- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- AS-858-213-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00021-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Green Terminal”
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Litma”, uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Amber Bay”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Terminal” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Terminal” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Litma”, uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, uždaroji akcinė bendrovė „Afalita”, UAB „Amber Bay”, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus”, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai”, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara”, UAB „Baltic Forwarding and Shipping”, uždaroji akcinė bendrovė „Volfra-Klaipėda”, UAB „Koralita”, uždaroji akcinė bendrovė „Passat”, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek”, UAB „Baltnautic Shipping Ltd”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai”, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta”, uždaroji akcinė bendrovė „Bpa”, uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara”, uždaroji akcinė bendrovė Fregatų aptarnavimo agentūra, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa”, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa”, uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega”, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos Translit”, UAB Jūrų agentūra „Lepūnas”, uždaroji akcinė bendrovė „Limarko”, UAB „Limarko jūrų agentūra”, UAB „MK Laivyba”, UAB „Nordis Shipping Service”, UAB „Nurminen Maritime”, uždaroji akcinė bendrovė „Okeaninių konteinerių servisas”, uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Skelmė”, UAB „Vakarų laivų agentai”, UAB „VPA Logistics”, uždaroji akcinė bendrovė „WM H.Muller & Co“) dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Green Terminal” (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Green Terminal”) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-42), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria Taryba nutarė: pripažinti, kad pareiškėjas, sudaręs draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) minimalias laivų agentavimo paslaugų kainas, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas ta apimtimi, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis); įpareigoti pareiškėją nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis vis dar būtų tęsiamas (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas ta apimtimi, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis); už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti piniginę baudą pareiškėjui UAB „Green Terminal” – 189 600 litų (Nutarimo rezoliucinės dalies 3.12 punktas); įpareigoti pareiškėją per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai įtvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas ta apimtimi, kiek jis susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis).
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo galiojimą dalyje, kurioje pareiškėjui buvo paskirta bauda. Pareiškėjas nurodė, jog paskirtos baudos sumokėjimas, prieš tai neatlikus baudos paskyrimo teisėtumo patikros, apsunkintų bendrovės finansinę padėtį ir padarytų žalos. Pareiškėjo veiklos vykdymas lemia poreikį nuolat kaupti lėšas investavimui į vykdomos veiklos plėtrą tinkamos teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimą bei finansinį stabilumą. Šiuo metu pareiškėjas vykdo derybas dėl veiklos plėtimo, todėl 2012 metais reikės didelių investicijų bei kauptų apyvartinių lėšų. Be to, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos išieškojimo kreiptis į teismą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi (b. l. 113-115) nutarė priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Terminal” skundą, netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie bendrovės finansinę padėtį šiuo metu. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad, sumokėjus Nutarimu paskirtą baudą, bendrovė neturės apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti ir įgyvendinti planus dėl veiklos plėtros, susidurs su finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog Nutarimo rezoliucinės dalies 3.12 punkto vykdymas, nesulaukus, kol bus spręsta byla, sukeltų jam didesnius neigiamus padarinius nei laikinas šio punkto nevykdymas, nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie padėtų teismui nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali sunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl teismas netenkino UAB „Green Terminal“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Green Terminal” atskiruoju skundu (b. l. 155-159) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą iš esmės bei sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ galiojimą dalyje, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, iki tol, kol teikiamo skundo pagrindu pradėtoje administracinėje byloje bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas.
Atskirajame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarimi administracinėje byloje Nr. AS438-473/2009. Pareiškėjas nurodo, jog KĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato 3 mėnesių terminą baudai sumokėti, skaičiuojamą nuo dienos, kurią ūkio subjektas gavo Tarybos nutarimą. Pareiškėjas Tarybos jam skirtą baudą gali sumokėti bet kuriuo metu laikydamasis minėto KĮ nustatyto termino, todėl, pareiškėjo nuomone, nepagrįsta, kad teismas, spręsdamas dėl galimos žalos pareiškėjui atsiradimo, ypatingą dėmesį skiria tik dabartinei pareiškėjo finansinei situacijai, tačiau visiškai ignoruoja likusį terminą baudai sumokėti. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant dėl galimos žalos atsiradimo, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas ne konkrečiam žalos atsiradimo momentui, bet pačiam faktui, kad aptariama žala neišvengiamai kils dėl baudos sumokėjimo. Todėl pareiškėjo pateikti duomenys, įrodantys neišvengiamą žalos kilimą ateityje, jei Tarybos paskirtos baudos mokėjimo terminas nebūtų sustabdytas, taip pat turi būti vertinami kaip tinkami ir pakankami įrodymai tam, kad būtų pripažinta, jog tuo atveju, jei pareiškėjui nebus sustabdytas terminas baudai sumokėti, jam kils neišvengiama žala. Pažymi, jog pareiškėjo veikla apima šaldytų produktų sandėliavimą, krovinių ekspedijavimą, laivų agentavimą. Šaldytų produktų sandėliavimas yra pagrindinė bendrovės veikla; tuo tarpu agentavimo bei krovinių ekspedijavimo paslaugas bendrovė teikia tik tiek, kiek jos yra susijusios su šaldytų produktų sandėliavimu, t. y. atitinkamas paslaugas pareiškėjas tiekia tik į jo sandėlius kraunantiems laivams, nebent konkretaus krovinio savininkas pageidauja pasirinkti kitus atitinkamų paslaugų teikėjus. Tokios veiklos vykdymas lemia poreikį nuolat kaupti lėšas investavimui į pareiškėjo vykdomos veiklos plėtrą, tinkamos teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimą bei finansinį stabilumą. Išieškojus iš pareiškėjo nepagrįstai ir neteisėtai paskirtą baudą, pareiškėjas patirtų ne tiesioginių neigiamų pasekmių jo kasdienėje veikloje. Jeigu išnagrinėjus skundą būtų nustatyta, kad Taryba pareiškėjo veiksmus neteisėtais pripažino nesant tam tinkamo ir pakankamo pagrindo, pareiškėjas būtų priverstas dėl sumokėtos baudos išieškojimo kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl valstybės institucijos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Toks teismo procesas pareikalautų didelių laiko sąnaudų ir piniginių išlaidų, be to, inicijavus nurodytą teismo procesą padidėtų Lietuvos teismų apkrautumas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog Tarybos nutarimų galiojimas yra iš esmės yra tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, jo galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurios neabejotinai rodytų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių nagrinėjamoje byloje, egzistuoja reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Nurodo, jog pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai finansinių sunkumų realios grėsmės nepagrindžia. Atkreipia dėmesį, kad KĮ 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad, esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iš karto.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Limarko jūrų agentūra” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti Tarybos nutarimų dėl piniginės baudos skyrimo galiojimą, turėtų būti tenkinamas visada, kai pareiškėjo pateiktos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog, prašymo nepatenkinus, pareiškėjui gali kilti finansinių sunkumų grėsmė. Tai, kad įtariamo pažeidėjo bauda bus sumokėta ne per tris mėnesius nuo pažeidimo konstatavimo, bet po to, kai pažeidimo tikrumą patvirtins teismas, nedaro jokios įtakos nei konkurencijos politikos efektyvumui, nei kokiam nors kitam reikšmingam ir proporcingam tikslui. Baudos mokėjimo atidėjimas nutarimo teisėtumo patikrinimo laikotarpiui, t. y. iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, negali sukelti jokios nepataisomos žalos jokiems įstatymų saugomiems interesams, įskaitant ir viešąjį interesą. Pažymi, jog įstatymas, apribojantis (ir netgi tam tikram laikui panaikinantis) juridinio asmens teisę naudotis nuosavomis lėšomis, remiantis viešojo administravimo institucijos sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas teisme, laikytinas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Apribojimas ūkio subjektui naudotis finansinėmis lėšomis, ypač pinigais banko sąskaitoje, sudaro tiesiogines neigiamas finansines pasekmes, kadangi