Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

dalyvaujant P. V., pagal kurio skundą atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, atstovams advokatams Arūnui Marcinkevičiui, Kęstučiui Ožiūnui,

teismo posėdyje išnagrinėjo P. V. atstovų advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Arvydo Montrimo, Kęstučio Ožiūno ir Aleksandro Kočegarovo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2008 m. sausio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal P. V. skundą.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

P. V. 2007 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau – NSGK arba Komitetas) pirmininką A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 dalį.

Taigi skundžiamoje nutartyje išdėstyta išvada, kad skunde kaltinamam asmeniui negali būti pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija ir baudžiamasis procesas pagal P. V. skundą šiuo atveju neturėtų prasmės, yra neteisinga. Tokia abejotina, išankstinė ir be įrodymų tyrimo susiformavusi nuostata varžo P. V. teisę į teismą, kuriai, kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje, suteikiamas prioritetas parlamentinės politinės saviraiškos laisvės atžvilgiu.

Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti ir klausimą dėl medžiagos perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti. Tokį sprendimą teismas priėmė, neatsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, kurioje konstatuota, jog prašymą perduoti medžiagą prokurorui pirmiausia turi išspręsti žemesniojo teismo teisėjas.

Dėl to, panaikinus skundžiamą nutartį, pagal P. V. skundą turėtų būti pradėtas privataus kaltinimo bylos procesas, jo metu sprendžiant klausimą dėl medžiagos perdavimo prokurorui, remiantis BPK 287 str. ir 414 str. 2 d. taisyklėmis.

Teismas absoliučiai neįvertino baudžiamojon atsakomybėn prašomo patraukti asmens padarytos veikos visuomeninės reikšmės, kai Seimo narys, kuriam nei Konstitucija, nei kiti įstatymai nepriskiria ir nesuteikia teismo įgaliojimų, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nuosprendžio, viešai, per visuomenės informavimo priemones sąmoningai paskleidė žinias, kad juridinis asmuo – UAB „XXXX“ ir jos vadovai R. S. bei P. V. vykdo Lietuvos Respublikos valstybei priešišką ir todėl aiškiai nusikalstamą veiką. Pažeistų asmens teisėtų interesų ir teisių apsauga nuo Seimo Komiteto pirmininko savavališkai ir neteisėtai paskleistų kaltinimų negali būti nepripažįstama viešuoju interesu. Tokia padėtis, kai asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai šiurkščiai pažeisti, negali tikėtis jo teises pažeidusio asmens patraukimo teisinėn atsakomybėn pagal galiojančio baudžiamojo įstatymo nuostatas, akivaizdžiai prieštarauja BPK 1 str. nuostatoms.

Teismo posėdyje P. V. atstovai prašo jų skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Privataus kaltinimo bylose nukentėjusiojo skundas yra reikšmingas procesinis dokumentas, nes, jį priėmus, pradedamas privataus kaltinimo bylos procesas. Dėl to nukentėjusiojo skundą reglamentuoja įstatymas.

BPK 412 str. nuostatos numato, kad skundas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, t. y. jame turi būti nurodyta ne tik nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai, kitos esminės aplinkybės, bet ir pateikti duomenys, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes.

P. V. skunde Vilniaus apygardos teismui (t. 1, b. l. 168-175) plačiai cituojamos NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išslaptintų stenogramų ištraukos, kuriose negatyviu aspektu minima bendrovė ir jos vadovas R. S. , nurodant, jog šią medžiagą NSGK pirmininkas A. M. neteisėtai išslaptino ir paviešino žiniasklaidos priemonėse, taip tyčia apšmeiždamas bendrovę bei jos vadovus. Tiesa, aukštesniajame teisme P. V. atstovai jau neginčija, kad medžiagą išslaptino ne NSGK pirmininkas, bet Komitetas savo posėdyje. Tačiau skunde nėra jokių konkrečių duomenų, jog išslaptintas stenogramas perdavė spaudai ar kitaip paviešino žiniasklaidos priemonėse būtent NSGK pirmininkas A. M., kuriam prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal BK 154 str. 2 d., nenurodyta, kur, kada, kokiu būdu A. M. apšmeižė bendrovę ir jos vadovus žiniasklaidoje. Iš skundo turinio galima susidaryti vaizdą, kad bendrovei ir jos vadovams pakenkta, išslaptinus bei paskelbus žiniasklaidoje parlamentinio tyrimo duomenis, tačiau skunde nėra jokių faktų, jog tai padarė asmuo, prieš kurį prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą už šmeižimą, jame apsiribojama bendra fraze ,,pareiškėjui žinoma“.

Beje, iš skundo turinio neaišku, kaip konkrečiai P. V. apšmeižtas, kadangi kartu su skundu pateiktoje išslaptintoje ir paviešintoje medžiagoje jo pavardė nerasta.

