- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-294-581/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-01348-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Pranas Šimkus, Valdas Ciesiūnas
- Nukentėjusysis
- E. S.
- Nuteistasis
- M. J.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-07-16 nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį (dėl E. S. sužalojimo) laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 40 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl vagystės iš VšĮ (duomenys neskelbtini) - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 40 valandų per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš M. J. nukentėjusiajam E. S. priteista 2089,31 Eur turtinės žalos,1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 289,62 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Iš M. J. priteista 347,54 Eur turtinės žalos atlyginimo VšĮ (duomenys neskelbtini) ir 111,03 Eur turtinės žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) bei 36,34 Eur dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 22 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini) aikštelėje prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu nukentėjusiajam E. S. į galvą, tuo padarydamas jam muštines žaizdas kairiame antakyje, kairės akies viršutiniame voke, apatinėje lūpoje ir smakre, 21 ir 22 dantų lūžius, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, odos nubrozdinimus lūpose, tai yra nesunkiai sutrikdė E. S. sveikatą.
Be to, M. J., 2014 sausio 31 d. nuo 12 val. iki 14 val., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valgyklos patalpoje iš kasos aparato slapta pagrobė svetimą VšĮ (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą - 1200 Lt, kas atitinka 347,54 Eur.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. J. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-07-16 nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jo kaltė dėl E. S. sveikatos sutrikdymo grindžiama tik nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais, jam diagnozuotais sužalojimais ir liudytojo A. G. parodymais. Šie duomenys apelianto tvirtinimu neleidžia besąlygiškai teigti, kad nukentėjusiojo sveikatą jis sutrikdė tyčia, o ne gindamasis. Nukentėjusiojo įvardijamas jo suduotų smūgių skaičius skiriasi nuo liudytojo A. G. nurodyto dviejų smūgių skaičiaus. Liudytojas A. G. be kita ko patvirtino, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, kas rodo, kad E. S. nebuvo visiškai sąžiningas, nes siekdamas materialinės naudos, kuri jam buvo suteikta tenkinant civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, stengėsi sunkinti jo padėtį įrodinėdamas intensyvesnį smurtą, nei iš tiesų buvo. Teigia, kad smūgius sudavė gindamasis ir perspėjęs E. S., kad jis kreipsis dėl jo veiksmų į policiją. Apelianto nuomone, jo parodymus, susijusius su būtinosios ginties sąlygomis galėtų patvirtinti vaizdo įrašas iš apsaugos kamerų, kuris nebuvo pateiktas ikiteisminio tyrimo metu. Iš pateiktojo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad dar iki smūgių E. S. vaizdo kamera nusisuko nuo įvykio vietos, o kai atsisuko įvykio vietoje nieko nebebuvo. Atsižvelgus į tai, kad pagal bylos duomenis kameros atsisuka per 1 minutę, tai M. J. manymu, per vieną minutę jis negalėjo suduoti smūgių nukentėjusiajam ir pasišalinti iš įvykio vietos. Be to, mano kad apylinkės teismas nepagrįstai nevertino jo parodymus patvirtinančių liudytojo D. V. parodymų, pagarsintų teismo posėdyje.
Teigia, kad jo kaltė dėl vagystės iš VšĮ (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsta jokiais konkrečiais bylos duomenimis, ji tik spėjama tuo faktu, kad betarpiškai prieš nustatant pinigų dingimą iš kasos aparato jis buvo įvykio vietoje. Pabrėžia, kad nei vienas liudytojas tiesiogiai nematė ir negalėjo patvirtinti, kad būtent jis paėmė pinigus iš kasos aparato ir tuo labiau atidaryto stalčiaus. Pinigai pas jį nėra rasti, įvykio vietoje nerasta jokių jo pėdsakų. Neįvertinta, kad nuo langelio per kurį paduodamas pirkėjams maistas iki kasos aparato yra didelis atstumas, nepaimti pirštų, DNR biologiniai pėdsakai ar mikrodalelės. Neišnaudojus galimybių pašalinti prieštaravimams tarp jo ir liudytojos V. Ž. parodymų apie jo galimybes pagrobti svetimą turtą, teismas pažeidęs nekaltumo prezumpcijos principą, prieštaravimus aiškino jo nenaudai. Apelianto teigimu, netirta versija, kad pinigus galėjo pagrobti kitas asmuo, nes liudytojų teigimu iš mokyklos išbėgo du jaunuoliai. Neatsižvelgta į liudytojos V. Ž. parodymų nenuoseklumą, nurodant, kad buvo pagrobti visi popieriniai pinigai, o kasoje liko tik monetos, nors iš inventorizacijos aprašo matyti, kad po vagystės kasoje buvo rastos ne tik monetos, bet ir 50 Lt kupiūra. Be to, ši liudytoja negalėjo nurodyti bent kiek tikslesnio nusikalstamos veikos padarymo laiko, todėl buvo keičiamas kaltinimas, jį labai išplečiant laiko prasme.
Kadangi teisingai įvertinus byloje surinktus įrodymus negalima padaryti išvados apie tai, kad jis yra padaręs veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliantas nurodo, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas ir jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo M. J. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais bei įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas, tinkamai paskyrė bausmes ir išsprendė pareikštų civilinių ieškinių klausimus.
Teisėjų kolegija, skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl E. S. sveikatos sutrikdymo
Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl jo kaltės sužalojus E. S. grindė prioritetą teikdamas nukentėjusiojo parodymams bei specialisto išvadai, kurioje E. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. M. J. neneigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje sudavė du smūgius prekybos centro (duomenys neskelbtini) apsauginio pareigas ėjusiam E. S.. Tačiau nurodo, kad E. S. nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne tyčia ar siekiant išvengti sulaikymo, o ginantis nuo prasidėjusio jo puolimo.
Nuteistojo M. J. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti. Jo kaltę 2013-12-22 nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje pripažinto E. S. sveikatą, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino tinkamais įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra pakankama, ji pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis subjektyviai interpretuodamas byloje surinktus įrodymus bei juos vertindamas sau palankia linkme, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.
Nukentėjusiuoju pripažintas E. S., skirtingai nei aiškina apeliantas nuosekliai tvirtino, kad vykdydamas prekybos centro (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojo funkcijas įvykio dieną stebėjo parduotuvę vaizdo kamerų pagalba. Kai jam kilo įtarimas, kad jaunuolis, kaip vėliau paaiškėjo M. J., vaikščiodamas po prekybos centrą su kitu vaikinu, galimai paėmė kremą už kurį nesusimokėjo. Siekdamas išsiaiškinti situaciją šiems asmenims išėjus iš parduotuvės, jis sulaikė M. J. – suimdamas jo ranką ir paprašė eiti kartu prie apsaugos posto. M. J. vagystės nepripažino, reikalavo jo neliesti, grasino iškviesti policiją, jį paleidus bandė praeiti pro jam kelią pastojusį apsaugos darbuotoją. Po ko E. S. sugriebė M. J. už abiejų rankų, tačiau šis išsilaisvino ir sudavė jam smūgį į galvą - iš dešinės rankos į kairės pusės antakį, po kurio jis apsvaigo. Netrukus nukentėjusysis teigė pajutęs dar vieną smūgį, kuris galimai suduotas į kairį smilkinį ir prarado sąmonę. Liudytojas patvirtino, kad tikrai juto du smūgius, o sąmonę atgavo tik ligoninėje. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l.42-43,45).
Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Nukentėjusysis nurodė, kad juto du smūgius, ar buvo suduota daugiau smūgių jis negalėjo tiksliai nurodyti, nes realiai po pirmojo smūgio jis apsvaigo, o po dar vieno – neteko sąmonės, kurią atgavo tik ligoninėje. Todėl apeliacinio skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo parodymų įrodomosios reikšmės ir patikimumo, E. S. tiksliai negalinti nurodyti smurtinių veiksmų sekos, atsižvelgiant į patirtų sužalojimų lokalizaciją, t.y., kad visi smūgiai buvo suduoti į galvos sritį, o M. J. yra aktyviai užsiimantis boksu (2 t., b.l. 119), atmetamos kaip nepagrįstos. Tokiai išvadai reikšmės turi ir tai, kad nukentėjusysis aiškindamas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje buvo nuoseklus, jo parodymai nebuvo prieštaringi, jie sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir atitiko kito byloje apklausto asmens – A. G. parodymus, kurių objektyvumu nėra jokio pagrindo abejoti bei rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą.
Nukentėjusiajam E. S. padarytų sužalojimų padarymo mechanizmą, lokalizaciją, padarymo laiką ir sveikatos sutrikdymo mastą bei smūgių, kurių pasekoje buvo padaryti sužalojimai skaičių ir nukentėjusiojo bei liudytojo A. G. parodymus, iš esmės patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 47). Kurioje konstatuota, kad muštinės žaizdos kairiame antakyje, kairės akies viršutiniame voke, apatinėje lūpoje ir smakre, 21 ir 22 dantų lūžiai, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, odos nubrozdinimai lūpose E. S. padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodomu laiku, t.y. 2013-12-22. Nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl muštinių žaizdų veide jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Išvadoje konstatuota, kad sužalojimų kiekis ir lokalizacija nurodo, kad sužalojimai E. S. padaryti ne mažiau keturių smūgių pasekoje, (1 t., b.l. 47). Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas G. S. (2 t., b.l. 126-127) pilnai patvirtino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), detaliai paaiškindamas E. S. nustatytų sužalojimų atsiradimo galimybes ir išvadoje konstatuotas aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoju apklaustas, tiesiogiai įvykį stebėjęs, atsitiktinis prekybos centro pirkėjas, A. G., patvirtino, kad matė kaip paskui nuteistąjį iš prekybos centro išbėgęs apsaugos darbuotojas E. S. sugriebė šiam už rankos ir paprašė atiduoti kremą, tačiau šis ėmė koneveikti nukentėjusįjį, grasino jam. E. S. nepaleidžiant M. J. smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, nukentėjusiam susverdėjus, nuteistasis sudavė antrą smūgį, po ko E. S. nugriuvo. Nors liudytojas bandė vytis M. J. ir su juo buvusį vaikiną, tačiau jiems išsiskyrus to padaryti nepavyko. Liudytojas patvirtino, kad matė du nuteistojo suduodamus smūgius, bet kadangi kurį laiką buvo nusisukęs neatmetė galimybės, kad jų buvo suduota ir daugiau (2 t., b.l. 64).
M. J. nuteistas už tai, kad E. S. sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu, tad įvertinus tiek paties nuteistojo pripažįstamų smurtinių veiksmų kiekį bei nukentėjusiojo, liudytojo A. G. bei specialisto išvados duomenis, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo faktines bylos aplinkybes, susijusias su suduotų smūgių skaičiumi.
Apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojas A. G. patvirtino, kad E. S. atliko smurtinius veiksmus M. J. atžvilgiu yra nepagrįsta byloje esančiais duomenimis. Tiek E. S., tiek A. G. nurodė, kad fizinis kontaktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo iki smūgių sudavimo apsiribojo tik E. S. atliktais sulaikymo už rankos veiksmais. Vertinant šiuos veiksmus, surinktų bylos duomenų kontekste, reikšminga tai, kad nukentėjusysis įvykio metu vykdė savo, kaip prekybos centro apsaugos darbuotojo, tarnybines pareigas. Jis pareikalavo M. J. eiti kartu su juo situacijos išsiaiškinimui į tarnybines patalpas, tačiau šis atsisakė tai daryti, todėl apsauginio veiksmai bandant sulaikyti asmenį įtariamą įvykdžius nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą buvo pagrįsti. Aplinkybė, kad M. J. nėra pripažintas kaltu įvykdęs veiką, kurios padarymu jį įtarė E. S., nesudaro pagrindo išvadai, kad E. S. veikė neteisėtai ar, kad M. J. turėjo pagrindą tokioje situacijoje naudoti fizinį smurtą.
Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą. Šiuo atveju būtinosios ginties sąlygų nėra nustatyta. M. J. atsakas į teisėtus apsaugos darbuotojo reikalavimus, suduodant smūgius į galvos sritį, negali būti vertinti nei kaip adekvati situacijai reakcija, nei tuo labiau kaip gynyba. Ypač įvertinus aplinkybes, kad jis iš esmės negalėjo įvardinti nuo kokių konkrečių veiksmų jam reikėjo gintis, suduodant apsaugos darbuotojo pareigas vykdžiusiam asmeniui smūgius į galvos sritį.
Tai, kad įvykio tiesiogiai neužfiksavo vaizdo kameros taip pat negali būti vertintina kaip nuteistojo atsakomybę paneigianti aplinkybė, nes jo kaltę E. S. sutrikdžius sveikatą patvirtinimui pakanka pirmiau aptartų duomenų visumos.
Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.
Pagal galiojančią teisminę praktiką teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojų parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo tyrėją, ir perskaityti teisiamajame posėdyje nėra savarankiški įrodymai, tačiau teismas jais gali patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat jie svarbūs teismui formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų vertinimui. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neanalizavo M. J. nurodomo, kartu su juo įvykio metu buvusio asmens D. V. parodymų (1 t., b.l. 50). Liudytojas teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, nes buvo išvykęs į užsienį. Todėl įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas iš esmės atkartojo apelianto dėstomą įvykio seką ir versiją, kuri yra paneigta aukščiau aptartų ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, todėl skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai savo daromų išvadų negrindė D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pažymėtina, kad tik teismo kompetencijai priklauso nuspręsti, kurie iš bylos duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka asmens kaltumui konstatuoti. Be to, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).
Dėl vagystės
M. J. apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad jo kaltę įvykdžius vagystę iš VšĮ (duomenys neskelbtini) valgyklos neginčijamai patvirtinančių, įrodymų byloje nėra, kad teismas nepagrįstai atmetė jo paties parodymus, kad pinigai pas jį surasti nebuvo, kad viena iš liudytojų matė iš mokyklos išbėgančius du, o ne vieną asmenį, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu atliktų tyrimo veiksmų nepakankamumu jo kaltei pagrįsti, nes įvykio vietoje nebuvo paimtos mikrodalelės, rankų pirštų ar DNR pėdsakai. Šie ir nuteistojo skundo argumentai, kad netirta versija, kad pinigus galėjo pagrobti kitas asmuo, o ne jis, visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių.
Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu M. J. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – pinigų vagystę iš VšĮ (duomenys neskelbtini) valgyklos, nors paties užėjimo fakto kaltinime nurodytu laikotarpiu į valgyklą neneigė. M. J. tvirtina, kad 2014-01-31 apie 12 val. 30 min. – 13 val. valgė šioje valgykloje, tačiau jokių pinigų iš kasos aparato nepagrobė.
Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išsakyti teiginiai, kad byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų M. J. kaltę patvirtinančių įrodymų yra paneigti liudytojos V. Ž., Z. V., G. P., D. V. parodymais, asmens parodymų atpažinti protokoluose užfiksuotais duomenimis, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, valgyklos kasos aparato operacijų ataskaitos (kasos čekio) duomenimis, dokumentų pateikimo protokolu ir kitų byloje esančių įrodymų visuma.
Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nekyla abejonių, kad būtent M. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacniame skunde išsakoma versija, kad pinigus galėjo pagrobti kitas asmuo, vertintina kaip išgalvota ir neįtikinama, siekiant ir toliau neigti M. J. inkriminuoto nusikaltimo padarymą.
Liudytoja V. Ž. nuosekliai tvirtino, kad ruošdama pinigus inkasacijai, juos išėmė iš VšĮ (duomenys neskelbtini) valgyklos kasos ir pasidėjo ant kasos aparato stalčiaus, kai priėjęs M. J. paprašė paduoti atsigerti. Liudytoja nurodė, kad M. J. prieš tai pavalgė valgykloje, nors jų centre nebesimoko, vėliau ėmė vaikštinėti po vestibiulį, valgykloje po salę. Valgykloje likęs vienas, jis ir priėjo prie valgyklos vedėjos V. Ž.. Vykdydama jo prašymą paduoti sulčių 3-5 sekundžių laikui nusisuko jų paimti, atsisukusi pamatė, kad M. J. yra pasišalinęs, o kasos stalčiuje nebėra jos išimtų pinigų. Liudytoja kategoriškai paneigė apelianto išsakytą versiją, kad pinigus galėjo paimti kitas asmuo. Ji patvirtino, kad pinigų dingimo momentu prie langelio (šalia kurio yra kasa) ir visoje valgyklos salėje buvo tik vienas asmuo ir ji šį asmenį atpažino kaip M. J. (2t., b.l. 196-197). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojomis apklaustos Z. V., G. P. ir D. V.. Z. V. išgirdusi vedėjos V. Ž. riksmą atbėgusi į vietą, iš pastarosios sužinojo, kad vaikinas paprašė sulčių, o jai nusisukus pagrobė iš kasos pinigus (2t., 66-67). Kaip asmenį atėjusį į mokyklą su draugu V. Ž. nurodytu laikotarpiu, M. J. atpažino ir G. P. (2 t., b.l. 66). Liudytoja D. V. taip pat nurodė, kad papietavusi matė patalpoje, esančioje prieš valgyklą stovintį ir telefonu kalbantį M. J. (2t., b.l. 67). Šių liudytojų parodymai ne tik nuoseklūs, bet ir papildo vienas kitą ir leidžia susidaryti bendrą nusikalstamos veikos vaizdą ir iš esmės paneigia apelianto teiginius, kad nusikaltimą galimai įvykdė kitas asmuo, nes jis jokių sulčių papildomai nepirko, o pavalgęs iškart iš valgyklos išėjo.
Iš V. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir įvykio vietos apžiūros protokolo matyti (1 t., b.l. 59-64, 11-114), kad pirkėjui paimti nuo prie langelio stovinčio kasos aparato pinigus nėra sunku, langelio dydis ir kasos aparato atstumas iki jo, skirtingai nei nurodo apeliantas nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiems veiksmams, kaip pinigų paėmimas nuo kasos aparato reikia ypatingų fizinių pastangų. Pagrobtą pinigų sumą ir kasoje likusiųjų pinigų nominalus ir tikslų skaičių patvirtino VšĮ Panevėžio profesinio rengimo centro valgyklos kasos likučių inventorizacijai atlikti sudarytos komisijos surašytas inventorizacijos aprašas (1 t., b.l. 80).
Kokį konkretų procesinį veiksmą, įskaitant ir apelianto nurodomus pirštų, DNR pėdsakų ar mikrodalelių paėmimą įvykio vietoje sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar ikiteisminį tyrimą organizuojantis, jam vadovaujantis, o tam tikrais atvejais – ir pats tyrimą atliekantis prokuroras (BPK 164 ir 172 straipsniai). Baudžiamojo proceso įstatymas tokio įpareigojimo nenumato ir palieka spręsti aukščiau paminėtų pareigūnų prerogatyvai. Šioje proceso stadijoje aukštesnysis teismas nagrinėja ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetencijos klausimus, o pareiškėjo skundą žemesniojo teismo nutarties teisėtumo klausimo pagrindu.
Nesutapimai dėl nusikalstamos veikos tikslaus padarymo laiko, susiję su rašytiniuose įrodymuose, patvirtinančiuose paskutinės atliktos operacijos laiką ir V. Ž. parodymuose nurodomu laiku, nepaneigia V. Ž. nurodomų įvykio aplinkybių. Liudytoja paaiškino, kad paklaida yra galima dėl neatliktos laiko persukimo funkcijos kasos aparate. Šie duomenys pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra įvertinti ir su tokiu vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Apelianto teiginys, kad atsižvelgiant į šiuos netikslumus pirmosios instancijos teisme buvo pakeistas kaltinimas ir išplėstos jo ribos laiko atžvilgiu, negali būti vertintinas kaip BPK pažeidimas. Kaltinamojo teisė į gynybą, teisingo (sąžiningo) proceso principas yra pažeidžiami, jei nuteistasis yra pripažįstamas kaltu prieš tai teismo posėdžio metu jo neįspėjus apie kaltinimo pakeitimo galimybę, nesudarius galimybių pasirengti gynybai ir gintis nuo keičiamo kaltinimo. Nagrinėjamoje byloje tokių pažeidimų nepadaryta. Iš apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdžio metu M. J. buvo įspėtas dėl kaltinimo pakeitimo, su juo susipažino ir teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad po įspėjimo nei jis pats, nei jo gynėjas jokių prašymų nepareiškė, prašė tęsti posėdį (2 t., b.l. 178). Tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinio proceso metu galėjo būti padarytas esminis BPK pažeidimas, pasireiškęs kaltinamojo teisių neužtikrinimu.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, nekyla abejonių dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikaltimas veikas, ir daroma neabejotina išvada, jog teismo nuosprendis pagristas nešališkais bei objektyviai įvertintais įrodymais, abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo nėra, todėl jis laikomas teisėtu ir teisingu. Jokio netinkamo BPK nuostatų aiškinimo ar taikymo kaip teigiama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, taip pat į nuteistojo asmenines savybes, į jį charakterizuojančią medžiagą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įstatymo taikymo aspektu M. J. skundžiamu nuosprendžiu bausmės rūšis ir dydis nustatyti tiksliai laikantis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, sankcijos ribose. Civilinių ieškinių klausimai tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išspręsti tinkamai.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-07-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
atmesti nuteistojo M. J. apeliacinį skundą.