Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo N. J. (toliau ir – pareiškėja) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria 3 mėnesiams nuo 2019 m. lapkričio 17 d. iki 2020 m. vasario 17 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į N. L. banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias pinigines lėšas – 4786,83 €.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. J. (V. J.) kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 289 straipsnyje, 300 straipsnio 1 dalyje, V. J. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, o T. J. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi, N. J. pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui. Skundu prašo minėtą nutartį panaikinti.

5. Skunde nurodo, kad teismas areštavo jos asmenines lėšas, padovanotas dukrai ir esančias pas dukrą, net neišklausęs jos. Teigia, kad teismas rėmėsi tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.82, 3.87, 3.88, 3.89 straipsniais, tačiau nepagrįstai nepasisakė dėl CK 3.115 straipsnio, kur numatyta, kad, jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Pabrėžia, kad antstolis po turto pardavimo iš varžytinių pervedė jos (pareiškėjos) 8 452,22 € į dukros sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o teismas areštuoja kitą dukros banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Anot pareiškėjos, kaip matyti, ji gavo 8 452,22 €, dukra pasiūlė 3 000 € užstatui, o teisėja areštavo dukros 4 786,83 € esančius kitoje sąskaitoje. Skunde pabrėžia, kad ji, būdama laisvas žmogus (lėšų pervedimo metu nebuvo jokių apribojimų), lėšas padovanojo dukrai, taigi teismas neturėjo jokios teisės areštuoti jos dukros banko sąskaitą. Pasak pareiškėjos, nepranešus nei jai, nei jos dukrai apie areštą, neišklausius jos, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos ir teisingumo principai.

6. Atsiliepimų į skundą negauta.

III. Aukštesnės instancijos teismo argumentai ir išvados

N. J. skundas atmestinas.

7. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos Nr. 1-147-1057/2019 medžiaga, N. J. skundo argumentais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta įvertinus visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

8. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš baudžiamojo proceso įstatymo numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas esant bent vienam iš šių pagrindų: kai baudžiamajame procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Ši procesinė prievartos priemonė susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, kad nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje šios principinės nuostatos, pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į N. L. banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias pinigines lėšas – 4 786,83 €, nebuvo pažeistos.

9. Susipažinus su teismui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, N. J. skunde išdėstytais argumentais, aukštesniajam teismui nekyla abejonių, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje yra pakankamas faktinis pagrindas taikyti ginčijamą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Pirmiausia visiškai sutiktina su žemesniojo teismo argumentu, kad piniginės lėšos, kurios yra N. L. banko sąskaitoje ir kurias buvo ketinama panaudoti užstatui, nėra galimos užstato davėjos N. L. asmeninė nuosavybė. Nors N. L. motina N. J. skunde teigia, kad tos lėšos yra jos asmeninė nuosavybė ir ji jas padovanojo savo dukrai, tačiau šie pareiškėjos argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, tokius pareiškėjos argumentus paneigia byloje esantys duomenys. Kaltinamųjų V. J. ir V. J. gynėjai teismo posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas kaltinamojo V. J. prašymas dėl suėmimo pakeitimo į švelnesnę kardomąją priemonę – užstatą, metu nurodė, kad užstatui skirti pinigai, esantys N. L. banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), yra gauti už parduotą bendrąją jungtinę V. J. ir jo žmonos N. J. nuosavybę ir yra jų nuosavybė. Pati galima užstato davėja N. L. teismui taip pat paaiškino, kad jos sąskaitoje esantys pinigai yra jos tėvų V. J. ir N. J. pinigai, gauti už parduotą šeimos turtą ir kadangi jos motina neturi sąskaitos, todėl būtent ji buvo pasirinkta užstato davėja. Tos aplinkybės, kad piniginės lėšos, kurioms taikomas apribojimas, nėra N. L. asmeninė nuosavybė, nepaneigia ir tai, kad pinigai, likę iš varžytinių pardavus įkeistą jos tėvų turtą, buvo pervesti į kitą N. L. banko sąskaitą nei nurodyta prašyme dėl užstato sumokėjimo, kadangi pati N. L. patvirtino, jog užstatui sumokėti skirti pinigai nėra jos. Taigi, kaip nustatyta byloje, lėšos, kurioms yra taikomas apribojimas, tai yra 4 786,83 €, galimai yra kaltinamojo V. J. ir jo sutuoktinės N. J. bendroji jungtinė nuosavybė.

10. V. J. yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, tai yra būtent jo atžvilgiu gali būti taikoma BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė. Pažymėtina, kad V. J. kaltinamas ir vieno tyčinio nesunkaus turtinio nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors skunde N. J. pasisako dėl kaltinimo jos vyrui V. J. netikslumo, neaiškumo, aukštesnysis teismas šių aspektų nevertina, nes asmens kaltumo klausimą (kaltinimo pagrįstumą) kompetentingas spręsti baudžiamąją bylą nagrinėjantis Vilniaus miesto apylinkės teismas. Šiuo atveju, aukštesnysis teismas akcentuoja tik tai, kad kaltinamajam yra inkriminuojama turtinio pobūdžio nusikalstama veika, kurios galimas padarymas yra grindžiamas kaltinamajame akte nurodytais duomenimis, taigi, nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog gynyba baudžiamosios bylos Nr. 1-147-1057/2019 nagrinėjimo metu ne kartą teikė prašymus teismui dėl kaltinamojo akto su baudžiamąja byla grąžinimo prokurorui trūkumams pašalinti (tai tvirtinama ir skunde), šis klausimas buvo spręstas bylą nagrinėjančio pirmosios instancijos teismo, o šiuo atveju sprendžiamas išskirtinai laikino nuosavybės teisės apribojimo tęsimo teisėtumo klausimas.

11. Laikinas nuosavybės teisės į N. L. banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas apribojimas yra taikomas siekiant dviejų tikslų – užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius ir galimą turto konfiskavimą. Atsižvelgus į V. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, į tai, kad dalies nusikalstamų veikų padarymo metu apgaule gautos lėšos buvo pervedamos į kaltinamojo banko sąskaitas, yra pagrindas manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Be to, V. J. yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, dėl kurių nukentėjusiesiems galimai buvo padaryta turtinė žala, dėl ko byloje jau yra pareikšti civiliniai ieškiniai. Taigi šiame procese egzistuoja galimybė, kad patenkinus pareikštus civilinius ieškinius, lėšos galimai bus priteistos ir iš V. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Taigi, objektyvus pagrindas taikyti BPK 151 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę yra.

12. Skundą nagrinėjantis teismas, vertindamas N. J. skundo argumentus dėl turto kilmės bei jos teisių suvaržymo, pažymi, kad klausimas dėl turto konfiskavimo, civilinių ieškinių priteisimo ir pan. bus išspręstas bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme ir priėmus nuosprendį. Be to, tik pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius duomenis, nustatys areštuoto turto kilmę. Tačiau netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į asmens, su kuriuo kaltinamasis V. J. vedė bendrą ūkį, turtą, gali tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių ar turto konfiskavimo įvykdymas. Pabrėžtina, kad pagal įstatymą sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau pažymėtina, kad konkrečios turto dalys nustatomos vykdant procesinį sprendimą dėl žalos išieškojimo ar galutiniu procesiniu sprendimu sprendžiant dėl konfiskuotino turto apimties. Kaip nustatyta byloje, šiuo metu konkrečios sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nėra duomenų ir apie tai, kad kažkoks konkretus turtas būtų vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Taigi, nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės apribojimas pagrįstai taikomas ne tik į kaltinamajam V. J. nuosavybės teise priklausantį turtą, bet ir į jo sutuoktinei N. J. priklausančio turto dalį. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas į nurodytą turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, nes ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams.

13. Atsakant į pareiškėjos argumentą dėl to, kad apylinkės teismas, spręsdamas procesinės prievartos priemonės taikymo klausimą ir pasisakydamas dėl kitų CK straipsnių, reglamentuojančių sutuoktinių turto teisinį režimą, nepasisakė dėl CK 3.115 straipsnio, pažymėtina, kad minėtas straipsnis numato, jog jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus pažeidimus, taip pat atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad iš bendro sutuoktinių V. J. ir N. J. turto būtų sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus pažeidimus ar atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais. Taigi taikyti CK 3.115 straipsnį ar dėl jo pasisakyti, priešingai nei nurodo pareiškėja, apylinkės teismas visiškai neprivalėjo.

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nurodyto turto nuosavybės teisės apribojimo pagrindai vis dar nėra išnykę ar pasikeitę, todėl laikino nuosavybės teisės apribojimo piniginėms lėšoms – 4 786,83 €, esančioms N. L. vardu atidarytoje banko sąskaitoje, terminas buvo pratęstas pagrįstai. Pagrindas pakeisti apribojimo mastą taip pat nenustatytas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nutartį aukščiau minėtais skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti N. J. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.