Neabejotina, kad asmens teisė į teismą turi prioritetą, lyginant su parlamentinės politinės saviraiškos laisve, tačiau teisinėje valstybėje negali būti tokios situacijos, kai be konkrečių faktų pirmiausia asmeniui (šiuo atveju A. M. ) būtų keliama privataus kaltinimo byla, o tik po to tie faktai renkami. Teisme faktai turi būti tikrinami, ten jie tampa įrodymais, bet konkretūs duomenys apie konkretaus asmens padarytą nusikalstamą veiką turi būti nurodyti skunde.

Dėl to teismui paduoto P. V. skundo turinys neatitinka BPK 412 str. 2 d. reikalavimų, yra ydingas ir remiantis BPK 412 str. 3 d. nuostatomis grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Antra vertus, net darant prielaidą (nors teismo sprendimas negali būti ir nėra grindžiamas prielaidomis), jog išslaptintą parlamentinio tyrimo medžiagą galėjo paviešinti NSGK pirmininkas A. M., nėra pagrindo teigti, kad jis tai padarė, turėdamas tiesioginę tyčią apšmeižti UAB ,,XXXX“ ir jos vadovus (BK 154 str. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia).

Žemesnysis teismas, svarstydamas, ar pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, rėmėsi turima medžiaga ir teisės aktais.

Seimo statuto 52 str. 1 d. 9 p. nuostatos numato, jog komiteto pirmininkas organizuoja komiteto sprendimų įgyvendinimą.

Iš kartu su skundu teisme gautos gausios medžiagos matyti, kad P. V. ir jo atstovams žinomas Seimo NSGK 2007-03-20 posėdžio protokolo Nr. 8 turinys. Iš jame užfiksuotų Komiteto narių pasisakymų seka, jog Seimo valdyba yra priėmusi principinį sprendimą dėl išslaptinimo, tad Komitetui belieka atlikti formalius techninius veiksmus – panaikinti slaptumo žymas, kadangi Komitetas pats tas žymas ir uždėjo; Komitetas tiesiog negali priimti kito sprendimo, nes tai trukdytų vykdyti valdybos sprendimą. Šiame posėdyje Komitetas nusprendė sekretoriato darbuotojus įpareigoti atlikti techninį parlamentinio tyrimo dalies posėdžių stenogramų slaptumo žymos ,,SLAPTAI“ panaikinimą, o Komiteto nariams elektroniniu paštu persiųsti išslaptintas posėdžių stenogramų dalis.

Komitetui išslaptinus dalį parlamentinio tyrimo medžiagos (skundą nagrinėjantis teismas neįgaliotas spręsti ir nesprendžia klausimo, ar šis veiksmas visiškai atitinka galiojančius teisės aktus), ji tapo vieša ir visiems prieinama. Dėl to bet koks tokios medžiagos pasirodymas viešoje erdvėje, nepriklausomai nuo jos pasirodymo būdo ir aplinkybių, nėra nusikalstamas.

P. V. ir jo atstovai teismui nepateikė jokių duomenų, išskyrus bendras frazes ir jau minėtą skundo teiginį ,,pareiškėjui žinoma“, kad A. M. viršijo įstatymais ar kitais teisės aktais nustatytus įgaliojimus.

Tai nenustatyta ir Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2007-08-03 nutarime (t. 2, b. l. 27-33). Šio nutarimo suinteresuotas asmuo ar jo atstovas neskundė.

P. V. atstovai aukštesniajam teismui ginčija žemesniojo teismo nutarties teiginį, jog ,,skunde nurodoma aplinkybė, kad dalį parlamentinio tyrimo medžiagos neteisėtai išslaptino A. M., neatitinka faktinių aplinkybių ir yra akivaizdžiai neteisinga“.

Ši skundo dalis nepagrįsta, o teismo nutarties teiginys teisingas, nes jau minėta, jog žemesniajam teismui paduotame skunde buvo nurodyta aplinkybė, kad A. M. ne tik paviešino, bet ir išslaptino dalį medžiagos (t. 1, b. l. 174). Šią aplinkybę žemesnysis teismas paneigė, pasiremdamas Seimo statuto nuostatomis ir Generalinės prokuratūros prokurorų 2007-06-08 bei 2007-08-03 nutarimais.

Galima sutikti su P. V. atstovų skundo argumentais, kritikuojančiais žemesniojo teismo nutartyje padarytą išvadą, jog už paviešintoje parlamentinio tyrimo medžiagoje esančius konkrečių asmenų, davusių parodymus NSGK posėdyje, teiginių atitikimą ar neatitikimą tikrovei bei jos galimai šmeižikišką pobūdį atsakingi patys liudiję asmenys, dėl to A. M. nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., subjektas.

Nežiūrint žemesniojo teismo neteisingų motyvų dėl šios aplinkybės, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad NSGK pirmininkas A. M. iš tiesų nėra šio nusikaltimo subjektas, kadangi nėra jokių duomenų, jog Komiteto kaip kolegialaus organo išslaptintą medžiagą, kuri dėl to tapo bet kam prieinama viešoje erdvėje, žiniasklaidoje paviešino būtent A. M. .

Antra vertus, nėra jokių duomenų, kad medžiaga buvo sąmoningai paskelbta žiniasklaidoje NSGK pirmininko ar kurio jo nario iniciatyva, o ne jai tapo pasiekiama savarankiškai dėl medžiagos viešo pobūdžio, panaikinus slaptumo žymą.

Taigi P. V. skunde nepateikti faktai, jog A. M. norimoje inkriminuoti veikoje yra nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė, pasireiškusi jo aktyviais veiksmais.

Pripažinęs, kad P. V. skunde nurodyta aplinkybė, jog dalį parlamentinio tyrimo medžiagos neteisėtai išslaptino A. M. , yra akivaizdžiai neteisinga, ir nesant būtinų pradinių duomenų, kad skundžiamoje veikoje yra visi nusikaltimo sudėčiai būtini elementai, žemesnysis teismas priėmė pagrįstą sprendimą atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal tokį skundą.

P. V. atstovai teigia, jog tik skundo nagrinėjimas teisme, paremtas visuotinai pripažintais teisės principais, gali apibrėžti pareiškėjo pateikiamų faktų akivaizdų teisingumą ar neteisingumą, o pareiškėjo pateikiami faktai yra teisingi tol, kol jų nepaneigia kiti įrodymai.

Šioje nutartyje jau aptarta, kad visi būtini duomenys, reikalingi pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, turi būti aiškiai išdėstyti skunde, kadangi, remiantis BPK 412¹ str. 1 d. nuostatomis, teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Papildžius BPK normas, atsiradusi galimybė atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą rodo aptariamam institutui keliamus sugriežtintus reikalavimus, jog juo nebūtų piktnaudžiaujama, siekiant ne teisinių, bet kitokių tikslų. Tai neprieštarauja baudžiamojo proceso paskirčiai, įtvirtintai BPK 1 str. nuostatose.

Šiuo konkrečiu atveju žemesnysis teismas teisingai vadovavosi BPK 3 str. 1 d. nuostata, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde teigiama, jog sprendimas atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą rodo subjekto, kurio atsakomybės siekiama, išskirtinį ne vien teisės aktais grindžiamą neliečiamumą. Šis teiginys niekuo nepagrįstas, todėl laikomas deklaratyviu.

P. V. atstovai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti klausimą dėl medžiagos perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti, nors tokią nuorodą davė aukštesnysis teismas, panaikindamas ankstesnę žemesniojo teismo nutartį. P. V. atstovai tai susieja su baudžiamojon atsakomybėn prašomo patraukti asmens padarytos veikos visuomenine reikšme ir iš to kylančiu viešuoju interesu.

Atsakant į argumentą dėl nusikalstamos veikos visuomeninės reikšmės ir viešojo intereso, tikslinga pasiremti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo teiginiu, jog ši formuluotė sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis; sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos (…) baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas.

Akivaizdu, kad vien tik galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens pareigos, jo socialinis statusas negali lemti nusikalstamos veikos visuomeninio reikšmingumo ir turėti viešąjį interesą. Kitokių tokį reikšmingumą įrodančių argumentų, jog dėl išslaptintos tyrimo medžiagos paviešinimo atsirado neigiami padariniai visuomenei, valstybei ar teisinei sistemai, P. V. atstovai nepateikė.

Taigi nenustatytos aplinkybės, kurioms esant dėl galimo UAB ,,XXXX“ vieno iš vadovų P. V. apšmeižimo prokuroras privalėtų pradėti baudžiamąjį procesą.

Tiesa, reikia pripažinti, kad iš dalies nepagrįstas žemesniojo teismo nutarties teiginys, jog teismo nebuvo prašoma skundo medžiagą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti.

Toks prašymas buvo pateiktas aukštesniajam teismui, kuris, panaikinęs žemesniojo teismo nutartį, jam grąžino visą medžiagą, nurodęs išspręsti BPK 412, 412¹ str. numatytus klausimus ir tik tada priimti sprendimą.

Antra vertus, žemesnysis teismas tai padarė ir nustatė, kad P. V. skunde nurodyta aplinkybė, jog dalį parlamentinio tyrimo medžiagos neteisėtai išslaptino NSGK pirmininkas, yra akivaizdžiai neteisinga, o A. M. pagal skunde nurodytas aplinkybes nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., subjektas, todėl nutarė atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.

Būtina įvertinti, kad medžiagos perdavimas prokurorui privataus kaltinimo bylų procese yra antras etapas, galimas tik po to, kai nustatoma, jog yra pagrindas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.

Priėmęs priešingą sprendimą, žemesnysis teismas būtų svarstęs BPK 409 str. reglamentuojamus klausimus.

Šiuo konkrečiu atveju dėl žemesniojo teismo ir šioje nutartyse išdėstytų motyvų privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas pagal P. V. skundą, todėl negalėjo ir negali būti perduotas prokurorui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti P. V. atstovų advokatų Arūno Marcinkevičiaus, Arvydo Montrimo, Kęstučio Ožiūno ir Aleksandro Kočegarovo skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2008 m. sausio 21 d. nutartį.