- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-27
- Bylos Nr.
- 1S-581-768/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs įtariamojo A. K. gynėjo advokato L. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties, kuria A. K. skirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų dviem mėnesiams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
skundžiama nutartimi apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsniu, nutarė laikinai (dviem mėnesiams) nušalinti įtariamąjį A. K. nuo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pareigų, t. y. pagrįstai manant, jog tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika.
Šalies argumentai
Skundu A. K. gynėjas L. K. prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir jo ginamajam paskirtą procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų. Gynėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas, pareiškėjas) 2015-09-10 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas, KT), prašydamas ištirti, ar BPK 157 straipsnis, nenustatydamas draudimo ar nenumatydamas kokių nors papildomų kriterijų, neleidžiančių neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies, 119 straipsnio 2 dalies nuostatoms. KT prašymą nagrinėti priėmė, todėl pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį šio akto galiojimas yra sustabdytas. Išdėstęs itin reikšmingas aplinkybes dėl BPK 157 straipsnio galiojimo sustabdymo, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo ir nepagrindė, kodėl šis sustabdymas netaikytinas įtariamojo A. K. atžvilgiu. Teismo motyvai, kad prokuroro prašyme yra nurodytas nušalinimo terminas, kad prašymas reiškiamas pirmą kartą, kad anksčiau tokia priemonė įtariamojo atžvilgiu nebuvo taikyta, nepaneigia paties fakto, jog BPK 157 straipsnio galiojimas tiesiogiai išrinktų valstybės politikų atžvilgiu šiuo metu yra sustabdytas, iki KT išnagrinės Seimo prašymą ir atsakys į klausimą, ar minėtos BPK nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Gynėjas pažymi, kad BPK 157 straipsnyje ir iki minėto Seimo kreipimosi į KT nebuvo numatyta galimybė ikiteisminio tyrimo teisėjui viena nutartimi nušalinti įtariamąjį nuo pareigų neribotam laikui, nes BPK 157 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Pratęsimų skaičius neribojamas. Tačiau tai, anot gynėjo nereiškia, kad toks nušalinimas yra terminuotas ir jam KT pirmininko pranešime nurodytas BPK 157 straipsnio galiojimo sustabdymas netaikytinas. Pripažinus tokius Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-11-02 nutarties motyvus pagrįstais, susidarytų situacija, kad KT pirmininko 2015-09-25 pranešimas yra niekinis, nes juo būtų sustabdytas neegzistuojančios teisės normos galiojimas. Norint suprasti, kokia apimtimi yra sustabdytas BPK 157 straipsnio galiojimas, gynėjo nuomone, būtina vadovautis Seimo 2015-09-10 nutarimu Nr. XII-1936 ir KT 2015-09-25 sprendimu Nr. KT25-S11/2015 bei KT pirmininko 2015-09-25 pranešimu Nr. 2B-43P. Gynėjas cituoja Seimo 2015-09-10 nutarimą Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame nurodoma, kad analizuojant BPK 157 straipsnio nuostatas, kyla pagrįstų teisinių abejonių, ar šios nuostatos be jokių išlygų gali būti taikomos tiesioginiuose rinkimuose išrinktiems valstybės politikams (Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, savivaldybių tarybų nariams – merams, kitiems savivaldybių tarybų nariams). Be to, Seimas pažymėjo, kad iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies išplaukia, jog tik Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę kurti Lietuvos valstybę, tik piliečiai turi teisę nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sandarą. Demokratinių valstybės institutų sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę. Teisiniu reguliavimu, kuriuo leidžiama neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, ribojama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. BPK 157 straipsnio nuostatas be jokių išlygų taikant tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams ir taip be pagrįsto ir teisėto tikslo jiems neleidžiant eiti pareigų, nepagrįstai ir neproporcingai ribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus laisvė pasirinkti darbą. KT 2015-09-25 sprendime Nr. KT25-S11/2015 „Dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. XII-1936 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo“ nurodė, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas ištirti, ar aktas neprieštarauja Konstitucijai, sustabdo šio akto galiojimą. KT pažymėjo, kad Seimo prašymas ištirti BPK 157 straipsnio tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Gynėjo nuomone, sistemiškai aiškinant šias nuostatas konstatuotina, kad KT sprendimas priimti Seimo nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar įstatymų, kitų Seimo aktų bei Vyriausybės aktų nuostatos atitinka Konstituciją, sustabdo atitinkamų nuostatų galiojimą. Taigi Panevėžio miesto apylinkės teismas apskritai negalėjo paskirti įtariamajam A. K. procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų.
Be paminėtų nutarties neteisėtumo motyvų, gynėjo nuomone, 2015-11-02 nutartis taip pat yra nepagrįsta ir nemotyvuota. BPK 11 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Įtariamajam A. K. 2015-10-29 nutarimu yra paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei nustatyti atitinkami draudimai lankytis nurodytose vietose ir bendrauti su nurodytais asmenimis. Todėl dar viena procesinė prievartos priemonė, skiriama tik tam, kad būtų užkirsta galimybė įtariamajam bendrauti su atitinkamais asmenimis, gynėjo nuomone, yra perteklinė. Iš nutarties matyti, kad įtariamajam A. K. laikinas nušalinimas nuo pareigų paskirtas tik vienu pagrindu, t. y. kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika. Gynėjas teigia, kad bet kuris BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas negali būti nurodytas formaliai, tokio pagrindo buvimas turi būti motyvuotas ir pagrįstas konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Tačiau teismas nutartyje nurodė, kad pats įtariamasis, supažindintas su jam paskirta kardomąja priemone ir pareiškęs, jog negalės užtikrinti draudimo nebendrauti su N. M. laikymosi, nes tai trukdytų savivaldybės darbui, pripažino, kad eidamas tokias pareigas įtariamasis negalės laikytis jam paskirtų draudimų, todėl tai gali trukdyti ikiteisminiam tyrimui nustatyti tikrąsias įvykių aplinkybes, o įtariamasis A. K. gali daryti poveikį proceso dalyviams. Šis teismo motyvas yra nepagrįstas dėl to, kad įtariamasis A. K., supažindintas su nutarimu skirti kardomąją priemonę, minėtą pastabą parašė ne ketindamas nesilaikyti jam skirtų įpareigojimų, bet suklydęs dėl teisinių formuluočių nesupratimo ir negavęs tuo momentu reikiamos teisinės pagalbos iš savo gynėjo. Pareikšdamas tokią pastabą, jis turėjo omenyje tai, kad savivaldybėje vieną kartą per savaitę, kiekvieną pirmadienį, vyksta administracijos gamybinis pasitarimas, kuriame dalyvauja ir skyrių vedėjai, tarp jų ir N. M.. Tačiau jo, kaip mero, dalyvavimas tokiame kassavaitiniame pasitarime nėra būtinas ir privalomas, todėl, siekiant išvengti bendravimo su minėtu asmeniu, jis nedalyvautų tokiuose pasitarimuose. Svarbu atkreipti dėmesį, kad įtariamasis A. K., supratęs savo pastabos teisinę reikšmę, 2015 m. lapkričio 5 d. pateikė ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam ir organizuojančiam Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui Ramūnui Pačebutui pareiškimą, kuriame nurodė, kad sutinka su visais jam kardomąja priemone skirtais įpareigojimais ir pasižada jų besąlygiškai laikytis.
Kiti nutartyje nurodyti pagrindai taikyti įtariamajam A. K. laikiną nušalinimą nuo pareigų, o būtent, kad nėra apklausti jam pavaldūs darbuotojai, kad A. K. einamos pareigos sudaro jam galimybę trukdyti baudžiamajam procesui, siekiant pakreipti procesą sau palankia linkme, daryti poveikį kitiems proceso dalyviams, kad toliau vykdydamas savo pareigas įtariamasis gali trukdyti greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas, yra formalūs, nekonkretizuoti ir nepagrįsti ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas neatsižvelgė į faktinius duomenis, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas praeitais metais, o iki to dar buvo vykdytas ir kriminalinės žvalgybos tyrimas, įtarime inkriminuojami įvykiai vyko dar seniau, t. y. 2013 metais, todėl tyrimas atliekamas jau seniai, tiriama tik viena nesudėtinga nusikalstama veika, nepriskiriama prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų kategorijai, įtariamųjų ir kitų proceso dalyvių ratas nėra platus. Todėl, jei iki šiol ir nėra apklausti kokie nors liudytojai, tai gali būti vertinama tik kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neveiklumo faktą patvirtinantys duomenys, bet niekaip negali pagrįsti įtariamajam taikomų apribojimų. Tuo labiau kad iš nutartyje nurodytų aplinkybių ir viešoje erdvėje esančios informacijos galima daryti išvadą, jog visi esminiai liudytojai ir įtariamieji byloje jau apklausti ir jokios įtakos jiems padaryti nebegalima. Be to, sužinojęs apie ketinimus jam pareikšti įtarimus, A. K. ne tik kad nebandė paveikti kitų proceso dalyvių (nors tuo metu jam nebuvo taikomi jokie apribojimai bendrauti su tais asmenimis), bet pats 2015-10-26 kreipėsi į STT Panevėžio valdybą. Po įtarimo pareiškimo ir kardomosios priemonės paskyrimo, kitą dieną, t. y. 2015-10-30, 8.15 val., A. K. sukvietė visų savivaldybės vadovų, patarėjų, atstovės spaudai ir kitų administracijos darbuotojų pasitarimą, kuriame viešai išdėstė, jog jam yra pareikšti įtarimai ir paskirta kardomoji priemonė nebendrauti su kai kuriais savivaldybės darbuotojais. Taip pat meras pasitarimo dalyviams griežtai nurodė, kad jie neskambintų jokiems ikiteisminiame tyrime figūruojantiems asmenims, nebandytų klausinėti ar kitaip domėtis bylos aplinkybėmis ar daryti įtaką proceso dalyviams, motyvuodamas tuo, kad jis nori griežtai laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Pirmiau nurodyti faktiniai duomenys, gynėjo nuomone, visiškai paneigia teismo motyvus apie galimus įtariamojo A. K. bandymus, pasinaudojant einamomis pareigomis, daryti poveikį kitiems proceso dalyviams, siekį pakreipti procesą sau palankia linkme ar kitaip trukdyti ikiteisminiam tyrimui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Pačebutas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2015-09-10 nutarimu Nr. XII-1936 (toliau – ir Seimo nutarimas) Konstitucinio Teismo buvo prašoma ištirti, ar BPK 157 straipsnis, nenustatydamas draudimo ar nenumatydamas kokių nors papildomų kriterijų, neleidžiančių neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijai. Iš KT pirmininko 2015-09-25 pranešimo Nr. 2B-43P matyti, kad iki bus paskelbtas KT nutarimas, šioje byloje sustabdomas BPK 157 straipsnio, tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, galiojimas. Iš KT pirmininko pranešimo turinio akivaizdu, kad stabdomas ne viso BPK 157 straipsnio, o tik jo dalies („tiek, kiek“) galiojimas. Manytina, kad cituojamas „tiek, kiek“ nurodo tas BPK 157 straipsnio nuostatas, kurių konstitucingumas bus tiriamas ir kurių taikymas šiuo metu negalimas. Iš Seimo nutarimo bei KT pirmininko pranešimo turinio matyti, kad tai yra tos BPK 157 straipsnio nuostatos, kurios susijusios su draudimų ar papildomų kriterijų, kurie neleistų neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, nebuvimu, t. y. iš esmės keliamas procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpio neapibrėžtumo klausimas. Taigi darytina išvada, kad sustabdytas yra tik tų minimo straipsnio nuostatų galiojimas, kurios galimai leidžia neribotai taikyti šiame straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę.
Todėl manytina, kad BPK 157 straipsnio 2 dalis, ta apimtimi, kuria apibrėžtas konkretus ir ribotas procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpis („<...> negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių.“), yra galiojanti ir galėjo būti taikoma sprendžiant laikino (dviejų mėnesių) A. K. nušalinimo nuo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pareigų klausimą.
Ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti (įtarti), kad A. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. 2015-10-29 A. K. paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuriame nurodytas įpareigojimas nesilankyti AB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose ir nebendrauti su D. Ž., V. D., L. P., R. V., N. M., V. L.. Taip pat skundžiama nutartimi 2015-02-02 A. K. laikinai (dviem mėnesiams) nušalintas nuo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pareigų. Matyti, kad A. K. yra paskirtos dvi skirtingos procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama skirtingų ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) tikslų. Rašytiniu pasižadėjimu neišvykti siekiama, kad A. K. neišvyktų, nesilankytų tam tikrose patalpose ir nebendrautų su tam tikrais asmenimis, o laikinu nušalinimu nuo pareigų siekiama, kad jis nepanaudotų savo tarnybos padėties ir įgaliojimų tam, kad paveiktų kitus proceso dalyvius ir pakreiptų procesą sau naudinga linkme. Priešingai nei nurodoma skunde, tik vienos iš paskirtų procesinių prievartos priemonių, šioje proceso stadijoje siekiant ikiteisminio tyrimo tikslų, nepakanka. Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. einamos pareigos, jo turimi įgaliojimai sudaro galimybę trukdyti baudžiamajam procesui. Bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad ikiteisminio tyrimo sėkmei įtakos gali turėti tai, kad šioje proceso stadijoje A. K. bendraus su pirmiau nurodytais asmenis arba eis mero pareigas, o jam pavaldūs bus kiti proceso dalyviai.
Todėl, kol nėra apklausti A. K. pavaldūs darbuotojai, neatlikti kiti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, egzistuoja reali, tyrimo duomenimis pagrįsta tikimybė (faktinis pagrindas), kad A. K., pasinaudodamas savo pareigomis ir įgaliojimais, gali bandyti neteisėtai pakreipti procesą sau naudinga linkme.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 1 dalį A. K. įtariamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautoju (valstybės politiku) – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės meru, nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiesiogiai iš L. P. – AB „(duomenys neskelbtini)” generalinio direktoriaus ir akcininko reikalavo kito asmens – D. Ž. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės sekretoriato vadovės naudai duoti jam didesnės negu 1 MGL vertės kyšį, t. y. reikalavo, jog L. P. vadovaujama AB „(duomenys neskelbtini)” savo lėšomis ir jėgomis nemokamai suremontuotų D. Ž. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pakeičiant šio gyvenamojo namo seną stogą nauju ir atliekant kitus D. Ž. reikalingus namo remonto darbus, už teisėtą veikimą vykdant mero įgaliojimus, t. y. už tai, kad meras A. K., pasinaudodamas savo įtaka ir asmeninėmis pažintimis su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos darbuotojais, nesudarytų kliūčių AB „(duomenys neskelbtini)” sėkmingai dalyvauti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos organizuojamose viešuose pirkimuose ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. kovo 4 d. tiesiogiai iš AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus ir akcininko L. P. priėmė kito asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės sekretoriato vadovės D. Ž. naudai didesnės negu 7000 eurų vertės kyšį, t. y. AB „(duomenys neskelbtini)“ nemokamai, savo sąskaita, medžiagomis ir jėgomis atliko gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio D. Ž. ir jos dukrai V. D., remontą už daugiau nei 7000 eurų už teisėtą veikimą vykdant mero įgaliojimus.
Patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad duomenų apie galimą A. K. dalyvavimą padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką byloje yra pakankamai. Tai – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai, protokolas-pareiškimas, liudytojų L. P., V. L. apklausų protokolai, apžiūros ir kratų protokolai, kiti tyrimo veiksmų protokolai.
Įtariamojo A. K. gynėjas visiškai teisingai nurodė, kad KT pirmininko 2015-09-25 pranešime Nr. 2B-43P „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) galiojimo sustabdymo“ nurodyta, kad nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos iki bus paskelbtas KT nutarimas šioje byloje yra sustabdomas BPK 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką, galiojimas. Tačiau įtariamojo gynėjas neteisingai interpretavo paminėto KT nutarimo ir BPK 157 straipsnio nuostatas teigdamas, kad vadovaujantis Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi, įtariamojo, kaip valstybės politiko ir mero, atžvilgiu BPK 157 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos.
