Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Tamašausko ir Ramūno Mitkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bendros Lietuvos-Švedijos įmonės „SveLita“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-4417-717/2006 pagal ieškovo R. J. firmos „Tastos statyba“ ieškinį atsakovui bendrai Lietuvos-Švedijos įmonei „SveLita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (tretieji asmenys V. K. , UAB „Tūris“).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

pripažinti negaliojančia 1999-04-02 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį Nr.A-0402 (b.l.5),pripažinti negaliojančia 1999 m. balandžio mėn. tarp ieškovo gamybos direktoriaus V. K. ir atsakovo pasirašytą atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą (Forma Nr.3, b.l.6), priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus.

Ieškovas savo ieškininius reikalavimus grindė CK 1.70 str. 2 d., 1.80 str., 1.86 str., 1.92 str. ir 2.133 str. 6 d. Ieškovas nurodė, jog 1998-11-12 jis sudarė statybos rangos sutartį su AB „Ventus nafta“ pagal kurią ieškovas, būdamas generaliniu rangovu, įsipareigojo užsakovui pastatyti degalinę Kaune, Pramonės ir Taikos prospektų sankryžoje. Degalinės statybos tikslu ieškovas 1998-12-15 sudarė statybos subrangos sutartį Nr.24/98 MG su UAB „Tūris“. Subrangos darbams atlikti ieškovas samdė ir kitus rangovus, tame tarpe ir UAB „SveLitą“. 2005 metų spalio mėnesį kilus ginčui tarp ieškovo ir atsakovo dėl apmokėjimo pagal 1999-04-02 sutartį ir 1999 m. balandžio mėnesį pasirašytą atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymą, buvo nustatyta, kad sutartis bei darbų ir išlaidų apmokėjimo pažyma yra pasirašyta neįgalioto asmens V. K. . Kadangi 1999-04-02 sutartis Nr.A-0402 pasirašyta neįgalioto asmens (V. K. ), šios sutarties ieškovas vėliau nepatvirtino, todėl ji jam jokių pasekmių sukelti negali. 1999-04-02 sutartis ir jos pagrindu surašyta atliktų darbų pažyma pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis, kadangi sutartiniai teisiniai santykiai ieškovo ir atsakovo nesiejo (sutartiniai santykiai siejo tik atsakovą ir tretįjį asmenį UAB „Tūris“), sutartyje nurodyti darbai atlikti nebuvo, visiškai naujų langų, durų ir vitrinų jau sekantį mėnesį po jų sumontavimo būtinumo restauruoti nebuvo, be to, atsakovas turėjo suteikti garantiją minėtiems langams ir visus garantinius darbus atlikti savo sąskaita.

pirma, 1999-04-02 sutartis Nr.A-0402 ir 1999 m. balandžio mėn. atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažyma buvo patvirtintos įmonės atsakingo darbuotojo parašu ir įmonės antspaudu;

antra, ieškovas kaip įmonė priėmė ir buhalterinėje apskaitoje apskaitė pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą GAD Nr.9302702 dėl minėtų darbų apmokėjimo (b.l.50). To neneigė ir pats ieškovo savininkas R. J. ;

trečia, liudytojas B. S. teisme patvirtino, kad kitų darbuotojų parašai ant sutarčių, darbų atlikimo aktų arba pažymų buvo tvirtinami įmonės antspaudais tik su jo paties žinia, o jo įgaliojimai sudaryti sandorius yra patvirtinti ieškovo savininko R. J. (teismo posėdžio protokolas, b.l.85, antras puslapis);

ketvirta, ieškovas iki ieškinio pareiškimo nė karto nesikreipė į atsakovą dėl šio sandorio atsisakymo ar nepripažinimo, o į teismą kreipėsi tik atsakovui Kauno miesto apylinkės teisme pareiškus ieškinį dėl šios sutarties nevykdymo (civilinė byla Nr.2-13678-151/2005; šios bylos nagrinėjimas sustabdytas tik R. J. pareiškus, kad jis norės sandorį ginčyti);

3) pagal 1964 m. CK 41 str. 2 d. iš ieškovo elgesio, taip pat 43 str. 1 p. pagrindu yra akivaizdu, kad ieškovo valia dėl sandorio buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai.

Tretysis asmuo UAB „Tūris“ 2007-04-13 raštu Nr.3 (b.l.112) paaiškino, kad jo vadovai ir darbuotojai pasikeitę nuo 2000 m., dabar UAB „Tūris“ vykdo visai kitą veiklą, todėl apie 1999 m. įvykusius sandorius nieko pakomentuoti negali.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors kolegija ir pritaria apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas 1999-04-02 sutartį Nr.A-0402 niekine, kaip sudarytą prieštaraujant imperatyvioms įstatymų normoms (nes sutartis buvo sudaryta neįgalinto asmens), negalėjo vadovautis galiojančio CK 1.80, 1.70, 2.133 straipsniais, tačiau pripažįsta, kad pritaikius neteisingas materialinės teisės normas byla nėra išnagrinėta neteisingai. Kolegijos nuomone, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes šiuos teisinius santykius savo esme analogiškai minėtoms teisės normoms reglamentavo ir ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojusios teisės normos. 1964 m. CK 47 ir 59 str. str. numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja nuo jo sudarymo momento. 1964 m. CK 63, 64 ir 70 str. str. numatė, kad sandoriai galėjo būti sudaromi per atstovą pagal įgalinimą, pagrįstą įstatymu, administraciniu aktu ar įgaliojimu, pasirašytu įmonės vadovo (savininko) bei patvirtintu įmonės antspaudu. Būtent šios teisės normos reglamentavo atstovavimo ir įgaliojimo teisinius santykius įmonėse, turinčiose ar ne (kaip ir šiuo konkrečiu atveju) juridinio asmens statusą. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino tarp šalių susiklosčiusius santykius, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, klaidingai nurodydamas tik teisės normas, kuriomis pagrindžia teisinius ieškinio tenkinimo pagrindus. Kadangi, vadovaujantis CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikintas vien tik formaliais pagrindais, todėl vien dėk šių formalių klaidų sprendimo naikinti nėra jokio pagrindo.

Apeliantas yra teisus ir teigdamas, kad, siekiant įvertinti sandorio šalių tikrąją valią, būtina išsiaiškinti šalių elgesį iki sutarties sudarymo, sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas būtent šias aplinkybes ir tyrė bei savo išvadas pagrindė trečiųjų asmenų ir liudytojų parodymais. Liudytojas B. S. nurodė, kad įgaliojimo jis nedavė ir kad sandoriai įmonėje buvo sudaromi tik įgaliojimų pagrindu (b.l.85, antras puslapis), o tretysis asmuo V. K. pripažino, kad pasirašė sutartį neturėdamas įgaliojimo (b.l.85).

Tai, kad ieškovas nesikreipė dėl 1999-04-02 sutarties Nr.A-0402 negaliojimo anksčiau, nei atsakovas pareiškė ieškinį dėl įsiskolinimo pagal šią sutartį, kolegijos nuomone, jokiu būdu nereiškia, kad sutartis buvo ieškovo pripažįstama, kad tokiu būdu buvo aiškiai išreiškiama ieškovo valia. Tačiau būtent tai, kad pats atsakovas daugiau kaip penkerius metus nereikalavo įsiskolinimo pagal ginčijamą sutartį, o ieškovas nevykdė jokių su ginčytina sutartimi susijusių veiksmų, tik parodo, kad abi šalys šios sutarties nepripažino. Vien sąskaitos įtraukimas į apskaitą, kolegijos nuomone, negali būti vertinamas kaip sutarties pripažinimas.

Iš byloje nustatytų aplinkybių, patvirtintų byloje esančiais leistinais įrodymais, akivaizdu, kad ieškovo sprendimu savininkas R. J. tik įmonės direktoriui B. S. suteikė įgaliojimus pasirašyti sutartis bei suteikti įgaliojimus pasirašyti sutartis kitiems asmenims, o ginčijamą sutartį pasirašęs tretysis asmuo V. K. neturėjo direktoriaus B. S. įgaliojimo sudaryti minėtos sutarties. Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 66 str. nustatė, kad sandoris, sudarytas kito asmens vardu neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba viršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai įgalinimą jo daliai. Sutartis, sudaryta kito asmens vardu neturint įgaliojimo, jei atstovaujamasis asmuo vėliau šios sutarties nepatvirtino, nesukelia teisinių pasekmių (1964 m. CK 66 str. l d.). Kadangi dėl minėto sandorio direktorius neatliko jokių veiksmų (nei žodžiu, nei raštu, nei kokiais nors veiksmais), liudijančių apie sandorio patvirtinimą, todėl šią sutartį pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino negaliojančia. Tretysis asmuo V. K. , neturėdamas įgaliojimo sudaryti tokios sutarties, taip pat negalėjo ir pasirašyti atliktų darbų priėmimo akto, kuris taip pat pagrįstai teismo pripažintas negaliojančiu. Kadangi buvo pažeista sandorio sudarymo tvarka (1964 m. 47 str.), todėl ginčijama sutartis ir atliktų darbų priėmimo aktas laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 59 str.).

Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pirminė sutartis dėl langų ir durų montavimo buvo sudaryta tarp UAB „Tūris“ (statybos subrangovo pagal 1998-12-15 sutartį Nr.24/98 MG su ieškovu) ir atsakovo (subrangovo) jau esant patvirtintam projektui, o joks projekto pakeitimas, susijęs su ginčo dalyku (jeigu atsakovas ir tretysis asmuo ir būtų įrodę projekto pakeitimo faktą), nebuvo derintas su ieškovu, todėl, kolegijos nuomone, ieškovui netgi nebuvo jokio teisinio pagrindo prisiimti išlaidų, susijusių su papildomais darbais dėl statinio projekto pakeitimo. Be to, atsakovas ir tretysis asmuo neįrodė savo teiginių nei apie projekto pakeitimą, nei kad buvo taisomas atliktų darbų brokas, o tuo pačiu ir būtinybės permontuoti langus ir duris (LR CPK 178 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14d. sprendimą palikti nepakeistą.