Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančios, pranešėjos Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės,

2016 m. birželio 29 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Daugiabučių namų savininkų bendrijos „B” patikslintą skundą atsakovei Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės tarnyba atsiliepimo į skundą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Kadangi byloje pakanka duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos 2016 03 08 rašto Nr. (1.15.)-S13-50 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja 2016-02-04 pateikė Vyriausybės atstovui Klaipėdos apskrityje prašymą „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybes administracinės priežiūros", kuriuo prašė Vyriausybės atstovo įgyvendinti Įstatymo numatytus įgaliojimus, t.y. patikrinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau - Savivaldybės taryba) 2015-07-30 sprendimo Nr T2-180 Dėl Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių patvirtinimo" (toliau - Sprendimas) 1 punktu patvirtintų Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau -Taisykles) teisėtumą bei, nustačius pažeidimus, siūlyti Savivaldybės tarybai pakeisti arba panaikinti Taisyklių konkrečias nuostatas, prieštaraujančias aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovė Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba 2016-03-08 raštu Nr.(1.15.)-S13-50 „Dėl Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių teisėtumo" atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Minėtame rašte informavo pareiškėją, jog vykdant Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą Vyriausybės atstovo tarnyboje įvertinus Sprendimo teisėtumą ir nenustačius prieštaravimų įstatymams ir kitiems teisės aktams, dėl kurių Vyriausybes atstovas turėtu teisinį pagrindą imtis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros Įstatymo suteiktų įgaliojimų, prašymą tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalis nurodo, jog savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką nustato Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai numato, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus siūlo panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą.

Įstatymo 5 straipsnis įtvirtina Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai - per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.

To paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka nustatyta Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, pagal kurios 1 punktą Vyriausybės atstovas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po neteisėto ar galinčio pažeisti viešąjį interesą teisės akto priėmimo gali savo potvarkiu sustabdyti jo vykdymą, pagal Savivaldybės administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktą nustatęs nurodytas aplinkybes, Vyriausybės atstovas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo potvarkio priėmimo dienos atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui motyvuotu teikimu pasiūlo svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą, o per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie atsisakymą tenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako pakeisti ar panaikinti teisės aktą) kreipiasi į teismą su pareiškimu arba ieškiniu prašydamas teismo imtis pareiškimo arba ieškinio užtikrinimo priemonių Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatas darytina išvada, jog Vyriausybės atstovas yra priskirtinas asmenų, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka galinčių kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, kategorijai, tačiau imperatyviai nėra nurodyta, kad visais atvejais privalo kreiptis į teismą, net nesant viešojo intereso.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Vyriausybės atstovas pagrįstai priėmė išvadą, jog nėra teisimo pagrindo Vyriausybes atstovui imtis Įstatymo jam suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo dėl Savivaldybės tarybos 2015 07 30 Sprendimu Nr. T2-180 patvirtintų Taisyklių, nes nenustatė, kad šis administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir reikalavimas panaikinti administracinį aktą būtų tinkama pažeistos teisės gynimo priemone. Įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad Vyriausybės atstovas nenagrineja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos jstatymas ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje sprendžia Administracinis teismas. Tokiu būdu, Vyriausybės atstovui Įstatymu nesuteikti įgaliojimai spręsti ginčus, kylančius tarp savivaldybes institucijų ir jos gyventojų.

Įvertinus nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vyriausybės atstovas, vertindamas norminio administracinio akto teisėtumą nesprendžia pažeistų subjektimų teisių gynimo klausimo, o tik siekia abstrakčiai išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Atsakovas, įvertinęs Savivaldybes tarybos Sprendimu patvirtintų Taisyklių teisėtumą, neatitikimo aukštesnės galios teises aktamsnenustatė, todėl ir neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą del viešojo intereso gynimo. Atsakovas, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybes norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis nustato, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra pažymėta, kad Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumą ir argumentuodamas savo nuomonę dėl atitinkamo norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Vyriausybės atstovas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo savivaldybės norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų.

Įvertinus minėtas teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, bei tai, jog Vyriausybės atstovui, vertinant Savivaldybės tarybos Sprendimu patvirtintų Taisyklių teisėtumą, neiškilo abejonių dėl to, ar Taisyklių nuostatos atitinka aukštesnės teisės aktų reikalavimus, nebuvo pasinaudota ABTĮ suteikta teise kreiptis į administracinį teismą dėl norminio teisės akto ištyrimo.

Pažymėtina, jog ABTĮ numato dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 111 straipsniu.

Atsižvelgiant į teisės aktų, nustatančių Vyriausybės atstovo įgaliojimus, vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą, nuostatas, darytina išvada, jog Vyriausybės atstovas, pateikdamas pareiškėjui atsakymą, veikė savo kompetencijos ribose bei įgyvendino jam Įstatymu suteiktus įgaliojimus tinkamai ir teisėtai.

Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibrėžta, jog bendrija privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti. Remiantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsniu šis įstatymas nustato be kitų klausimų ir daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės valdymą, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktas įtvirtina nuostatą, jog pagrindinis administratoriaus uždavinys - įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo (toliau vadinama - namas) bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje (2013 06 27 įstatymo Nr. XII-407 redakcija) nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Teismas pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 1 punkte nustatyta, jog jos nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims jiems įstatymų nustatyta tvarka priskirtose teritorijose bei asmenims, kurie pagal atitinkamas sutartis pastarąsias teritorijas tvarko ir prižiūri, taip pat nustato tvarkos reikalavimus renginiuose.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į aiškiai apibrėžtą Taisyklių paskirtį, jog atsakovo teisė priimti Taisykles kyla iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 33 punkte, kurio pagrindu Tarybos 2015 07 30 sprendimu patvirtintos patvirtintos Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklės, jose nustatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo, visuomenės sveikatos, sanitarijos ir higienos, atliekų tvarkymo bei aplinkos apsaugos, gyvūnų laikymo, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles. Priimant ginčijamą 2015 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. T2-180 galiojusioje Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje 6 straipsnio 36 punkte sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas priskirtas savarankiškąjai savivaldybių funkcijai (2015 06 30 redakcija).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Šiame kontekste pažymėtina, kad vietinės ir centrinės valdžios santykiai yra reguliuojami tam tikrų teisės principų, kurie įtvirtinti tiek nacionaliniu (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis), tiek tarptautiniu lygmeniu (Europos vietos savivaldos chartija). Šie principai reguliuoja ir klausimus, kaip valdžios institucijų pareigos atitinkamoje srityje yra išskirstomos arba pasidalinamos. Vietinės ir centrinės valdžios santykiai, siekiant užtikrinti adekvatų jų tarpusavio santykį ir pagarbą kiekvienam iš subjektų atitinkamos valdymo pakopos sferoje, grindžiami vietos savivaldos savarankiškumo ir laisvės, teisėtumo, įstatymų viršenybės, subsidiarumo, deleguotos kompetencijos, bendradarbiavimo ir kitais principais. Šių principų realizavimas reikalauja garantuoti, kad egzistuotų vietos valdžia, galinti pakankamai savarankiškai prisiimti įsipareigojimus ir pasirinkti jų vykdymo būdus, priemones ir šaltinius jiems įgyvendinti (Europos vietos savivaldos chartijos preambulė) (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-617/2010).

Nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais.

Savivaldybės taryba, kaip vietos savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, jos kompetencijai priskirtas funkcijas vykdo bei savivaldybėms priskirtą kompetenciją įgyvendina vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio nustatytais vietos savivaldos principais, tokiais kaip atsakingumo savivaldybės bendruomenei, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, pagal kurį savivaldybės institucijos sudaro sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Be to, pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Kaip minėta šiuo atveju, sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai. Todėl, savo veiklos teritorijoje užtikrindama šios savarankiškos funkcijos vykdymą, savivaldybė privalo nustatyti atitinkamą teisinį režimą bei imtis konkrečių priemonių šiam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodytų Teritorijų planavimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatų analizė, leidžia daryti išvadą, kad Taisyklės reglamentuoja iš esmės skirtingus teisinius santykius nei Teritorijų planavimo įstatymas. Taisyklių tikslas iš esmės yra užtikrinti švarą ir tvarką, o ne priimti sprendimą dėl daugiabučių namų užimamų sklypų suformavimo. Atsižvelgus į tai, negalima laikyti, jog Taisyklėse įtvirtinta sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“ prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 daliai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sąvokos „faktiškai naudojama teritorija“ apibrėžimas apima ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje nurodytus dokumentus. Tai, kad švaros ir tvarkos užtikrinimo tikslu įtvirtinta pareiga tvarkyti ir faktiškai naudojamą teritoriją, kuri nėra suformuota teritorijų planavimo dokumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėta nuostata prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 daliai, kadangi, kaip minėta, šių teisės normų tikslas yra iš esmės skirtingas.

