepos 22 d.), ar po nurodytos datos, tačiau iš dokumento turinio galima daryti išvadą, kad jame yra surašyti duomenys galioję žemės nacionalizavimo metu, nes sąraše įvardinamas privačios žemės plotas.

Teismas pažymėjo, kad nurodytų duomenų nepaneigia Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Vilniaus miesto Novosiolkų kaimo Nr. 4 gyventojo S. I. buto – ūkio lape įrašas, jog S. I., yra šeimos galva, ūkininkas (I t., b.l. 191-193). Šis sąrašas sudarytas po žemės nacionalizavimo, be to jame nėra duomenų apie naudojamus ar iki žemės nacionalizavimo turėtus žemės plotus. Todėl nurodytas dokumentas gali būti tik netiesioginiu žemės valdymo nuosavybės teises patvirtinančiu įrodymu, kuris gali turėti įrodomąją reikšme tik su kitais įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teises iki žemės nacionalizavimo. Byloje esančiame 1993 m. balandžio 16 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime Nr. M-11 nurodoma, kad „Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės sklypų savininkų 1939 m. sąraše įrašytas savininkas S. I. N. kaime 4 turėjęs 1,09 ha žemės; Vilniaus miesto savivaldybės 1941-1944 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto Baltupių seniūnijos gyventojų, valdžiusių žemę, sąraše (be datos) įrašyta S. K. Novosiolkų kaime turėjusi 1 1/4 ha privačios žemės; Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Vilniaus miesto Novosiolkų kaimo Nr. 4 gyventojo S. I. buto - ūkio lape įrašyti: S. I., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; žmona S. K., ūkininkė; vaikai: K. M., K. J., S. K., S. R..

Teismas padarė išvadą, kad 1993 m. balandžio 16 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime ir 2000 m. liepos 4 d. pažymėjime esantys duomenys, jog 1933 m., 1939 m. S. I. N. kaime 4 turėjęs 1,09 ha žemės, nepaneigia išvados, jog K. S. valdė nuosavybės teisėmis minėtą žemę, nes jos valdymas yra patvirtinamas ir žemės nacionalizavimo metu. Teismo nuomone, nėra pagrindo daryti prielaidos, jog K. S., ištekėjusi už I. S. galėjo jam perleisti nuosavybės teises į jos turėtą nekilnojamąjį turtą. Ši prielaida neatitiktų protingumo kriterijų ir turėtų būti įrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Nėra pagrįsta įrodymais taip pat atsakovo raštuose nurodoma prielaida, jog po santuokos su I. S., K. S., valdė kartu su vyru nuosavybės teise tą patį žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad 1993 m. R. B. prašyme, adresuotame Vilniaus miesto valdybai, kuriuo buvo prašoma išreikalauti archyvo dokumentus dėl K. S. ir I. S. valdytos žemės, buvo nurodyta, kad nekilnojamas turtas buvo „užrašytas“ savininko K. nurodytiems savininkams – K. S. ir I. S.. Todėl pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl buvusio žemės savininko yra prieštaringos.

Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu, kuomet žemę valdė buvęs savininkas iki jos nacionalizavimo, galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas. Civilinių įstatymų 109 straipsnyje buvo numatyta, kad susituokus vyro ir žmonos nuosavybė netampa bendra, kiekvienas jų gali turėti ir įsigyti atskirą nuosavybę; 110 straipsnyje numatyta, kad žmonos paveldėtas ar kitokiu teisėtu būdu gautas turtas laikomas jos atskira nuosavybe. Byloje nėra ir pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad K. S. perleido savo valdomą žemę savo vyrui I. S.. Todėl pareiškėjos bei atsakovo argumentai dėl žemės perleidimo I. S. ar bendros nuosavybės teisių atsiradimo nėra pagrįsti įrodymais ir neatitinka tuo metų galiojusių įstatymų nuostatų. Dėl nurodytų motyvų, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvusius rašytinius įrodymus, patvirtinančius buvusio savininko nuosavybės teises į žemę bei padarė pagrįstą išvadą, jog K. S. iki žemės nacionalizavimo valdė nuosavybės teisėmis 1,25 ha žemės Novosiolki kaime, Vilniaus mieste, todėl teisėtai ir pagrįstai atkūrė nuosavybės teises M. S., kuri pateikė giminystės ryšį su savininke patvirtinančius dokumentus. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą ir privalėjo priimti ginčijamus sprendimus pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 10 straipsnį M. S. pagal nurodytus įstatymo reikalavimus yra priskirta prie subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ji įstatymo nustatytu laiku pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kurie buvo tinkamai įvertinti.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl pareiškėja, siekdama įrodyti savo prielaidas, jog ginčo žemę valdė tik jos tėvas I. S. galėjo kreiptis į teismą dėl atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tokią teisę pareiškėja turi ir po šios bylos išnagrinėjimo. Galima daryti prielaidą, jog atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, galėtų turėti reikšmės šios bylos išnagrinėjimui. Tačiau sprendimas, kuriuo būtų naikinami priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali būti pagrįstas prielaidomis, jog išnagrinėjus ginčą tarp suinteresuotų asmenų dėl žemės valdymo fakto, galėtų pasikeisti šiuo metu rašytiniais įrodymais patvirtinti teisiniai santykiai. Toks sprendimas neatitiktų teisinių santykių dalyvių teisėtų lūkesčių principui ir teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo principui. Pareiškėjai apginus savo teises ir teismui priėmus sprendimą kitoje byloje, kuris pakeistų šiuo metu tarp šalių esančius teisinius santykius, pareiškėja turėtų teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo šioje byloje.

Nustačius, kad K. S. iki nacionalizavimo valdė žemę, pareiškėja kaip jos dukra būtų priskirta prie subjektų, turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisų atkūrimą. Minėti nuosavybės teisių bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėja nesikreipė įstatymo nustatytu laiku dėl nuosavybės teisių į K. S. valdytą žemę atkūrimo ir viso nuosavybės teisių proceso atkūrimo metu ginė ir šiuo metu gina savo teises, bandydama paneigti visas M. S. teises į nuosavybės teisių atkūrimą, įrodinėdama, jog žemės savininku buvo tik I. S. arba turėjo būti du skirtingi sklypai. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas M. S. į visą K. S. valdytą žemę, nedaro įtakos sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų administracinių aktų. Teismas pažymėjo, kad skundžiami administraciniai aktai negali būti panaikinti dėl to, kad skundžiamų Vilniaus apskrities viršininko įsakymų pagrindu buvo įregistruotos daiktinės teisės į dalį žemės, kuri buvo parduota trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB ,,Rūmas“ pagal sandorį, kurio sudaryme dalyvavo taip pat kitas sklypo bendrasavininkas A. S.. Patenkinus nurodytą reikalavimą, teismas nuspręstų dėl nurodytų trečiųjų suinteresuotų teisių ir pareigų, nors jų atžvilgiu byloje nėra pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir turto išreikalavimo. Pripažinus įsakymus negaliojančiais, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl žemės grąžinimo valstybės nuosavybėn, nurodytas klausimas negalėtų būti išspręstas nepareiškus byloje minėtų reikalavimų. Pareiškėjai buvo pasiūlyta pareikšti tokius reikalavimus, bet pareiškėja jų nepareiškė. Teismas nurodė, kad negali būti išnagrinėtas reikalavimas įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Novosiolkų kaime, dabartiniame Vilniaus mieste, nuosavybės teisių. Bylos duomenys patvirtina, kad turėtų būti svarstomas klausimas ar yra pakankamai įrodymų dėl I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės buvusiame Novosiolkų kaime. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog žemę valdė I. S., o ne K. S., ar jie valdė skirtingus žemės sklypus. Todėl pareiškėja gali kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ar pateikti kitus nuosavybės teises į žemę patvirtinančius įrodymus. Šiuo metu išnagrinėjus nurodytą skundo reikalavimą, pareiškėjai būtų užkirstas kelias kreiptis dėl nuosavybės teisų atkūrimo į teismą, jeigu atsakovas gavęs papildomus dokumentus, atsisakytų spręsti nurodytą klausimą įstatymu nustatyta tvarka arba priimtų nepalankius pareiškėjai sprendimus. Dėl nurodytų motyvų teismas skundą šioje dalyje paliko nenagrinėtu Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja R. B. pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 58–62), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėja nurodė, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog R. B. siekia atkurti nuosavybės teises į I. S., o ne K. S. žemę, taip pat kad pareiškėja teismo posėdžio metu siekė įrodyti aplinkybes, jog žemę iki nacionalizavimo valdė jos tėvas I. S., o ne K. S.. Teismo išvada, kad pareiškėja nesikreipė įstatymo nustatytu laiku dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. S. valdytą žemę, yra neteisinga, paneigta byloje esančiais dokumentais. R. B. 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atstatyti nuosavybės teisę į žemės sklypą 1,20 ha, esantį Vilniaus mieste Baltupių rajone. 1993 metu kovo mėnesį pateikė prašymą tarpininkauti, kad būtų išduotas valstybinio archyvo pažymėjimas apie K. S. ir I. S. žemę, esančią Novosiolki kaime. Teismas privalėjo nustatyti aplinkybę, kad R. B. pretendavo į savo tėvų žemę, tai yra į žemę K. S. ir I. S.. R. B. yra pretendentė į K. ir I. S. žemę. Tai Vilniaus apskrities viršininko administracija, o ne pareiškėja nusprendė, kad žemę iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teisėmis I. S., o ne K. S.. Teismui pateikta 2001 m. sausio 3 d. pažyma patvirtina, kad R. B. turi nuosavybės teises į 1,09 ha žemės, priklausančios I. S.. Pažyma yra nepanaikinta ir galiojanti. Todėl teismas negalėjo prieiti išvados, kad turi būti svarstomas klausimas ar pakankamai įrodymų dėl I. S. turėtos iki nacionalizacijos žemės.

Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko, administracija, o ne R. B. nusprendė, kuris iš sutuoktinių valdė nuosavybės teisėmis žemės sklypą Novosiolki kaime. 2001 m. sausio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino R. B. teises į 1,09 ha žemės, priklausančios iki nacionalizacijos I. S.. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija išnagrinėjo Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 16 d. pažymėjimą Nr. M-11 bei Lietuvos valstybės centrinio archyvo 2000 m. liepos 4 d. pažymėjimą Nr. T-1319-K nustatė, kad buvęs žemės savininkas I. S., o ne K. S., nuosavybės teisėmis buvusiame Novosiolki kaime 4 valdė 1,0900 ha ploto žemės sklypą. Taip pat komisija nutarė, kad, atsižvelgiant į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. sausio 5 d. raštą Nr. 3B-(7.5)-B-6-15, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teisės departamento 2006 m. gruodžio 28 d. išvadą Nr. (50)-7.5-149-(8.6) ir komisijai dar kartą apsvarsčius Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. pažymėjimą Nr. T-1319-K, Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 16 d. pažymėjimą Nr. M-11, pripažinti pagal Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 16 d. pažymėjimą Nr. M-ll, kad buvęs savininkas S. I. turėjo 1,09 ha žemės Novosiolki k.4. M. S. yra buvusio savininko I. S. žmonos K. S. duktė iš pirmosios santuokos su M. K., tai yra nepatenka į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu nustatytą asmenų grupę, todėl neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. S. Novosiolkų kaime turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-140-01 R. B. buvo įtraukta į pretendentų į buvusio rėžinio Novosiolkų kaimo žemę sąrašą (Sąrašo Nr. 15). VAVA, atlikusi dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises analizę, patvirtino ir pripažino, kad vykdys nuosavybės teisių atkūrimo procesą į I. S. žemę, o vienintelė kliūtis šiai dienai atkurti nuosavybės teises ir M. S. vardu priimti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kurie turi būti panaikinti.

Atsiliepimas

Pareiškėja nurodė, kad atsiliepime į skundą VAVA pažymėjo, jog parengtas tarnybinio pranešimo projektas dėl 2000 m. rugsėjo 6 d. išvados Nr. 40, VAVA sprendimų Nr. 01-1813 ir Nr. 2.5-41-22699 panaikinimo, taip pat patvirtinta, kad I. S. ir K. S. valdė vieną ir tą patį sklypą. Taigi VAVA nurodė pareiškėjai, kokia kryptimi realizuoti nuosavybės teisių atkūrimą. VAVA pripažino, kad dokumentų atkurti nuosavybės teises į I. S. žemę pakanka. Todėl teismo išvada, kad tai pareiškėja siekė įrodyti, kad žemės sklypą valdė I. S., o ne K. S., neatitinka tikrovės. Pareiškėja neprivalėjo įrodinėti žemės valdymo aplinkybes, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija jau atliko archyvo dokumentų vertinimus. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. sausio 3 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, 2007 m. sausio 19 d. Ekspertų komisijos protokolu Nr. R-5-1, pareiškėja parengė skundą ir kreipėsi dėl sprendimų panaikinimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija pasisakė vienareikšmiškai: žemę valdė I. S. ir šio fakto įrodinėti pareiškėjai nereikia. Iš teismo sprendime padarytų išvadų nėra aišku, kaip pareiškėja turėtų apginti savo pažeistas teises. Jeigu teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. S. žemę, nes tai būtent K. S., o ne I. S. turėjo žemės sklypą Novosiolki kaime, teismas privalėjo 2002 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 01-1813 ir 2006 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22699 panaikinti iš dalies, nes M. S. nėra vienintelė pretendentė į K. S. žemę. R. B. jau 1991 metais buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises ir buvo pretendentė į tėvų žemę, I. ir K. S.. Todėl pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio l dalies 3 punktą, R. B. yra pretendentė į K. S. žemę.

