Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-31 · Administracinė byla Nr. I-906-362/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-31
Bylos Nr.
I-906-362/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00231-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
T. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-906-362/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00231-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.4; 55.1.3 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 31 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui T. G.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. G. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas T. G. nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. iki 2015 m., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir ne artimais giminaičiais, tad iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius, laisvėje artimų, su kuriais galėtų bendrauti, neturėjo. Tai sukėlė daug nepatogumų, sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, kas sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas parodė, kad jis negalėjo susirašinėti su kitais pataisos namuose esančiais asmenimis, nors tuo metu kodeksai ir nedraudė susirašinėti. Dėl to jis susipyko su savo mergina. Susirašinėti teko per motiną, jis jai siųsdavo laiškus, o ji nusiųsdavo kitiems adresatams. Raštu dėl susirašinėjimo nesikreipė. Visa tai jį veikė psichologiškai. Prašo priteisti 800 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2015-012-22. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiku pareiškėjas pagal Suėmimo vykdymo įstatymą turėjo teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims bei gauti neribotą kiekį laiškų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnis, galiojęs iki 2015-09-01numatė, kad draudžiamas nuteistųjų, kurie yra kardomo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos namuose, ir kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimi giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Šis straipsnis nuo 2015-09-01 nustojo galios. Skundų ar prašymų dėl susirašinėjimo gauta nebuvo.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo T. G. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta teisė į susirašinėjimą.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Nuteistųjų teisė susirašinėti reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr. 73-3084) (toliau – BVK) 99 straipsnyje (redakcija galiojusi iki 2015-09-01). Šio straipsnio pirmoje dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis nuo 2015-09-01 2015-06-23 įstatymu Nr. XII-1818 neteko galios (TAR, 2015, Nr. 2015-11069).

Tokiu būdu, pareiškėjas turėjo teisę ir galimybę susirašinėti su visais asmenimis, nesančiais kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose, bei siųsti jiems neribotą kiekį laiškų, tad visai nesuprantama, kaip jis dėl to galėjo susipykti su savo mergina. Nurodymų, kad ji tuo metu buvo kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose, teismui nepateikta.

Pareiškėjas nurodo, jog negalėjo susirašinėti su draugais, kurie tuo metu buvo pataisos namuose, tačiau tuo pačiu nurodo, jog jis su jais susisiekdavo „per laisvę“, rašydamas laiškus, kuriuos perduodavo savo motinai, o ji perduodavo jo draugams, tad jis ryšius su jais palaikė.

Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, toks susirašinėjimas, kokio norėjo pareiškėjas, tuo metu buvo draudžiamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas niekad raštu nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatorių su prašymu leisti susirašinėti su kokiu tai asmeniu, nenurodė tokio susirašinėjimo būtinybės bei reikalingumo motyvų. Taip pat pastebėtina, jog pats pareiškėjas nurodo, jog jis šio draudimo nepaisė, ir susisiekdavo laiškais „per laisvę‘, bet nenurodo, jog neturtinė žala jam kilo dėl to, jog jis turėjo imtis kitų priemonių susiekimui su draugais, nei tiesiogiai bendraudamas laiškais, o kilo dėl to, kad jam nebuvo leista susirašinėti, palaikyti socialinius ryšius. Tokiu būdu, kadangi byla yra iškelta dėl neturtinės žalos priteisimo, byloje nėra nustatyti ne tik kad neteisėti atsakovo veiksmai, bet nėra nustatyta ir pačios neturtinės žalos fakto.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga ir pačio pareiškėjo parodymais, tad skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius