Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkaviškio agrotiekimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties, kuria išspręstas bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas, civilinėje byloje Nr. B2-1891-436/2014, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vandens siurbliai“ pareiškimą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas atsiliepimo ir įmonės finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ iškelta bankroto byla. Remiantis aptartais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir dėl kiekvieno iš skundo argumentų pasisako atskirai.

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Atsakovui UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ bankroto byla iškelta būtent šiuo pagrindu, t. y. nustačius, jog įmonė nėra pajėgi padengti susidariusių įsiskolinimų, pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Apeliantas ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria konstatuotas atsakovo nemokumas, teisėtumą ir pagrįstumą nurodė, jog ieškovas, reiškęs reikalavimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, atsisakė savo reikalavimo, nes atsakovas su juo visiškai atsiskaitė, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino, bankroto bylos nenutraukė. Teismas atmeta šiuos apelianto argumentus, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino 2014 m. liepos 30 d. nutartimi (b. l. 68-69) ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovo pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio, kuriuo prašoma UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ iškelti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti), dėl joje spręstų klausimų apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tiek, kiek būtina atsakant į atskirojo skundo argumentus ir vertinant skundžiamos 2014 m. birželio 9 d. nutarties pagrįstumą.

Nustatyta, jog ieškovas UAB „Vandens siurbliai“ pareiškimą dėl ieškinio atsiėmimo grindė CPK 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalį pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo galima atsisakyti tik iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 9 d. priėmė nutartį iškelti atsakovo įmonei bankroto bylą. Iškėlus įmonei bankroto bylą, įstatymas nenumato galimybės atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo. Įmonei iškėlus bankroto bylą ją nutraukti būtų galima tik ĮBĮ 27 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. visiems kreditoriams atsisakius reikalavimų įmonei, įmonei atsiskaičius su kreditoriais ar pasirašius taikos sutartį. Šiuo atveju matyti, jog atsakovas atsiskaitė tik su pareiškėju, nors bylos medžiaga rodo, jog apeliantas turi įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams (Valstybinei mokesčių inspekcijai, Sodrai (b. l. 29, 76)), duomenų apie atsiskaitymą ir su jais nepateikta. Be to, teismo išvada apie įmonės nemokumą priimta įvertinus ne tik esamą įsiskolinimą pareiškėjui, bet visumą įrodymų, kurie įrodo įmonės negebėjimą padengti susidariusių įsiskolinimų, todėl net ir atsiskaičius su vienu iš kreditorių, nepaneigiamos teismo išvados dėl įmonės nemokumo.

Apeliantas taip pat mano, jog teismas išvadas dėl UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ nemokumo priėmė įvertinęs netinkamus įrodymus, kurie neatskleidžia tikros įmonės finansinės padėties. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Šiuo atveju nustatyta, jog teismas išvadas dėl įmonės nemokumo priėmė įvertinęs įmonės 2012 metų finansines ataskaitas (balansą bei pelno nuostolių ataskaitą) duomenis iš VĮ Registrų centras ir VĮ Regitra, apie įmonės vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Sodros pranešimus apie įmonės privalomus mokėjimus (b. l. 29, 37-44). Skundu teigiama, jog teismo išvados apie pradelstus mokėjimus ir įmonės turto vertę, paremtos 2012 metų balanso duomenimis, kurie neatspindi pradelstų įsipareigojimų ir realios įmonės turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog duomenys, kuriais remiantis sprendžiamas įmonės nemokumo klausimas, turi būti aktualūs ir atspindėti įmonės finansinę padėtį bylos nagrinėjimo metu, tačiau kartu pažymi, jog civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio, dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo klausimą. Tai, kad civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui skirtas aktyvus vaidmuo, nereiškia, jog teismas privalo kelti ir tirti klausimus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nekelia, rinkti už dalyvaujančius byloje asmenis įrodymus, kuriuos jie gali pateikti patys, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Be to, bankroto byloje vyraujantis viešas interesas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, yra atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Pareiškėjams byloje pateikus įrodymus, jog atsakovo įmonė yra nemoki bei nepajėgi padengti susidariusių įsiskolinimų, įrodyti priešingas aplinkybes ir pagrįsti atsakovo mokumą pareiga tenka pačiam atsakovui. Nagrinėjamu atveju siekiant gauti aktualius ir realią įmonės finansinę padėtį atspindinčius duomenis, teismas ir įpareigojo įmonės vadovą pateikti finansines ataskaitas, kreditorių ir skolininkų sąrašus, duomenis apie teismuose iškeltas bylas, vykdomus išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus sprendžiamu klausimu aktualius duomenis (b. l. 21, 33, 48-49), tačiau teismo įpareigojamų UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ neįvykdė. Siekdamas išspręsti byloje kilusį klausimą, pirmosios instancijos teismas pats rinko viešuosiuose registruose esamus duomenis apie įmonės finansinę padėtį ir jais rėmėsi spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą. Apeliantas neigdamas šių duomenų realumą turėjo teisę apeliacinės instancijos teismui pateikti savo atsikirtimus pagrindžiančius, aktualius įrodymus, kadangi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tiek teisės, tiek ir fakto klausimai (CPK 320 str. 1 d.), tačiau jų nepateikus ir nesant duomenų, paneigiančių įrodymus, kuriais priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi pirmos instancijos teismas, teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstais duomenimis ir jais nesivadovauti vertinant skundo argumentus.

Kaip teisingai nustatyta skundžiamoje nutartyje, 2012 metų balansas rodo, jog įmonės finansinė padėtis nuo 2011 metų prastėja: įmonė patiria nuostolį (2011 metais nuostolis sudaro 64 801 Lt, o 2012 metais – 77 066 Lt), jos turimo turto vertė mažėja (2011 metais jis sudarė 492 323 Lt, 2012 metais – 414 034 Lt) ir jo santykis su per vienerius mokėtinomis sumomis, kurios per 2012 metaus sudarė 241 491 Lt, kelia abejones dėl įmonės mokumo (b. l. 37, 39). Apelianto teigimu, teismas remdamasis balanso duomenis nustatė tik įmonės balansinę, o ne rinkos turto vertę, tačiau nesutikdamas su įmonės turto verte atspindėta 2012 metų finansinėje ataskaitoje, jas paneigiančių ir realią turto vertę atspindinčių duomenų nepateikia. Balansas atskleidžia, jog daugiau kaip pusę įmonės turimo turto vertės (231 260 Lt iš 414 034 Lt) sudaro jos turimo materialaus turto vertė. Nekilnojamojo turto registro bei VĮ Regitra duomenimis įmonė turi savo vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tačiau jam nustatyti disponavimo apribojimai (b. l. 40-42, 44). Turtui taikomas areštas nepaneigia balansinės įmonės turto vertės, tačiau verčia abejoti ar rinkos vertė viršytų balanse atspindėtą jo vertę. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovo turtas, siekiant užtikrinti ne tik teismo sprendimų, bet Valstybinės mokesčių inspekcijos bei kitų vykdomųjų dokumentų įvykdymą, yra areštuotas, taikomi arešto mastai (673 914,47 Lt suma) gerokai viršija įmonės turimą turtą (Turto arešto aktų registro duomenys (b. l. 77-80). Šių duomenų visuma, nesant juos paneigiančių įrodymų, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismui, jog įmonės įsipareigojimams padengti nebepakanka įmonės turimo turto vertės, kas rodo įmonės nemokumą.

Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo svarbu vertinti ne tik įmonės finansinę situaciją atspindinčius įrodymus, teismas taip pat turi atsižvelgti ir į tai, ar įmonė tęsia veiklą, dengia skolas ir turi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau teismas primena, jog minėtas aplinkybes turi pagrįsti būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla. Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių savo vykdomą veiklą ar kitų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įmonės nemokumą paneigiančių įrodymų nepateikė, neįrodė, jog yra padengta 121 362,06 Lt mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai, o VSDFV duomenimis, skola valstybinio socialinio draudimo biudžetui nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ne tik kad nebuvo padengta, bet dar išaugo (2014 m. gegužę skola sudarė 1 913,08 Lt, 2014 m. rugsėjį – 2 003,70 Lt), todėl apelianto argumentai dėl teismo išvadų neteisėtumo, laikytini niekuo nepagrįstais teiginiais.

Remdamasis nurodytais argumentais ir išvadomis, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl atsakovo nemokumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teismas taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.