Kauno apygardos teismo nutartis

2020-11-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-639-478/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-18
Bylos Nr.
1A-639-478/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-06522-2020-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
T. G.
Advokatai
Žydrūnas Ambrizas
Kategorijos
  • 1.2.25.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-639-478/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06522-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.25.4.2.6; (S) 2.4.6.1; 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – 40 (keturiasdešimties) parų arešto.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu T. G. paskirta intensyvi priežiūra – nustatant buvimo vietą – Dvarų g. 9, Kaune, buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 valandos bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, T. G. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti valstybės naudai iš T. G. konfiskuotino turto – automobilio ,,BMW 7er Reihe“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 7 440 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt eurų).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2020 m. vasario 13 d. apie 23.20 val. (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. 7, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „BMW 7er Reihe“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, vengė neblaivumo patikrinimo, tačiau 2020 m. vasario 13 d. 23.40 val. neblaivumo nustatymo aktu Nr. 79954 jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad T. G. veiksmai kvalifikuoti teisingai, jo kaltė įrodyta. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas jo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam griežtesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą.

Šalies argumentai

3. Nuteistojo advokatas apeliaciniame skunde prašo 2020 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį T. G. atžvilgiu pakeisti, paskirti jam 75 MGL (3750 Eur) dydžio baudą, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę bausmę - 50 MGL (2500 Eur) baudą, ją T. G. įpareigoti sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš T. G. išieškoti valstybės naudai dalį konfiskuotino turto - automobilio ,.BMW 7er Reihe“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą - 2000 Eur.

3.1. Apeliantas skunde teigia, kad teismas, skirdamas T. G. arešto bausmę, netinkamai pritaikė įstatymą. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad T. G. teistas penkis kartus, tačiau, kaip matyti iš jį charakterizuojančių duomenų, jis praeityje buvo teistas 2002-04-05, 2004-05-28, 2007-10-02 ir 2010-05-20 už nesunkius nusikaltimus, už kuriuos teistumas jam išnyko 2012 metais. Vėliau 2018-04-26 jis buvo nuteistas už nesunkų nusikaltimą, už kurį teistumas šiai dienai nėra išnykęs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, turėjo vertinti nuteistojo T. G. turimą 2018-04-26 neišnykusį vieną teistumą ir neatsižvelgti į anksčiau turėtus išnykusius teistumus. Nuteistojo T. G. gynėjo nuomone, teismas negali neutralizuoti ar sumenkinti aplinkybių, leidžiančių teigiamai įvertinti nuteistojo asmenybę, o būtent tų aplinkybių, kad pakankamai ilgą laiko tarpą - 6 metus T. G. po teistumo išnykimo nebuvo padaręs naujų nusikalstamų veikų, t. y. jis laikėsi visuotinai priimtų teisės normų ir įstatymų. Be to, apelianto vertinimu, teismas turėjo įvertinti, kad T. G. pirmą kartą pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos transporto eismo saugumui, dėl ko darytina išvada, kad dėl anksčiau jam pritaikytos finansinio pobūdžio bausmės jis nedaro analogiškų veikų, todėl jam turėjo būti paskirta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta švelniausia bausmė, t. y. bauda.

3.2. Skunde teigiama, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, byloje yra nuteistojo T. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, tačiau teismas nepagrįstai jam paskyrė didesnį arešto bausmės dydį, skaičiuotiną nuo jos vidurkio (arešto bausmės vidurkis - 52,5 paros). Be to, nuteistojo gynėjo nuomone, bausmės atidėjimo laikotarpiu nuteistajam T. G. paskirta intensyvi priežiūra savo taikymo pobūdžiu yra griežtesnė už pačią arešto bausmę.

3.3. Skundo autorius prašo atsižvelgi į aplinkybę, kad T. G. būdamas neblaivus su transporto priemone nuvažiavo pakankamai nedidelį atstumą - apie 3,5 km., vairuodamas transporto priemone kitiems asmenims pavojaus nesukėlė, jokių eismo įvykių nesukėlė, todėl, advokato įsitikinimu, nuteistajam galėjo būti skirtinas dalies turto vertės konfiskavimas, kurio pakaktų šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti, ir išieškotina suma sumažintina iki 2 000 Eur. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nusprendė informuoti valstybės įmonę „(duomenys neskelbtini)“ apie specialios teisės - teisės vairuoti transporto priemones T. G. atėmimą 3 (trejiems) metams, nors tuo pačiu nuosprendžiu jam teisė vairuoti transporto priemones atimta 2 (dvejiems) metams.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į T. G. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė Rita Raulynaitienė prašo skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo T. G. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra ginčijama T. G. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau teigiama, jog apylinkės teismas paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę, taip pat neproporcingai per didelė priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas iš kelių nuteistajam T. G. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytų bausmių rūšių parinkdamas areštą, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes.

8.1. Iš bylos duomenų matyti, kad praeityje T. G. buvo teistas penkis kartus. Ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skirtos įvairios bausmės: laisvės atėmimas, buvo taikytas ir jo vykdymo atidėjimas, taip pat jis ne kartą baustas ir bauda, tačiau atlikęs jam paskirtas bausmes, T. G. ir vėl darė nusikalstamas veikas. Ne kartą nuteistasis baustas administracine tvarka. Visos šios aptartos aplinkybės parodo, kad apelianto padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, kad jis, jau būdamas ne kartą teistas, suvokė iš neteisėtų veiksmų atsirandančius padarinius. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas, skirdamas T. G. bausmę, netinkamai pritaikė įstatymą, nes turėjo vertinti tik nuteistojo turimą neišnykusį vieną teistumą ir neatsižvelgti į anksčiau turėtus išnykusius teistumus. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad šį nusikaltimą T. G. padarė nepraėjus nė dviem metams po ankstesnio nusikaltimo padarymo, t. y. nusikalto teistumui neišnykus. O aplinkybę, kad jis anksčiau buvo teistas penkis kartus, teismas vertino kaip charakterizuojančią nuteistojo asmenybę.

8.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors T. G. kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino ir teigė nuoširdžiai besigailintis, kas teismo buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau aukščiau aptartas jo elgesys, daromi teisės pažeidimai pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui padaryti neginčijamą išvadą, jog apeliantas linkęs nusikalsti, nėra kritiškas neteisėtam savo elgesiui ir todėl laikytinas pavojingu visuomenei. Taigi, atsižvelgęs į šias apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes, taip pat į kaltės rūšį, įvertinęs skiriamai bausmei keliamus tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas, jį auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis), apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui paskyrus ne griežčiausią, tačiau ir ne švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį –areštą. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

8.3. Nepagrįstas skundo argumentas, jog byloje nustačius kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustačius jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas nepagrįstai paskyrė didesnį arešto bausmės dydį, nei jos vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, spręsdamas dėl bausmės dydžio nustatymo, vertina ne tik atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet taip pat ir kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tokia įstatymo dispozicija negali būti suprantama ir aiškinama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. Ši norma nustato bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-209/2006, 2K-320/20072K–58/2010). Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino jo asmenybę ir paskyrė bausmę tik kiek didesnę nei sankcijoje numatytas arešto bausmės vidurkis, kuri nelaikytina aiškiai per griežta, ir todėl nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

8.4. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įvertino ir teigiamai T. G. charakterizuojančias aplinkybes, kad jis kaltinamas vieno nesunkaus nusikaltimo padarymu, turi pastovią gyvenamąją vietą, ankstesnę bausmę yra atlikęs – baudą sumokėjęs, teigia norįs pasitaisyti, todėl, siekiant išsaugoti kaltinamojo teigiamus socialinius ryšius, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant T. G. paskirtos arešto bausmės vykdymą. Apeliacinio skundo teiginys, jog bausmės atidėjimo laikotarpiu nuteistajam T. G. paskirta intensyvi priežiūra savo taikymo pobūdžiu yra griežtesnė už pačią arešto bausmę, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenis, todėl vertintinas tik kaip subjektyvi skundo autoriaus nuomonė. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui T. G. paskyręs intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant buvimo vietą jo gyvenamosios vietos adresu, ir buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 valandos bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, įstatymo nuostatų nepažeidė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, bei taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

9. Apeliaciniame skunde neginčijama paties turto konfiskavimo taikymo būtinumas, tačiau, advokato įsitikinimu, šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti nuteistajam galėjo būti skirtas dalies turto vertės konfiskavimas, kurio pakaktų, ir išieškotina suma sumažintina iki 2 000 Eur. Toks prašymas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

9.1. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi ir 67 straipsnio 3 dalimi, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Remiantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančių daiktų, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos.

9.2. Šio klausimo kontekste svarbu paminėti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti objektyvią nusikaltimo padarymo priemonės vertę, nustatė, jog VšĮ „(duomenys neskelbtini)” pažymoje nustatyta vidutinė automobilio ,,BMW 730Ld“, kategorija M1-AA, 2009–2012 m. gamybos periodo, kaina Lietuvoje –13 800 eurų, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio informacija apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, todėl padarė išvadą, jog, išieškant konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią sumą, turi būti atsižvelgiama į individualius automobilio požymius, technines savybes, ir tuo pagrindu buvo vadovautasi (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis apie būtent šio automobilio ,,BMW 7er Reihe“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nustatytą vertę, kuri yra dvigubai mažesnė nei VšĮ „(duomenys neskelbtini)” pateiktoje pažymoje, – 7 440 Eur.

9.3. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, automobilio vertės konfiskavimo taikymas nagrinėjamoje byloje yra pagrįstas ir pakankamai individualizuotas, taikant transporto priemonės vertės konfiskavimą visa apimtimi, buvo tinkamai ir objektyviai įvertintos visos šiai baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui svarbios aplinkybės.

9.4. Pagal byloje esančius duomenis, T. G. nedirbantis, tačiau iš aplinkybių visumos nėra pagrindo spręsti, jog nustatyto dydžio vertės konfiskavimas turės didelį ir neproporcingai neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai. Apeliaciniame skunde prašymas iš nuteistojo išieškoti tik dalį konfiskuotinos turto vertės grindžiamas ne jo bloga turtine padėtimis, tačiau nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, kurias skundo autorius vertina kaip nesukėlusias didelio pavojaus kitiems asmenims. Be to, jam paskirtą arešto bausmę apeliaciniame skunde prašoma pakeisti bauda, kas taip pat duoda pagrindą išvadai, jog piniginės bausmės skyrimas nuteistajam sukeltų mažesnius padarinius, nei nuosprendžiu paskirtoji bausmė. Kaip buvo paminėta, ankstesniais nuosprendžiais paskirtas baudas nuteistasis sumokėjo, kas taip pat suponuoja išvadą apie T. G. turimas finansines lėšas. Vertindama proporcingumo principo įgyvendinimą baudžiamosios poveikio priemonės – turto konfiskavimo kontekste, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į šias aplinkybes: iki įvykio T. G. buvo teistas, 4 kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, T. G. vairavo automobilį, būdamas neblaivus, vengė neblaivumo patikrinimo, sulaikomas elgėsi agresyviai, nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, stabdomas policijos pareigūnų nestojo. Taigi, vertinant aptartą, šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atitinka jai keliamus tikslus ir yra proporcingas T. G. padarytai nusikalstamai veikai. Tai, kad jis nebuvo teistas ar baustas už vairavimą esant neblaiviam, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bausta administracine tvarka, dėl nusikalstamos veikos prisipažino ir gailėjosi, nėra išimtinės aplinkybės, suteikiančios pagrindą netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės ar laikyti ją neproporcingai per didele (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje 2K-77-648/2019).

10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones T. G. skyrimo, motyvuotai pasisakė, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės dvejų metų terminas yra proporcingas ir padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą. Rezoliucinėje teismo nuosprendžio dalyje teismas, vadovaudamasis aptartais motyvais, nusprendė skirti T. G. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams. Tačiau nurodydamas informuoti valstybės įmonę „(duomenys neskelbtini)“ apie šios specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuteistajam T. G., jau nurodė kitą terminą – 3 (trejus) metus. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šioje nuosprendžio rezoliucinės dalies pastraipoje buvo padaryta akivaizdi klaida, kuri turi būti ištaisyta, nurodant, jog šią baudžiamojo poveikio priemonę vykdanti valstybės įmonė „(duomenys neskelbtini)“ informuotina apie nuteistajam T. G. paskirtą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą – dvejus metus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. G. advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta Informuoti valstybės įmonę „(duomenys neskelbtini)“ apie specialios teisės - teisės vairuoti transporto priemones T. G. atėmimą, ir šią dalį išdėstyti sekančiai:

informuoti valstybės įmonę „(duomenys neskelbtini)“ apie specialiosios teisės - teisės vairuoti transporto priemones T. G. atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėGytis VečerskasValdas Vitunskas