Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal LR baudžiamojo kodekso 281 str. 6 d. ir nuteistas 4 metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 ir 7 p. nuteistajam A. A. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. A. S. P. priteista 13880,09 Lt turtinės žalos, 2000 Lt už advokato paslaugas ir 50000 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p., nurodantį, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, 68 p., nurodantį, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam, 164 p., kuriame nurodyta, kad jeigu važiuojamoji kelio dalis suskirstyta į eismo juostas, transporto priemonės turi važiuoti šiomis juostomis kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, tai yra, jis 2005 m. lapkričio 2 d., apie 13 val. 30 min., Šilutės r. Šerių k., kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 169 kilometre, neblaivus (kraujyje rasta 2,6 prom. alkoholio), vairavo savo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, tuo sukeldamas pavojų šia eismo juosta priešpriešiais atvažiuojančiai automobilio „Renault Megane“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) vairuotojai S. P., kuri buvo priversta staiga keisti važiavimo kryptį, ir taip automobiliai susidūrė. Eismo įvykio metu buvo mirtinai sužalota automobilio „Renault Megane“ keleivė J. J. bei nesunkiai sutrikdyta sveikata šio automobilio vairuotojai S. P..

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai jo kaltės nepatvirtina. Teismo įrodymai yra prieštaringi arba neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl šių aplinkybių teismas neturėjo pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio (BPK 329 str. l d. l p.).

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, motyvuodamas nuosprendyje sprendimą pripažinti A. A. kaltu dėl autoavarijos, teigia, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad įvykio dieną kaltinamasis A. A. buvo girtas, jo kraujyje rasta nemažai alkoholio, todėl tikėtina, kad jis negali prisiminti visų eismo įvykio aplinkybių. Toliau teismas daro išvadą, kad liudytojas T. K. ėjo žvyruota kelkraščio dalimi ir nuteistajam jo lenkti nereikėjo, kad liudytojas T. K. duoda nuoseklius parodymus, aiškiai matė įvykio aplinkybes, kad S. P. norėdama išvengti susidūrimo pasuko į kairę ir nespėjo sugrįžti į savo važiuojamąją juostą, o nuteistasis be jokio reikalo išvažiavo į priešingą eismo juostą. Teismas nuosprendyje rašo, kad šias išvadas patvirtina ekspertizės išvada. Nuteistasis teigia, kad aprašyti teismo motyvai visiškai nepatvirtinti įrodymais, o išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, teismo nurodyti tariamai jo kaltę patvirtinantys kiti įrodymai kaltės nepatvirtina, arba yra menami, arba neatitinka įrodymų šaltinio fiksuojamų tikrųjų faktinių aplinkybių. Teismas, darydamas minėtas išvadas ar nurodytu būdu išdėstydamas kaltės įrodymus bei motyvus, pažeidė BPK 20, 44 str. nustatytus įrodymų priimtinumo, leistinumo principus, nekaltumo prezumpciją, taip pat principą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis akcentuoja, kad teismas nuosprendyje privalo nurodyti, kokių teisinių normų taisykles jis pažeidė, kad yra apkaltinamas nusikaltimu, išdėstyti tokius įrodymus, kurie patvirtintų kaltinamojo kaltę, atitiktų apklaustųjų parodymų esmę. Tačiau teismas, nuosprendyje nurodydamas jo, nukentėjusiosios, T. K. parodymus, šiuos parodymus laisvai, tačiau netiksliai aprašo. Teismo veiksmai prieštarauja BPK 29, 301 str., 305 str. 1 d. bei teismų praktikai, kuri formuojama LAT 2003 06 20 nutarime Nr.40 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.l., 3.l.l. – 10 p., 2007 08 11 BPK normų, reglamentuojančiai įrodymų taikymą teismų praktikoje apžvalgoje. Pirma, kaltinimo apimtis išplečiama, nurodoma, kad jis yra pažeidęs kelių eismo saugumo taisykles, kai tokių nėra. Antra, jis nėra teigęs, kad išvažiavo į kelio vidurį, nėra teigęs, kad priešais automobilis stabtelėjo. Tačiau tuoj po įvykio bei vėlesnėje tyrimo apklausose nurodė, kad matė, kaip S. P. automobilį net du kartus sumėtė (b. l. 76), o lenkdamas einantį T. K., galėjo apie pusę metro išvažiuoti į priešinę juostą (b. l. l02). Savo poziciją iš esmės patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, teisme ne kartą detalizavo, jog lenkiant T. K. „Renault“ automobilis buvo ne arčiau kaip už 250–300 m. Trečia, teismas S. P. parodymus nuosprendyje nurodė priešingus tiems, nei ji yra faktiškai parodžiusi. S. P. nuolat keitė parodymus arba aiškino aplinkybes, kurios akivaizdžiai prieštaravo įvykio vietoje likusiems bei užfiksuotiems avarijos pėdsakams, objektyviems duomenims. Tačiau S. P. nėra sakiusi taip, kaip nurodyta nuosprendyje. S. P. 2005 11 06 parodė, kad ji matė automobilį, judantį ties kelio viduriu, kuris grįžinėjo į savo juostą, o tik prieš pat keičiantis išvažiavo į jos juostą ir užsuko. Ji stabdė ir metėsi į kairę, susidūrė mašinų priekių kampais (b. l. 41–42). Parodymų patikrinimo metu S. P. parodė (b. l. 48–50), kad negali nurodyti susidūrimo vietos, bet susidūrimas įvyko kelio viduryje. Jos nustatyti automobilių tariami atstumai prieštarauja faktinei įvykio situacijai, automobilių greičių ir šiais greičiais galbūt nuvažiuotiniems atstumams bei įvykio situacijai, kurią užfiksavo bei išvadomis patvirtino specialistas, ekspertas.