Pareiškėja pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog R. B. išduota Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažyma, kad dokumentų į nuosavybės teisių atkūrimą į I. S. žemę pakanka, į tai, kad pareiškėja yra įrašyta į pretendentų sąrašą, neaišku kokiu teisiniu pagrindu teismas siūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl fakto nustatymo ir atsisako įpareigoti atsakovą per 10 dienų atkurti nuosavybės teises, ypač dėl to, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius neginčija savo pareigos atkurti nuosavybės teises į I. S. žemę. Teismas neturėjo teisinio pagrindo palikti nenagrinėtu pareiškėjos prašymo įpareigoti atkurti nuosavybės teises per 10 dienų, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija nenurodė priežasčių, dėl kurių negali atkurti R. B. nuosavybės teisių. Pareiškėja pateikė įstatyme nustatytu laiku ir tvarka prašymą atkurti nuosavybės teises, visus giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Vilniaus apskritis viršininko administracija nesujungusi nuosavybės teisių atkūrimo bylų į I. ir K. S. žemę, neteisėtai, pažeisdama įstatymus atkūrė nuosavybės teises tik vienai iš pretendenčių – M. S.. Teismo išvada, kad R. B. nuosavybės teisės į tėvo I. S. žemę atkurtos iš dalies, tai yra R. B. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 01-1102 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei R. B.“ perduotas neatlygintinai naujas 0,0968 ha žemės sklypą individualiai statybai Pilaitės šiaurinės dalies gyv. kv. skl. Nr. 208, Vilniuje, yra neteisinga. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad žemės sklypo R. B. negavo, nes žemės sklypas Nr. 208 atiteko pretendentui kuriam atkurtos nuosavybės teisės natūra. R. B. joks sklypas suteiktas nebuvo. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu-patvirtino Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovė.

Tretysis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Rūmas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 70–72) nesutiko su apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėja pateikė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo I. S. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, esantį Novosiolkų kaime (dabar Vilniaus miestas). 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintame skunde pareiškėja taip pat teigia, jog ji pretenduoja į savo tėvo turėtą žemės sklypą ir prašo teismo įpareigoti atsakovą per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Pareiškėja ginčija aplinkybę, jog K. S. turėjo žemės Novosiolkų kaime, tai patvirtina ne tik 2007 m. rugsėjo 24 d. patikslintame skunde išdėstytos aplinkybės, bet ir pareikštas reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. B. nesikreipė įstatymo nustatytu laiku dėl nuosavybės teisių į K. S. valdytą žemę atkūrimo ir viso nuosavybės teisių proceso atkūrimo metu gynė ir gina savo teises, bandydama paneigti visas M. S. teises į nuosavybės teisių atkūrimą, įrodinėdama, jog žemės savininku buvo tik I. S. arba turėjo būti du skirtingi sklypai. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad R. B. yra pretendentė į Konstancijos ir I. S. žemę bei nuomonė, jog bylą nagrinėjęs teismas privalėjo skundžiamus sprendimus panaikinti iš dalies, nes M. S. nėra vienintelė pretendentė į K. S. žemę yra nepagrįsti.

Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato dokumentus, kurie yra laikomi patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Ginčo atveju bylą nagrinėjęs teismas išanalizavo ir įvertino visus pirminius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir padarė išvadą, jog 1,25 ha ploto žemės sklypą, buvusį Novosiolkų kaime, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė K. S.. Jokios Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotos pažymos ar kitokiu būdu išreikšta nuomonė negali paneigti pirminiuose nuosavybės teises patvirtinančiuose dokumentuose esančios informacijos. Pažymėjo, kad teismas tyrė tuos pačius dokumentus, kuriais remiantis nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo sprendžiami klausimai dėl K. S. ir I. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės bei nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo pareiškėjai R. B. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S.. Teismas išanalizavęs šiuos dokumentus padarė išvadą, kad M. S. nuosavybės teisės į jos motinos K. S. turėtą žemę buvo atkurtos pagrįstai. Taigi, ši ginčo dalis buvo išspręsta iš esmės.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 67–69) su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą A. S. nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr.01-1813 bei 2006 m. birželio 5 d. sprendimu Nr.2.5-41 -22699 jo motinai M. S. (mirė 2008 m. gegužės 3 d.) buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko M. S. motinos K. S. 1,25 ha žemės. Nuosavybės teisė atkurta teisėtai ir pagrįstai. K. S. nuosavybės teises į iki 1940 metų valdytą 1,25 ha žemės sklypą buvusiame Novosiolki kaime patvirtina Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 16 d. archyvo pažymėjimas Nr.M-11, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. archyvo pažymėjimas Nr.T-1319-K, kiti byloje esantys dokumentai. Pareiškėja, ginčydama išvados ir Apskrities viršininko administracijos sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, remiasi tik Komisijos papildomiems dokumentams nagrinėti padarytomis išvadomis, nenurodo, kodėl M. S. pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai yra netinkami. Komisijos išvada nėra pakankamas ir tinkamas pagrindas patvirtinti ar paneigti nuosavybės teises, be to, Komisijos protokolinė išvada yra priimta pažeidžiant Žemės ūkio ministerijos patvirtintus Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos (Žemės ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 634).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu (t. III, b. l. 112–126) R. B. apeliacinį skundą patenkino; panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą; R. B. skundą patenkino iš dalies; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 6 d. išvadą Nr. 40 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. S.; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 01-1813 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste M. S.“; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22699, „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“; įpareigojo Vilniaus apskrities viršininką per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo datos priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises R. B. į I. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise 1,09 ha ploto žemės sklypą buvusi Novosiolkų kaime, dabartiniame Vilniaus mieste.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog K. S. nuosavybės teise valdė I. S. 1,09 ha žemės sklypą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. S., jau būdama našle, po jos vyro M. K. mirties, buvo nurodyta 1929 m. žemės savininkų sąraše (t. I, b. l. 184). K. S. 1929 m. jau buvo ištekėjusi už I. S.. Pažymėtina, kad šiame dokumente nurodyta, kad M. K. taip pat valdė 1,09 ha žemės sklypą kaip ir I. S.. K. S. buvo nurodyta plane kaip K. K. sklypo Novosiolki 4, savininke ir iki 1930 m. (t. I, b. l. 187). Vilniaus mst. priemiesčių gyventojų sąrašų 1940 m. byloje yra Baltupio seniūnijos gyventojų sąrašas, kuriame įrašyta K. S., turėjusi 1 ¼ ha privačios žemės Novosiolkų k. (t. I, b. l. 189–190). Šių duomenų pakanka pripažinti, kad K. S. valdė atskirą žemės sklypą dar iki santuokos su I. S., tai yra turėdama K. pavardę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas tinkamai įvertino įrodymus, pripažindamas, kad K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė atskirai nuo I. S. 1,25 ha žemės sklypą Novosiolki kaime. Ta patvirtina dokumentai, įrodantys nuosavybės valdymo faktą. Todėl naikinti ginčijamų sprendimų dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų netinkamo vertinimo, nėra pagrindo. Tačiau atkuriant nuosavybės teises M. S. buvo pažeistos R. B. teisės, kadangi ji taip pat yra pretendentė į savo motinos K. S. valdytą žemę. R. S., gimimo liudijimas patvirtina, kad ji yra gimusi 1935 m. balandžio 2 d., jos tėvai yra I. S. ir K. S. (t. I, b. l. 106). Po santuokos 1962 m. rugsėjo 22 d. R. S. pavardė pakeista į B. (t. I, b. l. 105). Archyvo pažyma patvirtina, kad 1928 m. susituokė I. S. K. sūnus ir S. K. (mergautinė pavardė Č.), J. duktė (t. I, b. l. 107). Mirties liudijimo nuorašas patvirtina, kad 1966 m. mirė S. I. K., 69 m. (t. I, b. l. 261–262). Tai įrodo, kad pareiškėja, R. B. yra I. S. ir K. S. dukra.