Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs V. M. šeimos nario A. M. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria patenkintas Viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir V. M. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-14 nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo sustabdytas baudžiamosios bylos nagrinėjimas bei V. M., kuris buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 262 straipsnyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-01-08 ir 2019-07-16 nutartimis priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas V. M. buvo pratęstas.

2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-12-30 nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir V. M. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas pratęstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

4. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs V. M. šeimos nario A. M. skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-12-30 nutartį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą bei pratęsė V. M. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą. Šiuo metu egzistuojančios aplinkybės dar neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas A. M. nebėra būtinas.

5. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Tiek BK 98 straipsnio 6 dalyje, tiek BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

6. Iš teismui kartu su teikimu pateiktos 2019-12-12 Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 649 (toliau – Išvada) matyti, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė rekomendavo pratęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis V. M., kadangi jo būsena dar nėra pakankamai stabili. Nurodė, jog jis visiškai nekritiškas savo būsenai, išsako, kad ateityje vaistų nevartos, išlieka nenuoseklaus mąstymo, skyriuje pasyvus, su kitais pacientais nebendrauja. Užimtumo veiklų nelanko, jų atsisako ir tik neseniai pradėjo lankyti šviesos terapiją, filmų terapiją. Režimo pažeidimų, agresyvumo, konfliktų nestebėta. V. M. yra sąmoningas, teisingai orientuotas savyje, vietoje ir laike, tačiau kontaktas su juo yra formalus, į klausimus atsako lėtai, po pauzės, o pokalbio metu gynybiškas, neatviras. Mąstymas stokoja nuoseklumo, paralogiškas, lėtesnio tempo. Emocijos blankios, monotoniškos, veidas hipomimiškas. Haliucinacijas neigia, kliedesių neišklausta, iš elgesio aktyvios psichopatologijos neįtariama. Suicidines mintis ir ketinimus neigia. Ateities planai stokoja realumo. Diagnozė – paranoidinė šizofrenija.

7. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovė apylinkės teisme sutiko su komisijos išvada ir ją palaikė, taip pat paaiškino, jog V. M. taikomas tabletinis gydymas ir leidžiami vaistai, pats jis nepripažįsta savo ligos, atsisako užimtumo, ne kartą yra išdėstęs poziciją, jog išėjęs nevartos vaistų.

8. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, atsižvelgęs į gydytojų komisijos išvadą bei atstovės paaiškinimus, tinkamai įvertino V. M. psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą. Iš bylos duomenų visumos matyti, jog V. M. psichinė būsena yra iš esmės nepasikeitusi (nestabili), jis visiškai nekritiškas savo būsenai, išsako, kad ateityje vaistų nevartos, išlieka nenuoseklaus mąstymo, o ateities planai stokoja realumo. Taip pat ir pats V. M. teismo posėdžio apylinkės teisme metu nurodė suprantantis, jog jam yra reikalingi vaistai, kadangi visi sako, jog jis serga, nors jam pačiam atrodo, jog jis yra sveikas. Teikimui neprieštaravo. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog V. M. iš tiesų nėra kritiškas savo ligai, jo mąstymas stokoja stabilumo, kas leidžia spręsti esant būtinybei tęsti gydymą.

9. Taip pat pažymėtina, jog priverčiamosios medicinos priemonės taikymo V. M. pagrindai buvo nustatyti dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-14 nutartimi, o vėliau patvirtinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-01-08 ir 2019-07-16 nutartimis, kuriomis priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas V. M. buvo pratęstas, todėl skundo teiginiai apie aplinkybių taikyti priverstinį gydymą minėtam asmeniui nebuvimą ir praeityje atmestini kaip nepagrįsti, be to, nėra ir šio skundo nagrinėjimo dalyku.

10. Aukštesniojo teismo vertinimu, visuma pirmiau aptartų aplinkybių pagrindžia būtinumą V. M. ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti esant išnykusioms ar iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, dėl kurių asmeniui ir buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. M., šeimos nario A. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.