Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-638-387/2012

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.

2012 m. birželio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo H. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 str. 3 d. (2003-04-10 įstatymo redakcija Nr. IX-1495) 37 MGL, t. y. 4810 Lt, bauda.

Nustatyta, kad paskirtą baudą H. J. turi sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. J. nuteistas už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. jis, 2007-03-27 apie 14.40 val. Vilniaus r., kelio Vilnius – Švenčionys 24,73 km., nelygiareikšmių kelių sankryžoje vairuodamas UAB „Almir“ priklausantį autobusą „VOLVO B10M-60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002-12-11 Nr. 1950 eismo įvykio metu galiojusių patvirtintų Kelių eismo taisyklių 52., 196. p. ir 1 priedo 5 punktuose nurodytus saugaus eismo reikalavimus tuo, kad vairuodamas transporto priemonę šalutiniu keliu ir įvažiuodamas į nelygiareikšmių kelių sankryžą, neįvykdė kelio ženklo Nr. 203 „Sankryža su pagrindiniu keliu“ reikalavimų, kuris nurodo, kad „Vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu“, dėl to įvažiuodamas į pagrindinį kelią, nedavė kelio ir susidūrė su pagrindiniu keliu tiesiai važiavusiu automobiliu „VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. B.. Pastarasis pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais- 2004-09-20 Nr. 1195, 2004-10-20 Nr. 1307, 2004-12-24 Nr. 1669 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 68, 172 punktų reikalavimus, t.y. vairavo šį automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas girtumas 1,52 promilių etilo alkoholio) ir nebuvo užsisegęs saugos diržu, t.y. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos senos redakcijos ATPK 124 str. 4 d., 126 str. 2 d., 134 str., už kuriuos 2010-11-09 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimu buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Susidūrimas įvyko pagrindiniame kelyje abiems transporto priemonėms važiuojant (Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvada 2011-08-26 Nr. 11-965 (11)) ko pasėkoje nukentėjo automobilio „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. B., kuriam dėl dešinio šlaunikaulio lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei šio automobilio keleivis L. A., kuris automobilyje važiavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas girtumas 2,51 promilių etilo alkoholio) ir nebuvo užsisegęs saugos diržu, dėl to buvo pažeisti Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu 2002-12-11 Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais- 2004-09-20 Nr. 1195, 2004-10-20 Nr. 1307, 2004-12-24 Nr. 1669 Kelių eismo įvykio metu galiojusių patvirtintų Kelių eismo taisyklių 64, 65, 98 punktų reikalavimai (toliau-KET-Kelių eismo taisyklės) ir kuris patyrė sužalojimus kurie kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl regėjimo dešine akimi netekimo jis neteko 35 procentų bendro darbingumo.

Apeliantas tvirtina, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymais ir visiškai neatsižvelgė į jo duotus parodymus, kur H. J. nurodė, jog autoįvykio metu jo vairuojamas autobusas stovėjo, kai į jį atsitrenkė neblaivaus A. B. dideliu greičiu (129 km/h.) vairuojamas automobilis. Pasak H. J., priimdamas nuosprendį jo atžvilgiu Vilniaus rajono apylinkės teismas nesivadovavo teisingumo ir sąžiningumo principais, pažeidė LR Konstitucijos 29 str. nuostatas, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.

Apeliantas pažymi, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai iš karto nesudarė eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir plano, o vėliau pateikė į bylą H. J. nepasirašytą planą, kuris neatitiko faktinių eismo įvykio aplinkybių. Taip pat jam nebuvo leista dalyvauti eksperimente, kuris galėtų patvirtinti jo parodymų teisingumą. Būtent pastaraisiais dokumentais, o taip pat jų pagrindu atlikta specialisto išvada vadovavosi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

H. J. akcentuoja tai, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas labai tendencingai siekiant, kad buvęs policininkas (A. B.) išvengtų atsakomybės ir iš jo prisiteistų žalos atlyginimą dėl sužalojimų, kurių galėjo nebūti, jei A. B. būtų neviršijęs leistino greičio ir abu (A. B. ir L. A.) būtų užsisegęs saugos diržus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusysis - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-03-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. H. J. kaltė įrodyta byloje surinktais ir išanalizuotais įrodymais.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad H. J. vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė KET 52, 196 p. ir 1 priedo 5 p. nurodytus saugaus eismo reikalavimus tuo, kad vairuodamas transporto priemonę šalutiniu keliu ir įvažiuodamas į nelygiareikšmių kelių sankryžą, neįvykdė kelio ženklo Nr. 203 „Sankryža su pagrindiniu keliu“ reikalavimų, kuris nurodo, kad „Vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu“, dėl to įvažiuodamas į pagrindinį kelią, nedavė kelio ir susidūrė su pagrindiniu keliu tiesiai važiavusiu automobiliu „VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. B.. Įvykio metu A. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o kartu su juo važiavusiam keleiviui L. A. – sunkus sveikatos sutrikdymas. Esminis, kaltinimo esmę atskleidžiantis H. J. pažeidimas yra būtent KET 196 punkte nurodyto specialaus reikalavimo pažeidimas. Nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, nepaisydamas kelio ženklo 203 „Sankryža su pagrindiniu keliu“, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio A. B. ir būtent dėl šio reikalavimo pažeidimo įvyko eismo įvykis ir atsirado padariniai. Nustatęs šias faktines bylos aplinkybes, teismas pagrįstai kvalifikavo H. J. veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.

Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, jog jo vairuojamas autobusas stovėjo ir į pagrindinį kelią išvažiavęs nebuvo, kad eismo įvykio padariniai atsirado išimtinai dėl nukentėjusiojo A. B., kuris vairavo girtas, viršijo leistiną greitį , o taip pat nukentėjusiojo L. A., kuris taip pat buvo neblaivus ir važiavo neprisisegęs saugos diržais, veiksmų. Nuteistojo versija apie tai, kad jis neišvažiavo į pagrindinį kelią prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl teismas pagrįstai ja nesivadovavo ir tokios faktinės aplinkybės nenustatė.

Ikiteisminio tyrimo metu eismo įvykio mechanizmui nustatyti buvo atliekami įvairūs proceso veiksmai: apžiūrėta įvykio vieta, apklausti eismo įvykio dalyviai, atliktas eismo įvykio aplinkybių nustatymo eksperimentas, gautos specialistų ir ekspertų išvados. Remiantis šiais bei kitais bylos proceso metu gautais duomenimis buvo padarytos išvados dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų įvykio metu bei jų reikšmės lemiant atsiradusius padarinius. Visi šie duomenys pirmosios instancijos teisme buvo visapusiškai patikrinti ir įvertinti laikantis BPK reikalavimų.

Kolegija sutinka, kad transporto priemonių susidūrimo vieta buvo nustatyta ne nukentėjusiųjų ar netiksliai nubraižytos eismo įvykio schemos pagalba, o objektyviais duomenimis, t.y. ant kelio dangos išlikusiais pėdsakais, kurie buvo tinkamai užfiksuoti ir įvertinti. Įvykio vieta buvo fotografuojama ir būtent fotonuotraukose akivaizdžiai matosi, kad susidūrimas įvyko nuteistojo vairuojamam autobusui esant pagrindiniame kelyje. (t.1., b.l. 5-18). Techninių ekspertizių skyriaus transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją turinti specialistė-ekspertė L. L. tiek savo išvadose, tiek apklausų teismo posėdžių metu nurodė, jog susidūrimas įvyko pagrindiniame kelyje (autobusui įvažiavus į pagrindinį kelią 1,5m. atstumu ), abiems transporto priemonėms judant ir kad būtent nuteistojo H. J. veiksmai išvažiavimas iš šalutinio kelio į pagrindinį, neduodant kelio automobiliui „VW PASSAT“, artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu, techniniu požiūriu turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Šių įrodymų visuma, kuriuos tinkamai įvertino ir pirmos instancijos teismas, nustatyta, kad susidūrimas įvyko pagrindiniame kelyje ir susidūrimo metu judėjo abi transporto priemonės.

Neginčytina, kad KET taisykles pažeidė ir A. B.. Jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, viršijo leistiną greitį.

Tais atvejais, kai KET pažeidimus padarė keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė sąlyga) eismo įvykiui kilti arba dėsninga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė, lemiama) jo priežastis, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtent nuteistojo H. J. padarytus KET pažeidimus pripažino pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti. Kartu nurodė, jog A. B. padaryti KET pažeidimai – neblaivumas ir greičio viršijimas – nebuvo kilusių pasekmių pagrindinė priežastis. Tokią savo išvadą pirmos instancijos teismas motyvavo tuo, kad A. B. net ir važiuojant leistinu greičiu, nuteistojo vairuojamas autobusas nebūtų atlaisvinęs automobilio VW PASSAT eismo juostos, kai tuo tarpu nuteistajam neišvažiavus iš šalutinio kelio į pagrindinį ir nesudarius kliūties – eismo įvykis nebūtų kilęs. Geras matomumas taip pat sąlygojo tai, kad H. J. turėjo galimybę įvertinti susidariusią situaciją ir numatyti galinčius kilti padarinius. Kolegija sutinka, kad A. B. taip pat padarė KET pažeidimą (viršijo greitį), kas taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu, nutraukus ikiteisminį tyrimą, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. Teismas yra saistomas nuostatos, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str.1d.). Šiuo atveju sprendžiamas H. J. kaltės klausimas. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad būtent H. J. veiksmai buvo pagrindinė ir lemianti eismo įvykio priežastis. Būtent H. J., elgdamasis neatsargiai, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu atsirado nurodytos neigiamos pasekmės. H. J. turėjo visas galimybes ir matė pagrindiniu keliu atvažiuojantį nukentėjusiojo automobilį, kas taip pat lemia teismo išvadą, kad būtent jo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nuteistasis, išvažiuodamas iš šalutinio į pagrindinį kelią, sudarė kliūtį pagrindiniu keliu važiuojančiam vairuotojui. Specialisto išvada (t.1. b.l. 80-84) nustatyta, kad buvusiomis eismo įvykio aplinkybėmis autobuso „Volvo B 10M-60“ vairuotojas nebūtų atlaisvinęs automobilio „VW Passat“ eismo juostos jeigu pastarasis automobilis butų važiavęs 90 km/h. Taigi akivaizdu, kad iš buvusios situacijos pašalinus nuteistojo H. J. padarytus KET pažeidimus, eismo įvykis būtų neįvykęs.