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Baltupių rajone Vilniaus mieste. Buvęs savininkas prašyme nenurodytas, tačiau prašyme Vilniaus m. valdybai dėl archyvo dokumentų išreikalavimo pareiškėja nurodė, jog ji prašo išreikalauti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises į žemę Novosiolki kaime buvusių savininkų I. S. ir K. S. (t. I, b. l. 111 – 112). Tai įrodo, kad pareiškėja išreiškė valią ir siekė atkurti nuosavybės teises į savo tėvų iki nacionalizacijos valdytą žemę. Prašymo turinio trūkumai, tai, kad prašyme nėra nurodyti buvusio turto savininkai, nepaneigia pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvų valdytą žemę. Esant šioms aplinkybėms atsakovas privalėjo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į K. S. žemę ir pareiškėjai. Atkurdamas nuosavybės teises tik vienai pretendentei M. S. atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 111 punkto 1 dalį pagal kurią šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, laikydamosi šiame punkte nurodytų terminų. Ši norma įpareigoja institucija išnagrinėti visus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per nustatytus terminus. Tuo atsakovo aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui ir yra neteisėti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu tai yra akto naikinimo pagrindas. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjos skundas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 01-1813, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. 2.5-41-22699 bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 6 d. išvadą Nr. 40, naikintini.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įrodymai patvirtinantys S. I. nuosavybės teisę į žemės sklypą 1,09 ha buvusi Novosiolki kaime, nepaneigia išvados, jog K. S. valdė nuosavybės teisėmis jai priklausantį žemės sklypą. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo daryti prielaidos, jog K. S., ištekėjusi už I. S. galėjo jam perleisti nuosavybės teises į jos turėtą nekilnojamąjį turtą ir po santuokos su I. S., K. S., valdė kartu su vyru nuosavybės teise tą patį žemės sklypą. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjos 2007 m. gruodžio 10 d., 2008 m. kovo 5 d. patikslintų skundų reikalavimai patvirtina, kad ji siekia atkurti nuosavybės teises į I. S. iki nacionalizacijos valdytą 1,09 ha ploto žemės sklypą, buvusį Novosiolki kaime (dabar Vilniaus miestas). Šis reikalavimas yra pagrindinis ir į jį turi būti atsakyta, t. y. ar pareiškėjos nurodoma teisė yra pagrįsta, ar ji turi būti ginama. Pareiškėja R. B. 1991 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į 1,20 ha žemės, buvusios Novosiolki kaime, Baltupiuose. Pareiškėja įstatymo nustatytu terminu ir tinkamai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl šioje byloje yra reikšminga nustatyti, ar pakanka įrodymų, patvirtinančių žemės valdymo faktą, ar nuosavybę patvirtinantys dokumentai yra tinkami. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktu nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų,turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (Žin., 1993, Nr. 17-441), taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (Žin., 1993, Nr. 22-531).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje esančiame Žemės ūkio paskirties ūkių 1929 m. sąraše nurodomas nekilnojamo turto savininkas S. I., 1939 m. sąraše nurodyta, kad jis turėjo 1,09 ha žemės Novosiolki 4, Vilniaus mst. savivaldybės 1940–1945 m. archyviniame fonde, Vilniaus mst. žemės ūkio plotų 1939 m. byloje įrašytas S. I., turėjęs 1,09 ha žemės Novosiolkai 4. Byloje esančiame 1993 m. balandžio 16 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjime Nr. M-11 nurodoma, kad „Vilniaus miesto savivaldybės 1939–1940 m. archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės sklypų savininkų 1939 m. sąraše įrašytas savininkas S. I. N. kaime 4 turėjęs 1,09 ha žemės; Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Vilniaus miesto Novosiolkų kaimo Nr. 4 gyventojo S. I. buto - ūkio lape įrašyti: S. I., šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; žmona S. K., ūkininkė; vaikai: K. M., K. J., S. K., S. R.. Tokie pat duomenys yra nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. liepos 4 d. archyvo pažymėjime Nr. T-1319 K. Šie dokumentai atitinka Tvarkos 12 punkte nurodytus nuosavybes teisę patvirtinančius dokumentus ir jų pakanka konstatuoti, kad I. S. iki nacionalizacijos valdė 1,09 ha ploto žemės sklypą buvusiame Novosiolkų kaime, pagal dabartinį administracinį teritorinį paskirstymą, esantį Verkių seniūnijoje Vilniaus mieste. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir kadangi jai nuosavybės teisės nėra atkurtos, todėl atsakovas turi būti įpareigotas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovo 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 2.3-140-01 pareiškėja yra įtraukta į sąrašą ir pripažinta pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą buvusiame rėžiniame Novosiolkų kaime. Šio įsakymo turinys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 . įsakymu Nr. 30-488 yra nustatyti grąžintino sklypo duomenys buvusio rėžinio Novosiolkų kaimo ribose, todėl atsakovas remiantis Tvarkos 111 punkto 3 dalimi įpareigotinas per tris mėnesius nuo teismo nutarties priėmimo datos priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į I. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėtą žemę, buvusiame Novosiolkų kaime, dabartiniame Vilniaus mieste. Nustatyti trumpesnį sprendimo vykdymo terminą, kurio prašo pareiškėja, nėra pagrindo.