šių lėšų ūkio subjektas negali panaudoti savo numatytiems tikslams. Net jeigu konkrečių investicinių tikslų tokių lėšų panaudojimui ūkio subjektas nėra išsikėlęs, ūkio subjektas neturi galimybės lėšų panaudoti kaip elementarios finansinės investicijos, kuri potencialiai atneštų finansinę naudą. Blogesnė situacija susiklosto, kai ūkio subjektas privalo ar yra įsipareigojęs lėšas naudoti tam tikru būdu, tačiau dėl potencialiai neteisėto administracinio akto negali savo įsipareigojimų įvykdyti ir yra priverstas skolintis, ar, skolinimosi galimybės nesant, atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus, t. y. atsidurti nemokumo situacijoje. Nurodo, jog teismas turėtų formuoti praktiką, vystydamas prezumpciją, kad Tarybos nutarimų dalių, kuriomis paskiriamos baudos, vykdymo nesustabdymas visais atvejais sukelia pareiškėjams neigiamas finansines pasekmes, nebent Taryba įrodytų, kad tokios pasekmės tikrai nebus sukeltos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Limarko” atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo reikalavimą dėl Nutarimo rezoliucinės dalies dėl finansinės sankcijos skyrimo galiojimo sustabdymo tenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą pateikiami argumentai, išdėstyti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Limarko jūrų agentūra” atsiliepime į atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ dalies, kuria pareiškėjui skirta 189 600 litų bauda, laikinas sustabdymas – taikymas.
Teisėjų kolegija nurodo, jog Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje nurodyta, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), teismas turi įvertinti visus reikšmingus veiksnius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto teisėtumo. Pabrėžtina, jog administraciniuose teismuose laikinųjų apsaugos priemonių sampratą atitinka reikalavimo užtikrinimo priemonės, nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą grindžia tuo, kad pareiškėjo veikla apima šaldytų produktų sandėliavimą, krovinių ekspedijavimą, laivų agentavimą. Šaldytų produktų sandėliavimas yra pagrindinė bendrovės veikla, tuo tarpu agentavimo bei krovinių ekspedijavimo paslaugas bendrovė teikia tik tiek, kiek jos yra susijusios su šaldytų produktų sandėliavimu. Nurodo, jog pareiškėjo veiklos vykdymas lemia poreikį nuolat kaupti lėšas investavimui į vykdomos veiklos plėtrą, tinkamos teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimą bei finansinį stabilumą. Šiuo metu pareiškėjas vykdo derybas dėl veiklos plėtimo, todėl 2012 metais reikės didelių investicijų ir sukauptų apyvartinių lėšų. Išieškojus iš pareiškėjo nepagrįstai ir neteisėtai paskirtą baudą, pareiškėjas patirtų neigiamų pasekmių jo kasdienėje veikloje (b. l. 155-159).
Teisėjų kolegija nurodo, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), nors susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog teisėjų kolegija, analizuodama asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje AS438-527/2009, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje AS63-675/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011). Tačiau taip pat pabrėžtina, jog kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją.
Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia apyvartinių lėšų reikalingumu, tačiau jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktos sutartys, dokumentai, pagrindžiantys planuojamas investicijas, negali būti pagrindu taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiuo atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjas, sumokėjęs Nutarimu paskirtą baudą, neturės apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti ir įgyvendinti planus dėl veiklos plėtros, susidurs su finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčijamos Nutarimo dalies galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti papildomo bylinėjimosi, kuris neabejotinai galėtų sukelti neigiamas pasekmes, bei tai, kad pareiškėjas galimai patirs nuostolių, susijusių su papildomais teisiniais ginčais, negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS502-177/2008, Nr. AS442-314/2008).
Papildomai pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su KĮ numatytu teisiniu reguliavimu, yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad negalima daryti išvados, jog byloje yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliktina nepakeista.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Terminal” atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Green Terminal” prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.