- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-05
- Bylos Nr.
- 2S-1732-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17311-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- B. G.
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria nustatytas terminas trūkumams pašalinti, civilinėje byloje pagal ieškovės B. G. ieškinį atsakovui J. G. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė B. G. 2015 m. gegužės 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo nutraukti jos ir atsakovo J. G. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi nustatė ieškovei 20 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad ieškovė, be reikalavimo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, kurį apmokestino 41 EUR žyminiu mokesčiu, reiškia reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą, tai yra, ieškovei priteisti ½ dalį žemės sklypo, (duomenys nesklebtini), ½ dalį žemės sklypo(duomenys nesklebtini) ir ½ dalį buto, esančio (duomenys nesklebtini). Ieškovė ir šį reikalavimą taip pat apmokėjo 41 EUR dydžio žyminiu mokesčiu. Teismas konstatavo, kad, jeigu ieškinyje reiškiamas reikalavimas dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, toks reikalavimas apmokamas žyminiu mokesčiu, apskaičiuotu nuo šaliai prašomo priteisti turto ar jo dalies vertės (CPK 135 str. 1 d.) pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tačiau ieškovė dalinamo turto vertės nenurodė, nepateikė teismui jokių įrodymų dėl buto nuosavybės teisių (viešojo registro duomenų ar pirkimo-pardavimo sutarties), nepateikė įrodymų apie dalinamo turto vertę, todėl galimai neteisingai apskaičiavo žyminio mokesčio sumą. Todėl, teismo vertinimu, ieškinys tikslintinas, nurodant santuokoje įgyto turto vertę, įpareigojant ieškovę pateikti įrodymus dėl buto nuosavybės teisių bei reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą apmokėti žyminiu mokesčiu, apskaičiuotu nuo prašomo ieškovei priteisti turto dalies vertės (CPK 135 str. 1 d.) pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė B. G. prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kasacinis teismas, spręsdamas ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės pobūdį, konstatavo, kad toks ginčas yra neturtinis, nes juo siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę ir neprašoma ko nors priteisti, nereikalaujama kokios nors papildomos turtinės naudos, nors tam tikra prasme šalių ginčas ir susijęs su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Pagal CK 3.88 straipsnį visas turtas, įgytas santuokos metu, yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu jis nėra aiškiai įgytas asmeninėn vieno sutuoktinio nuosavybėn. Preziumuojama, kad sutuoktinių turto dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios. Taigi kiekvienas sutuoktinis yra ½ dalies turto savininkas. Pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punktą bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, kai santuoka nutraukiama. Tokiu atveju yra išsprendžiamas turto padalijimo, o ne turto pripažinimo sutuoktiniui klausimas, kadangi sutuoktiniai jau ir taip yra to turto savininkai. Dalinant turtą, kai nenukrypstama nuo lygių dalių principo, kiekvienas sutuoktinis gauna jam ir taip priklausančią turto dalį, tai yra modifikuojamas teisinis santykis. Ieškovė neprašo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir neprašo priteisti daugiau, nei jai priklauso. Todėl ieškovės ir atsakovo turto padalijimas nėra turtinis ginčas ir jis negali būti apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis ir apmokestinamas žyminiu mokesčiu pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovei buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, įpareigojant ją pateikti duomenis apie prašomo padalinti santuokoje įgyto turto vertę bei sumokėti žyminį mokestį nuo prašomo priteisti turto vertės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 1-2 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, atskirojo skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, susijusias su tinkamu ginčo pobūdžio kvalifikavimu bei mokėtino žyminio mokesčio nustatymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, ieškovė B. G. prašo nutraukti jos santuoką su atsakovu ir padalinti santuokoje įgytą turtą, tai yra, pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į automobilį Volvo, o santuokoje įgytus du žemės sklypus ir butą padalinti, ieškovei ir atsakovui priteisiant po ½ dalį šio turto. Ieškovė ieškinyje nenurodo prašomo padalinti nekilnojamojo turto vertės. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatyme (CK 3.119 str.) reikalaujama dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Tai reiškia, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, nes tik šio sprendimo įsiteisėjimo dieną pasibaigia bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovės pateiktuose Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nurodyta žemės sklypų vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2009 m. gegužės 7 d. (b.l. 13-14), o dalintino buto vidutinė rinkos vertė apskritai nenurodyta (b.l. 21). Todėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimas ieškovei, šalinant paduodamo ieškinio trūkumus, nurodyti santuokoje įgyto ir dalintino turto vertę, yra pagrįstas ir teisėtas.
Kitas teismo įpareigojimas - sumokėti žyminį mokestį nuo prašomo priteisti turto vertės taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi ieškovė tiek už reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, tiek už reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą sumokėjo po 41 EUR žyminio mokesčio, abu reiškiamus reikalavimus vertindama kaip neturtinius. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka, kadangi ji neatitinka tiek proceso teisės normų reikalavimų, tiek suformuotos vieningos teismų praktikos.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ieškovės atskirajame skunde cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo išnagrinėtos bylos dėl sandorių nutraukimo, jų pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi šiose bylose nebuvo sprendžiami santuokos nutraukimo bei santuokoje įgyto turto padalinimo klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009; 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010 ir 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011), kas reiškia, jog konkrečiu nagrinėjamu atveju šios bylos negali būti precedentu nagrinėjamai bylai, nes jų racio decidendi yra skirtingos. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 4.73 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Todėl, sprendžiant žyminio mokesčio dydžio klausimą byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, negalima pagal analogiją taikyti kasacinio teismo padarytų išvadų dėl žyminio mokesčio nustatymo bylose, kuriose reikalaujama turtą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2012, kurioje buvo sprendžiamas santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo klausimas, pažymėjo, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami sutuoktiniai – už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu (CK 3.51 str.) ir vieno sutuoktinio prašymu (CK 3.55 str.). Vadinasi, šioje įstatymo normoje nustatyti atvejai, kada sutuoktiniai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 12 punkto normą aiškinant sisteminiu būdu su CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma darytina išvada, kad tuo atveju, kai sutuoktinis reiškia reikalavimą (ieškinį, priešieškinį) padalyti turtą, yra ginčas dėl turto, ir toks ginčas turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu.
Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 382 straipsnio 4 punktą, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba, kai sutuoktiniai dalytino turto neturi, taip pat reikalavimas priteisti sutuoktiniui išlaikymą arba nuoroda, jog išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu. Taigi pagal šią įstatymo normą sutuoktiniai turtą gali pasidalyti patys. Tokiu atveju nebus reiškiamas turtinis reikalavimas teisme ir sutuoktiniai neprivalės mokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminio mokesčio (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl ieškovė, pareiškusi reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, privalo sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminį mokestį.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad argumentai, jog, nutraukiant santuoką ir dalijant santuokoje įgytą turtą, inter alia įvyksta atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir sutuoktiniai neįgyja turto daugiau, negu jiems priklauso, atmestini, nes turtinis ginčas yra apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu žyminio mokesčio dydžiu. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, esant reikalavimui atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat turto padalijimas ir atidalijimas yra tik pareikšto turtinio ginčo padarinys. Taigi šiuo atveju nesvarbus apeliantės aiškinimas, kad sutuoktiniai neįgyja turto daugiau, negu jiems priklauso, nes žyminiu mokesčiu yra apmokestinamas reiškiamas reikalavimas dėl turto, o ne teismo sprendimu atsiradęs rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2012).
Remiantis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pagrįstai įpareigojo ieškovę pateikti duomenis apie prašomo padalinti santuokoje įgyto turto vertę, bet ir sumokėti žyminį mokestį, nustatomą pagal šio turto vertę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.