V.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. S. ir K. S. prašymu (t. III, b. l. 132–137) prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-389/2009, užbaigtoje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu, ir pakeisti šį sprendimą; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 6 d. išvadą Nr. 40 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. S. dalyje dėl M. S. teisės atkurti nuosavybės teises į 0,625 ha žemės; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22699 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“ dalyje dėl M. S. tenkančių 0,625 ha žemės; sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 01-1813 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste M. S.“, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – R. B. skundą atmesti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Prašymas grindžiamas toliau išvardytais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo paaiškėjo naujos esminės bylai aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu; be to, teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti procesą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktai). 2010 m. gegužės pabaigoje pareiškėjai gavo R. B. ieškinį, pateiktą Vilniaus apygardos teismui, kuriuo ji prašo priteisti iš A. S., K. S., J. S. bei L. Z. solidariai 2 500 000 litų, įgytų neva nepagrįstai praturtėjus dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S.. Gavę R. B. ieškinį, pareiškėjai kreipėsi į advokatę, kuri informavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartis buvo priimta, neišreikalavus tikrųjų aplinkybes atskleidžiančių dokumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartį priėmė, neišreikalavęs būtinų dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 01-1813. Advokatė D. P., siekdama gauti tokius dokumentus, kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą. Pateikiamas Vilniaus apskrities archyvo 2010 m. birželio 18 d. pažymėjimas Nr. (8.12)-V5-1509 su priedais patvirtina, kad M. S. šeimai (jos sutuoktiniui V. S.) Avižienių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 3 „Dėl apylinkės gyventojams sąrašų patvirtinimo žemės išskyrimui asmeniniam ūkiui“ buvo išskirta 2 ha žemės asmeniniam ūkiui. Vilniaus apskrities viršininko administracija teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad M. S. šeimai buvo suteikti 2 ha žemės asmeniniam ūkiui Pavilionių kaime. Būtent į tą žemę, išskirtą M. S. šeimos asmeniniam ūkiui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 01-1813 M. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Aplinkybė, kad M. S. buvo išskirta žemė asmeniniam ūkiui, yra naujai paaiškėjusi, pareiškėjams nebuvo ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu. Nuosavybės teisių atkūrimas į asmeninio ūkio žemę yra specifinis, todėl nurodyta aplinkybė turėjo įtakos priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nesiaiškino, ar R. B. apskritai gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią Pavilionių kaime, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos M. S. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 01-1813. Nors teismas prašė atsakovo pateikti visus dokumentus, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas Nr. 01-1813, atsakovas tokių dokumentų nepateikė ir teismas bylą išnagrinėjo be jų. Miškų ūkio ministerijos 1990 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 5-60 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir paskaitos tvarkos“ nustatė, kad teisę naudotis žeme asmeniniam ūkiui turi kaimo vietovėse gyvenantys žemės ūkio įmonių darbuotojai, kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei pensininkai. Kaime gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, dirbusiems šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, jų pageidavimu suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims bei pensininkams suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad sprendimas Nr. 01-1813 yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu sprendimas Nr. 01-1813 buvo panaikintas nepagrįstai, akivaizdžiai netinkamai pritaikius materialinės teisės normas ir neištyrus esminių aplinkybių – neįvertinus, kad sprendimu Nr. 01-1813 nuosavybės teisės M. S. buvo atkurtos į asmeninio ūkio žemę (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendime akivaizdžiai netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, todėl be pagrindo naikino sprendimą Nr. 01-1813 visa apimtimi. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai naikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 6 d. išvadą Nr. 40 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn M. S. dalyje dėl M. S. teisės atkurti nuosavybės teises į 0,625 ha žemės.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimo pagrindus sudarančios aplinkybės tretiesiems suinteresuotiems asmenims tapo žinomos tik dabar, kai, sudarius teisinių paslaugų sutartį su advokate D. P., advokatė susipažino su administracine byla ir išreikalavo dokumentus iš Vilniaus apskrities archyvo. Administracinėje byloje dalyvavo M. S., pareiškėjai į bylą įstojo tik po jos mirties; atsakovas nepateikė į bylą dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas Nr. 01-1813; todėl bylos nagrinėjimo metu proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės pareiškėjams nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleistas. Taip pat nepraleistas ir 5 metų naikinamasis terminas (ABTĮ 156 straipsnio 3 dalis).