Pažymėtina, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai. Vertinant ginčijamos Sprendimo dalies galimą prieštaravimą Žemės įstatymui, pažymėtina, jog Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. 14 dalyje apibrėžta žemės sklypo sąvoka – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos žemės naudotojo sąvoka, aiškinant ją lingvistiškai, suponuoja, jog žemės naudotojas įvairiais įstatymų nustatytais pagrindais gali naudoti žemę, tačiau nebūtinai tik išimtinai žemės sklypą, kaip tai apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje.

Šiuo atveju pareiškėjai teritorija priskirta administraciniais aktais – 2014-06-10 įsakymu Nr.AD 1-1793, kuriuo patvirtinta apie 166 ha gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalo teritorija pagal detaliojo plano sprendinius, 2015 07 30 Sprendimu Nr. T2-180, kuriuo patvirtintos Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklės, 2015 08 13 įsakymu Nr. AD1-2394 „Dėl daugiabučiams gyvenamiesiems namams priklausančių faktiškai naudojamų teritorijų ribų ir plotų nustatymo tvarkos“, kurie nėra nuginčyti ir galiojantys. Šis priskyrimas, negali būti tapatinamas su žemės sklypo suformavimu, kadangi teritorija priskiriama tik tvarkymo tikslais, nesukuriant kitų, nei apibrėžta Miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse, teisių ir pareigų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis pateikia prašymo sąvokos apibrėžimą bei nurodo, jog tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles.

Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 (toliau - Prašymų nagrinėjimo taisyklės), 34 punktas nustato, jog asmenų prašymai, išskyrus asmenų prašymus, į kuriuos, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, galima atsakyti tuoj pat, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje.

Pagal Prašymų nagrinėjimo taisyklių 50 punktą atsakyme, kuriame nurodomos atsisakymo suteikti prašomą administracinę paslaugą, informaciją, priimti administracinį sprendimą priežastys,arba institucijos siunčiamame, vadovaujantis Taisyklių 12, 38, 39-42 punktais, pranešime apie asmens prašymo nenagrinėjimo priežastis nurodoma tiksli atsakymo apskundimo tvarka ir institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimas (-ai) ir adresas (-ai), taip pat terminas (-ai), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija laiko, kad atsakovas 2016 03 08 raštu Nr. (1.15)-S13-50 išsamiai ir aiškiai bei nustatytais terminais išnagrinėjo pareiškėjos prašymą bei priėmė pagrįstą sprendimą, kad savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Taisyklių nuostatos atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo kreiptis į administracinį teismą dėl norminio teisės akto ištyrimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Ne kiekvienas teisės akto pažeidimas kartu lemia ir viešojo intereso pažeidimą, o toks pažeidimas yra būtinas, siekiant patenkinti skundą dėl viešojo intereso gynybos. Išnagrinėjus visas bylos aplinkybes nustatyta, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi, nepripažintinas viešuoju, nes Tarybos priimtas administracinis aktas nesukelia realių teisinių pasekmių viešajam interesui, nenustačius pažeidimų negali būti ginamas. Pažymėtina, kad ne kiekvienas teisės akto pažeidimas kartu lemia ir viešojo intereso pažeidimą, o toks pažeidimas yra būtinas, siekiant viešojo intereso gynybos. Atsakovo priimtas raštas nėra administracinis aktas, priimtas įstatymu nustatyta tvarka, todėl nenaikintinas kaip aktas pažeidžiantis viešąjį interesą, kadangi priimtame rašte (sprendime) nėra sprendžiami klausimai dėl norminio akto tyrimo, o tik nurodyti motyvai bei priežastys dėl kurių atsakovas atsisakė ginti viešąjį interesą.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad skundžiamas atsakovo 2016 03 08 raštas Nr. (1.15.)-S13-50 „Dėl Klaipėdos miesto tvarkymo ir švaros taisyklių teisėtumo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje įrodžius, kad ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo – įpareigoti atlikti veiksmus, todėl ir šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjos Daugiabučių namų savininkų bendrijos „B” patikslintą skundą atsakovei Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui