Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. K. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2008-09-18 nutartimi A. K. padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-03-14 nutartimi pakeista į sustiprinto stebėjimo sąlygas, to paties teismo 2012-10-05 nutartimi pakeista į bendro stebėjimo sąlygas, o 2013-11-12 nutartimi pakeista į ambulatorinį stebėjimą priminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Utenos rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nutartimi ambulatorinis stebėjimas pakeistas į stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, kuris paskutinį kartą pratęstas skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-11-07 nutartimi.

4. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. K. skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

5. Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas pagrįstai A. K. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis terminą, tenkinti skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Įstatyme numatyti du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

7. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs A. K. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros (toliau - Komisija) išvadas, iš kurių matyti, kad A. K. diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Dėl psichikos sutrikimų yra pripažintas 2-os grupės invalidu, eilę kartų gydytas N. Vilnios psichiatrijos ligoninėje. Tiek pagal Komisijos, tiek pagal gydymo įstaigos atstovės paaiškinimus teismo posėdyje matyti, kad A. K. psichinė būklė lieka nestabili, stebėta įtampa, nuotaikos svyravimai, disforijos, jo mąstymas nenuoseklus, paralogiškas su rezonavimo elementais. A. K. nepagarbiai bendrauja su medicinos personalu, vaistus geria nenoriai. Nekritiškas savo būsenai, teigia esąs sveikas, o vaistai nereikalingi, todėl jam reikalinga priežiūra ir kontrolė, tačiau niekas iš artimųjų nepareiškė noro prižiūrėti. Kaip žinia, A. K. nepakaltinamumo būsenoje nužudė sugyventinę, tačiau šiai padarytai veikai yra nekritiškas, išsako nerealius ateities planus. Aprašytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad šiuo metu nėra kriterijų, leidžiančių priverčiamąją medicinos priemonę keisti į švelnesnę: nėra pagerėjusi A. K. psichinė sveikata tiek, kad galima būtų gydyti ambulatorinėmis sąlygomis, be to, būdamas nekritiškas padarytai veikai ir savo būsenai bei ignoruodamas būtinybę gerti vaistus, jis išlieka socialiai pavojingas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad taikoma priverčiamoji medicinos priemonė šiuo metu dar negali būti keičiama.

8. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

A. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.