- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-07
- Bylos Nr.
- II-17-284/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-31-3-00166-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Rima Volikienė
nutarimą priėmusios institucijos,- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Pakruojo rajono policijos komisariato atstovui R. V.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo R. B. skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato 2017 m. spalio 24 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
2017 m. spalio 3 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariate gautas pareiškėjo R. B. pareiškimas, kuriuo jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą sugyventinės J. U. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnį - dėl savavaldžiavimo. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad nuo 2001 m. iki 2017 m. gegužės mėnesio jis gyveno kartui su sugyventine J. U. (duomenys neskelbtini), tačiau po 2017 m. gegužės mėnesį įvykusio žodinio konflikto sugyventinė jam neleidžia patekti į gyvenamąjį namą, jis gyvena sodybos kieme, jam priklausančiame automobilyje, o sugyventinė, kuri kartu pasiėmė bendrus vaikus, sūnus M. ir T. B., išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Vaikai lanko (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, sugyventinė leidžia pareiškėjui bendrauti su vaikais arba kieme, arba (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau J. U. neleidžia jam patekti į kartu užgyventą turtą, t.y. į gyvenamąjį namą, kur kartu gyveno apie 16 metų, sodybą prižiūrėjo, tvarkė. Minėta sodyba yra registruota sugyventinės vardu. Pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau šis butas yra parduotas. Pareiškėjas prašė sudrausminti jo sugyventinę J. U., kad ji leistų jam gyventi gyvenamajame name, kol bus padalintas teismo keliu kartu užgyventas turtas.
2017 m. spalio 3 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato pareigūnų E. G. rezoliucija nuspręsta tęsti administracinio nusižengimo teiseną T. L., vėliau rezoliucija tęsti teiseną nukreipta E. K..
2017 m. spalio 24 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo E. K. nutarimu, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Nutarime nurodyta, kad iš surinktos medžiagos nustatyta, jog 2006-04-27 J. U. iš savo piniginių lėšų įsigijo nekilnojamąjį turtą – sodybą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno kartu su R. B., tačiau apie 7 metus kaip sutuoktiniai nebegyvena, bendro ūkio nevedė. 2017 m. gegužės mėnesį jiems susipykus, J. U. užrakino namą ir neleidžia R. B. jame gyventi, nes namas priklauso jai, o R. B. daiktų name nėra. Pati J. U. 2017 m. liepos mėnesį išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Skundžiamame nutarime taip pat nurodyta, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog J. U. nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, kadangi R. B. ir J. U. galimai užgyventas turtas nėra padalintas, o konfliktas vyksta dėl asmenų turtinių santykių ir su šiais santykiais susijusių asmeninių neturtinių santykių. Kadangi tokius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir ginčus pagal Civilinio proceso kodeksą sprendžia teismas, policija nekompetentinga atlikti tyrimą, todėl administracinio nusižengimo byla negalima.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B., nesutikdamas su 2017 m. spalio 24 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato nutarimu, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrai pateikė skundą, prašydamas panaikinti 2017 m. spalio 24 d. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato nutarimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl J. U. neteisėtų veiksmų, tačiau R. B. skundas, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 621 straipsniu, persiųstas pagal kompetenciją Pakruojo rajono apylinkės teismui nustačius, kad R. B. skunde nurodomos aplinkybės jau yra ištirtos kompetentingos institucijos ir priimtas sprendimas.
R. B. skunde nurodė, kad kreipėsi į Pakruojo rajono policijos komisariatą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį, dėl savavaldžiavimo. Pareiškime išdėstė aplinkybes apie tai, kad jie su J. U. nuo 2002 m. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, turi du vaikus, kartu gyveno nepertraukiamai iki 2017 m. gegužės 17 d., kai tą dieną, jam būnant išvykus, J. U. išmetė į kiemą dalį jo asmeninių daiktų. Kai bandė patekti į namus, J. U. jo neįsileido ir iškvietė policiją, kuri jam nepadėjo patekti į teisėtai užimamas patalpas. Nuo to laiko jis gyvena automobilyje ir į patalpas dėl J. U. neteisėtų veiksmų patekti negali. Kadangi jį, kaip teisėtą gyventoją, J. U. galėjo iškeldinti tik pagal teismo sprendimą ir išduotą vykdomąjį raštą, iškeldinti gali tik antstoliai, dėl to J. U., neįleisdama į jo teisėtai gyvenamas patalpas, akivaizdžiai savivaldžiavo, nes ji nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos. Dėl šių aplinkybių mano, kad 2017 m. spalio 24 d. Pakruojo rajono policijos komisariato nutarimas naikintinas.
Atsiliepimas
Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su R. B. skunde nurodytais argumentais nesutinka.
Institucijos, priėmusios nutarimą, atstovas R. V. teismo posėdyje prašė nepakeisti priimto nutarimo ir R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, kaip ir matyti iš surinktos medžiagos bei R. B. pareiškimo, ginčas kilo dėl užgyvento turto, kuris nėra padalintas. Konfliktas vyksta dėl turtinių santykių ir su jais susijusių neturtinių santykių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios ar administracinės teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo padarymas. Ginčas dėl turto padalinimo sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Pirmiausia ginčas turėtų būti sprendžiamas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės. Nutarimas priimamas ir medžiaga renkama pagal uždėtą rezoliuciją. Pagal R. B. pateiktą pareiškimą buvo pagrindas pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną, kadangi nebuvo duomenų, jog savavaldžiavimu jam padaryta esminė žala jo teisėms bei interesams. Surinkus visus duomenis, buvo priimtas nutarimas nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos J. U. atžvilgiu dėl savavaldžiavimo. Nutarimas formuojamas kompiuterinėje sistemoje ir pavadinimo patys keisti negali. Nutarimo pavadinimas turi būti „nepradėti“, o ne „nutraukti“. Šiuo atveju yra klaida, nes sistemoje yra du punktai, kuriuos gali pažymėti. Matyt, buvo pažymėtas ne tas punktas. Medžiagoje matosi, kad byla nebuvo pradėta, nebuvo ko nutraukti.
R. B. teismo posėdžio metu nutarimą prašė panaikinti ir paaiškino, kad jis kreipėsi ne dėl administracinio nusižengimo tyrimo, o dėl baudžiamosios bylos iškėlimo už savavaldžiavimą. Rašydamas pareiškimą, jis negalėjo smulkiai visų detalių išdėstyti, parašė tik esmę. Tyrimo metu policijos papildomai apklaustas nebuvo. Buvo apklausta tik J. U., kurios parodymuose daug netiesos, o jo papildomų aplinkybių niekas neklausinėjo, todėl jis skunde jas išdėstė. Mano, kad policijos sprendimas turi būti panaikintas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes čia yra akivaizdus savavaldžiavimas. Su J. U. buvo sugyventiniai. Tame name kartu gyveno nuo pat tada, kai čia atsikraustė – 2006 metų balandžio mėnesio. Prieš tai ketverius metus kartu gyveno bendromis lėšomis pirktame bute (duomenys neskelbtini). Namas yra J. U. vardu. Ten savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravęs. Jam ten deklaruoti gyvenamąją vietą reikalo nebuvo, nes gyvenamąją vietą buvo deklaravęs (duomenys neskelbtini), ten turėjo butą. Iškraustytas buvo per du kartus – pirmą kartą 2016 m. gruodžio 15 d., 2017 m. sausio 4 d. grįžo aplankyti vaikų, pasakė, kad savivaldybė jam paskyrė nemokamą advokatą, kreipsis į teismą, ji apsigalvojo ir leido jam pasilikti. 2017 m. gegužės 17 d. jie šiek tiek apsižodžiavo, jis porai valandų išėjo iš namų, grįžęs rado daiktus sudėtus kieme, namus užrakintus, pabandžius įeiti, stipriau trinktelėjo duris, tada jam iškvietė policiją. Policija pasakė: „nei mes galime tave įvesti, nei išvežti“. Nuo to sykio nėra įėjęs į namus, kelis asmeninius daiktus jam išmetė, kiti daiktai tebėra patalpoje, baldai ir t.t. Nuo tada iki šiol gyvena mašinoje. Į policiją kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Jis netgi nebuvo apklaustas. Buvo surašytas tik jo pareiškimas. Mano, kad padaryta baudžiamojo įstatymo numatyta veika. Rytoj važiuoja pas advokatą, nes yra ruošiama medžiaga dėl civilinės bylos pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe pradėjimo. Rytoj ruošiuosi ieškinį patiekti teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkinamas.
Teismas, nagrinėdamas skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis).
R. B. skunde nurodytos aplinkybės iš esmės analogiškos aplinkybėms, kurias jis nurodė pareiškime, teiktame Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariatui. Tačiau teismas, įvertinęs skundo argumentus bei institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, surinktą medžiagą, o taip pat R. B. paaiškinimus teismo posėdžio metu kitaip vertinti nutarime padarytų išvadų neturi pagrindo.
Nors R. B. kreipėsi į policijos įstaigą ir inicijavo baudžiamąjį procesą dėl galimai savo pažeistų teisių ir saugomų interesų ir, pateikdamas skundą dėl Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato 2017 m. spalio 24 d. priimtos nutarimo, atkakliai siekia J. U. veiksmų įvertinimo pagal baudžiamąjį įstatymą, t. y. jos veiksmus jis pats vertina kaip nusikalstamą savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnį, o institucija skundžiamu nutarimu visas aplinkybes vertino galimai kylančios administracinės atsakomybės pagal ANK 518 straipsnio prasme, tačiau šiuo atveju skundžiamame nutarime padarytų išvadų dėl to, kad kilęs ginčas tarp R. B. ir J. U. yra išimtinai civilinio pobūdžio ir šiuo atveju esantys konfliktai, neįvertinus kitų teisės šakų, o būtent - civilinės teisės veiksmingumo, atkuriant galimai vienos iš šalių pažeistas teises, nesuteikia pagrindo spręsti, kad institucijos nutarimas neteisėtas ar nepagrįstas. Teismas šiuo atveju sutinka su skundžiamame nutarime nurodytais argumentais ir institucijos atstovo pozicija teismo posėdžio metu, kad tarp R. B. ir J. U. kilęs ginčas ir jų veiksmai vertintini būtent civilinės teisės požiūriu.
Pažymėtina, jog pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 1 dalyje išdėstyta savavaldžiavimo pagrindinė sudėtis, o to paties straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuojamos aplinkybės – psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui panaudojimas. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Tuo tarpu savavaldžiavimas pagal ANK 518 straipsnį – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Kaip ne kartą pabrėžta teismų praktikoje, būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Tuo tarpu savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis, inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-677/2015). Tačiau kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės ar administracinės teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, 2K-7-85/2013). Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant savavaldžiavimo požymius tiek pagal baudžiamąjį įstatymą, tiek ir pagal Administracinių nusižengimų kodeksą.
Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.
Dėl R. B. nurodomų aplinkybių apie tai, kad J. U. neleidžia jam patekti į teisėtai gyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), t.y. neteisėtai apribojo jo naudojimąsi patalpomis, jį iškeldino be teismo sprendimo, nes tai yra kartu su J. U. užgyventas turtas ir pan., pažymėtina, jog savavaldžiavimo faktas negali būti paremtas vien asmenų, laikančių save nukentėjusiais, pareikštomis pretenzijomis (reikalavimais), tokio teisės pažeidimo sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais. Tačiau nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių duomenų, remiantis kuriais būtų galima J. U. veiksmus įvertinti kaip nusikalstamą savavaldžiavimą, nėra. Iš byloje esančio nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nekilnojamieji daiktai: gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 2006-04-27 pirkimo pardavimo sutartį priklauso J. U. (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Iš J. U. paaiškinimo, duoto tiriant R. B. pareiškimą policijoje, matyti, kad ji nurodo šiuos nekilnojamuosius daiktus įsigijusi iš savo lėšų, pardavusi butą (duomenys neskelbtini). Jokių kitų įrodymų, paneigiančių viešojo registro duomenis ir turto savininkės parodymus, nėra. R. B. šiuose pastatuose nuosavybės teisės (CK 4.47 straipsnis) neturi. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo J. U. veiksmus kriminalizuoti ir vertinti kaip savavaldžiavimą. Kilęs ginčas, kaip minėta, akivaizdžiai patenka į civilinių teisinių santykių reguliavimo sritį. Pareiškėjo įsitikinimas, kad jis teisėtai gyvena sodyboje ir jis turi teisę šį turtą užimti, valdyti, jame gyventi, nes šis turtas yra užgyventas kartu su J. U., jie vedė bendrą ūkį, sugyveno du vaikus ir pan., nepaneigia byloje esančių duomenų apie tai, kad turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso J. U. (CK 4.47 straipsnis). Niekas iš savininko paimti jo nuosavybės kitaip, nei įstatymo nustatytu pagrindu, negali (CK 4.93 straipsnis). Tuo tarpu R. B. jokių nuosavybės teisių į šį turtą šiuo atveju neturi ir spręsti, kad galimai yra pažeistos jo teisės naudotis savo nuosavybe, nėra jokio pagrindo.
Teismas kartu atkreipia dėmesį, jog tai, kad R. B. Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato 2017 m. spalio 24 d. priimtame nutarime pagal jo pareiškimą padarytos išvados netenkina, savaime nereiškia, jog jos yra klaidingos ar nepagrįstos. Teismo vertinimu, nutarime nurodytos išvados yra teisingos, padarytos remiantis surinktais duomenimis, todėl teismas su jomis sutinka. Kartu atsakant į R. B. skundo argumentą ir atkaklų siekį pradėti ikiteisminį tyrimą J. U. atžvilgiu pagal BK 294 straipsnį, o taip pat ir į tai, kad nepagrįstai policijos pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pareiškimą, teismas pabrėžia, jog šiuo atveju sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas nėra priimtas (BPK 168 straipsnis), o baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes baudžiamosios atsakomybės pagrindas – padaryta veika, kuri atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Minėta, jog pagal byloje nustatytus duomenis akivaizdu, jog tokio pagrindo nenustatyta.
Remiantis aukščiau išdėstytu, teismas sprendžia, jog Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo E. K. 2017 m. spalio 24 d. nutarimas paliktinas nepakeistas, o R. B. skundas netenkintinas, nes skunde nurodytais argumentais skundžiamo nutarimo panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,
nutaria:
R. B. skundo netenkinti.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo E. K. 2017 m. spalio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Pakruojo rajono apylinkės teismą.