Visų pirma, KT 2011 m. liepos 7 d. nutarime, aiškindamas inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens nekaltumo prezumpcijos principo turinį, konstatavo, jog tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika; vertindama šias aplinkybes, įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo; iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ ir iš konstitucinių teisinės valstybės principo imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyta alternatyvi priemonė leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimui panaikinti ir asmeniui atleisti iš pareigų valstybės tarnyboje, kuri sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją; tokia priemonė inter alia yra nušalinimas nuo pareigų, taikomas tais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba dėl tokios jo veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, ir sudarantis prielaidas papildomai patikrinti asmens patikimumą ir lojalumą Lietuvos valstybei siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui. Seimas, kreipdamasis į KT dėl BPK 157 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai, šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų neanalizavo, nesiejo jų su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir nepateikė argumentų, kurie pagrįstų, kad tiesiogiai išrinktiems valstybės politikams taikant laikiną nušalinimą nuo pareigų būtų paneigta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Antra, BPK 157 straipsnio 2 dalyje yra numatyti laikino nušalinimo nuo pareigų terminai. Nušalinimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Prireikus šios priemonės taikymas gali būti pratęstas dar iki trijų mėnesių. Taigi akivaizdu, kad BPK 157 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta procesinės prievartos priemonės taikymo trukmė, suteikianti pagrindą laikiną nušalinimą nuo pareigų taikyti devynis mėnesius. BPK 157 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad laikino nušalinimo nuo pareigų pratęsimų skaičius neribojamas. Tai reiškia, kad BPK 157 straipsnio 2 dalyje nenurodytas maksimalus laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo terminas, kaip pavyzdžiui BPK 127 straipsnio 2 dalyje, kurioje pasakyta, kad ikiteisminio tyrimo metu suėmimo terminas negali tęstis ilgiau kaip aštuoniolika mėnesių. Nagrinėjamu atveju A. K. yra nušalintas nuo mero pareigų dviem mėnesiams, todėl skundą nagrinėjantis teismas pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjos argumentams, kad taikant šią procesinę prievartos priemonę, visų pirma turi būti atsižvelgta į šios priemonės taikymo terminą, kuris, akivaizdu, neviršija nustatytų devynių mėnesių. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios procesinės prievartos priemonės taikymas įtariamajam A. K. neprieštarauja KT sprendimui priimti Lietuvos Respublikos Seimo prašymą Nr. 1B-17/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatytas draudimas ar nenumatyti kokie nors papildomi kriterijai, neleidžiantys neribotam laikui nuo pareigų nušalinti tiesiogiai išrinktą valstybės politiką. Tai reiškia, kad siekiama ištirti, ar BPK 157 straipsnio 2 dalies nuostata „Pratęsimų skaičius neribojamas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi įtariamajam A. K. egzistavo teisinis pagrindas taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų.
BPK 157 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų <...>, šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – baudžiamajame procese taikoma: 1) siekiant greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką arba 2) siekiant užkirsti galimybę įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas.
Skundžiama nutartis priimta esant vienam iš nurodytų nušalinimo nuo pareigų pagrindui.
A. K. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, galimai pasinaudodamas einamomis mero pareigomis ir su šių pareigų ėjimu susijusiomis pažintimis bei galima įtaka kitiems savivaldybės ir savivaldybės administracijos darbuotojams. Šių duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvimas yra pakankamas konstatuoti, kad procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų skyrimas A. K. yra pagrįstas, o skunde keliami reikalavimai dėl laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimo suteiktų galimybę įtariamajam dėl jo einamų pareigų daryti įtaką kitiems su byla susijusiems asmenims, sudarytų jam galimybę trukdyti baudžiamajam procesui.
Skunde nurodyta aplinkybė, kad įtariamajam yra paskirta dar ir kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei nustatyti atitinkami draudimai lankytis nurodytose vietose ir bendrauti su nurodytais asmenimis, nesuteikia pagrindo išvadai, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų yra netikslingas bei perteklinis. Viena iš kardomosios kaip procesinės prievartos priemonės paskirčių yra siekimas užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese (BPK 119 straipsnis), o paskiriant tam tikrą kardomąją priemonę, šiuo atveju – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, siekiama užtikrinti, kad įtariamasis nesilankytų tam tikrose vietose ir nebendrautų bei neieškotų ryšių su tam tikrais asmenimis (BPK 136 straipsnis). Taikant kitas procesines prievartos priemones, šiuo atveju – laikiną nušalinimą nuo pareigų, siekiama dar ir kitų tikslų, kurie, taikant švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones, tikėtina nebūtų pasiekti. Tai, kad įtariamasis pats pareiškė, kad negalės užtikrinti draudimo nebendrauti su N. M., tik patvirtina kitos procesinės prievartos taikymo pagrįstumą. Pažymėtina, kad skiriant kardomąją priemonę įtariamajam dalyvavo jo pasirinktas gynėjas, todėl teiginys, kad įtariamajam nebuvo užtikrinta teisinė pagalba yra visiškai nepagrįstas. Taigi nepaskyrus laikino nušalinimo nuo pareigų, būtų apsunkintas nebendravimo su kitais asmenimis, tarp jų ir su N. M., užtikrinimas. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad siekiama greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką, kuri yra galimai susijusi su įtariamojo einamomis pareigomis, todėl, aukštesniojo teismo nuomone, siekiant skirtingų, BPK numatytų tikslų, vien tik kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti šioje bylos tyrimo stadijoje nepakanka. Be to, kaip ir kiekviena kita procesinė prievartos priemonė, taip ir įtariamajam paskirtas laikinas nušalinimas nuo pareigų sukelia tam tikrų nepatogumų, tačiau juos nusveria BPK 1 straipsnio 1 dalyje numatyti baudžiamojo proceso tikslai, ir ji negali būti vertinama kaip neproporcinga procesinė prievartos priemonė.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, šiuo metu yra ypač intensyviai atliekami įvairūs tyrimo veiksmai, siekiant užfiksuoti tyrimui reikšmingus duomenis, o procesinėmis prievartos priemonėmis siekiama užtikrinti sklandų baudžiamąjį procesą bei užkardyti naujų nusikalstamų veikų galimą padarymą. Visa tai dar kartą patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos išvada dėl galimybės įtariamajam trukdyti greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką yra ne formali, o konkretizuota ir pagrįsta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš ikiteisminio tyrimo teisėjos sprendimo laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų tik dviem, o ne keturiems mėnesiams, kaip to prašė prokuroras, parodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėja atsižvelgė į įtariamojo einamų pareigų svarbą ir siekį kaip galima greičiau ištirti šią veiką. Gynėjas teisingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas praeitais metais, tačiau atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai rodo, kad buvo pasirinkta šios bylos pobūdžiui tinkama ikiteisminio tyrimo taktika, kuri negali būti vertinama kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neveiklumo faktas. Ginčijamas ir skundžiamos nutarties priėmimo pagrįstumas argumentuojant tuo, kad ši procesinė prievartos priemonė skirta praėjus gana ilgam laikotarpiui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Įvertinęs pirmiau aptartus duomenis, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su tuo, jog prokuroras be pagrindo ar ne laiku kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, o skundžiamos nutarties priėmimas buvo nepakankamai apsvarstytas. Pažymėtina, kad prokuroro statusas nulemia tai, jog jis procesinius sprendimus priima savo nuožiūra, vadovaudamasis įstatymais, ir ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas negali jam nurodyti, kada ir kokį procesinį sprendimą byloje priimti ar veiksmą atlikti – būtent prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo krypties bei apimties ir būtent prokuroras, vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui, sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti ar dėl kokių procesinių prievartos priemonių nustatymo savo kompetencijos ribose jis gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, siekdamas išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 170 straipsnio 5 dalis), ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva jokių veiksmų neatlieka (BPK 173 straipsnio 4 dalis).
Nors skunde akcentuojama, kad įtariamasis savivaldybės darbuotojų pasitarimo metu uždraudė jiems domėtis bylos aplinkybėmis, be to, įtariamojo namuose bei darbo vietoje nebuvo atliktos kratos, poėmiai, o tai reiškia, kad byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad įtariamasis gali bandyti paveikti kitus proceso dalyvius, tačiau tokie argumentai, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamos procesinės prievartos skyrimo pagrįstumo A. K. nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad A. K. inkriminuojama nusikalstama veika yra galimai padaryta pasinaudojant einamomis pareigomis, deklaruojant turimą, tarnybiniais ryšiais susiklosčiusią įtaką kitiems asmenims. Bylos duomenys leidžia manyti, jog A. K., pasinaudodamas jam suteiktais (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero įgaliojimais, gali priiminėti neteisėtus sprendimus ir duoti neteisėtus nurodymus savo pavaldiniams, gali daryti įtaką apklaustiems savivaldybės ar su ja susijusių įstaigų ir įmonių darbuotojams.
Kaip jau minėta, veika, kurios padarymu įtariamas A. K., tiesiogiai susijusi su jo, kaip (duomenys neskelbtini) mero, pareiginiu statusu. Vadovaujantis teismų praktika, tokiais atvejais pagrįstu laikomas pagrindas, kad toliau eidamas šias pareigas vadovaujamoje įstaigoje ir turėdamas teisę bei įgaliojimus daryti įtaką priimamiems sprendimams, asmuo gali trukdyti nešališkam bylos tyrimui. Apie tai galima spręsti iš įtarime nurodytos inkriminuojamos veikos aprašymo bei kitų asmenų parodymų. Tai suponuoja išvadą, kad įtariamajam skirtos procesinės prievartos priemonės pagrindą nutartį priėmęs teismas nurodė pagrįstai.
A. K. pareikšti įtarimai pagal BK 225 straipsnio 1 dalį. Už BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatytos kelios bausmių rūšys, tarp jų ir laisvės atėmimas iki 5 metų. Įtariamajam inkriminuota veika yra apysunkis korupcinio pobūdžio nusikaltimas. Pažymėtina, kad skirtingai nei teigiama skunde, A. K. pats savo noru neatvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis atvyko pagal jam išsiųstą šaukimą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad A. K. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką vykdydamas savo darbinę veiklą – eidamas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pareigas, ir šios galimai įvykdytos nusikalstamos veikos padarymas buvo tiesiogiai susijęs su jo pareigų vykdymu. Pagal suformuotą teismų praktiką einamos pareigos pripažįstamos kaip galimybė daryti įtaką kitiems proceso dalyviams. Taigi visos paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog įtariamasis, toliau eidamas savo pareigas, gali kliudyti greitam ir nešališkam bylos tyrimui, siekdamas pakreipti procesą sau palankia linkme, darydamas poveikį liudytojams, kitiems proceso dalyviams. Iš esmės konstatavęs paminėtų aplinkybių buvimą, apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai įtariamajam paskyrė tokią procesinės prievartos priemonę.
Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja išsamiai ir argumentuotai išdėstė motyvus, pagrindžiančius teismo poziciją dėl procesinės prievartos priemonės A. K. taikymo, o kartu ir paneigiančius jo gynėjo argumentus dėl šios priemonės taikymo reikalingumo.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog priešingai nei teigiama skunde, prokuroras šioje baudžiamojoje byloje pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad A. K. taikant aptartą procesinę prievartos priemonę, ši byla būtų išnagrinėta greičiau ir nešališkiau. Apylinkės teismas pagrįstai skundžiama nutartimi nustatė laikino įtariamojo nušalinimo nuo jo eitų pareigų terminą dviem mėnesiams, ši nutartis pakankamai motyvuota, taikant minėtą priemonę teisės aktų normų reikalavimai nepažeisti, todėl pripažįstama, jog keisti ar naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 3 dalimi, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
atmesti įtariamojo A. K. gynėjo L. K. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.