Nukentėjusiojo A. B. KET pažeidimas ir jo santykis su eismo įvykiu bei jo metu patirta žala, gali turėti juridinę reikšmę sprendžiant civilinio ieškinio klausimą (pvz., nustatant nukentėjusio asmens didelį neatsargumą), tačiau šiuo atveju žalos atlyginimo klausimai perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka ir nėra šio apeliacinio proceso dalykas.

Nepagrįstai apeliantas teigia, kad jam nebuvo leista dalyvauti eksperimente. Bylos medžiagoje yra kiti duomenys, t.y. tai, jog jis eksperimente dalyvavo kartu su savo gynėju, tačiau vėliau atsisakė pasirašyti eksperimento protokolą. (t.1., b.l. 197-215).

Kolegija pažymi, jog apelianto teiginiai apie galimą šališkumą atliekant ikiteisminį tyrimą dėl tos priežasties, kad nukentėjusieji buvo policijos pareigūnai, vertintini kaip deklaratyvūs, nes išvados apie susidūrimo mechanizmą buvo daromos remiantis objektyviais duomenimis, t.y. išlikusiais ir tinkamai užfiksuotais transporto priemonių, dalyvavusių šiame eismo įvykyje, pėdsakais.

Apeliantas kelia klausimą ir teigia, jog pirmos instancijos teismas neišsiaiškino kodėl nukentėjusiajam L. A. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas tik praėjus metams po eismo įvykio. Pažymėtina, kad sužalojimo sunkumo laipsnio nustatymas laiko prasme (praėjus tam tikram laiko tarpui) nėra teisiškai reikšmingas. Šiuo atveju buvo būtina išsiaiškinti ar padaryti sužalojimai susiję su duotuoju eismo įvykiu ir ar sveikatos sutrikdymo masto pasikeitimas gali būti mediciniškai paaiškinamas ir susietas su traumomis, gautomis nurodomo eismo įvykio metu. Šie klausimai buvo išsiaiškinti teismui paskyrus kompleksinę teismo medicininę ekspertizę. Šios ekspertizės akte (t.2. b.l. 40-47) nurodoma, kad L. A. nustatyta muštinės žaizdos dešinio antakio, dešinės akies vokuose, dešiniame skruoste, kakle, dešinio skruostikaulio, nosies kaulų ir viršutinio žandikaulio lūžiai, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose su kraujosruva akies obuolio junginėje, kraujo išsiliejimu į dešinės akies stiklakūnį, dešinės akies stiklakūnio išvarža į priekinę kamerą, kas komplikavosi antrine glaukoma, regos nervo disko žuvimu ir regėjimo dešine akimi netekimu. Sužalojimai galimai padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2007 03 27) ir būdu. Sužalojimai kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl regėjimo dešine akimi netekimo L. A. neteko 35 procentų bendro darbingumo. Po eismo įvykio jo sveikata sutriko visam laikui.

Atmestinas ir apelianto teiginys, jog pirmos instancijos teismo šališkumą parodo ta aplinkybė, jog apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas paskutinę dieną prieš sueinant senaties terminui. Konstatuotina, kad šios bylos nagrinėjimas užtruko labai ilgą laiko tarpą, tačiau BK 95 str.1d. b) p. nuostatos, reglamentuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, pažeistos nebuvo.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas skirdamas bausmės rūšį ir dydį, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. H. J., nenustačius nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, paskirtas įstatyme nustatytos baudos (BK 47 str.3d. 5p.) vidurkis. Paskirtos baudos mokėjimas išdėstytas 10 mėnesių. Keisti bausmės rūšį ar mažinti baudos dydį nėra pagrindo.

Tokiu būdu konstatuotina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikia jokių svarių argumentų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo H. J. apeliacinis skundas, jame nurodytų motyvų pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo H. J. apeliacinį skundą atmesti.