Toliau nuteistasis teigia, kad teismo nuosprendyje nurodyti jo kaltę patvirtinantys nukentėjusiosios ir liudininko T. K. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir bylos medžiagoje užfiksuotų parodymų, yra visiškai paneigti specialisto ir eksperto išvadų.

Apeliacianiame skunde pabrėžiama, kad teismas nėra objektyvus, nes visiškai nepasisako dėl nustatytų ir neginčijamų duomenų, kurie jį teisina, o cituoja tik tas specialisto bei eksperto išvadų dalis, kurios, jei būtų nustatytos, įrodytos tam tikros aplinkybės, galbūt būtų nepalankios jam. Teismas akcentuoja S. P. pakviestų ir įvykio aplinkybių nežinančių liudininkių parodymus, vieno iš jų – S. P. iškviestą Kredito unijos valdytoją.

Teismas dėl nežinomų priežasčių nutyli ir kitas svarbias aplinkybes. Necituoja specialisto, eksperto išvadų, nepasisako, dėl ko atmeta faktines ir akivaizdžias aplinkybes, kurios rodo nukentėjusiosios, T. K. parodymų neatitikimą įvykiui, net logikai. Tačiau iš specialisto, o ypač iš ekspertizės akto aprašomosios dalies ir konkrečių išvadų matyti teismo nuosprendžiui priešinga padėtis. Pavyzdžiui, ekspertas daro išvadas, kad automobilis „Renault“ judėjo link jo automobilio smailiu 6 laipsnių kampu ir trenkėsi šonu jo judėjimo juostoje, kad nėra objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti T. K. parodymus. Eksperto išvados 15 p. konstatuojamos aplinkybės, kuriomis S. P. veiksmai pripažįstami kaip pagrindinė įvykio kilimo sąlyga, o teismo cituotos išvados dalyje yra ir kitas prierašas, kad net ir tuo atveju, jei būtų įrodymų dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų, tai S. P. veiksmai vis tiek būtų susiję priežastiniu ryšiu su avarijos kilimo priežastimi, nes stabdant „Renault“ prie dešiniojo jos juostos kelkraščio avarija nebūtų įvykusi.

Nuteistasis A. A. teigia, jog taip teismas neteisingai bei nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, inkriminavo sunkinančią aplinkybę, paskyrė įpareigojimus, kurių jis negalės įvykdyti arba jie neturi būti jo vykdomi. Teismas nurodė per metus atlyginti turtinę žalą, kai jo automobilis buvo apdraustas civilinės atsakomybės draudimu, draudimo atstovai teisme nedalyvavo, tačiau savo nuomonę dėl draudimo išmokų buvo išsakę ankstesniame posėdyje. S. P., jei jis ir būtų pripažintas dėl įvykio kaltas, turėtų pateikti draudimo bendrovei įrodymus ir žalą draudimas atlygintų.

Teismas be jokių teisinių argumentų, visiškai nesiaiškindamas atsakomybės pagrindų, įrodymų, patenkino nepagrįstą ieškinį ir dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas pažeidė BPK 3 str. l d. l p., 109–115 str. reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato suformuotą teisminę praktiką dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu (2000 06 16 nutarimas Nr. 27), dėl neturtinės žalos priteisimo (pvz.: LAT nutartis Nr. 3K-3-222/2005 A. Daukanto civilinėje byloje, nutartis Nr. 3K-7-159/2005 M. Jankaitienės civilinėje byloje).

Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti, o S. P. civilinį ieškinį atmesti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai nuosprendyje išspręstų kitų klausimų ir su tuo susijusiu baudžiamojo įstatymo neteisingu pritaikymu ( Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 4 p.).

Šilutės rajono apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio, tačiau neteisingai išsprendė civilinio ieškinio atlyginimo klausimą.

Apeliacinio skundo motyvai, kad teismo nuosprendyje nurodyti nuteistojo kaltę patvirtinantys nukentėjusiosios S. P. ir liudininko T. K. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir bylos medžiagoje užfiksuotų parodymų, taip pat visiškai paneigti specialisto ir eksperto išvadų, yra nepagrįsti.

Nukentėjusioji S. P. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2005 m. lapkričio 2 d., apie 13 val., ji vairuodama savo automobilį „Renault Megane“ kartu su dukra važiavo apie 80 km/h greičiu iš Šilutės Pagėgių link keliu Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda. Pravažiavus keletą kilometrų už Juknaičių kaimo, pamatė priešais nuo Pagėgių pusės atvažiuojantį raudonos spalvos seno modelio automobilį, kuris važiavo kelio viduriu, po to grįžo į savo eismo juostą ir prieš pat prasilenkiant abiem automobiliams, priešais atvažiuojantis automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą ir užsuko, dėl to ji staiga stabdė savo automobilį ir suko vairą į kairę, kad išvengtų susidūrimo, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko ir jos automobilis dešiniuoju šonu trenkėsi į atvažiuojančio automobilio priekį (b. l. 56-58, t. 2). Tokius pat parodymus nukentėjusioji davė ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja 2005 m. lapkričio 6 d. (b. l. 40–41, t. 1).

Apeliaciniame skunde yra remiamasi ekspertų išvadomis ir teigiama, kad nukentėjusiosios vairuotojos S. P. padarytas manevras į kairę pusę sąlygojo eismo įvykio kilimą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visą byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, jog nukentėjusiosios S. P. veiksmai, padaryti siekiant išvengti susidūrimo su A. A., nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio sąlyga įvykti skaudžiam eismo įvykiui. Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kas iš vairuotojų sukėlė pavojų eismo saugumui. ( Kelių eismo taisyklių 53 p.). Apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje akcentavo, jog kaltinamasis darydamas tokį manevrą (išvažiuodamas į priešingą eismo juostą, kuria važiavo S. P. vairuojamas automobilis), privalėjo įsitikinti, kad nesukels avarinės situacijos kitiems eismo dalyviams. Eismo įvykio metu A. A. sukėlė pavojų nukentėjusiosios vairuojamam automobiliui, todėl ji buvo priversta staiga keisti važiavimo kryptį. Kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog S. P., reaguodama į susidariusią eismo įvykio situaciją, veikė ne geriausiu būdu (pastebėjusi kliūtį – A. A. vairuojamą automobilį, bandė aplenkti jį, savo ruožtu sukdama į priešingą eismo juostą, nors, sprendžiant iš eksperto išvados - b.l.86-96, t.2, galbūt galėjo jį sustabdyti savo eismo juostoje), tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui. Savaime suprantama, jog vairuotojų reakcija į susidariusią grėsmę eismo saugumui ( šiuo atveju į staiga išvažiuojantį priešpriešiais automobilį) gali būti skirtinga. Vieni stabdys, o kiti bandys kliūtį aplenkti. Tiek pirmasis veiksmas, tiek antrasis neprieštarauja Kelių eismo taisyklių 173 p. reikalavimams. Taigi vairuotojos veiksmai net ir tuo atveju, jeigu ji kitu būdu (stabdydama) ir būtų galėjusi išvengti susidūrimo, negali būti vertinami kaip pagrindinė autoįvykio priežastis.

Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama liudytojo T. K. ir vairuotojos S. P. parodymams ir teigiama, kad teismas šiuos parodymus laisvai, tačiau netiksliai aprašė. Apeliantas nurodo, kad šio liudytojo parodymai prieštarauja įvykio aplinkybėms bei logikai. Tačiau iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos matyti priešingai.

Pažymėtina, kad liudytojas T. K. iš arti, esant šviesiam paros metui, tiesiogiai matė visas įvykio aplinkybes. Be to, iš byloje esančio 2005 m. lapkričio 2 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros (kuri vyko iškart po įvykio, 13.35 val.) metu buvo saulėtas oras (b. l. 5, t. 1). Liudytojas yra jauno amžiaus moksleivis, nepažinojęs nei nuteistojo A. A., nei nukentėjusiosios S. P. ar jos žuvusios dukters J. J., todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jo parodymų tikslumu bei teisingumu.

Liudytojas T. K. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad 2005 m. lapkričio 2 d. keliu Pagėgiai–Šilutė ėjo kelkraščiu, žvyruota puse, Šilutės kryptimi. Matė, kaip iš galo, savo puse, parvažiuoja „Volkswagen Passat“, o nuo Šilutės, savo puse, „Renault Megane“ automobilis. Atsisukęs pamatė „Volkswagen Passat“ vairuotoją, kuris buvo lyg prilinkęs prie vairo, lyg užsnūdęs. „Volkswagen Passat“ nerodydamas posūkio bandė lenkti ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Susidūrimas įvyko ties skiriamąja eismo juosta, kelio viduryje. Aplenkęs jį automobilis „Volkswagen Passat“ negrįžo į savo eismo juostą. Jau po smūgio „Volkswagen Passat“ atsidūrė savo eismo juostoje. Automobilis „Renault Megane“ bandė išvengti smūgio, bandė sukti į priešingą pusę. „Renault Megane“ automobilis nuo smūgio vertėsi į griovį priešingos eismo juostos pusėje (b. l. 58-61, t. 2).

Šie liudytojo parodymai yra gana nuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas net kelis kartus, jų metu davė analogiškus parodymus, pirmą kartą apklaustas iš karto po įvykio (b. l. 61 – 62, t. 1), todėl jais netikėti nėra pagrindo, nes liudytojas aiškiai matė visas eismo įvykio aplinkybes.

Be to, siekiant patvirtinti liudytojo T. K. parodymus, kad jam nebūtų daromas poveikis dėl parodymų keitimo, 2006 m. rugpjūčio 9 d. jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Apklausos metu liudytojas parodė, kad automobilis „Volkswagen Passat“ važiavo tiesiai ir staiga pasuko į kitą kelio juostą. Jis buvo apie 10–15 metrų atstumu nuo automobilio, buvo saulėta diena ir jis aiškiai matė, kaip automobilis išvažiavo į kitą eismo juostą. „Volkswagen Passat“ užėmė visą priešingo eismo juostą. Kai atvažiavo „Renault Megane“ automobilis, „Volkswagen Passat“ buvo jos važiuojamojoje dalyje. „Renault Megane“ bandydamas išvengti susidūrimo bandė išvažiuoti į priešingą eismo juostą. Automobilis „Renault Megane“ suko į kitą eismo juostą, bet „Volkswagen Passat“ su priekiu atsitrenkė į „Renault Megane“ priekines keleivio pusės dureles (b. l. 67-68, t. 1).

Tai, kad ekspertizės akte nurodyta apskaičiuota avarijos vieta keliais metrais skiriasi nuo liudytojo T. K. parodymų, kaip tik rodo, kad liudytojas parodymus duoda laisva valia, taip pat atsižvelgiant į sparčią įvykio dinamiką liudytojo parodymai yra visiškai natūralūs, todėl visiškai nėra pagrindo teigti, jog T. K. parodymai nelogiški ar galėtų būti kieno nors veikiami.

Tiek 2006 m vasario 8 d. specialisto išvadoje, tiek 2007 m. gegužės 31 d. ekspertizės akte nėra vienareikšmiškai konstatuota, kad susidūrimas būtų įvykęs dėl automobilio „Volkswagen Passat“ vairuotojo A. A. ar dėl automobilio „Renault Megane“ vairuotojos S. P. veiksmų. Specialisto išvadoje bei ekspertizės akte daromos vienokios ar kitokios prielaidos dėl automobilių susidūrimą sąlygojusių abiejų vairuotojų veiksmų, kurių vertinimas kitų byloje esančių duomenų kontekste yra išimtinai teismo prerogatyva.

Specialisto išvados 4 punkte teigiama, kad jeigu suartėjant transporto priemonėms prieš susidūrimą automobilio „Volkswagen Passat“ vairuotojas A. A. važiavo kairiąja kelio puse, sukeldamas realią grėsmę priešinga kryptimi važiavusio automobilio „Renault Megane“ judėjimui (tai visiškai patvirtina tiek liudytojo T. K., tiek nukentėjusiosios S. P. parodymai), tai techniniu požiūriu šie vairuotojo A. A. veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu bei buvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti (b. l. 31-32, t. 1).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007 m. gegužės 31 d. ekspertizės akte Nr. 11-672\1416(07) 16 punkte teigiama, kad jei prieš prasilenkimą su automobiliu „Renault Megane“ automobilis „Volkswagen Passat“, vairuojamas A. A., buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir tik likus iki tiesioginio automobilių suartėjimo 30 m, grįžo į kelio Jurbarkas–Šilutė važiuojamosios dalies dešinę pusę, tai tokie vairuotojo A. A. veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti (b. l. 86-96, t. 2).

Akivaizdu, kad tiek liudytojas T. K., tiek nukentėjusioji S. P. negalėjo preciziškai tiksliai nurodyti automobilių susidūrimo vietos taip, kaip ji nurodyta specialisto išvadoje bei ekspertizės akte, kadangi liudytojas pirmiausia yra žmogus, todėl visiškai logiška, jog jų parodymų sąlyginį netikslumą lėmė labai staigiai ir netikėtai įvykęs eismo įvykis.

Atsižvelgiant į tai, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma, pažymėtina, kad ekspertizės akto 14 punkte konstatuota, jog eismo įvykio vietoje nebuvo užfiksuota objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima nustatyti automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo trajektoriją prieš eismo įvykį, todėl vienareikšmiškai įvertinti vairuotojo A. A. veiksmus, galėjusius techniniu požiūriu sąlygoti šio eismo įvykio kilimą, negalima (b. l. 96, t. 2). Tad ekspertizės akte padarytas prielaidas teisėjų kolegija vertina tik kitų byloje esančių įrodymų (nukentėjusiosios ir liudytojo T. K. parodymų, eismo įvykio vietos apžiūros, transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolų, kitų specialistų išvadų) kontekste.

Apylinkės teismo posėdyje apklaustas specialistas Virginijus Pačebutas kelis kartus pažymėjo, kad jo išvada yra alternatyvi, liudytojo T. K. parodymai faktinėms bylos aplinkybėms neprieštarauja. Situacija buvo staigi, automobilis buvo manevruojamas staigiai, prasilenkimo manevrai šioje situacijoje buvo neįmanomi (b. l. 68-70, t. 2).