Tretysis suinteresuotas asmuo L. Z. pateikė prašymą (t. III, b. l. 161–162) tenkinti byloje esantį trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymą atnaujinti procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi, nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Nagrinėjamoje byloje tretieji suinteresuoti asmenys prašo atnaujinti procesą dviem pagrindais: dėl naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir dėl akivaizdaus materialinės teisės normų pažeidimo (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

Tretieji suinteresuoti asmenys ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte esančio proceso atnaujinimo pagrindo (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) buvimą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą, neišreikalavęs būtinų dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 01-1813, pareiškėjų advokatė, siekdama gauti tokius dokumentus, kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą. Vilniaus apskrities archyvo 2010 m. birželio 18 d. pažymėjimas Nr. (8.12)-V5-1509 su priedais patvirtina, kad M. S. šeimai (jos sutuoktiniui V. S.) Avižienių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 3 „Dėl apylinkės gyventojams sąrašų patvirtinimo žemės išskyrimui asmeniniam ūkiui“ buvo išskirta 2 ha žemės asmeniniam ūkiui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui (kitam suinteresuotam asmeniui) bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas (kitas suinteresuotas asmuo) sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik tuo atveju, jei proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas konstatuoja visų 4 nurodytų sąlygų, keliamų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, buvimą.

Vertinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, kai pateikiami nauji įrodymai, būtina nustatyti, ar nauji įrodymai atitinka apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, t. y. įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-150/2010).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija visų pirma vertina, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė (informacija apie tai, kad M. S. šeimai (jos sutuoktiniui V. S.) Avižienių apylinkės Tarybos 1994 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 3 „Dėl apylinkės gyventojams sąrašų patvirtinimo žemės išskyrimui asmeniniam ūkiui“ buvo išskirta 2 ha žemės asmeniniam ūkiui) nebuvo ir negalėjo būti žinoma tretiesiems suinteresuotiems asmenims bylą nagrinėjant iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo ir prie prašymo pateiktų dokumentų, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens L. Z. pateiktų duomenų matyti, kad faktas, apie kurį sužinojo tretieji suinteresuoti asmenys ir šiuo pagrindu prašo atnaujinti procesą, yra tai, jog M. S. šeimai asmeniniam ūkiui buvo skirti 2 ha žemės Pavilionių kaime. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ši aplinkybė jau buvo žinoma ir anksčiau. Iš M. S. 2000 m. rugsėjo 5 d. prašymo (t. I, b. l. 169), M. S. 2000 m. liepos 20 d. prašymo (t. I, b. l. 170) ir kitų byloje esančių duomenų matyti, kad M. S. ketinimas atkurti nuosavybės teisę į Novosiolkų kaime buvusį žemės sklypą buvo susijęs su jos noru įskaityti jos šeimos faktiškai valdytą Pavilionių kaime esantį žemės sklypą, kuris buvo naudojamas asmeniniam ūkiui. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tretieji suinteresuoti asmenys žinojo ir turėjo žinoti apie tai, kad žemės sklypas Pavilionių kaime yra asmeniniam ūkiui naudojamas žemės sklypas, šie duomenys buvo byloje jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Pažymėtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepagrindė fakto, jog byloje yra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma tretiesiems suinteresuotiems asmenims bylos nagrinėjimo metu. Dėl nurodytų priežasčių trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Tretieji suinteresuoti asmenys ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte esančio proceso atnaujinimo pagrindo (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) buvimą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, neištyrė, kad sprendimu Nr. 01-1813 nuosavybės teisės M. S. buvo atkurtos į asmeninio ūkio žemę. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-191/2010).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir, ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju tretieji suinteresuoti asmenys neprašo atnaujinti termino paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2009 m. gegužės 12 d., todėl būtent nuo šio sprendimo įsiteisėjimo skaičiuojamas 3 mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2010 m. liepos 8 d. (t. III, b. l. 132), t. y. žymiai praleidus įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl prašymas negali būti tenkinamas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Byloje atsižvelgtina į tai, kad, kaip jau konstatuota, nagrinėjamu atveju nėra pagrįstas naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma tretiesiems suinteresuotiems asmenims bylos nagrinėjimo metu, buvimas, todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turėjo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. gegužės 12 d., t. y. nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 įsiteisėjimo dienos. Konstatavus, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą, trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai dėl nurodytų proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nenagrinėtini.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu bei sprendimą byloje, kurioje prašomą atnaujinti procesą, pažymi, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodyta faktinė aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi, tuo tarpu dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo pasakytina, kad argumentai dėl jo nėra nagrinėjami dėl praleisto termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. S. (J. S.) ir K. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje Nr. A261-389/2009 pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) (tretieji suinteresuoti asmenys A. S. (A. S.), K. N., J. S., L. Z., K. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „Rūmas“ (bankrutavęs) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis