Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

33. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Solutionua“ tinkuotoju, 2024 m. gegužės 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 17 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2026 m. birželio 17 d. Migracijos departamentas, gavęs informaciją, kad kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d., vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2024 m. rugpjūčio 2 d. N forma, dokumento Nr.: (duomenys neskelbtini)), nustatyta, jog asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas asmenį išsiųsti kartu uždraudžiant atvykti 3 metus su galimybe šį terminą sutrumpinti iki 2 metų, jei asmuo savanoriškai išvyks iki nustatyto termino – 2024 m. rugpjūčio 8 d. Vertinant asmens ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, šiam užsieniečiui buvo išduotos nacionalinės vizos (nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. kaip užsieniečiui atvykstančiam į Lietuvą dirbti, tarpininkaujant įmonei UAB „Demesa“, nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d. kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi), nuo 2018 m. liepos 13 d. asmuo Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi; šiuo metu asmeniui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. birželio 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2017 m. gegužės 8 d. dirbo įmonėje UAB „Demesa“ 2018 m. kovo 1 d.; nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. liepos 12 d. ir nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2020 m. liepos 13 d. dirbo įmonėje mažoji bendrija „Dengsta“, nuo 2020 m. liepos 15 d. iki 2021 m. balandžio 12 d. – įmonėje UAB „Hedrema“, nuo 2021 m. balandžio 13 d. iki 2022 m. kovo 2 d. ir nuo 2022 m. gegužės 11 d. iki 2022 m. birželio 13 d. – įmonėje „TDSVA Group“, nuo 2022 m. gegužės 31 d. iki 2023 m. balandžio 6 d. – įmonėje UAB „VV statyba & CO“, nuo 2023 m. balandžio 7 d. iki – įmonėje UAB „Iksas“, o nuo 2024 m. balandžio 3 d. iki dabar yra įdarbintas Bendrovėje. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje asmuo yra deklaravęs nuo 2018 m. liepos 23 d. Sprendime padaryta išvada, kad atsižvelgiant į Reglamente 2018/1861 1 straipsnyje įtvirtintą SIS II tikslą (aukšto saugumo lygio užtikrinimas Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose) bei įvertinus tai, kad kita Šengeno valstybė narė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) kartu su draudimu atvykti, ir tai, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė – ji trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus, asmeniui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintinas.

38. Siekiant įvertinti byloje skundžiamo Departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą ir teisėtumą, aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Konvencija dėl Šengeno susitarimo), Reglamente 2018/1861 bei UTPĮ.

39. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo II antraštinės dalies „Kontrolės panaikinimas prie vidaus sienų ir asmenų judėjimas“ 5 skyriuje „Leidimai gyventi ir perspėjimai neįsileisti“ nustatyta, kad tais atvejais, kai užsieniečiui, kuris pagal duotą perspėjimą yra neįsileistinas, Susitariančioji Šalis ketina išduoti leidimą gyventi, ji pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia Susitariančiąja Šalimi ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl svarbių priežasčių, paprastai dėl humaniškų paskatų arba tarptautinių įsipareigojimų. Jei leidimas gyventi išduodamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą (25 str. 1 d.). Tais atvejais, kai paaiškėja, kad užsienietis, kuris pagal duotą perspėjimą yra neįsileistinas, turi vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis konsultuojasi su leidimą gyventi išdavusia Susitariančiąja Šalimi, kad nustatytų, ar yra pakankamai priežasčių minėtą leidimą panaikinti. Jei leidimas gyventi nepanaikinamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą (25 str. 2 d.).

40. Pagal Reglamento 2018/1861 29 straipsnį, kai valstybė narė yra priėmusi 24 straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą ir svarsto galimybę įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) 24 straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą priėmusi valstybė narė apie sprendimą informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal šio straipsnio a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie 24 straipsnio 1 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi 24 straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą priėmusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama atitinkamą sprendimą, atsižvelgia į 24 straipsnio 1 dalyje nurodyto valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

41. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

42. Pagal Įstatymo 26 straipsnio, nustatančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išdavimo ir keitimo sąlygas, 6 dalį, jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos (žr. nutarties 13, 17 p.)

43. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. kovo 4 d. sprendime byloje C-193/19 išaiškino, kad tokios svarbios priežastys gali būti susijusios su atitinkamo trečiosios šalies piliečio pagrindinėmis teisėmis, visų pirma, teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko teisių apsaugą, įtvirtintomis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 ir 24 straipsniuose, kurių valstybės narės privalo laikytis.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Nr. eA-1061-789/2025 išaiškino, kad leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS II įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS II įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS II, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.

45. Sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 2 d., Reglamento 2018/1861 28 ir 29 str.), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS II, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų (inter alia (be kita ko) nurodytų Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 1 d.), tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (inter alia visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą. Nors pareiga Reglamente 2018/1861 nustatyta tvarka ir terminais inicijuoti konsultavimosi procedūrą pasikeičiant papildoma informacija tokiu atveju kyla perspėjimą į SIS II įvedančiai valstybei, galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo, įvertinusi su individualiu atveju susijusią reikšmingą informaciją, priima būtent leidimą išduodanti valstybė narė. Atitinkamai, jei leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė narė mano, kad leidimą reikia palikti galioti, perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti tokį perspėjimą. Pažymėtina, jog tokia pareiga perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla net ir tuo atveju, kai leidimą išduodanti valstybė narė tinkamai nevykdo konsultavimosi procedūros ir joje nustatyta tvarka bei terminais nepriima sprendimo dėl išduoto leidimo gyventi (ne)naikinimo (šiuo aspektu žr., pvz., minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą E, C-240/17).

46. Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS II įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS II įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS II susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

47. Taigi Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl trečiosios šalies piliečiui išduoto leidimo panaikinimo pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo laikytis aptartų įpareigojimų.

48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma tinkamai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos (žr. nutarties 13, 17 p.). Tačiau privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Kaip minėta, teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų.

49. Įvertinus nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo turinį, matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad Vokietijos Federacija 2024 m. rugpjūčio 1 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS II, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. Taigi Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vertino konsultavimosi procedūros metu gautus duomenis, taip pat leidimo išdavimo pagrindus. Tačiau Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, skundžiamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos. Kaip minėta, svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).

50. Šioje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS II įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.

51. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas panaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo D. B. (D. B.) skundą patenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182327.

Sprendimas neskundžiamas.