Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dušas buvo su pelėsiu ir be užuolaidų, buvo tik pertvaros. Nebuvo užtikrintas privatumas, todėl pareiškėjas patirdavo patyčias, stresą. Kai vykdavo etapu į kitas įstaigas, pareiškėjas konvojaus automobilyje suprakaituodavo, tačiau parvykus į Pataisos įstaigą nebūdavo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, išsiskalbti rūbus. Dėl to pareiškėjas jautė nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kiti nuteistieji iš jo tyčiojosi. Gyvenamosiose patalpose pareiškėją kandžiodavo blakės.

Grįžus į Pataisos įstaiga nebuvo sudaryta galimybė pavalgyti pietus, nes pareiškėjo būrys jau būdavo pavalgęs, o į laikinojo sulaikymo patalpas maistas nebuvo pristatomas. Pareiškėjas iki vakarienės būdavo alkanas.

Pataisos įstaigoje pareiškėjas negalėjo lankytis koplyčioje, net ten lankydavosi kiti nuteistieji, o pareiškėjas turėjo laukti, kol atsilaisvins vieta.

Tualete buvo 5 pisuarai ir 5 unitazai, kuriais naudojosi 70 – 85 nuteistieji. Tualete nebūdavo plastmasinių dangčių, tekdavo sėstis tiesiai ant klozeto, o tai higienos normų pažeidimas. Iš 5 pisuarų 2–3 būdavo neveikiantys, todėl prie tualetų susidarydavo didžiulės eilės.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakyme Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatyta, kad 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15 asmenų. Vertinamuoju laikotarpiu 5 būryje buvo iki 84 nuteistųjų. 5 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai ir 6 pisuarai, viso 12 kietųjų įrenginių, prausykloje – 8 praustuvės. Pareiškėjo teiginys dėl per mažo kiekio sanitarinių įrenginių, dėl ko jis galėjo patirti sunkumus prieinant prie įrenginių yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Duomenų, kad dauguma tualetų būtų neveikiantys Marijampolės PN neturi, pareiškėjas dėl to nėra kreipęsis į būrį prižiūrintį specialistą, nei į administraciją.

Marijampolės PN esančios patalpos yra nuolatos tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą ir surašo avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus. Marijampolės PN neturi jokių duomenų, kad dušo patalpoje būtų buvę pelėsio.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuluotą praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Nagrinėjamu atveju dušai yra atskirti sienelėmis.

Atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje pareiškėjas iš įstaigos etapu išvyko 2019 m. rugsėjo 7 d. grįžo 2019 m. spalio 1 d.; išvyko 2019 m. spalio 22 d. grįžo 2019 m. spalio 25 d.; išvyko 2019 m. gruodžio 17 d. grįžo 2019 m. gruodžio 20 d.; išvyko 2020 m. birželio 20 d. grįžo 2020 m. liepos 3 d. Viso Pataisos įstaigoje nebuvo 23 paras.

Nurodė, jog kai nuteistieji išvyksta etapu iš Pataisos įstaigos, nuteistieji yra išbraukiami iš įstaigos esančių sąrašų ir tik kai grįžta vėl į įstaigą, Įskaitos skyrius įtraukia kaip sugrįžusį į Pataisos įstaigos nuteistųjų sąrašą. Šis tikslus nuteistųjų skaičius perduodamas valgyklai, kuri pagal nuteistųjų skaičių gamina maistą. Jeigu pareiškėjas grįžo po pietų laiko, jis dar prieš tai nebuvo įtrauktas į nuteistųjų sąrašą ir jam pietūs nepriklausė, tačiau tik Įskaitos skyriui įvedus ir perdavus valgyklai papildytą sąrašą, pareiškėjas kaip ir kiti nuteistieji, sugrįžę iš etapo, vakarienę gavo.

Pareiškėjas grįžęs iš etapų turėjo galimybę kreiptis į būrį prižiūrintį specialistą, kad sudarytų sąlygas pasinaudoti dušu ir skalbykla. Taip pat pareiškėjas galėjo dušu pasinaudoti 5 būrio esančioje prausykloje.

Nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas yra reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK). BVK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas.

Pataisos įstaiga yra patvirtinusi koplyčios lankymosi grafiką. 5 būrio nuteistieji, taip pat ir pareiškėjas koplyčioje galėjo lankytis antradieniais ir šeštadieniais. Pažymėjo, jog jeigu ir pareiškėjas nebūtų galėjęs nueiti į koplyčią, tai nereiškia, kad jam ginčo laikotarpiu buvo apribota jo teisė išpažinti ar praktikuoti tikėjimą kitais būdais.

Pataisos įstaiga imasi visų įmanomų priemonių parazitams išvengti, skalbia, dezinfekuoja nuteistųjų patalynę, minkštąjį inventorių, rūbus. Pataisos įstaiga yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri nuolatos prižiūri ir tikrina patalpas ir esant poreikiui atlieka parazitų naikinimo darbus. Taip pat atliekami savarankiški parazitų naikinimo darbai.

Pažymėjo, kad atsakovės atstovas neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į psichologus nesikreipė. Be to Pataisos įstaiga veikė tinkamai, nepažeisdama jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2020 m. spalio 23 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 27, 38, 39), kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo paskirtas į 5 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 519, kuri yra 18,21 kv. m ploto, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,64 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. spalio 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 520, kurios plotas 36,50 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,31 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2019 m. spalio 29 d. iki 2020 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 522, kurios plotas 36,66 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,33 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą jų neginčijo, todėl teismais jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš aplinkybių, jog dušo patalpose buvo pelėsis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 39 punktu, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.).

Iš į bylą pateiktų dušo patalpų fotonuotraukų (b. l. 72–74) matyti, kad minėtų patalpų sienos yra tvarkingos, pelėsio nėra. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl pelėsio dušo patalpose nesikreipė. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovei šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio dušo patalpose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad duše nebuvo užuolaidų, o buvo įrengtos tik pertvaros, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu.

Į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 73–74) patvirtina, jog dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017 ir kt.). Teismo vertinimu, nors duše ir nebuvo įrengtos užuolaidos, tarp prausimosi vietų esančios pertvaros visiškai užtikrina pareiškėjo privatumą naudojantis dušu. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovės neteisėti veiksmai dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, nekonstatuotini.

Pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą taip pat kildina iš to, jog tualete tekdavo laukti eilėse.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad 5 būrio sanitariniame mazge yra 6 unitazai ir 6 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės. Taip pat nurodė, jog 5 būryje ginčo laikotarpiu buvo iki 84 nuteistųjų (b. l. 28). Įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis ir vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendžiama, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge. Pareiškėjas teigia, jog tualete buvo 5 pisuarai ir 5 unitazai, iš 5 pisuarų 2–3 būdavo neveikiantys. Tačiau, įvertinus 5 būryje buvusių asmenų skaičių, net ir tuo atveju, jei būrio sanitariniame mazge buvo pareiškėjo nurodytas kietųjų įrenginių kiekis ir 3 iš jų neveikė, Aprūpinimo normos nebuvo pažeistos. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo sanitarinių renginių kiekio atmestini kaip nepagrįsti.

Teisės aktai nenumato privalomo plastmasinių dangčių tualetuose įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su tuo, jog Pataisos įstaigoje jį kandžiojo blakės.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu bylos duomenys (b. l. 58-62) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Dezinfa“ pataisos namuose teikė graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo paslaugas. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos administraciją dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į Pataisos įstaigos administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Pataisos įstaigoje jis negalėjo lankytis koplyčioje, nes ten lankydavosi kiti nuteistieji, o pareiškėjas turėjo laukti, kol atsilaisvins vieta.

Vadovaujantis Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 7/072-192 ir 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 7/07-493 patvirtintais Nuteistųjų naudojimosi taksofonu, lankymosi koplytėlėje, salėje ir bibliotekoje grafikais, 5 būrio nuteistieji koplytėlėje galėjo lankytis antradieniais nuo 15.00 val. iki 16.00 val. ir šeštadieniais nuo 13.30 val. iki 14.30 val. (b. l. 51–52, 54–55). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas Pataisos įstaigos administracijos būtų išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam būtų draudžiama grafike numatytu laiku lankytis koplyčioje. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Pataisos įstaigos administracijai dėl negalėjimo apsilankyti koplyčioje, byloje taip pat nėra, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas teigia, kad kai vykdavo etapu į kitas įstaigas, tačiau parvykus į Pataisos įstaigą nebūdavo sudaryta galimybė pavalgyti pietus.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kai nuteistieji išvyksta etapu iš Pataisos įstaigos, yra išbraukiami iš įstaigos sąrašų ir tik kai grįžta vėl į įstaigą Įskaitos skyrius įtraukia juos kaip sugrįžusius į Pataisos įstaigos nuteistųjų sąrašą. Šis tikslus nuteistųjų skaičius perduodamas valgyklai, kuri pagal nuteistųjų skaičių gamina maistą. Jeigu pareiškėjas grįžo po pietų laiko, jis dar prieš tai nebuvo įtrauktas į nuteistųjų sąrašą ir jam pietūs nepriklausė, tačiau tik Įskaitos skyriui įvedus ir perdavus valgyklai papildytą sąrašą, pareiškėjas kaip ir kiti nuteistieji, sugrįžę iš etapo, vakarienę gavo (b. l. 30).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 32 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (34 p.). Intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 valandos (12 p.).

Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje pareiškėjas iš įstaigos etapu išvyko 2019 m. rugsėjo 7 d. grįžo 2019 m. spalio 1 d.; išvyko 2019 m. spalio 22 d. grįžo 2019 m. spalio 25 d.; išvyko 2019 m. gruodžio 17 d. grįžo 2019 m. gruodžio 20 d.; išvyko 2020 m. birželio 20 d. grįžo 2020 m. liepos 3 d. Vadinasi po išvykimo etapu pareiškėjas į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių vertinamuoju laikotarpiu grįžo 4 kartus.

Atsakovės atstovas neneigia aplinkybės, jog pareiškėjui grįžusiam į Pataisos įstaigą pietūs ar sausas davinys nebūdavo suteikiami, pareiškėjas tą dieną gaudavo vakarienę. Todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog sugrįžus etapu į pataisos įstaigą jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ir išsiskalbti rūbus.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 7/07K-181 patvirtintu naudojimosi dušo paslaugomis grafiku 5 būrio nuteistieji dušu pasinaudoti galėjo trečiadieniais.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negalėjo išsimaudyti duše grafike numatytu laiku, taip pat pats pareiškėjas nurodo, jog rūbus turėjo galimybę išsiskalbti vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato, jog grįžus į pataisos įstaigą nuteistajam turi būti suteikta galimybė naudytis duše ir skalbtis rūbus ne grafike nustatytu laiku. Be to byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas grįžęs į Pataisos įstaigą yra kreipęsis dėl galimybės išsimaudyti duše ir išsiskalbti rūbus suteikimo ir jam tokia galimybė nebuvo suteikta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam buvo sukelti papildomi nepatogumai, neigiami išgyvenimai, emocinė depresija, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo sveikatai, psichinei ir emocinei būklei. Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2022 m. liepos 27 d. raštas Nr. S-2747 patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu į Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė (b. l. 24–25). Marijampolės pataisos namų Antrojo resocializacijos skyriaus 2022 m. liepos 14 d. pažyma Nr. 55/04-72 taip pat patvirtina, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to pablogėjusios psichologinės/emocinės sveikatos į įstaigos psichologus nesikreipė (b. l. 40).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą daro išvadą, kad pareiškėjas dėl pietų nesuteikimo 2019 m. spalio 1 d., 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 20 d. ir 2020 m. liepos 3 d. galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įvertinęs pažeidimo trukmė ir intensyvumą, nesant byloje duomenų, įrodančių, jog padarytas pažeidimas sukėlė pareiškėjui ilgalaikių, nepataisomų padarinių, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, dienomis kai negaudavo pietų pareiškėjui būdavo suteikiama vakarienė 17.30 val. (b. l. 44–47), į tai, kad iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Marijampolės pataisos namų pareigūnų elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos įstaigos administraciją nesikreipė, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.