Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. atstovo advokato Evaldo Rapolo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016-04-21 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas A. K. surašytas dėl to, kad jis, 2016-01-27, apie 18.16 val., (duomenys neskelbtini) , vairuodamas automobilį ,,BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš apsisukdamas iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies skirtos važiuoti ta kryptimi kairiojo krašto, trijų eismo juostų (kiekviena kryptimi) kelyje apsisukinėjo iš pirmos eismo juostos, keisdamas važiavimo kryptį nedavė kelio ir atsitrenkė į trečia eismo juosta važiavusį automobilį, dėl ko buvo apgadinti du automobiliai. Iš karto nesustojo, su kito automobilio vairuotoja neaptarė eismo įvykio aplinkybių, apie eismo įvykį nepranešęs policijai, kirtęs dvigubą ištisinę liniją su automobiliu iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101, 106, 219.1, 219.2, 220 p. reikalavimu, 3 priedo 1.3 punkto reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 2 dalyje.

Pritaikius ATPK 33 straipsnio 2 dalį, paskirta nuobauda sankcijos, numatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose ir galutinė nuobauda A. K. paskirta –aštuonių šimtų septyniasdešimties eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 trejiems metams.

A. K. atstovas advokatas E. Rapolas skundžia Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarimą ir prašo jį pakeisti ir pripažinti A. K. nepadarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų. Taip pat prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostata ir paskirti švelnesnę nuobaudą. Skunde nurodo, kad teismas A. K. kaltę grinė remdamasis vien liudytojos A. I. parodymais ir neatsižvelgdamas į visus byloje surinktus duomenis, teigia, kad nutarime teismas pateikia neobjektyvias faktines aplinkybes, t. y. teismas nutarime klaidingai nurodė, kad apeliantas neprisipažino kaltu, taip pat, kad jis prisipažįsta galėjęs viršyti greitį, nes A. K. neneigia fakto, kad pats eismo įvykis buvo, t.y. kad jis, galimai šiek tiek kliudė kitą automobilį, neneigia savo kaltės pažeidžiant persirikiavimo taisykles, tačiau kategoriškai prieštarauja išvadai, kad jis pajuto eismo įvyki ir sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, taip pat, niekur nepasisakę, kad viršijo greitį, o nurodė, kad greitį viršijo kitas eismo įvykio dalyvis. Skunde teigiama, kad teismas klaidingai konstatavo, jog apeliantas apsisuko tam neleistinoje vietoje, nes šią aplinkybę grindė automobilio ,,Audi A3“ vairuotojos parodymais, ir tuo, kaip šis automobilis buvo rastas stovintis, tačiau ,,Audi A3“ galėjo ir nestovėti toje vietoje, kurioje apeliantas apsisukinėjo ir kurioje įvyko įvykis. Tokiu būdu eismo Įvykio schema buvo nubraižyta neobjektyviai.

Skundo autoriaus teigimu, teismas, priimdamas nutarimą, nepagrįstai vadovavosi išskirtinai nukentėjusiosios A. I. parodymais ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų, patvirtinančiu priešingą nei teismo padarytą išvadą, t. y. kad A. K. sąmoningai nepasišalino iš eismo įvykio, o tai padarė dėl sąžiningo suklydimo - nesuprato, kad buvo eismo įvykio dalyvis. Nurodo, kad apeliantas neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš eismo įvykio, nes jis eismo įvykio metu buvo blaivus, jo vairuojamas automobilis yra draustas tiek civilinės atsakomybės tiek ir Kasko draudimu, jis nesislėpė ir nesiekė išvengti atsakomybė, automobilis ,,BMW X5“ taip pat nebuvo paslėptas. Tokiu būdu, apeliantui nesuvokiant, kad įvyko eismo įvykis, jam nesąmoningai pasišalinus iš eismo įvykio vietos, policijos pareigūno buvo neteisingai konstatuota, kad padarytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis pažeidimas. Taigi, šiuo atveju ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta veika negalėjo būti konstatuota.

Skunde nurodoma, kad teismas klaidingai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų apie A. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliantas dar iki teismo posėdžio atsiprašė nukentėjusiosios nurodydamas, kad gailisi dėl susidariusios situacijos, tą patį patvirtino ir teismo posėdžio metu, A. K. iš karto po sužinojimo apie įvykį nuvyko į policijos komisariatą ir davė išsamius parodymus, taigi, apeliantas padėjo išsiaiškinti pažeidimą, kas taip pat yra atsakomybe lengvinanti aplinkybė. Svarbu ir tai, kad apeliantas iš karto, kai tik gavo pretenziją iš AB Lietuvos draudimas dėl žalos atlyginimo, apmokėjo visą nurodytą sumą. Tokiu būdu kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą ir net teiravosi nukentėjusiosios, ar ji nepatyrė kokios tai kitokios žalos.

Apelianto įsitikinimu, šie duomenys patvirtina, kad byloje nustatytos trys A. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės: kaltininkas gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, padėjo išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes bei savo noru atlygino padarytą žalą. Nepaisant šių faktų teismas konstatavo, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, kas akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems duomenims.

Skunde apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nenurodo, kokiems įrodymams prieštarauja V. K. parodymai ir šių parodymų nevertino tik todėl, kad jie palankūs apeliantui. Taigi, skundo autoriaus vertinimu, teismas, remdamasis vien liudytojos A. I. parodymais, be pagrindo atmesdamas visus apelianto pateiktus įrodymus, o tame tarpe ir liudytojos V. K. parodymus, patvirtinančius jo teiginius nesilaikė ATPK 248 straipsnyje numatytos teismo pareigos visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes.

Skunde teigiama, kad individualizuodami skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams Konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už ši pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra.

Skunde nurodoma antra grupė argumentų dėl švelnesnės nuobaudos taikymo yra susijusi su pažeidėjo asmenybe. Apeliantas nurodo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad A. K. teigiamai vertinamas asmuo, nelinkęs daryti pažeidimų ir nėra asmuo, kuris siektų išvengti atsakomybės ir galėtų pasišalinti iš eismo įvykio: Apeliantas yra įgijęs du aukštuosius universitetinius išsilavinimus, šiuo metu dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju/vyresniuoju auditoriaus padėjėju ir yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienas iš akcininkų, darbovietės apibūdinamas kaip atsakingas, sąžiningas, mandagus bei pareigingas žmogus. Apeliantas dažnai vyksta pas įmonės klientus, tai numatyta ir jo pareiginiuose nuostatuose, didžioji dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientų yra įsikūrę kituose miestuose, tad, neturėdamas galimybės vairuoti automobilio, jis negalėtų atlikti savo tiesioginio darbo. Apeliantas prašo įvertinti ir įvykio mažareikšmiškumą, nes jo metu visiškai nedaug apgadintas ,,Audi A3“ automobilis, o pasišalinimas iš įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų pasekmių, neapsunkino eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir pažeidėjo nustatymo. A. K. gyvena su žmona ir trim vaikais, gyvenamoji vieta už Kauno miesto ribos ((duomenys neskelbtini)), tad netekus vairuotojo pažymėjimo jam būtų sudėtinga ne tik tvarkyti kasdienius reikalaus, tačiau ir nuvykti į darbo vietą. Taip pat skunde pažymi, kad apeliantas turi didelį vairavimo stažą (21 metai) ir per ilgą laikotarpį rimtų eismo įvykių nėra turėjęs, kas patvirtina jo, kaip vairuotojo, atidumą ir rūpestingumą.

Motyvuojamoji dalis

A. K. atstovo advokato Evaldo Rapolo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus. Skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų A. kaltę, apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, laiko, kad teismas juos vertino netinkamai, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Apygardos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina administracinio teisės pažeidimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ str.).

Dėl įrodymų vertinimo.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, yra teisingos, pagrįstos ir motyvuotos, atitinkančios faktines aplinkybes. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad ATPK 257 straipsnyje. įtvirtintų įrodymų vertinimo principų žemesnysis teismas nepažeidė, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę, kaltė dėl pažeidėjo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia, t.y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio (LAT administracinė byla Nr. 2AT-4-2011). Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis ir konkretus asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei, kad šis asmuo iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K., žinodamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, suvokdama, kad įvyko eismo įvykis, ir žinodama, kad tokioje situacijoje privalu iškviesti policijos pareigūnus, šios pareigos nevykdė, t. y. tikslingai bei sąmoningai – tyčia pasišalino iš įvykio vietos ir tokiais veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę dėl šio pažeidimo nuosekliai neigė, teigdamas, kad jeigu ir buvo eismo įvykis, jis nesuvokė to, nes smūgio nepajuto, todėl iš įvykio vietos nuvažiavo sąžiningai klysdamas, o ne dėl siekimo išvengti atsakomybės. Pastarosios versijos apeliantas laikėsi ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas pažeidėjo parodymais pagrįstai nesivadovavo dėl to, jog jo išdėstytos aplinkybės apie įvykį prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Byloje nėra liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, tačiau teismas, vadovaudamasis ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principu, vertino visus byloje surinktus įrodymus atsižvelgdamas į byloje surinktą jų visumą. Nesutiktina su skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik A. I. parodymais, kurie nenuoseklūs ir prieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybes. Ši liudytoja nuosekliai ir išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes, jokių esminių prieštaravimų juose nenustatyta. Liudytoja A. I. parodė, kad jai važiuojant trečia eismo juosta apie 50 km/h greičiu, staiga prieš jos automobilį išvažiavo automobilis ,,BMW X5“, kurio vairuotojas iš pirmos eismo juostos persirikiavo į trečią eismo juostą, važiuodamas skersai kelio, ji signalizavo, kas išvengti smūgio, pati norėjo pasukti į kairę pusę tačiau išvengti susidūrimo nepavyko. Po kontakto ji sustojo, išlipo iš automobilio, o automobilio ,,BMW X5“ vairuotojas nesustojo, apsisuko per ištisinę kelio ženklinimo liniją ir nuvažiavo į priešingą pusę. Kadangi šis automobilis buvo sustojęs ir apsisukinėjo, ji įsidėmėjo automobilio valstybinį numerį. Apžiūrėjusi savo automobilį, pamatė jo apgadinimus. kontaktas buvo smūginis. Ji nurodė, kad automobilis ,,BMW X5“ kliudė jos automobilį priekine dalimi, todėl vairuotojas kontakto negalėjo nepastebėti. Tas pačias aplinkybes ji buvo nurodžiusi ir paaiškinime tyrimo metu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neteikė jokių prioritetų išskirtinai vienam įrodymui, ignoruojant kitus, o vertino visų šių apklaustų liudytojų parodymus vienus su kitais, taip pat su rašytine bylos medžiaga, ir pagrįstai laikė juos patikimais ir pagrindžiančiais A. K. kaltę. Tai, kad liudytoja suklydo nurodydama turimą vairavimo stažą, neduoda pagrindo netikėti kitomis, tiesiogiai su įvykiu susijusiomis, jos nurodytomis aplinkybėmis. Apeliantas liudytojos A. I. nurodytas aplinkybes siekia paneigti ne neginčijamais faktiniais duomenimis, bet A. K. nurodytomis aplinkybės, kad ,,Audi A3“ automobilis važiavo dideliu greičiu, kad po kontakto jis dar važiavo toliau, todėl A. I. melagingai teigia, kad A. K. apsisukinėjo neleistinoje vietoje, t. y. kirto ištisinę liniją. Netikėti liudytojos nurodyta versija apylinkės teismui nebuvo objektyvaus pagrindo, nes akivaizdu, kad pagrindinis liudytojos dėmesys šioje situacijoje buvo sukoncentruotas į automobilio ,,BMW X5“ vairuotojo veiksmus, kuriais buvo apgadintas A. I. automobilis, o nuosekliai dėstydama įvykio aplinkybių eigą, A. I. nurodė, kad automobilis ,,BMW X5“, užkabinęs jos automobilį, apsisuko ir per ištisinę juostą nuvažiavo priešinga kryptimi. Nėra jokio pagrindo teigti, kad A. K. apsisukus leistinoje vietoje, A. I., nurodydama būtent šią aplinkybę, sąmoningai pamelavo.

Aplinkybę, kad nepajuto kontakto su kitu automobiliu, A. K. grindžia ir automobilių apgadinimais, teigdamas, kad jie yra slystamo pobūdžio, todėl jo versija yra įtikinama ir ja teismas turėjo vadovautis. Tokius argumentus paneigia rašytiniai bylos duomenys. Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota automobilio ,,Audi A3“ buvimo vieta, susidūrimo vieta, ir padaryti apgadinimai: galinio buferio, dešinės pusės galinio sparno, dešinės pusės galinio ratlankio ir padangos, dešinės pusės galinių durelių braukimo žymė (b. l. 9), Transporto priemonės techninės apžiūros aktas patvirtina, kad ,,BMW X5“, automobiliui padaryti apgadinimai yra braukimai ant priekinio bamperio kairės pusės kampo ir nėra dalies dažų (nusilupę) bei įlūžęs parktronikas į vidų. Išvada: automobilio ,,BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimų aukščiai ir pobūdis atitinka automobilio ,,Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimus. Kadangi apgadinimai ryškūs, vairuotojas kontaktą turėjo jausti (b. l. 10). Šie rašytiniai duomenys patvirtina liudytojos A. I. parodymus, kad kontaktas buvo smūginis, automobilis ,,BMW X5“ jos vairuojamą ,,Audi A3“ kliudė priekine dalimi, todėl vairuotojas kontakto negalėjo nepastebėti.

Sutiktina ir su skundžiamame nutarime padaryta išvada, kad A. K. argumentus apie susidūrimo pobūdį paneigia automobilių apgadinimų pobūdis. Pažeidėjas tvirtino, kad apsisukinėjo iš trečios eismo juostos ir nekirto dvigubos ištisinės linijos, tačiau konstatuoti automobilio ,,BMW X5“ apgadinimai patvirtina, kad jis kliudė kitą automobilį priekinio bamperio kairės pusės kampu, o tai kaip tik patvirtina liudytojos A. I. nurodytas aplinkybes.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu buvo blogas matomumas: buvo tamsu, lijo, kad salone garsiai grojo muzika, galėjo sutrukdyti A. K. suvokti, kad jis užkabino kitą automobilį, negali būti vertinamos kaip šalinančios jo kaltę. Kaip minėta aukščiau, iš automobilių sugadinimų pobūdžio ir lokalizacijos, darytina neginčijama išvada, jog kontaktas buvo pakankamais jį pajusti, todėl aplinkybės, mažinančios matomumą ir garso suvokimą, šiuo atveju negali būti vertinamos kaip esminės. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame, skunde, byloje nėra duomenų, paneigiančių A. K. tyčią pasišalinant iš įvykio vietos.

Liudytojos V. K. parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai ir nelaikė įrodymu. Aukštesnysis teismas sutinka, kad nelaikyti teisingais pažeidėjo sutuoktinės parodymų vien todėl, kad jie palankūs pažeidėjui, nebūtų teisinga, tačiau šiuo atveju liudytojos V. K., kaip ir paties A. K. nurodytas aplinkybes paneigė aukščiau aptarti objektyvūs ir patikrinti duomenys, todėl minėtos liudytojos parodymai teisingai ir pagrįstai buvo pripažinti nepatikimais ir, vertinant A. K. veiksmus, jais nesiremta.

Skunde apeliantas teigia, kad nutarime nepagrįstai nevertintos aplinkybės, paneigiančios A. K. motyvus pasitraukti iš įvykio vietos, t.y. jis buvo blaivus, nesislėpė ir nesiekė išvengti atsakomybės, atvyko į policiją ir davė paaiškinimus, automobilis draustas ne tik civilinės atsakomybės, bet ir Kasko draudimu.

Aukštesnysis teismas sutinka, kad sprendžiant dėl asmens tyčios patvirtinimo, turi būti atsižvelgiama į skunde nurodytas aplinkybes, t. y. tas aplinkybes, kurios parodo, kad jis turėjo motyvą pasitraukti iš įvykio vietos, tačiau objektyvusis ATPK 130 straipsnio1 dalies pažeidimo požymis yra pats pasitraukimo iš eismo įvykio vietos faktas, t. y. įvykus kontaktui, atsitrenkusio automobilio vairuotojas neturi išvažiuoti iš eismo įvykio, kas reiškia, jog ne tik pats automobilis turi likti vietoje, tačiau ir pats vairuotojas, kad atvykus policijai, ši ne tik apžiūrėtų įvykio vietą bei transporto priemones, tačiau kaltas asmuo pareigūnams paaiškintų įvykio aplinkybes. Taigi, šioje teisės normoje numatyta administracinė atsakomybė kyla vairuotojui už tyčinį pasitraukimą iš eismo įvykio, todėl šiuo konkrečiu atveju, kai yra neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad kontaktas buvo pakankamas, kad jį jausti, kas patvirtina A. K. sąmoningą pasitraukimą iš jo sukelto įvykio vietos, apeliacinio skundo argumentai, paneigiantys A. K. motyvus pasitraukti iš įvykio vietos, neturi esminės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apelianto subjektyvus faktinių aplinkybių suvokimas ir įrodymų vertinimas savaime negali būti laikomas objektyviu pagrindu konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, o priimtas sprendimas yra neteisingas.

Skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš pažeidėjo pozicijos dėl jam inkriminuotų pažeidimo matyti, kad jis savo kaltę pripažino tik dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies, todėl atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad pažeidėjas prisipažino padaręs pažeidimą ir nuoširdžiai gailėjosi šiuo atveju jam galėjo būti pripažinta tik dėl šio pažeidimo. Kadangi kitų pažeidimų A. K. nepripažino padaręs, tai jis negali gailėtis dėl jų padarymo. Nėra jokių duomenų, kad A. K. padėjo išaiškinti pažeidimą, priešingai, jis nors ir tvirtino, jog gailisi dėl padaryto ir davė paaiškinimus apie įvykį, tačiau pateikė savo versiją, kuri dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų, buvo paneigta, taigi, jis ne padėjo išaiškinti pažeidimą, tačiau klaidino tyrimą atliekančius pareigūnus, pateikdamas neteisingas aplinkybes. Dėl trečios lengvinančios aplinkybės – savanoriškai atlygintos žalos, taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad tokia aplinkybė nustatyta. Tai, kad automobilis, kurį vairavo A. K., buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, o įvykus draudiminiam įvykiui, buvo įvykdyta prievolė pateikti pretenziją draudimo kompanijai dėl padarytos žalos atlyginimo, nėra ta aplinkybė, kuri būti vertinama kaip savanoriškas pažeidėjo žalos atlyginimas.

Dėl ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies taikymo.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų.

ATPK 30 straipsnis numato, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų teisės aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkiančias aplinkybes. ATPK 30² straipsnio 1 dalis numato, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes.

Nustačius pažeidėjo atsakomybę lengvinančią (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) ir nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas teisingai ir pagrįstai paskyrė jam minimalias sankcijoje numatytas nuobaudas.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Atsižvelgiant į teismų praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiais teismas, nagrinėdami bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavę, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.) ir ja siekiama prevencinių tikslų.

Šios įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad klausimas dėl nuobaudos sušvelninimo vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nustatytomis taisyklėmis, t. y., dėl dar švelnesnės nei sankcijoje numatyta minimali nuobauda, gali būti tik tuomet, kai pažeidėjas yra prisipažinęs padaręs pažeidimus, veikos kvalifikavimo neginčija, t. y. jis suvokia savo veiksmų pasekmes, jų pavojingumą, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto, kas, šalia kitų aplinkybių, gali duoti pagrindo manyti, jog nuobaudos tikslai bus pasiekti paskiriant jam švelnesnę nuobaudą. .

Tačiau šiuo atveju, apeliaciniame skunde prašymas dėl ATPK 30¹ straipsnio taisyklių taikymo grindžiamas tokiais argumentais, kurie tik dar kartą patvirtina, kad A. K., net ir esant neginčijamiems jo kaltės dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodymams, yra nekaltas, nes jis pasitraukė iš įvykio vietos ne sąmoningai ir piktybiškai, o dėl susiklosčiusių oro sąlygų.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nesant A. K. prisipažinimo padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padaryto, nėra galimybės spręsti dėl ATPK 30¹ straipsnio taisyklių taikymo. Dėl šios priežasties, taip pat nėra pagrindo analizuoti tiek byloje surinktų, tiek apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išskirtinio pobūdžio ir sudarančios pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą.

Dėl nuobaudos už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrimo.

Aukštesnysis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismas A. K. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą neteisingai paskyrė nuobaudą. Už šį pažeidimą asmenims, turintiems teisę vairuoti transporto priemones, įstatymas numato dvi alternatyvias nuobaudas – piniginę baudą arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, vieną kurių, įvertinęs nuobaudai skirti svarbias aplinkybes teismas turi paskirti pažeidėjui. Šiuo atveju apylinkės teismas A. K. paskyrė ne vieną iš nuobaudų, o jas abi kartu, taip netinkamai priteikė įstatymą, dėl ko ši nutarimo dalis keistina.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs padaryto pažeidimo pobūdį, kad A. K. prisipažino padaręs šį pažeidimą, gailisi, atsižvelgęs į pažeidėjo asmenybę, sprendžia, kad jam skirti švelnesnė sankcijoje numatyta nuobauda – piniginė bauda, kurios dydis skundžiamame nutarime nustatytas tinkamai. Kadangi taikant ATPK 33 straipsnio taisykles, teisingai buvo parinkta sankcija už sunkesnį iš padarytų pažeidimų, todėl subendrinta galutinė nuobauda A. K. lieka ta pati.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarimo dalį, kuria A. K. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą paskirta trisdešimties eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trims mėnesiams, ir A. K. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą paskirti trisdešimties eurų baudą.

Kitos nutarimo dalies nekeisti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.