Liudytojas T. K. ėjo ne asfaltuota, o žvyruota kelio danga, todėl nuteistajam A. A. jo lenkti nereikėjo, tačiau būdamas neblaivus (kraujyje rasta 2,6 promilės alkoholio) nuteistasis to neįvertino ir padarė neapgalvotą manevrą, kuris buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu dėl kilusių skaudžių pasekmių. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent kaltinamojo parodymai yra prieštaringi. Antai, apklausiamas praėjus kelioms dienoms po eismo įvykio- 2005 m. lapkričio 6 d. jis nurodė, jog į priešingą eismo juostą išvažiavęs nebuvo ir prieš įvykį neprisiminė, jog būtų aplenkęs ar apvažiavęs kokią transporto priemonę ar eismo dalyvį (b.l. 75-76, t.1). Tuo tarpu teisme jis nurodė, jog aplenkė pėsčiąjį ( b.l.52-53, t.2). Taigi apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje akcentavo, jog dėl girtumo kaltinamasis negali prisiminti eismo įvykio aplinkybių. Apylinkės teismas, remdamasis T. K. ir vairuotojos S. P. (o ne kaltinamojo) parodymais padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis staiga išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir būtent tai nulėmė eismo įvykį.

Apylinkės teismas tinkamai nuosprendyje nurodė kelių eismo taisyklių pažeidimus, kuriuos padarė kaltinamasis ( Kelių eismo taisyklių 53 p., 68 p., 164 p.). Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu A. A. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 6 d.

Dėl žalos atlyginimo.

Priteisdamas neturtinę žalą - 50000 Lt, apylinkės teismas savo sprendimą pakankamai motyvavo, pabrėždamas, jog eismo įvykio pasekmės yra sunkios, kaltinamasis A. A. sukėlė avarinę situaciją, įvykio metu buvo girtas, buvo sužalota ne tik nukentėjusioji, bet ir žuvo jos dukra, našlaitis liko mirusiosios nepilnametis sūnus, kurį augina ir prižiūri nukentėjusioji S. P.. Priteistas neturtinės žalos dydis, kolegijos nuomone, yra optimalus.

Tačiau apylinkės teismas nepagrįstai iš draudimo kompanijos nepriteisė turtinės žalos ir dalies neturtinės žalos. Iš draudimo sutarties ( b. l. 33, t. 2) matyti, kad A. A. vairuojamas automobilis nuo 2005-06-14 iki 2006-06-13 buvo apdraustas ADB „RESO Europa“. Apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kaip civilinį atsakovą įtraukė draudimo kompaniją, tačiau užmiršo iš jos priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Draudimo kompanijos atstovė teismo posėdyje sutiko civilinei ieškovei atlyginti turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos – 500 eurų (b. l. 67-68, t. 2). 2005-11-02 eismo įvykio metu draudiko atsakomybę reglamentavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. ( 2004-03-05 redakcija). Pagal šią normą transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 500000 eurų asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) ir 100000 eurų turtui. Įstatyme numatytos draudimo sumos pakanka atlyginti nukentėjusiajai S. P. apylinkės teismo priteistam civiliniam ieškiniui dėl turtinės žalos, todėl visą turtinę ir dalį neturtinės žalos privalo atlyginti civilinis atsakovas (Civilinio kodekso 6.263 str. 2 d., 3 d.).

Apylinkės teismas atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nusprendė paskirti nuteistajam įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Kadangi iš nuteistojo turtinė žala nepriteisiama, toks įpareigojimas netenka prasmės, todėl ir neskiriamas. Apylinkės teismas netinkamai išsprendė žalos atlyginimo klausimą, o atidėdamas bausmės vykdymą paskyrė įpareigojimą, kurio negalėjo skirti taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, pagal kurią vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. 1 p. A. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu buvo įpareigotas atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Pakeisti nuosprendžio dalį, pagal kurią iš A. A. buvo priteista turtinė žala ir visa neturtinė žala S. P..

Iš civilinio atsakovo akcinės draudimo bendrovės „RESO Europa“ priteisti S. P. 13880,09 Lt turtinės ir 500 eurų ( 1726, 40 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. A. priteisti S. P. 48273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.